Rimantas Černiauskas. Apysakos iš knygos „PASAKĖLĖS VAIKAMS, VANAGAMS IR SLIEKAMS“ (2003)

Vaikai ir sliekai

Kitą kartą vaikai gyveno su sliekais.
Tik vaikai ant lovos, o sliekai po lova.
Gulėdavo ir kalbėdavosi varnėnų kalba.
O vienas berniukas buvo labai nemandagus.
Valgydavo blynus pirštais, be šakutės ir peilio.
– Fu, kaip šlykštu, – pasakė sliekai ir
kuo skubiausiai pasislėpė.
Sulindo visi į žemę.

Vaikai ir vanagai

Kitą kartą vaikai gyveno su vanagais ir mokėjo skraidyti. Sutupia ąžuolo šakose,
praskečia rankas, atsispiria ir skrenda. O vienas berniukas buvo labai ėdrus, tai jį vadindavo Drimba. Atsitupia jis ant ąžuolo šakos, praskečia rankas, atsispiria ir drimba galva žemyn.
Vieni vaikai gabesni, skrisdavo iki raisto, kiti iki mėlynosios eglės, o Drimba krisdavo tiesiai po ąžuolu. Ir tuoj pat, susiradęs ką valgomą – boružėlę, kirmėlę ar rūgštynės lapelį, kimšdavo sau į burną.
Greitai po medžiu nebeliko jokios žalumos, jokio vabalo, jokio kirmio ar musės – vien tuščia plynė. Vanagai supyko, ąžuolas supyko, praskėtė šakas, sumosikavo ir išskrido su paukščiais kitur.

Rupūžės debesyse

Kitą kartą dvi rupūžės buvo lyno šokėjos. Susitiko ant mėlyno siūlo, ištempto tarp debesų.
– Pasitrauk, aš einu tiesiai! – sušuko abi kartu.
– Pasitrauk! – pakartojo ir ėmė pūstis iš didelio piktumo.
Tuo laiku pro šalį plasnojo tas pats juodasis gandras, kurio kiaušinius vaikystėje vogė rašytojas Marcinkus. Siūlą tik gurkt ir prarijo. O kur pasidėjo dvi rupūžės? Dvi išpampusios rupūžės tarp baltų debesų?

Vaikai ir mergaitės

– Rupūžės yra gražios, bet vaikai gražesni, – pasakė gaidys Petronijus.
– Neaiškink prašau, – įsikišo sliekas Zigmutis, – esi šlubas ir negali visko suprasti.
Gaidys susigėdo, jį ėmė mušti raudonis, jo barzdelė ir skiauterė suliepsnojo kaip žarija.
– Vaikai yra gražūs, bet mergaitės gražesnės, – užbaigė sliekas Zigmutis.

Vaikai kopūstuose

Kitą kartą vaikai gyveno kopūstuose. Atėjo meška ir klausia:
– Ar norit keptų vinių?
O vienas berniukas buvo visų trumpiausias. Užtai jį vadino Pupų Pėdeliu. Jis tylėjo ir net
nemirksėjo iš baimės. Žingsniavo pro šalį senas šimtakojis. Pakėlė vieną koją ir laukia, kas čia bus. Staiga visi kopūstai ėmė ir paaugo per Pupų Pėdelio sprindį.

Mergaitė myli debesį

Viena graži mergaitė įsimylėjo debesį. Debesėlis buvo su baltomis kelnėmis kaip rusų poetas Majakovskis.
– O kodėl be kaklaraiščio? – pasiteiravo graži mergaitė.
Debesėlis įsižeidė, pajuodo iš apmaudo, patempė vieną lūpą ir pradėjo verkti.

Sliekas neišmanėlis

Kitą kartą gyveno sliekas. Jis buvo neišmanėlis ir nieko nežinojo. Jis nežinojo – kur jo galva, o kur uodega. Jis nežinojo, kad yra sliekas, o ne pudelis Mikas, ne gaidys Petronijus, ne puošni lėlė Barbė. Vanagas skraidė virš debesų, nes jis buvo vanagas. Rupūžė ropojo patvoriu, nes ji buvo rupūžė. Labai mokytas Poška sėdėjo užsidaręs ąžuolo drevėje ir rašė pasakaites, nes jis buvo mokytas. O sliekas buvo neišmanėlis ir nežinojo nieko, nes nežinojo.

