Baliukone_One



Vanduo ir duona


Dainuoja šoka broliai, vėl surezgę naują sandėrį, –
O gal, sakau, tik užsižaidę per ilgai paiki vaikai?..
Aure lyg brangiakailį pudelį jie glosto Žvėrį...
Kiek daug išeidamas blizgučių, saldumynų palikai –

Jiems, Viešpatie... Bet ankšta jau erdviausioj salėj,
Bet šalta tvankoje puikiausiai apstatytų kambarių...
Aš išeinu – taip pat be nieko...
                           Atsiduodu Tavo Šventai valiai –
Ir juodo skurdo pūdymus jau nedejuodama ariu.

Veriu rožančių – miško žemuoges ant smilgos –
Atsižadėjimus džiugius Pranciškaus Asyžiečio...
                           Ir labai gailiuos,
Kad mano abejonių naktys buvo tokios ilgos,
Kad pamečiau kantrybės perlą nekantriuos keliuos.

Ir maro meto puotose daugiau nedalyvauju –
Tvirtai susirišu nepriteklių sutraukytus nervus...
DABAR IR ČIA, kur vietoje konjako
                           siurbia pigų artimųjų kraują
Laimingi plokščiagalviai daugiaaukščiuose narvuos,

Manęs nėra daugiau... Bet žudantys ūmai sutrinka,
Ir saujos ištuštėja spekuliantų, perpirklių, vagių...
Kai švarios mintys vėl iššluoja šio pasaulio rinką, –
Aš vandenį vynu pavirsiant, duona – akmenį regiu.

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Dar vieno Nieko dainelė

Šuniukai su damomis – sotūs, laimingi...
O ponai ir ponios – taip pat su šuniukais.
Ko veidas, laisvoji Tėvyne, apniukęs? –
Pažvelki į tūkstančiais dvokiantį migį

Draugų keturkojų – kilmingų, bekilmių,
Žaisliukų gyvų, brangesnių ir už artimą...
Jie protėvius būtų palikę be kelnių –
O mums, apsukruoliams, Europą priartina!

Ak Dievo duotieji kaimynai ir giminės,
Paliaukite loję ir cypę, ir kaukę...
Kol savo narvais cementiniais dar giriamės,
Į galą gyvenimo buto sulaukę, –

Ištrūkę gyvi iš skaistyklų – bendrabučių,
Ramybės – ir nieko daugiau – nebetrokštam.
O vietoje sienų, nuo muzikų drebančių,
Galbūt dramblio kaulo atrandame bokštą

Sapnuos – jei pasiseka bluostą sudėti,
Kai nervais vyniojas keiksmažodžių rožės,
Kai visą pasaulį tau ima skaudėti...
O skrendant iš aukšto devinto – koks grožis!

Pabuski!.. Į sparčiai šunėjančią Lietuvą –
Kasdieniškai pilkas, pavargęs, išsekęs –
Grįžti – nes plakatų ir laikraščių liepta...
Ir plūsta trispalvėmis ašarom akys.

Tik nulis be vieneto – visiškas niekas
Esi – jeigu neveda laimėn šunėkas...

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Alopecija

Pliki alergiški vaikai – belaikės blyškios rožės,
Žmonių šiukšlynuose ir šiltnamiuos pražydę nelauktai...
Kūrėjas paslaptį juose atverti gilią ruošės? –
Tačiau kurti jau Nemuno ir marių, ir tautos krantai.

O dvasią ir dirvas jau baigia graužti pesticidai –
Lyg rūdys netikėjimo... Likimų geležie karšta šalta,
Ne bitės – vėžio įkirtimą kraupų nesėkmingai gydai
Ašmenimis vilčių...
                           Štai paskutinė Meilės gulbė nušauta!

Ir iškimšta, ir paruošta suryti amžiaus mūsų
Raguotoms vaidilutėms, išsigimstančio pasaulio mis...
Pulkai dvigalvių veršio dydžio paauksuotų musių –
Černobylio mutantų kaulų čiulpais švytinčiais išmis.

Gal išrišimo – amžino Šventosios Dvasios kūrinio
Jau neverti mes – godūs mėsinių ir muitinių vergai?
Kai Pranašas lyg paskutinis elgeta nugūrino
Šventoriais apšnerkštais – iš gėdos tu ne pravirkai...

Ak alopecija – koks paslaptingas ir egzotiškas,
Nekaltas vardas – lyg laboratorijose išvestos gėlės...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Metu dangop ir šį eilėraštį – net smegenys ištykšta:
Te buitimi žmogaus pikta jis užsikrėsti negalės!

