Bernas laisvūnas viliojo trečiafrontininkus jėga ir veržlumu, romantiniu polėkiu, kartu tai buvo natūralus, lietuviško gyvenimo sugestijas apibendrinantis vaizdinys. Kaip tipas bernas laisvūnas pirmą kartą pasirodė Borutos apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų vėjas“ (1928). Vėliau analogiški personažai atsirado Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Jono Šimkaus, t. y. trečiafrontininkų branduolį sudariusių rašytojų, kūriniuose.

      Ankstyvojoje K. Borutos prozoje vyrauja ekspresionistinės poetinės kalbėsenos tipas. Nesibaigianti poetizmų grandinė driekiasi per visą ankstyvąją jo prozą. Ekspresionizmo stilistika panaikino išorinio stebėjimo ir aprašymo pėdsakus. Autorius stebi iš vidaus, kas dedasi daiktuose, gamtoje, žmonėse, ir pats darosi nesibaigiančio vyksmo dalyviu. K. Borutos apsakymas, sumertas iš dramatizuotų dinamikos momentų, neturėjo aiškių žanro kontūrų. Pats autorius vadino sako kūrinius vaizdeliais, etiudais, rapsodijomis ir net plakatiškais romanais.

    

    

     MIKASEI NAVIKAITEI,

     Uosinės kaimo mergai,

     1928 m. birželio m. 15 d.

     nuteistai

     16

      metų

     sunkiųjų darbų

     kalėjimo

     už priklausymą prie

     soc. rev. maksimalistų s-gos,

     šį apysakų rinkinį skiriu

    

    

     DRUMSTAS ARIMŲ VĖJAS

    

     Langas buvo pravertas. Pro obelų nuogas šakas juodavo arimas, tolimas šilas, o viršuje obelų viršūnių ir šilo mėlynavo pavasariškas dangus ir keletas žvaigždžių. Vėjas visus mylinčia ranka glostė ir saujomis žarstė arimų kvapą.

     Toks buvo vakaras. Pro pravirą langą Adomas matė tokį vakarą. Ir laukė. Tarytum kas mylimas, laukiamas turi ateiti, kaip pirma gegužės. O 1 gegužės, lyg moteris su rožių glėbiu, buvo. Tarytum mylimoji. Lyg arimais suversta pavasariška žemė ir vėjas arimiškas, ir dar, būtinai, dangus mėlynas irgi tirštai, pavasariškai, ir dabar: —

                       — tarp šitų arimų, po melsvai pavasariška padange, kur vėjas

                       išsiveržęs iš vos suverstųjų vagy drumsčia pavasariškos žemės

                       kvapą, ant tokios žemės ir po tokia padange: — troba kaip vargas,

                       — ir prie šitos trobos ateina moteris, ir moteris nebetkokia,

                       bet mylimoji, iškaišyti trobos palanges, duris, gonkas,

                       kraigo žiogus, visą trobą, kad paryčiu saulei tekant ta troba,

                       kaip vargas, būtų: — kaip saulė.

     Tačiau Adomas apsiriko. Jis prisimena kaip laukė 1 gegužės kalėjime, kai į kamerą pro langus, lauždamosi pro sukryžiuotas lange geležis, skverbės miestiškų gatvių triukšmas ir toli, reiškia nearti, melsvasai dangus raudonavo ir jie, pilna kamera jaunų bernų, šnekėjo vis šnekėjo apie 1 gegužės, kuri kaip moteris su rožių glėbiu, — ir tik tada, kai pradėjo gesti tolimas rausvumas ir pamaži šliaužti į kalėjimą naktis, kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo. Viržis, aišku, visai del kitų priežaščių trūksta, o kalba trūko, kad buvo neramu ir ilgu. Tada jis, o gal ir visi, laukė, kad kameros durys atsidarys ir ant slenkščio pasirodys moteris su glėbiu raudonųjų rožių, bet už durų,lyg tyčia, kažkas raktais žvangina, vaikšto, sustoja, ir vėl raktais žvangina, vaikšto. Tačiau tai ne jos žinksniai. Ji ir sutemus neatėjo. Todel skaudu, labai skaudu buvo, kad net liūdna šypsena lūpas nubėrė, kaip kad daug karščio turint.

