Egidijus Darulis
(g. 1972) – poetas, muzikantas, tapytojas, skulptorius, grafikas, aktorius, vaidinantis mėgėjų teatre, iki šiol daugiausiai besireiškiantis Ukmergėje. Save dažniau vadinantis dailininku, nors labiau yra poetas. Yra surengęs šešias personalines parodas. Meistriškai groja dambreliu. Literatūros kritikas Castor&Pollux vadina E. Darulį keturvėjininkų epigonu, bandančiu pakeisti lietuviškos literatūros žodyną ir stilių..„Keturvėjininkų dvasia gyva. Juk turime E. Darulį su visokiais linksmais ištiktukais, su tautosakiškais ir tarmiškais deminutyvais. Smagu, kad šis J. Žlabio-Žengės epigonas žengia toliau kalbos laužymo keliu.“ (Castor&Pollux).


              

 

Bū sviestužėlio -

karvei žolelė žėlė.

O piemeniui į veidą niukso –

kaip kelmas kiukso –

negali net nusipraust.

 

 

 

dąkart 

 

gandrakoja kale

vi nepūch negu

vėl nebe ir netgi

turėt namą damą

bele vėlei

viso ko tik

y ge rąba seit

leva šeit adėja

dėja darkart du

kart tūtu

ir išėja



 

dėka

 

kūdiki su lapais dribusiais

nepajudinamas niekur nežinotas

rudeny nepramiegotas ir pradėtas

kažkada ieškotas pažadėtas

krintant - kai kaltė paslėgus

krintant ir tada - pabėgus

šaukus kūdikiui - ausis užspaudus

ir džiaugsme džiaugsme išrėkus

iš tylos tylos išgimus išsivysčius...

kudiki ledo lytim išplaukęs nutekejęs

iš kitos šalies betgi iš šiosios

ir širdies neužmiegotos - išminkštėtos

saule tryškusios atšilusios spingėtos

ir pro burną švarią tylią sušnabždėtas

tartas - "kad esi - gerai sumota..."

sniego ir kaitros lygiai pritvinkus

lygume linksmam tavop sunokus

sprogdami į šokį tau dėkoti

ačiū ačiū kad tavy estim nešioti

 

 

*** 

ir būna taip kai lauki ilgai

šiltai šviesai kutenant

akutės tavo pavargs - nežiūrėk

kratutėlis plėviukas vaikelis

 

būna - kai taip lauki ilgai

ramiai tamsai šlamenant

rankutės tavo pavargs - nebeliesk

ramutėlis snūdžiukas pilvely

 

ir nutiks taip - kai lauksi ilgai

skraidiems čiulbiukams čiulbenant

prisiglaus tave apkabins - patikėk

meiliukėlis - grynai tavo akelėm

 

 

 

iš Gigerio pasaulio

 

tarpusavy suaugę gyslom

gyvūnai susikibę tyso

vienas prieš kitą priešais

                        tai

biomechaninėje masėje šlemenanti kova

smailiam speny

širs duriantys spygliai tavoj šlauny

suglausti kojų jau nebegali

                        nebe

išeiti vamzdžio tuneliu rudu

nes tysta kitas gyslomis krauju

šiurlenanti agresija - trauka

geltonas taukas bėga varvekliu minkštai

vėl tu tarpusavy suaugusi

suaugęs gyslom su kitu suaugusiu

apkręšusiu durklu dar

kart po nuosavu sesers kaklu riebiu

  

 

 

ištarsenos

 

elito ferma

liūla balos

iškasenos senos

liekanos buitinės

kiaurą kalbą

kalba seniai

ūbagai dvasniniai

 

 

 

Kaime

 

Mergiukas su nosytėj snargliuku

Bamboj boružė miega

Kelnytėse šiltas sisiukas šneka

Išėjusi į kiemą lesint vištų

Pro krūmų plyšį bando

Miškingam toly pamatyti Dievą

  

 

 

kaip - kur? 

 

galvos niežėjimas po lietaus

ir barškėjimas             

lašų į palangę

pro kiauro stogo kiaurumą

ir skaidrėjimas              

vakaro

 

gal būtų sausiau be dangaus

gal išdžiūtų          

lašai ant palangės?..

pro kiauro stogo kiaurumą

ar mirgėjimas         

debesio?