Sliekas fotografuojasi

Kartą sliekas atėjo pas fotografą Albiną.
– Padaryk mano nuotrauką, dovanosiu ją gražiai mergaitei Veronikai.
– Puiku, – pasakė fotografas, – stokis ir išsitempk.
Nusitaikė ir spragtelėjo aparatu.
Sliekas, visas švytėdamas, nešasi savo nuotrauką ir sutinka gaidį Petronijų, pudelį Miką ir lėlę Barbę.
– Betgi čia šiaudas, – sako gaidys, apžiūrėjęs slieko nuotrauką.
– Betgi čia vinis, – sako pudelis Mikas.
– Betgi čia cigaretė, – stebisi lėlė Barbė.
Sliekas labai užpyko, sugriaužė savo nuotrauką ir pasidarė storas kaip arklys Horacijus. Daugiau sliekai nebenori fotografuotis.

Sliekas meškerioja

Kitą kartą sliekai eidavo meškerioti. Prisigaudo mažų vaikų, sukemša į skardines ir važiuoja prie jūros žvejoti. Išima vaiką, apspjaudo, kad geriau kibtų žuvys, ir pririša už plaukų prie
geležinio kablio. Paskui tik pūkšteli į vidurį jūros. Spokso, kaip vaikas skęsta, leisdamas oro burbulus...
Jūros dugne jo laukia sidabrinės žuvys, spalvotos medūzos, lipnūs melsvi moliuskai, jūros arkliukai ir geltoni povandeniniai laivai. Vos pamatę vaiką, povandeniniai laivai praveria savo liukus ir jį nuryja su visu kabliu ir su slieku kitame ritės gale. O viena mergaitė, kurią vadina Neringa, mokėjo plaukti net keturiais būdais: šuniuku, varlyte, sieksniais ir ant nugaros. Vos sliekai įmetė ją į jūrą, mergaitė ėmė sieksniuoti į kranto pusę. Geltonas povandeninis laivas labai užpyko ir pradėjo ją vytis, šokinėdamas per bangas. Tada mergaitė Neringa pasuko į dešinę ir ėmė plaukti šuniuku. Kai laivas vėl ją pavijo, Neringa varlyte ėmė plaukti į kairę, o paskui net atgal, apsivertusi ant nugaros.
Tuo kartu laivas, pravėręs visus liukus, kaip sykis šoko jos gaudyti, bet nepataikė ir šleptelėjo ant kranto. Ir tada iš jo vidurių kaip žirniai iš ankšties pabiro visi sugauti gyviai: sliekas Zigmutis, pudelis Mikas, berniukas Jonukas, mergaitė Birutė, kavalerijos pulko sūnus Jurgutis, skaisti panelė Pievutė ir daug daug vaikų, kuriuos jūs šiandien matote gatvėje.

Skani pasaka

Vienas berniukas vadinosi Izidorius.
Jam labai skaudėjo galvą. Stora žalia musė ir klausia:
– Ar pasekti tau pasaką?
– Bet skanią, – sumirksėjo Izidorius.
– Skanią, skanią, – suzirzė musė ir pradėjo:
– Kitą kartą gyveno karalius.
– Neskanu! – susiraukė Izidorius.
– Palauk, palauk, – nuramino jį musė, – paseksiu tau kitą.
Kitą kartą gyveno baisus devyngalvis slibinas.
– Neskanu! – suriko Izidorius.
– Palauk, palauk, – nusiminė musė, – paseksiu visų
skaniausią. Kitą kartą uodas įsivarė į pirštą rakštį.
– Ką? – paklausė berniukas.
– Rakštį.
– Na, žinai, – supyko Izidorius, – meluok, bet saiką turėk.
Pagavo musę ir numetė į išrūgų kibirą. Tada pasiėmė pasakų
knygutę, išsirinko visų skaniausią, užsitepė margarinu,
pasibarstė cinamonais ir sukramsnojo.

Brangi cigaretė

Izidoriaus tėtis pirko brangių vokiškų cigarečių. Vokiška cigaretė slampinėja po kambarį ir erzina kitus daiktus.
– Jūs kaimo moliai, jūs neišmanėliai, aš užsienietė, aš pati brangiausia.
Izidorius supyko ir sako:
– Va, tave surūkysiu ir nieko neliks!
– Surūkyk, surūkyk, – nusijuokė cigaretė, – būsi baltas kaip kirminas.
Izidorius užsidegė cigaretę tėvelio žiebtuvėliu ir pradėjo rūkyti. Staiga pamatė, o gal pajuto, kad kėdė, ant kurios sėdi, ir rašomasis stalas prieš jo nosį, ir visi kambario baldai ėmė judėti, suktis vis greičiau ir greičiau apie jį rateliu. Izidorius užsimerkė, išbalo kaip kirminas ir nukrito nuo kėdės.

