Žmogaus remontas

Nuosavą namą kasmet savininkas apžiūri,
kiekvienas gyvulys pavasarį šerias,
o mes vis užguiti, pergedę, paniurę,
lyg tik ką grįžę iš akušerės.

Kiekvienas šoferis padangas maino,
(kol, žinoma, taip taisomas tėvynės kelias),
o mes įsikandom, kaip uodegą, dainą:
„dul, dul, dūdelė“.

Gana! Skelbiame be apeliacijos:
Žmogui reikalingas remontas.
Sąmatoj: 1) grožis, 2) skaistumas, 3) gracija
ir 4) prieš ištižimą bendras frontas.

Menkiausias katinas – ir tai dažnai prausias,
kiekvienas žvirblis saulėkaitoj maudos...
Matysit, skels perkūnas žemei per ausį
ir tau duos!

Žmonės! Dėmesio. Ko mes pasaulin atėjom?
Gana sėt kviečius su kūkaliais!
Gana mums svaigti tarp rietenų vėjų,
alpinti šalį!

Šiandie nesusikalba koja su koja,
piemens nesupranta vikontas,
bet grafo ir sargo suneš vienaip loja:
Remonto! Remonto! Remonto!

Mūsų protėviai kovės, arė, akėjo;
tėvai taip pat tą darė,
bet jie nežinojo arba netikėjo
radijui, elektrai, garui...

O mes iš gyslų dulkes valysim elektra,
supelėjusi protą nušveisim garu...
Naujo pasaulio vėliava – spektras,
o himnas: ,,Už blogą – geru“..,

Žmogau! Tavo akys bus skaisčios kaip saulė,
tu, kaip Eladės dievai, būsi gražus ir jaunas...
Remontuok save!
Remontuok pasaulį!
Dabar patogiausia, kai vienas kitą pjauna.

Zecerio pastaba:
Būtų gera kur Ženevoj ar Lozanoj
sušaukti ,,konferenciją žmonijai remontuoti“...
Deja, tarp mūsų kalbant, mes kaip kurtizanės,
norim daug imti, o maža duoti.


Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25.



Menkystoms

Jūsų tiek daug, kad nežinau, ką tarti...
Linkėti jums visokių dangiškų malonių,
o gal į tėviškės laukus ir klonius
seimą sušaukt ir nuoširdžiai išbarti.

Juk jūs, kaip gaila, esat dauguma;
taip, dauguma mažoj tėvynėj mūsų...
Kaip jūsų siela? Ta minkštoji guma,
kuri nuolat dejuoja: Ak, mes žūsim?!.

Ar vis taip pat, šventadienio sulaukę,
pasiimat iš spintos naująją eilutę
ir ant neprausto veido užsimovę kaukę,
šypsodami prisisegate rūtą...

Ar vis taip pat jus niekinat naujovę,
aklai tikėdami dulkėtais laiko faktais,
o gal ir jūs sumanėt stot į kovą
už kokią nors menkystą – plikakaktę?..

O taip norėčiau broliais jus vadinti,

kad nors truputį trokštumėt jūs ryto,
kad nors truputį jaustumėte mintį:
„Mes pašaukti, kad kurtum buitį kitą!“

Tai ką gi jums, menkystos, palinkėti?

Lindėkite šablone užsidarę
ir savo majestoto ženklą – juodą skėtį -
pakelkite, kaip saulę, viršum savo dvaro.


Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25



Naujas mitas

Mokykloj mums mokytojai kalbėjo:
Sfinksas – paslaptis; obeliskai, rodos, taip pat kažką reiškia,
poetams labiau tinkanti naktis,
nes ji daranti mūsų buitį labiau vaizdingą, labiau aiškią.

Gyvenime pamatėme ką kita,
visai kitaip atrodo obeliskai,
truputį, žinoma, neaiškiai pasakyta,
bet argi galime papasakoti viską?
Ir naktys, kurioj darbai sustingo
ydų didingais mūrais, mums atrodo kitos;
išmokom (dauguma) vikriai ir talentingai
kurti naują mitą.

Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25


Pavasaris

Danguj kažkas paliejo melsvą rašalą,
o žemėj – tušą;
saulė nusijuokė, paglostė mašalą
ir tarė: „Kelkis, gluše“!

Ir ką gi, ,,glušas“ atsikėlęs
užtraukė tokią pavasario dainą,
kad pievose tuojau sužydo gėlės,
ir žmonėse paliko nespakaina.

O žemė dūsauja, lyg atsibudus ponia;
kaip kanklės skamba telegrafo vielos;
pasaulis – opera: ,,Meilė ir svajonės“,
ir milijardai žodžių: ,,mylimoji“, „mielas“.