     Tokia šypsena ir dabar šviesiais vingiais po veidą bėginėjo. Gal todel, kad vėjas švelniai, mylinčiai galvą glostė, o gal kad tokia tamsi naktis ir, kad dar Margis neloja. Ateidavo jie prieš kiekvieną 1 gegužės, ateis ir šiemet, kaip gi kitaip? — Todel Adomas žinodamas, kad mylima su rožių glėbiu neateis, laukė — policijos. O jau tyliai kažkas sušvilpė. Taip švilpauja tik smulkūs vagys ir šnipai. Vieni ir antri vaikšto, lyg bailių savo žingsnių bijodami, todel ir Margis nepasivėlino, rūščiai lodamas davė signalą, kad net gluosnis, kur gale kluono ir kur garniai lizde snaudžia, lyg smarkaus vėjo pajudintas, sutrateno.

     Aišku, tai jie ateina. Adomas pažadino motiną: ji šitokią naktį tik pusiau miega, todel vos atsisveikindamas palietė jos suaižėjusią ranką, ji pravėrė akis.

     — Kas? Ir šiąnakt! Vaike, mano vaike, kam tu prasidėjai: ir taip vargo iki kaklui. Reikia čia tau.

     — Tylėk, mama! Aš pabėgsiu. Sakykit kad iš darbo vakare negryžo, kad nežinot. Supranti, mama, nieko nekalbėt: nežinom ir gana.

     — Žinau. Žinau. O tu kur eisi?

     Sūnus paėmęs klumpes į rankas jau buvo už lango. Motina ir nelaukė atsakymo, nes žinojo, kad yra ko nereikia žinoti, todel tik priėjo ir uždarė langą, prieš uždarydama išgirdo vagilišką švilpimą. Apsidairė. Tamsu.. Nieko nematyti. Tylomis gluosniai palei kluoną trateno ir garnializdyje miegodami garniai šnekėjo.

     Margis nepritardamas suurzgė. Prie daržinės stovėjo Adomas ir klausė, ar dar kur nesušvilps, todel iš daržinės pamato ištraukė akmenį ir stipriai sugniaužė saujoje.

     Bet buvo tylu. Taip kaip aną metą kalėjime. Vis aiškiau pro langą mušėsi pavasariška diena ir vienas kitas pakeldavo nuo narų galvas. Permeta akimis per narus, sienas, pažiūri pro langą ir tyli. Kitas ir nusijuokia, bet taip kaip rožės rinkose pardavinėjamos.

     Sargybiniai atnešė juodos duonos ir dar juodesnės kavos. Tada nuo narų pasipylė keiksmai ir kiti žodžiai, kurie skamba šiurkščiai: skelbė badavimą. Auga triukšmas, pasigirdo Internacionalas, nes jau 1 gegužės, ir iš gatvių ateina neaiškus riksmas. Lyg smaugia. Lyg žudo. Kalėjimas nerimsta. Mėtosi tarp sienų, dury ir langų. Klyksmas nutrūksta. Vienas kitas tik garsas ateina. Išsklaidė. Ir, lyg perkūnija vėlyvą, tamsią, juodą naktį, sugriaudžia Internacionalas, ir ne tai kad iš 20 bernų gerklių, bet tarytum visa žemė lyg plienas verda.

     Tada jau nieko nebelauki. Tada nereikia nei mylimosios ant slenkščio su rožėmis. Nieko nereikia, nes jau — perkūnija, smagi, graži, laisva perkūnija, o žaibas, lyg kirvio ašmenys, skaldo tamsią padangę

     Tačiau kalėjimo nesuskaldė, todel Adomas nutarė kartą ant visados: jo daugiau neuždarys į kamerą, nes jis laisvas kaip perkūnija, o jeigu taip, tai stipriai gniaužė ištraukęs iš daržinės pamato gruoblėtą akmenį.

     Vėliau numetė gruoblėtą akmenį ir patraukė per pievas, kur vėjas, lyg bernas mergą velykiniuos kliūbuos supo, taip ir vėjas arimų kvapą. Varlės rengėsi užgroti rytui preliudiją. Tačiau visą tokį pavasarišku pievų gražumą pamatysi, jei turėsi laiko, o Adomas priėjęs tvorą smarkiai ją peršoko, nesustodamas nė atsidusti, kad tvora išlėto, lyg del senatvės dejuodama, gailiai sugirgždėjo. Adomas jau buvo ties troba. Paklausė. Apsidairė. Nieko. Atsargiai pirštais pabarbeno langą. Lange pasirodė Ieva, jauna merga.