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



TAI MEILĖ

Beveide ir bevarde, tu geriau visai ištrink
Mane – šį trumpą žodį – iš blankių buities analų.
Aistros čia ryja mėsą, geria pasitenkinimų alų,
Vidur širdies pasauliui išnuomavę plačią
                      malonumų rinką...

Vien kūdikiui – žaltvykslei kraujo – atsirakinu,
Atsivertu lyg stebuklingų rūmų vartai...
                      Bet kiekvieną rytą
Ne slibino – troškimo neprabusti – po ląstelę rytai,
Vis nepakenčiamiau iš naujo tapti moters kūnu.

It sliekas pertrėkštas rangausi jan, it kirmėlė...
Ar tas iš evangelijų, kur neturėjo nieko savo,
Todėl ir atimta iš jo daugiausia... Vos alsavo –
O vėjai spiegė, ūkė, kaukė priešais kelyje:
                      TAI MEILĖ...

Glundu prie medžio, žaibo perskelto staiga:
Net šitokių namų nenori dovanoti man likimas?..
O vėl du besišypsantys vaikai už rankų imas,
Nuo vienas kito užsikrėsdami gyvenimu –
                      baisia nebepagydoma liga.

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Parašyta Viktorijai   


Rašau, sapnuoju, kielės kruvinu snapu
Ardau buvimo gelžbetonį šaltą – nieko...
Iš paskutinio purvino korėto kovo sniego
Nusilipdau išmintingiausią...
          O neurozių lopšyje supu

Oligofreną su smegenimis žuvies lengvais.
Tarp besilaukiančiųjų – nė vienos Marijos?..
Kol plėšiasi dvasia iš alkanos materijos,
Po miesto dvigubai aklais kurčiais langais

Maldauju gailesčio – kalė galudienė tyli,
Nes pranašą po širdimi nešuosi, o ne vagį...
Prie slenksčio purvino man deda mano valgį –
Šliaužiu pilnu artyn... Tu taip gražiai kyli!

Šauki šypsodama: ateik ateik ateik pas mus...
Ankštumas neapsakomas – erdvė šviesiausia!
Kol drobule mirties žvaigždėta apsisiausiu –
Dar cyptelės tvankiam kojūgaly namus

Atradusi peliūkštė siela... Bet nesigailėk:
Chaosas – tėvas jos, o motina – vienatvė.
Ten raitosi po nuorūkom ir spjūviais gatvė
Ir dvokia vėmalais gimtadienio gėlė...

Juodi užsąmonės varnai ten krankia vėl:
Namai – narvai, tu – mirtininke kanarėlė,
Tu kalinė iki gyvos galvos...
                     O smegenų mažiausiąjį narelį
Kaip sopa, Viešpatie... Bet gydanti srovė

Šios upės, tekančios aukštyn... Pats vidurys.
Bet pirmosios žibuoklės kalba maldą žydrą...
Ir medžių sprogstančiom viršūnėm parašyta –
Aš išskrendu pro Ilgesio liepsnojančias duris.

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Smaragdas

Miesto debilas balandis, plėšri prostitutė katė –
Apraiškos mūsų iliuzijų, norų, troškimų dvyniai...
Kas ten – žvynuotas – vėl rangosi sapno kertėj?..
Kas ten – dvigalvis berankis – pigiam atsispindi vyne?

Ak tarakoniška meilė – grubi, bet savaip tobula:
Vis kur tamsiau purviniau, kur saldžiau bei riebiau...
Nuodėmėj baigia supūti žmogelis – tačiau tabula
Rasa jo snaudžiantis protas... Putą aistros nugraibiau

Nuo netikėjimo srutomis skiesto ne sykį alaus.
Tvinksta ir drabstosi dvokiančia sėkla lytis...
Reinkarnacijų purvą išsikuopiu, išsivalau – –
Trokštu vien jūros ir muzikos... Grįš mirtinai sulyti

Vaikiški žodžiai maldos, atbudėję lyg elgetos prie
Vartų Aušros – su variokais it spjūviais keliais.
Amžius tyriausią regėjimą išprievartaus ir apries –
Į Prisikėlusio taurę seilių nuodingų prileis...

Aižo paklaikęs pasaulis mane į daugybę dalių:
Šukių, skeveldrų, skiedrų... Arba skudurų, lopinių –
Yrančiai uždangai Majos... Kaip nusižudyti dailiau?
Sielai šukuoju liepsnojančius plaukus – pinu

Kasą – ar virvę į pragarus... O horizonte tamsu.
Baigiasi ašaros, kraujas, plazma... Abejoti gana!
Žaibo, žuvėdros – bent šunio žaizdoto ir parkuoto su
Ištarme: būsi rytoj kaip smaragdas karūnos gryna!

