***
Gyveno kartą vienas, vienas, vienas,
jis vardo neturėjo, o gal pamiršo jį,
Rudenėj mėnesienoj, ant seno namo sienos
kreida spalvota skėtį jis mėgdavo paišyt...
Jį, lapams krentant, lankė išblyškęs pakaruoklis,
tas irgi buvo vienas jau šimtmečiai keli,
Ištikimai mylėjo jis Damą su vėduokle
ir nuolat jos ieškojo migloj ir vandeny.
Su žvakėmis per lietų klajojo jie po miestą -
jūs tokį miestą matot tikriausiai tik sapne,
Margi gėlėti skėčiai senuos kvartaluos švietė,
šiukšlynuos rausės laimė suvargus ir sena.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,
ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,
jos visos kertės skaudžiai atsiliepia
debesimis ir vakaru... Iš naujo
bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį...
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos, jau ne mano veidą...
Ir tik aušra užtikusi prie stalo
užmigusį ir apibertą lapais
mane paglosto švelniai tavo,
brangioji, skruostu ir už durų slepias...
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Į taurę įkrenta geltonas
rugsėjo lapas, vakarėjant,
į tuščią parką grįžta vienas
su buteliais tuščiais girtuoklis...
Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą...
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Lietaus palaidoti žmonės
dar bando surasti save...
O lapkričio miesto rapsodija -
jų šermenų vakare...
Jie bando surast savo meilę
skausmingai, kaip lazdą apakę...
Sustok, vakarinis praeivi,
lietus šnara mirusių gatvėj.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Jis buvo dar šviesesnis už dienos mėnulį
saulėtą žiemą... kas jį pastebėjo,
tik elgeta ir pamuštas šuva
jį draugiškai apuostė... Visą žiemą
jis dilo ir liūdnai draugavo
su elgeta ir pamuštu šunim,
kol vieną kovo rytą tesurado
jie melsvą gėlę tirpstančioj pusny.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Aš liksiu jums sutrešę rėmai,
tačiau juose mėnulis patekės
pavasarį, jam šviečiant nužydės
kvailiausios ir liūdniausios gėlės pienės...
Pelėsių žydrą miestą prisiminkit,
jo valkatas ir juokdarius -
jie šoks su pienėmis, ir aikštėje raudos
kvaila kaip jie pavasario mergaitė...
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Praėjus vakarui ilgėtis
aplinkui ims visi daiktai
ant sienos nusipiešiu skėtį
ir pasislėpsiu, o lašai
lietaus bels į duris, į langus,
sakysiu jums - manęs nėra...
ir rankomis suspaudęs galvą
po skėčiu lauksiu, kol žiema
ateis ir taps širdis tuščia,
tokia tuščia, kad mėnėsienoj
aš žaisiu su savim per žiemą
slėpynes apleistam name.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Įskilęs mėnuo pagaliau suduš
kaip nuostaba pavasariui atėjus,
ir vėl atodrėkį pajutęs vėjas
kaip smuiką smičius, amžiną sugros
išsiskyrimą; aušta akyse,
tos ašaros nematomos, jos krenta
tarp lapų ir žali jie tampa,
ir tarsi valkata matyt šviesa...
- - - -
O virš manęs gilūs spalio medžiai
Aš kūdikiu bandau aprėpti mirtį
Kas esat jūs, o liūdesiai bevardžiai
maldaujantys manęs tik prisiminti.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Į mūsų namus ateina mirtis
mokyti muzikos mūsų vaikų
jie sėdas kas naktį liūdni ir išbalę -
prie savo suklerusio tėvo rojalio
ir taip kiekvieną lapkritį skamba
motyvas kaip virtinė gervių pro langą.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Ir sniegas už jus gražesnis nebus
Naktim ant ledo stovi žmogus
iš lėto jis tampa žibinto šviesa,
Bando kažką prisimint ties upe
Sniegas už jus gražesnis nebus.
Štai antakiai spindi į tamsą, - brangus,
eit nereikia, - kuždėdavo man
Sniegas naktų, - nereikia vienam.
Dabar; kai žibintai atrodo ne tie
Gruody, mieloji, ant tilto žiūrek,
Stovi žmogus ar vaiduoklis, vis tiek...
Nereikia klausytis sniego nakties.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
kai girtas ir žilas sausio amūras
benamį sušildys, koks turtas
bus nuorūką rasti, palėpėj pabusti
ir, žvakę atsargiai užpūtus,
išeiti į mėlyną miesto vaiduoklį,
kur prie katedros sienos senos prisišliejęs
valkata skaisčiai beprasmiškai juokias
kaip vėjas ir sniegas, ir vėjas
1979 sausis
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Tamsa yra poetas, o ne mes
Jos klostėse mes gimstame kaip vėjas
Aš tik šešėlis, tu tik alėjos
kur apgaulinga muzika atves
kuprotą svečią, jisai rankas išties
lėtai, kaip grodamas į krintančius lapus
nueis ir sidabruos, ir pūs
nuo rankų mėnesienos šviesą.
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.
***
Nejau taip greit praėjo
pro šalį netikėtai
nerūpestingi lietūs -
nežinomi poetai.
Po jų neištuštėjo
naktim bevardėm stotys
ir kas gi klauso vėjo
dabar rytais peronuos
tuščiuos, o begaline
nerūpestinga širdgėla
kada viltis nežinoma
apkartinta akimirksniui,
eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas...
Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.