Ar jau pavasaris? Tur būt.
Jei tarpe šonkaulių kažkas lyg kalvėj plakas,
jei ir po frakais – pora saulės spindulių,
jei jos žvilgsnys – kaip saulės takas,
o lūpose – slaptažodis: „myliu“...

Ar jau pavasaris? Štai veidas jo išbalęs
ir rankos nervingai suspaustos:
„Klausykit, mirštu... renkitės į balių...
Ne!., šokit tango čia prie mano karsto...“

Ar jau pavasaris? Vakaras, meilės sargas,
eina pareigas slėnyje prie upės...
Ir štai šūvis... Argi?..
„Šiandie jau trečias“, – šnara medžiai suklupę.

„O džiaugsmo vakare!..“ Taip gieda mašalas.
Kas jam? Juk jis atgijo, kad gyventų 20 minučių...
Ei, gluše, pažiūrėk! Čia – tušas, o ten – rašalas.
Parašyk knygą: – Gyvenimas. (Gyvenimas be kabučių)!


Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25



Sekundės šimtinė

Gyvenimas skrieja greičiau negu vėjas!
Ką vėjas?! Kaip audra pašėlus!
Gyvenimas – alkanas foto mėgėjas,
matąs tik saulę ir šimtus šešėlių...

Ir mes (pagalvokim) tik mažos dėmelės,
tik mažos dėmelės „Mirties“ aparatui,
bet argi išeisim į „Tolimą šalį“,
savosios, kaip reikiant, nematę?..

Sekundės šimtinėj sustingt nemalonu;
mes turime kažką gyvenimui duoti!
Gal būt, naują vaizdą, gal būt, naują toną,
aišku tik viena – kovot ir fiksuoti...

Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25




Minija

Dažnai matydamas, kaip tvinsta miesto gatvės,
norėdavau sušukt: Gana!
Kaip lervos iš plyšio suskilusių sienų,
kaip žiurkių išalkusių gaujos rugienoj,
kaip purvo grasi dargana,
ropoja ir šypsos, prunkštaudama raitos,
šnarėdama kojomis, ydom sukaitus,
minia išsipuošus, minia purvina. -
Gana!

Smauglių šimtakojų prospektais, alėjom
išrangiusi kūną per asfaltą jauną,
įstatymus, garbę klumpėm sudėvėjus,
dėl aukso ar kraujo tuojau susipiauna;
negali ji sprando pakelt viršum mūrų
negali toliau atsitraukti nuo durų, -
ji grimsta pavyde, visad alkana
Gana!

Išplėš tavo sielą akloji minia,
kaip straigei išplėšia žemčiūgą,
ir tavo buitis – tik akla nežinia,
tik menka užumiesčio mugė.
Neteks tau plasnoti skaisčiuos spinduliuos,
pajusti gyvenimo kovą,
ramybės tėkmėj ir verpetuos giliuos,
išnyks tau troškimai, drąsos šypsena.
Gana!

Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25




Jų petitas

Štai saulė danguje, lyg ištirpdytas plienas,
gaivia šviesa nuklojo žemę mano,
ir nutekėjusi laukais, miškais, rugienom,
parašė naują puslapį sensacingo romano.
Nustebęs ir patrikęs klausiu vieną kitą:
– Ar neskaitei, ką saulė nūn parašė?
– Ak, negadinkit, ponas, apetito
mano mielai Mašai...
. . . . . . . . . . . .
– Ei, tolimi mano tautiečiai,
jums klausimą, kaip pirštinę, metu:
Kam jūs padarėt šioj Saulėtoj žemėj
gyvenimą – petitu!?

Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25




Noras

Aš taip norėčiau, kad jūs išnyktumėt,
kad jūs numirtumėt naujos dienos aušroj;
ir visą liūdesį išneštumėt iš žemėsį,
ir visą purvą, kuris yra joj.

Gal būt, tada kitaip skambėtų tonas
tų filmų, kurias matome kinuose;
Gal tada nušvistų gilumos,
gilumos mūsų sielų sukimuose.

Aš taip norėčiau, kad jūs išnyktumėt,..
Kam augt luošiem, akliem, isterikam?
Gyvenimas – tai AŠ, be jokių „bet“,
tai – skaistūs Himalajai, sraunus Terekas.


Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25



Pagonio malda

O, Perkūne, nors kartą skelk į tuos,
kurie nuolat šaukia: ,,mes žūstame“.
Tu išnaikink tuos, kurie, sotūs būdami,
skundžiasi: „sunku gyventi“.
Tu išnaikink tuos, kurie laukia mirties.
Tu nudegink veidus tų, kurie burnoja ant savęs
ir skundžiasi esą elgetos...
Parodyk mums stebuklą!
Tegu žlibi vergai pajus nors akimirką
liepsningą gyvenimą,
nes jie dabar dejuoja,
jie nuodina mūsų darbą,
jie eikvoja savo kūno ir sielos jėgas abejodami
ir skųsdamiesi esą nuskriausti,
bet jie vengia dirbt ir kovot...
Parodyk jiems, kad skundas – tai silpnųjų ištvirkavimas,
nuplėšk nuo jų rūbus, kad mes,
pamatę jų ligas, – pasisaugotume;
tegu trenksmas išgąsdins juos,
kad mes pamatytume, kokie jie bailiai,
tegu tavo žaibai užgrūdins juos,
kad sugrįžtų jiems protas ir valia.
Įgriso mums išsigimėlių dejavimai,
mes laukiam iš jų darbų;
įgriso mums jų griovimas,
mes laukiame, ką jie pastatys.
Įgriso jų skundai ir aičiojimai,
nes nekenčiam tų, kurie žeminas...
Tu gali ir mane pražudyti,
jei aš skųsiuos,
bet išnaikink vergų sėklą mano tautoj.
O, Perkūne, nors kartą pamokyk tuos,
kurie tolydžio skundžiasi: „mes žūstame...“,
nes dėl mūsų krito kariai fronte,
įsakę mums gyvent ir statyt valstybę;
nes dėl mūsų mirė didieji vadai,
palikę nebaigtą darbą;
nes dėl mūsų verkia prosenių vėlės,
kurias mes niekšingai įžeidžiam...


Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25



Saulėti lakūnai

Jei būčiau mūzų įkvėptas poetas,
dainuočiau saulėtą lakūną...
Dainuočiau jo drąsą, nuostabų lėktuvą,
nes ten – melsvoj erdvėj,
kur žmonės mintimis vos retkarčiais tebūna,
jis jau šiandieną anksti rytą buvo!
Žiūrėkit, ten aukštai, kur debesys šakojas,
kur jūsų, atsilikę dainiai, vien tik mintys siekia,
lakūnai ten su rankom ir su kojom...

Poetai, jūs dainuojat meilės galią
ir mėnesieną šviesią,
ir ponias, šokančias per iškilmingą balių,
ir paslaptingus pašnekesius „dviese“....
Kodėl gi jus šiandieną taip atšalę?
Kodėl gi jūs žmonijos akys,
ir kažkodėl nematot,
kaip skrieja aukštumoj ir saulėn kelią tiesia
plieninės, nuostabios, naujoviškos plaštakės?!

Įgriso jūsų skolintos svajonės:
,,Būt ar nebūt“ palikite bedarbiams;
tikrai drąsesnės buvo amazonės,
kai gynė savo moterišką garbę.

Tokius, kaip jūs, iš fronto išvaro,
nebūkit valkos ant naujojo plento!
Aš nesakau, kad reikia mums karo,
bet, pagaliau, pradėkime gyventi!

Juk jūs įliedavot žmonėms ugnies į širdį,
juk jūs kadaise kūrėte ir griovėt...
Mes ilgimės erdvės, minties platybės, galios!
Mes laukiame iš jūsų naujo žodžio;
juk radio bangos ne nuo vakar skrodžia
mūsų planetos atjaunintą kūną,
ir gimsta erdvėje naujoviška tikrovė -
plieninės valios – saulėti lakūnai.

Štai vienas lėktuvas, antras, trečias... šimtas
alsuoja jie motorų sutartinėj...
Ar kas galėtų lietuviui išimti
tą skausmą, kuriuo Lituanicą minim?

Bet ar jūs rasit bent vieną lietuvį,
lietuvį iš kraujo ir kūno,
kuris nenorėtų, kuris neilgėtųs
pasveikinti saulės lakūnų?

Šimtas lėktuvų padangėj tai dulkės,
kurias saulėlydžio saulė nudažo;
ir, rodos, ji sako, šypsodama kužda:
„Lietuviai, tai maža, dar maža...
„Kada Europoj paseno jau „Dox'ai“
„ir šiaip visokie „Grafai Zeppelinai“,
„kad Lietuvoj dar žmonės“
„važiuotų traukiniūkščiais, kūrenamais koksu“,
„ir viršum jų galvų dangus vis būtų plynas“,
„be kolonijų, miestų ir oro salų... “
„Ne! Tai ne naujoji Lietuva“,
„tai tik dėžutė plepalų“.

Stichija šaukia mus, nes tik kovoj buitis,
nes tik laimėjime gyvenimas!
Ir kai liepsnos žaibai – bailiai rūsiuos tetūno,
Mes sveikinsime erdvę ir saulėtus lakūnus!

Babickas, Petras. Žmogaus remontas, leidėjas Uné Baye Graičiūnienė – Paris, Printed in Lithuania V. Atkočiūno sp. Kaune, Laisvės alėja 25