apie titnagų briaunas
žaižaruojantis
vakaro mėlis
kibirkštį žiebia –
tampa skaistu
it dieną,
skaistu
ir nekalta,
kai briauna aštri,
nenugludinta
ir nenuvaikščiota –
kada eini,
bet neslysti
ir smėliu barstyti
nereikia.
apie japoniškų seifų atidarymo meną
šešėliniai gyvenimo stalčiukai,
su užraktais nuo svetimų akių –
užuolaidom, japoniškom spynelėm,
dėžutėse sandalmedžio mozaikos –
tik mago rankos
nesuklysdamos atspėja ir suranda,
nelaukdamos kol paprašys –
kampai minkštėja, nyksta, glunda,
į švelnų rutulį pavirsdama,
sutirpsta kietmedžio ašis –
saulėtekis ant mano vėliavos,
rausvumo šleifas tavo odoje –
rytų kvapu koduota patirtis
tas baltas mano naivumas
baltas mano naivumas,
tas albinosas
raudonom akim,
švytintis pūkas
ant promenado turėklų
mėnesio tiltas į jūrą –
trisdešimt sieksnių,
dvylika pėdų
į gylį
kylantis vakaro irklas –
virpteli pūkas
baltojo mano naivumo
plačiais albatroso sparnais
– kur tavo inkilas?
– vėjų pagairė – mano namai
Atsisveikinimas (triptikas)
Vokai sutrūkčioja
baltom dėmėm
po antakių lanku
atsiveria - - -
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Mano švelnus žvėris
neloja ir nekanda
jis tiktai žiūri
nematančiom akim
jis tik alsuoja
beveik negirdimai
jo kaklas
kruvinai nutrintas
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Alyvų kalnas
potvynio apsemtas
o meldų luotas
per raibuliuojančias bangas
jau plukdo
mano aklą luošą žvėrį
tolyn nuo kranto
- - - nuo manęs
apie rytus ir vakarus
Tokie vakarai, mielasis,
nužievina atmintį
it stalą nuo dulkių,
langą nuo šerkšno,
nutrina gniūžtantį kiaukuto luobą,
apsiuvai kūną be šarvų palieka
Tokie vakarai,
kada pamaldumas
nepriekaištingai skaidrus,
kaip septintas vanduo nuo kisieliaus,
toks takus, kad pro medvilnės skiautę
it pro kiaurasamtį liejas,
Tokie vakarai,
kai gilūs polaidžio vandenys
mažais upeliūkščiais ištvinsta
į jūrą putojančio vyno, kai drebėdami
kišam pirštus, kad neišbėgtų, kad neišlįstų
džinu iš butelio lūpų aitrumas,
gervuogės rūgštė burnoj -
Tik rytai, mylimasis,
akim eketės į uždarą erdvę
gnyba tvirtai skalbinių segtuku,
- - - - - - -
Nuvarvėk
trumpamiegis
skaistu net pro debesį –
taip jau nutinka, kad užsimerkęs
matai daugiau negu regintis –
žingsniai
vibruoja virgulės šaka
baltu vingiuotu koridorium –
sniegenų takas per smuiko linkį –
dūris
drugelio sparnais
plasnoja ties riešo riba,
rankos atvėsta ir pameta smičių
– ar girdit?
pavasario ižas. Dugne –
paskendę balsai sapnuoja
kaip skamba vasario klavišai
Tryliktos vasaros blykstė
Niurkteli plūde diena,
motiejuko šiurpulė
nugara skruzdėm nubėga –
Per greitai mažėja daiktai
Chitininio lukšto sermėgą
dėvintis žiogas
čirpina grumbančią stygą –
Suaugantis poreikis tapti
Trylikta įranta staktos žievėj
kronika
karolius granatų ant kaklo,
veneros kaukę ant veido,
įsprausti save į drabužį,
veninio kraujo raudonio –
„sprogimo būta tylaus,
įvykio vietoje rasta:
1. taftos suknelė
2. kaukė be veido
3. kaklas
4. granatų karoliai.“
apie dresūrą
tuščias stiklo indelis –
barška kišenėje maistas
su extra narkotiku gyviams
virpa visi sąnariai
tiesiant ranką
pasiutusiam šuniui
koks tavo vardas, šunie?
kas tavo motina, tėvas,
kas šeimininkas?
ar moki tarnauti,
leteną kelti,
kada tariu „labas“? –
duok „labas“, šunie,
aš tau įkąsiu –
pragmatiškas
skaičiavom žuvusius – turėjome po lygiai
ir vieną niekieno,
nuo troškulio vos gyvą
avinėlį
pritūpę klausėm – tai ką darysim, mielas,
kai pavirsi - - -
iš pėdsako žmogaus, krauju prilyto
atsigėręs?
intervalas
koksinio dūmo kvapu prisodrintas vakaras
tyliai nusėda ant kelių, žvelgia akim be blakstienų,
be antakių – kauke iš tirpstančio papjė mašė
sruogos ugninės virš miško vis kyla ir kyla
žėruojančio peleno juosta, smalkių šaliu šilkiniu
vejasi nuogu kaklu gebenės kabliukais į odą
garsas giliai viduje – du garsai – neatpažįstu –
Fiasko smuikui ir dviem orkestrams
Nelengva pagauti akimirką,
kada vienas orkestras virsta kitu –
skambesio skirtumą stelbiantis smuiko griežimas,
nesuvokiamai artimas boro mašinai
Išlaikyti distanciją ir nenutolti –
natų orbita aplink branduolį –
du elektronai ir vienas
prikaustytas garsas
Svarbiausia – išgrot iki galo –
zvimbiančių stygų fone
du orkestrai griežia tą patį,
tik vienas taktu atsilieka –
Byrantis muzikos rūmas –
triukšmas, praryjantis garsą,
smuikas, prarandantis valią,
strykas, dantim įsikibęs į stygą
Po atlikimo – tyla,
ne tokia, po kurios nuaidėtų ovacijos –
tyla, po kurios tik tyla ir krentančio smuiko dūžis
į marmurines grindis.
sekstetas tete-a-tete
vanduo dar toli
tik lakųjį smėlį
brizo kvėpavimas pusto
stuburo molu
pirštai – gyvo sidabro lašai
kopų krūtinėje klimpsta
akys – sakų kamuolėliai
magneto jauką kabina,
ir kuoja,
virpanti dykvietės kuoja,
apžioja kabliuką –
slenkantis gomuriu midijų kvapas
it perlą burnoj ridinėtum
kriauklės ausy –
garsėjanti kuždesio muzika
kyla didysis vanduo
nuo ragaujančių
kūno druskožemį lūpų
potvynio bangos
potyriais burlaivio kilį užlieja
šeštąjį tinklą užmetęs žvejys
suspaudžia kuojos kakliuką
Pratybos
ОтряяЯд!!!
В одну шеренгу станооовИсь!
mergyt, tu primeni Ją –
linija fronto – duobė apkasų
plaukais žemė nuglostyta
СмииирнО!
На лееевО! – раз два
ypač kaip pasuki galvą –
kaklo išlinkiu slinkdavo
lūpos prakaitą liepos
sugerdavo
o, Katarina...
КрууугОм!
galva ėjo ratais
volungės balsas
griausmas katiušų
naktį migdydavo
stirtoje šieno
На прааавО!
pirmas būdavo garsas
antras ateidavo smūgis
kulkos nejusdavom
nejuto ir ji
Вольно
- - - mergyt.
2006 m.