Skraidantys sliekai

Senų senovėje buvo kitaip: sliekai skraidė, vaikai šliaužiojo, o vanagai bėgiojo. Labai nepatiko senajam ąžuolui, kad sliekai sutupia ant šakų ir nuėda jaunus gležnus lapelius. Labai nepatiko seneliui Jokūbui, kad vaikai pilvais nušliaužia jo kopūstus ir rudenį nebelieka derliaus. Dar labiau nepatiko mokytam Poškai, kad vanagai bėgioja aplink jo ąžuolą ir negražiai keikiasi. Bet vieną dieną užėjo baisi kaitra. Neliko net lapelio, jokio pavėsio. Sliekai pasidarė kieti kaip vinys, tik krito nuo šakų ir smigo į žemę. Išgąsdinti vanagai sušoko į medžius, iš baimės mosavo sparnais ir išmoko skraidyti. O vaikai, neberadę arčiau kas valgyti, atsistojo ant dviejų, apsidairė ir nutapsėjo pas Pošką į drevę atsigerti gilių kavos. Nuo to karto taip ir gyvena – sliekai žemėje, vanagai medžiuose, o vaikai – lakstydami po pievas ir po miškus.

Sliekai mokosi

Kitą kartą sliekai mokėsi kartu su vaikais. Sliekas vardu Zigmutis buvo visų gabiausias. Jis lindėjo klasės gale didžiausiam grindų plyšyje ir deklamuodavo mintinai visą daugybos lentelę. Ypač savo mėgiamą posmą – daugybą iš vieneto. O mergaitė Veronika buvo tokia graži, kad visi ją pamatę netekdavo žado. Kai Zigmutis pažvelgdavo į Veroniką, tai netekdavo žado.
– Zigmuti, – atsidususi klausdavo mokytoja, – ar vėl neišmokai?
O Zigmutis iš gėdos, žado nebeatgavęs, pasislėpdavo grindyse.

Sliekas myli Veroniką

Sliekas Zigmutis įsimylėjo mergaitę Veroniką. Jis pasiuntė jai raštelį per šleivą gaidį Petronijų, jis deklamavo jai savo mėgstamiausią posmą iš daugybos lentelės. Veronika nekreipė jokio dėmesio į slieką Zigmutį. Gražioji mergaitė dūsavo dėl berniūkščio raudonais kaip lapės plaukais. O jis buvo Jurgutis, kavalerijos pulko sūnus.
– Nespoksok į mane, Veronika, – garsiai pareiškė Jurgutis, – su bobom aš neturiu reikalų.
Gražioji Veronika suvirpėjo ir paplūdo karčiom kaip pipirai ašarom. Sliekas Zigmutis net užsimerkė iš sielvarto. Jis norėjo verkti kartu su mergaite, bet sliekai tam reikalui neturi plačių akių ir kartaus kaip pipirai skystimo. Ir tada Zigmutis įtūžo. Jis ėmė pūstis ir augti iš to piktumo. Iš ilgo jo kaklo ėmė dygti devynios tulžimi ir liepsna besispjaudančios galvos. Ir tada visi vaikai nusigando, pamatę žiaurų devyngalvį slibiną Zigmantą. Šaukdami iš baimės jie pasileido bėgti į visas keturias puses. Tik ne Jurgutis, kavalerijos pulko sūnus. Jis apsijuosė tėvo kardą, atsisėdo ant triratuko ir narsus išriedėjo į karo žygį.

Rupūžė žiemą

Būk labai atsargus, kada eisi miegoti. Sapnuose pasitaiko keistų nutikimų. Senoji rupūžė kartą susapnavo, kad yra ne rupūžė, o kažin koks berniukas. Tas berniukas, kuris buvo rupūžė, pirmą kartą pamatė žiemą. Žiema jam patiko. Jis paėmė saują sniego, suspaudė ir sviedė į šlubą gaidį Petronijų.
– Kas toks esi? – nustebo gaidys. – Ko mėtaisi?
Bet berniukas tylėjo. Jis pamatė mergaitę Veroniką ir neteko žado. Mergaitė jam patiko. Jis sviedė gniūžtę į mergaitę Veroniką.
– Koks tavo vardas? – paklausė mergaitė.
Bet berniukas, kuris buvo senoji rupūžė, tik gūžtelėjo pečiais.
Jis nežinojo, koks gali būti berniuko vardas, kas yra jo tėtis ir kur stovi berniuko namas. Jam tik labai patiko baltas sniegas, žiema ir mergaitė Veronika. Jis paėmė sniego saują, suspaudė ir sviedė į vanagų vanagą.
– Ko nori? – piktai pasišiaušė paukštis.
– Noriu žaisti! – riktelėjo berniukas ir netikėtai dingo.
Tuo metu senoji rupūžė vertėsi ant kito šono ir trumpam pabudo.
– Keisti dalykai, – nustebo vanagų vanagas, – buvo ir nėra.
– Keistas sapnas, – atsibudo rupūžė, – mačiau kažin ką labai labai baltą.

