Vienam prancūzų uoste,
alinėj „Rose-Marie“
aš sutikau jūreivį Žaną Rį.
Jis buvo šturmanas to laivo,
kuriuo rytoj ir aš plaukiau.
Jo akys buvo blaivios,
todėl jam pasakiau:
— Turiu dar šimtą frankų,
ir laiko tiek, kiek tu;
tad eikime pas ją,
bet... eikime kartu.
Man taip jos gaila ir klaiku,
galvoj ropoja mintys
sunkesnės dar už tankus...
Aš nunešiu jai šimtą frankų,
vis tiek už juos aš meilės neperku...
Eime tenai,
dar žemės oru pakvėpuosim...
Eime, tik vaikus auklėtojai gano, —
jai paskutinę duoklę atiduosim —
Atsimeni, ką ji mums dovanojo?
— Atsimenu, — vos tarė Žan,
į ranką pažiūrėjo:
ant piršto kruvina akim rubinas dar žėrėjo.
— O tavo kur? — staiga manęs paklausė.
— Kur tavo? — pakartojo.
— Atsakymą tenai tu gausi...
Jisai tik prakaitą nuo veido nusišluostė...
Tai buvo nesenai vienam prancūzų uoste.
|
Išėjome. Klaupiu prie kapo |
|
| Visuomet netikėjau, kad tu tai padarei! Dabar čionai, prie apleisto kapo tavęs prašau, maldauju, reikalauju: Sakyk, dėl ko ji mirė? Kas čia kaltas? Tu? Aštriai akysna pažiūrėjau. Ir vien dėlto, kad jo galva nusviro, aš supratau... Ir, peilį išsitraukęs, jam pirštus nukirtau... Tuos pirštus, prie kurių rubinas jos žėrėjo. Jisai pašoko, kraują greit nušluostė... Tai buvo nesenai vienam prancūzų uoste. |
|
Sugrįžome...
Alinėje tvanku, triukšminga.
Fokstrotai, tango, kūnai prakaituoti...
Tabako dūmuos pinas
jaunatvė,
meilė,
kokainas...
Nuo vakaro lig ryto
čionai parduodamos ir perkamos
jaunystės naktys,
naktys nebandytos...
Visi čionai prie karšto grogo
kalbėjo apie meilę,
tik mes tylėjom: rytoj išplaukiame,
kur, net tikrai nežinom...
Žanai, kodėl mes savo laivo
kur nors prie Indijos nepaskandinom?...
. . . . . . . . . . . . . .
Ir jūroj šelstančioj
mes esame draugai kaip buvę,
bet kaip tik matome siaurutę žemės juostą,
atsimenam kapus vienam prancūzų uoste ..
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda. – Kaunas, Minijatiūra, 1930.
SUTEMOS
| Vakaras. Pro kavinės langą žiūriu į einančias ponias, į stovinčius taksi... Svajingai skamba tango. Nubodu. Skaitau iškabas: „Vokiečių knygynas“, „Spaustuvė Lano ir...“ Už lango ūžia gatvės elgetynas, o viršum miesto — aeroplanai. Trumputė pauzė. Kavinėn renkas frantai, savotiškos panelės, spekuliantai... Man žinomas iš jų kiekvienas... Tai jų nešvarūs, nors auksiniai, dantys gerokai sugadino mano dieną. |
|
| Jazz-bandas klieda įkyriais fokstrotais, o tarp staliukų šnara žodis „meilė“... Galvoje tvaikas, kvepia dūmais, šprotais, kokteiliu... |
|
| Laikrodis tolydžiai taksi... Mąstau: kas mūsų laikas? Radio šypsnys, flirto akimirka tarpe pasaulio polių... Kas mes? — Tik kažkeno žvilgsnys. Mes žmonės — broliai?!.. |
|
| Gyvename... Kažkas krūtinėj plakas; kažkas mintis į galvą mums įžiebia .. Ir einame ne ten, kur veda takas, ne tas spalvas panūdę rankos griebia. |
|
| Patinka man gyvenimo čarlstonas, patinka ir jo techniški miražai: parketas, liftas, auto, telefonas, šarvuoti traukiniai, kino, lėktuvai, sportas, dangoraižiai, elektra, patefonas, ir skubančių žmonių akių vitražai, ir retkarčiais — kurortas... |
|
| Malonu jausti, kad mes dar sulauksim, kai visas žemės chaosas sutaps į vieną ratą, ir žmonės bus meilučiai automatai, be sausos logikos, be šypsančio cinizmo, be klasiškos kovos už būvį; malonu, kai nebus grasaus naturalizmo ir tūkstančių kitokių „izmų“, kurių įvardymas tik vargintų liežuvį. |
|
| Ir miela bus matyti ex kaimyną, švarutį, blizgantį, šviežiai valytą; ir jam padarius robotišką miną ištarti: „ labą rytą“! Ir nuostabu bus žvelgti į archyvus, kur bus suverstas šios epochos chlamas, kur bus Paryžiai, Londonai, New-Jorkai, abi Amerikos ir Indija ir Chiva... Ir du dievaičiai: Auksas ir Reklama... . . . . . . . . . . . . . . Išeinu gatvėn: velkas kojų tūkstančiai, be tvarkos, be plano. Girdžiu kažkeno frazę; „norėčiau pažiūrėt į tą mizeriją rūkstančią iš aeroplano“... |
|
| Poros vaikšto alėjoj, aplinkui auto, vežimai, minia... — Panele, kodėl nebuvai ten? — Negalėjau... — Ne? — Ne. . Įžeistas atstumas 16 metų meilužis, palikęs panelę, tempia toliau savo dviratį... Iš už kampo, pametęs tikslų akiratį iššoka motociklas ir bac! į knygyno stiklą... Protokolas, stiklas šukės, kraujas: —Motocikliste, neliūdėk. ir motociklas, ir švarkas, ir tu pats juk ne labai naujas! |
|
| Bokšte laikrodis išmušė aštuonias, balsas tingiai pro ausis nuaidėjo... Cirke rėkia ruonis, tur būt, spektaklis prasidėjo. |
|
| Ir vėl aš kavinėj, vėl žiūriu pro langą į einančias ponias... Po švarku širdis, o gal laikrodis caksi... — Brangusis, tai tu? — girdžiu balsą malonų... Už lango tik ponios, ant stalo tik vynas, o gatvėje — taksi... |
|
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda. – Kaunas, Minijatiūra, 1930.