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Pilnatvė

Šiam netikram eilėrašty – tu pati netikriausia.
Plėškit rūbus ir kaukes, žodžiais pavirtę žvėrys!
Vėl tamsoje pasąmonės tunelį kraujas rausia –
Už milijonų šviesmečių meilė mirusi žėri...

Buvimo mėšlais apmėtyta leisgyvė tavo siela –
Šliaužia artyn prie lovio šnibždėdama: neturėti...
Ant šizofrenijos laužo smegenys klaikiai svyla.
Vandenio nors lašelį sapno skylėtam rėty!..

Šiam purvinam pasaulyje – tu pati purviniausia.
Kūno kloakos veriasi... O, kad užmigtum amžiams!
Norų troškimų staklėmis laiko daugiau neausi...
Tyli Dievas – galaktikas kaukole tavo aižęs –

Ir neberadęs branduolio, kur dauginas ydų angys.
Siaubas angelo plunksnas, gyvulio kailį šiaušia...
Kristus, atverstu akmeniu nuo tuštumos pridengęs,
Nusisuka ir nutolsta... Tu pati negražiausia.

Žvaigždės tave išvėmė – kad amžinai pamirštų?
Kaip staiga susiverpia Likimo linų kuodelis...
Ir ūmai išsipašo vėl!.. Tarp liepsnojančių pirštų –
Kirba raitosi dvokiančios egzistencijų dėlės.

Saulės teka ir leidžiasi, dangūs švinta ir niaukias
Ak, tai sesuo juodoji, Fata Morgana, sutvisko!
Tam alkanam beprotnamy – tu buvai alkaniausia.
Visko geidei be galo... Ir prisilietei – visko

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Žmogaus Našta

Pirmiausia apsinuodija pasauliu paukščiai ir poetai.
Ir tu gal paskutinį kartą laiko erdvėje suki.
Ir tau, švelniais iliuzijų nektarais vakar papenėtai,
Juodasis badmetis – artyn, rūstyn, sunkyn...

Klajosi tarp beprotnamių, prekyviečių, kontorų:
Nėra Tikėjimo – vien kosminis buvimų šleikštulys.
Tik niekada neišsipildančių geismų ir norų
Pavidalai vampyriški į sielą virpančią sulįs...

Tačiau priimki išmaldą – tai akmenys ir plytos
Namams, kuriuos tiek sykių jau sudeginai pati...
O gailiai tyli Pranašas, ligi širdies krauju sulytas,
Prie vartų meldžia šilumos likimo giminė plati.

Tai kas, kad vakar Žemėn nukritai ir numirei –
Jie, baltus kaulelius surinkę, vėl tave prikels.
Uolus gyvenimų skaičiuotojas įspraus į delną numerį:
Prie laimės užsiimki eilę – atvežė naujas prekes...

Šit angelas tarpuvartėje duonos kąsnius renka...
Pasaulio apsišaukėlė šviesa išdegino jo atviras akis.
Ir šiam aukštybių tremtiniui paduoki ranką –
Te tavo nepakeliama Žmogaus Našta dar pasunkės.

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Kirtis

Aš niekieno... Aš to, kuris ateis –
Nudirs dėmėtą nudėvėtą kailį ir palaimins.
O gal ir dar vienam gyvenimui nuteis:
Ligoto šunio ar katės benamės

Po daugiaaukščio laiptais – vidury
Žmonių buvimo – gelžbetoninio, grubaus ir šalto.
Užsidarykit, užsikalkit langus ir duris –
Ir savo negyvybę sergėkit... Pašauto

Balandžio aš nūnai sesuo basa –
Ant gruodo... Vaike, paskutinis mesi savo duona
Ar akmeniu?.. Ataskamba staiga keisti balsai:
Kas tavo – bus atseikėta ir atiduota!

Tokia yra paguoda – dar giliau
Nei sieloje sangsaros atmatų duobė – patirti,
Kad lyg užleistas laiko pūlinys išsivaliau –
Ir vėl galiu ramiai sutikti kirtį...

Bet, Viešpatie, jau taip seniai dvesiu
Prie paukščių, angelų ir gyvulių apdergto tako –
Kad metai šviesmečiais pavirto...
                      – AŠ ESU!
Nusišypsai man – ir pačion širdin pataikai.

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



VADUOK!

Erdvė ir kopos, laikas ir vanduo,
Ant kranto degantis erškėčio krūmas.
Visų mirčių pasaulyje sunkumas
Staiga užgriūva einantį... Vaduok! –

Be žodžių klykia jo širdis baili
Kažkam, neturinčiam pavidalo nei vardo.
Suskridę šviesuliai staiga suardo
Likimų apgaulingą tvarką... Išbąli

Lyg marškinių drobulė kruvina…
Visatą persmelkusi Žodžio aura
Apšvitina bevaisę proto jaurą –
Ir spindi duonoj, meduje, vyne.