 

tuščias kalbėjimas be lietaus

ir barškėjimas...           

burnų sausos angos

išminties spjaudo trapumą

iš kliedėjimo            

žmogiško

 

glotnus šlamojimas po lietaus

ir trakšėjimas           

miškų už lango

pro įskilusio stiklo aštrumą

ir švytėjimas              

ryto

 

 

 

kaip - kur? (mix) 

 

galvos niežtėjimas po lietaus

ir barškėjimas

              barškėjimas

lašų į palangę

pro kiauro stogo kiaurumą

ir skaidrėjimas

               skaidrėjimas

vakaro 

 

gal būtų sausiau be dangaus

gal išdžiūtų

           išdžiūtų

lašai ant palangės?..

pro kiauro stogo kiaurumą

mirgėjimas

          ar mirgėjimas

debesio? 

 

tuščiakalbėjimas be lietaus

ir barškėjimas

              barškėjimas...

burnų sausos angos

išminties spjaudo trapumą

iš kliedėjimo

             vėl kliedėjimo

žmogiško 

 

glotnus šlamojimas po lietaus

ir trakšėjimas

              trakšėjimas

miškų už lango

pro įskilusio stiklo aštrumą

ir švytėjimas

               švytėjimas

ryto

 

 

kopti sielų

 
išklampodavo bobutės
vėl klampynes
triskart klupdamos
bažnai prie bažnytėlės
o klumpelėmis ant kojų
takš takšėdamos
kopdavo į skobtas koplytėles
 
 
 
nieko
 
paėdesi nėra
per duo bėgte
širgelia ką tur
gal tik ta
gūl u prašy
suplyši
 
da mama
 
gal vagi begal
pokšė jokio
kūno grūndama
dada
ir nieko tokio
 
atsitiko
 
 
 
*** 
oi lylium
žalia žalia
oi kieno lankelė čia
kur sapnavau tekant lėtai
saulę geltoną
 
oi lylium
valia valia

padabina tyruliais

tie malonių kvietkai kvietkai

meilės godonių
 
oi lylium
laikė laikė

oi kieno rankelė ten

kur klajojau leidžiant lėtai

saulę raudoną
 
oi lylium
kviesčia kviesčia
oi savo seselę čia

kur norėč globot švelniai

lydėt namolio
 
oi lylium
gūdžia gūdžia
oi didžia girele čia

kur skrido juodi varnai

devyniuos toliuos
 

 
*** 
Pataliukuose paskendus Uršulytė niukt
Veideliu pagalvėje raukšlelėm
Užsirietusi maža trumpa nosytė pupt
Su miegučiu linksmai draugauja
Ir gyvena!

 
 
*** 

Praeitądien, kai pasaulį paliko tėvas, ėmiau rašyti eiles...

 

Anądien, kai gimė vaikelis, vardu Jeronimas, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Tądien, kai gimė mergytė, vardu Uršulytė, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Kitądien, kai Agotytė atėjo į mūsų šeimą, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Tąjądien, kai su vaikais laidojom žiurkėną, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Sekančiądien, kai su visais trim vaikais ėjome į pievą
paupyje rinkti čiobrelių, bezų bei liepžiedžių, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Šiągidien, kai jauniausioji Agotytė pirmąkart nusišypsojo, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Darvienądien, kai iš Šventosios upės ištraukiau skęstantį
penkiametį sūnelį, supratau:

poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

 

Paskutiniądien, kai mirtis šypsenėle žavia mane pasveikins,
galbūt suprasiu:

tik dabar prasideda poezija.


..

Prie ežero vasarą (Jūžintose)

 
Taip saulėta!
Paukštyčiai čirkauja ir klega,
Ežeras šlepsi savo bangutėm.
Pusiaudienis!
Saulės karšti lašai kūną kutena
Karklai krante vandens pajudinti moja šakutėm.
Sekmadienis!
Ir girdis varpas iš toliau - votyvon kviečia