NELLI
| — Allo, centralinė? Panele, duokite man numerį 113—35. Ne dvylika, bet trylika, trylika. Taip. Ačiū. Allo, tu, Nelli?! Labą dienelę, atleisk, skubu, labai nėr laiko... Gal nesupyksi... Allo, brangioji, gal nesupyksi, jei aš kaip vaikas atsiprašysiu. Šį vakarą namo negrįšiu: daug darbo kontoroj, be to, lynoja — blogas oras, o dar be to yra viena svarbi priežastis. Jo pasakyti negaliu... Taip. Ją žino tiktai jis... Kas? Na gi — Jonas. Tu jį berods pažįsti? Klystu? Gal būt klystu. Na, būk gerutė, nepyk, sudiev, rašyk, t. y. ką aš čia kalbu?! Tai — niekis... nervai... Neklausyk. Sudiev, Nelli! |
|
| Dešimta valanda nakties. Telefono centralinėj panelėms labai nuobodu, ypač kai lyja ir kai taip nervinas abonentai... Vargšės, retai kas joms pasiunčia komplimentą... |
|
| Nelli buduare tvarką daro; čia rausva šviesa, taip jauku ir miela... Salone kalba radio ruporas, paskum dainuoja dainelę: |
|
| „... rinkau aš kelią tiesų, bet tau jį paaukoju; nakties spaltumą ir dienužių šviesą aš kloju tau po kojų...“ |
|
| Staiga Nelli pakyla. Įtempti, kaip antenos nervai, jaučia kažką einant Tas kažkas — jis. Tak-tak, tak-tak — lietaus lašai? Ne, tai žingsniai!.. Klausos Nelli, klausos gatvė ir naktis... |
|
| Skambutis prie durų: Taip jis! — Tu? — Aš... Salone radio dainuoja meilės dainą, iš kažkur girdis dar čardaš. |
|
|
Naktis, naktis, naktis...
Tik ji ir jis... Pasaulis liko jiems kažinkur toli, kas jiems, kad dar labiau subiūra oras? Nejaučia jie, kas eina iš kontoros... Ir šypsos židinio surūkęs molis, jis matė daug ir dar daugiau matys...
Laikrodis muša vienuoliktą;
|
|
| Lyg išsigandęs, tyli radio ruporas, akimirką nebeskamba čardaš .. |
|
| — O, Nelli, Nelli, mirštu, — vos girdimai jai šnabžda Jonas. — Klausyk: kažkur, kažkas ir nežinia net kam štai groja serenadą, o Nelli!.. Ar tu atsimeni, juk tai Tosselli, tai maršas mano tolimai kelionei? . . . . . . . . . . . . . . |
|
|
Rytą bute, kur telef. 113—35,
policija rado neišjungtą radio ruporą, sulaužytą gėlę ir du lavonus. Miesto dienraščiai pasigėrėdami skelbė jų vardus. Tai buvo Nelli ir Jonas. . . . . . . . . . .
O jis kalėjimo grasioj tamsoj dažnai atsimena melodiją Tosselli,
|
|
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda. – Kaunas, Minijatiūra, 1930.
GELTONA IR JUODA
(Studentiška tema).
| Ji buvo geltonplaukė, jis — juodas kaip čigonas. Veikimo vieta — melsvas miškų fonas, laikas: pavasaris, naktis. Ji. Jis: |
|
| — Tavo akys kaip plaštakės, lūpos — degantys rytai... Ach tos akys, akys, akys! Ar mane dar tu matai? |
|
| Ji: | |
| — Mano brangus, mano mielas, ši pavasario naktis, tiesa, žavi mūsų sielas, bet tyliau, kai kas matys, (po pauzės) „... Aš būsiu ištikima, kaip gali būti ištikimos Ievos“... |
|
| O toluma, o tyluma, o žydinčios pavasario pievos! Jo akyse — Atlanto okeanas ir lūpos taip kietai suspaustos: „Tu mano, mano, mano, mano“!? — Brangusis, kam dar klausti?... |
|
| Toliau — šablonas. Tas pats visur ir visada, kol neišsprendžia klausimo: „kada“, kol netaria užburto žodžio: „Taip“, „Yes“, „Tak“, „Da“!!! |
|
| Ji buvo medikė, o jis humanitaras; kai esame studentai, tai Dievas žin, kas mūs širdyse daros: gyvename iliuzijom — be cento, nelaimės — garas. Kalbėjo jis, kalbėjo su fasonu: „Brangioji, mūsų širdys plaka unisonu, tik duoki mūsų laimei toną“... |
|
|
Kažkur aidėjo patefonas.
Nenuostabu, kad to pavasario naktis vienam studentui davė žmoną...
* * *
|
|