     — Tu Adomai? Tavęs neareštavo?

     — Velnią pirma tegu suareštuoja. Duok atsišaukimus. Šnipų, žinotum, pilnas kaimas. Kaip varlės visais pašaliais kurkia. Net šlykštu. Vieną net norėjau nudobti, bet gailu pasidarė lyg to šuns, kuris pats vos vos pavelka strėnas, o prisiselinęs ims ir įkąs! — nudžiauti jį gaila, kai užsimoji, uodega taip gailiai vyzgina, kad ranka nesikelia.

     Ieva iš po pagalvio ištraukė visą pundą proklamacijų. Vakar iš miesto parsinešė. Dar pati neskaitė. Parnešė ir paslėpė po pagalviu.

     — Visų negausi: rytoj aš bažnyčioj išmėtysiu.

     — Kaip nori. Duok bent tiek, kad vieną galėčiau visą apklijuoti. Tegu juos visi karaliai. Imsiu ir atšipinsiu dantis.

     Popiergalius užantin sudėjo. Ten geriausia. Atsisveikindamas paspaudė Ievai ranką, kad net širdyje atsiliepė: pagailo kažko, o ko nežinia. Gal todel, kad pavasariška naktis kvepėjo, o gal kad jau 1 gegužės, kad ir Ieva visu kūnu krūptelėjo.

     — Eik sveikas!

     Adomas nuėjo kviesti žmones iš trobų kaip vargas; iš arimų, kur pro vagų plyšius žemė kvepia; iš pievų, kur vėjas pavasariškus drumsčias, iš visur ir visus kviesti ateinančiai, kaip ateina mylimoji su rožių glėbiu, dienai. Todel ir popieras, kur ant balto juodai surašyta, kurias vakar Ieva iš miesto parnešė ir, kurias kažkas artimas, mylimas rašė, spausdino ir slaptomis viens kitam perdavinėjo, jis ant kiekvieno stulpo lipdė.

     Ieva, ties pravertu langu ant langinės, delnais suėmus veidą, ilgai rymojo atsirėmus alkūnėmis ant lapų, kurių ir Adomas užantyje nusinešė. Miegas neėmė. Pavasariškas vėjas atlapojo ant krūtinės marškinius, numetė nuo pečių skarą ir linksmai skambėdamas veržėsi į trobą, kuri kaip vargas.

     Trobos langas buvo atdaras.

    

    

     SAULĘ ANT SAVO PEČIŲ PARNEŠTI IŠĖJO

    

     I

    

     Tą vakarą saulę sušaudė. O gal nesugaudė, bet išdavikiškai prisiselino ir įsmeigė peilį į strėnas. Su pagieža. Dantų griežimu. Ir saulė parkniubo kruvina ant žemės. Gailiai. Liūdnai. Saulės akys klajojo po namų stogus, kaminų viršūnes, bažnyčių bokštus. Žemyn šliaužė. Gęso. Tai paskutinis kraujas iš širdies liejosi. Siauru takeliu. Per padangę raudonom kraujo juostelėm, su purvais susimaišęs.

     Tada Petrui — jaunam studentui — būdavo ilgu tolimo, tolimo kaimo, kur vakarais prie vartų gluosnių viršūnės snūduriuodamos tyli ir piemeniškas juokas iš pievų atplaukia, lyg baltosios antys ežeru.

     Kaime vasaros vakarai rausvuose saulėleidžio ežeruose mėlynas debesy valtis supo ir meilės ilgėjimos dūšią purtė, kad per veidą, lyg šešėlis laukuose vakarinis, slenka šypsena.

     — Tu ponas būsi: vargo tau nereikės vargti. Eikš pas mus, kol mūsų. Mieste gražesnių yra: užmirši mus. Tegu tada tave tiek ir tiek, ir mes užmiršim!

     Mergos baltus dantis skalino ir lankščios, raumeningos mergų rankos traukė į vidurį, o jo — jauno studento — galvoje sunkus švinas virė.