Ir aš jau pasisotinti galiu –
Tiesiu rankas į baltą džiaugsmo riekę...
Bet amžiais alkani šešėliai rėkia
Tarp žemės dulkėm virstančių gėlių

Ir pragaro dagių ugninių... Tai
Nežinantys, kad nieko dar nežino. –
Prie juodo gyvuliškų malonumų šieno
Drebėdami jie stumdosi piktai.

Palinkę – vien po kojų žvelgia sau
Ir monetas į skatikus temaino...
Aukštyn pakelk negražų veidą mano –
Aš mirtinai  t u r ė t i  pailsau.

Aš trokštu  b ū t i ... Smėlis ir vanduo
Virpėdami į viena susilieja...
Ir bėga siela debesų alėja –
Ir kūnas klykia jai žemai: VADUOK!

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Vėl


Gyvenimo daugyn... O nieko neįvyksta.
Tik liūdesys tamsus lyg išlaikytas vynas.
Tik siela – gyvulio ir angelo meilužė – vysta.
Ir po visų tuoktuvių kūnas vėlei – vienas.

Gyvenimo mažyn... Ir dvasiai daros ankšta.
Atomo branduoliu suskilusi šį rytą –
Ji susprogdina sunkią tavo metų naštą.
Dangaus palieka langą pradarytą...

Gyvenimo nėra... Bet rūpestingos rankos
Šit pakelia tave iš karsto tartum vygės...
Linksmi jauni griaustiniai vaikui vardą renka:
Sparnuotas kūdiki – vėl savo Kryžių vykis!

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Juokais tik


Nužudžiau tave – ir išsilaisvinau,
Vėl širdy lig beprotybės tyra.
Ir krauju pigus pavirsta vynas,
Gertas kryžkelėj buities... Pažyra

Šukėmis taurė mėnulio pilno.
Pasipjauti šiąnakt būtų lengva...
Nemiga ir šį troškimą pildo –
Atveria venas ir atlapoja langą.

Kiekviena žvaigždė galop nukrinta.
Kiekviena žaizda pavirsta randu...
Bet kažkas – juokais tik – vienas kitą
Tarp dangaus ir žemės vėl suranda.

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.


Audra

Su jura, apsivėmusia medūzom,
Apsivalykime prieš ilgą baltą žiemą –
Kaip vienuolystę... Graudžiai atsidusom:
Kiti karaliai mūsų sostus užima...

Audra?

Už mylių tūkstančio didieji molnai –
Susirgę laisve – mylimąsias vėl palieka,
Skaisčiausią žvaigždę ir šlykščiausią slieką
Širdy sujungdami... O visa kita – monai.

Audra!

O visa kita – kaukės ir vualiai,
Kuriuos nudrasko kaip lapus, nukarpo
Kaip žiedus nuo negimusios poemos kapo –
Ir sielas atiduoda šiaurio valiai

Audra...

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



Kas tiki


Spalyje beržai – kaip vaško žvakės
Mūsų dieviškai netikrai aukštai buičiai...
Kas padyvytų, pasektų ją – iškart apakęs!
Vien žaltvykslės, vilktakiai, slogučiai

Skrydžio liudininkai – o paskui teisėjai,
Atiduosią lapkričio besparnei nykai...
Užsimušime, sakei, drauge... Neištesėjai.
Kur kritau – slapčia padėk vainiką

Iš praeinančio ir lengvo skausmo smilgų,
Širdį plyšusią įpynęs jan kaip rožę...
Mylimasis, argi tau dabar neilgu? –
Kloja patalą ir sočią vakarienę ruošia

Moterys – apsunkusios, protingos, ramios...
Neišskridusiai, tačiau nepasilikusiai –
Jau per ankšta šio paveikslo rėmuos.
Susitaikymo dulkėti riebūs fikusai

Jai neauga... įsčios miestų dvokia.
Ir vampyrai, į gilius vaikų sapnus įpuolę,
Švarų angelišką jų žinojimą pavogę –
Vėl apgirdo gyvuliškų norų pūliais,

Vėl apipeni gličiais lyčių drebučiais...
Dūstantis ir apsipylęs prakaitu –
Jei pašoksi – jau nemiki... Prakertu
Langą dieviškai netikrai aukštai buičiai

Tavo sieloj kruvinu snapu... Žudikė!
Psichė! Ragana!.. Ant laužo ją, ant laužo!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Nusijuoksiu toldama: palaiminti kas tiki –
Ir slapčiausių pažadų nelaužo...

Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991
.