Mergaitės ir kirmėlės

Sliekas Zigmutis vis labiau dūsavo iš meilės. Iš riebaus, linksmo slieko jis virto baltu, liūdnu siūleliu, apsivijusiu žalią rūgštynės lapelį. Niekas jo nebelinksmino ir neguodė, nei lietus, nei saulutė, nei triukšmingos sliekų lenktynės senelio Jokūbo darže. Jis galvojo vien apie gražią mergaitę Veroniką.
– Gal žmonos nori? – atsargiai pasiteiravo sliekų tėvelis.
– Žinoma, – nudžiugo sliekas Zigmutis.
– O tau patinka kirmėlaitė Elžbieta?
– Brrr, – nusipurtė Zigmutis.
– O žalioji lervutė Luiza?
– Ką siūlai? – įsižeidė sliekas.
– Bet kodėl, – nenurimo sliekų tėvelis. – Kirmėlės ir lervutės bent panašios į mus.
– Sugalvojai, – įsižeidė Zigmutis, – jos plaukuotos, purvinos ir raukšlėtos, o mes, sliekai, net blizgame iš gražumo.
– Tai plaukuotos tau nepatinka? – pasitikslino tėvelis.
– Suprantama.
– Pagalvok, – atsiduso sliekų tėvelis, – ir kirmėlės, ir mergaitės apaugusios plaukais, o dar jos nemoka rangytis, ryti žemės ir spjaudytis. Pagalvok, kas galėtų su tokia gyventi? Ir Zigmutis iš gėdos paraudo.

Vaikai ir Poškai

Kitą kartą buvo labai karšta vasara. Saulė švietė net nesustodama. Žolė pagelto, medžiai nudžiūvo, vėjas nešiojo smėlį skersai ir išilgai.
– Ką darysim? – išsigando sliekai. – Jei ilgiau lauksim, būsim kieti kaip vinys.
– Pasiteiraukim mokyto, – patarė vienas vanagas.
Ir tada sliekai, vanagai ir vaikai išėjo pas Pošką, nes poškai, piškai ir puškai yra labiausiai mokyti vaikų ir sliekų mokytojai.
Jie ėjo, ėjo ir priėjo ąžuolą. Ąžuole buvo skylė, pro skylę matėsi drevė, drevėje sėdėjo apuokas ir markstėsi nuo saulės.
– O kur pasidėjo Poška? – paklausė Pupų Pėdelis.
– O Poška išėjo, – atsiduso apuokas.
– Kaip visada?
– Kaip visada, – atsiduso apuokas, – pas Stanevičių.
– Tai jau nepareis, – nusigando vaikai, juk tas Stanevičius visai ne vaikas, ne sliekas ir net ne vanagas.

Sliekai ir sliekės

Kartą senasis apuokas sėdėjo pas mokytą Pošką ąžuolo drevėje ir gėrė gilių kavą.
– Šiame pasaulyje, – postringavo apuokas, – visa, kas gyva, auga ir žaidžia poromis. Berniukai su mergaitėmis, gaideliai su vištelėmis, šunys su kalaitėmis, eržilai su kumelaitėmis, o tarp visų mūsų draugų turėtų būti ir sliekai su sliekėmis. Įdomiausia, kad visus net iš tolo atskirsi vieną nuo kito. Mergaitę nuo berniuko skiria tankūs plaukai ir didelės gražios akys, gaidelį nuo vištelės raudona kaip liepsna skiauterė ir puošni uodega, šunį nuo kalaitės ilgesnės ir aštresnės iltys, eržilą nuo kumelaitės tankesni karčiai ir didesni dantys, o slieko nuo sliekės beveik neatskirsi.
– Šitaip nebūna, – pasakė mokytas Poška.
– Kodėl? – nepatikėjo apuokas. –Visi sliekai man atrodo vienodi.
– Todėl, – paaiškino mokytas Poška, – kad tu jų nepažįsti. Sliekės žaidžia tik su berniukais, o sliekai su mergaitėmis.

Černiauskas, Rimantas. Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams: Apysakos. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.