Bet neskubam, čia žuvys pliukši, varlės purpia gurgia

Ir pailsėt senas medinis lieptas kviečia.
Skaidriam lig dugno matosi įvairūs vabalai
Ir šiaip visokie gyviai vandenų mažieji.
Aukštai dangun pakėlus galvą akys raibsta
Kregždutės ten toli juodom strėlėm lakioja
Štai sučeža nendrynai, - pliūkšt! -
Lydys raudonsparnes žuvytes vaiko
Nuo viso šito galima išdūkt
Kodėl žmogaus akims ir akiai
Taip miela visa tai it vaikui,
Kai seka pasakas bobutė nakčiai?
...Užplaukia saulei už akių užklydęs debesėlis.
Lengviau minutei
Ir ežerėly dugno nebmatyt, bet vėl
Per kūną pereina karšti šiurpai
Vėl saulė visą savo jėgą nor parodyt!
Ir cvirpia plerpia nebpataikydami taktan
Tiek jau laimingi paukščiai vasaros diena!
Vanduo kaip gyvas juda - tiek žuvies jame!
Ir nė viena šiandien nesnaudžia,
Netūno savo vėsiame dugne.
Žemė įkaitusi kvėpuoja sunkiai
Ir virbuliuoja oras akyse nuo to dūsavimo.
Ir šlama kranto žolės pilnos gyvūniukų.
Arklys voliojasi ir guldo šitą žolę.
Vėl atsistoja, godžiai žiūri vandenio - troškina...
Net medžiai tie, kur ne prie kranto,
Pavydi tiems, kurių kamienai mirksta.
Ir kaipgi mums nelįst į vandenį,
Pasiteškent, panardyt , paalsuot
Tuo tyru ežero kvapu!
Kaip sočiai atgaivina, jėgos įduoda,
Kaip lengva, malonu...

Einam savo kieman, per šlapią galvą dvelkia vėjas...

Tik to tereikia ir esi laimingas!
Gamtoj žmogus sugrįžta į vaikystę.
Ir tiek tereikia...
 
(vienas pirmųjų eilėraščių - apie 1988 m.)
 
 
  
rudeninis
 
šlabdriba
šlapios kojos rūkui tyškant
voliojas popieriaus lakštas
ir sukas

sukas keliuos ir laukuos

praeiviams po kojom

vis vienas ir tiek

drėgmės burbulai

mikroskopinis purslas

nuo lapo

ant kapo raidės samanotos

ir sukas

sukas keliuos ir laukuos

vienas lapas
tarp tūkstančių
kojų
tarp dūkstančių
tarpukojų
 
 
 

saulė manose pražydusi

 
gumulytės
dangaus
pūkeliais
krito - šviesa
žmogelių skrandžiams
laukuos ir mieste
meste mestos
ištėkštos
vieniems juodos
apkartę
kitiems saule pražydusios
košelytės
Dievulėlio išskirtos
debesų
skanios žolės
o juose daug meilučių
skanių
manų kruopų
vaikų
et
užaugs dideli
raumenėliai kieti
prieš mergeles
džiaugsties
vienas kito mušti
eisut vyrai nagli
Dievulėlio miršti
 
 
 

širdies lakštingalai

(kai laukiau grįžtant kūdikio)

 
tarsi sakytum

paleistum tarp visų garsų

ir nusijuoktum

primintum kūdikelių mokslą

pamokytum

geriau ryluoti tylą piemenų

ir pakartotum

atodusių tų krašto aidą

tarsi nutiltum

išgirdus tarp visų tylų

ir nusijuoktum

tarsi pagarbintumei Vardą

išskaistintum

linksmai švepliuojančių vaikų

šiltučius skruostus

tarsi vogčia parodytum jų sapną

 
 
 

valdininko išpažintis (atsivertimas)

 
kai tau

   aš pasakojau sapną

kaitau

   iš gėdos

 
taukai

   varvėjo man per kaktą

tau kai

   kada taip pat

 

   mačiau - neįdomu

tau tai

   ėmiau ir pasakojau

tautai
 

   eilėraštį dabar aš šį

skaitau

   tačiau tik tyliai tik

ne tau
 
 
 
*** 
Visai išvapėję debesys
Ėmė lyti lyti
Mat siusdami nebenori ilsėtis
Ir lapai labai sukasi sukasi
Ir galva nuo gripo ar rudenio...
 
Vėjas šurina šurina žolę pasenusią
O grindys vat purvinos
Kaip studentiška sąžinė
Svaigalus mažinus mažinus
Visai išvapėjus nuo pastovių pagirių
 
O vaikystėj voliodavaus
Kai tik purvas kai rudenys
Nėtrup nesustodamas primištom kelnėm
A nosytė snarglius kad varvino varvino
Visai išvapėjus
Kaip tie rudens debesys
  
 
 
***
žiema -

viena atklydusi snaigė

ištirpo kamino dūmuos
atšilo -
storas sniego sluoksnis
virto į kūpstus
kur nekur -
laša vanduo
į mano sriubos bliūdą
dingusi elektra -

pirksiu vakarui žvakę...

gili bala

prie durų susitelkė

 
 
 
Gyvata
 
žalias ryšulėlis
su bitele žydi
dar stuksena lapai
gyvoj širdužėlėj
 
baltas kuokštelis
topolių pūkelių
dar čiurlena sula
gyvoj rankužėlėj
 
melsvas vandenėlis
žuvelę lydi
dar yra žodelis
gyvoj gelmužėlėj