     — Mesk mokslus, bernu būsi: gražus bernas! Tau geriau kunigu? Gerai, būk kunigu: visos išpražinties pas tave eisim, žiūrėk: atgailos perdaug neužduok, nes kitaip dievai tavęs nematė: neisim! Tu neisi į kunigus? Tikrai? Ne! Tai man vyras!

     Ir šypsenos virve stengėsi pririšti.

     Petras girdėdavo, kai neramiai jo kraujas verda ir smagenų centre kažkas parašo rėksmingą klaustuką. —

                       — Prieš saulėtekį švilpdamas išeisi plėšti dirvonų. Kūne

                       įsitemps kožna gysla. Akys permes platų laukų horizontą ir

                       surauks kaktą, tik energijos šaltiniai prižadės saulėleidžiui

                       prakaitu šlifuotų vagų jūrą.

                       Vakarop raukšlės pačios prašnekės ir šypsodamas suplosi

                       pūslėtu, kietu delnu sarčiui per kaklą:

                       — Vakaras. Užteks šiandien, sarti!

                       Vėliau ant gonkų juoksis armonika, o mėnesiui tekant amtels

                       porą kartų Margis, bet susigėdęs įlįs į savo būdą: savas bernas

                       eina. Kur eina? — Joks bernas nepasakoja, kur mėnesienos

                       naktį jis vaikšto: visi žino. Ten, kur dvi mėlynos jūros juokiasi.

     Rudeniop išvažiavo. Ir pro ašaras jam Anė šnekėjo:

     — Tu ponas būsi. Vargo tau nereikės vargti: gražiai gyvensi, mažai dirbsi. Ė, užmirši!.. ir dar kaip užmirši. Žinom.

     — Ane, tylėk: sugryšiu!

     — Nabalamūtyk dūšios: nepakeliui mums. Kur gi tu dėsi kaimišką mergą?

     Ir Anė verkė kodel ji kaimiška merga ir, kodel jis — studentas — nenori ponu būti. Ji nesuprato. Ji negalėjo suprasti jo prastos šnektos. Ir jis nesuprato. O, jis daug dar tada nesuprato: jis buvo vienų vienas ir vienumoje verkė iš gailesčio dūšia. Tartum už devynių marių: nieks rankos neištiesią, nors motinos suaižėjusi ranka glostė jo jauną galvą, o jos senos įdubę akys ieškojo dar jaunų ir drąsių sūnaus akių.

     — Sūneli, Dievulio neužmiršk: jis tavęs neapleis.

     Jo akyse tik kažkas skaudamo švysteldavo ir jis, griebęs motinos ranką, stipriai spaudė prie lūpų, o įšokęs vežiman kėlė kepurę.

     — Lik sveika, mama!

     Vežimas dundėjo į vieškelį. Ilga gluosnių linija tolumoje skęsta: už gluosnių išnyko vežimas. Tik motina dar prie vartų stovi ir laukia. Nėra. Išvažiavo. Ir Anei, lyg kažko pagailo, lyg kažko nebėra: už žalios gluosnių linijos išnyko vežimas.

     Motinos veidas, lyg dirvonas, išmargintas raukšlių vagomis, o galva — žydinti obelis melsvoje pavasario padangėje, tik akys, tarytum bedugnės, kurios dažnai būna pilnos ašarų, o dar dažniau tylios, laiminančios meilės.

     Lūpos, skausmo raktais surakintos, dažnai, sūnui išvažiavus, prie nukryžiuoto ir apspiaudyto Žmogaus paveikslo prasiverdavo ir akyse, nors trumpam laikui, sublizgėdavo išganymo tekanti saulė.

     Tai būdavo ilgais rudens vakarais. Už lango lietus ir vėjas. Seklyčioj šalta.

     — Dieve, mano dieve! Ir už ką gi nubaudei: už ką mano dieve! Pasigailėk, o Jezau, Dievo Motina! O dieve, mano dieve: už ką taip nubaudei?

     Dievas snieguota šarma apšarmojęs tylėjo, jis irgi: nukryžiuotas ir apspjaudytas, todel ir motinos klausiamas, lyg kryžiun prikaltas, tylėjo.

     Kaimynės, kaip kalės tarpuvartėse, skalino: lyg jos širdis nebe motinos širdis. Ta širdis buvo septynetos kalaviju perverta ir kožnas tų kalavijų buvo triskart išlėto pasuktas, kad kančios daugiau būtŲ.

     — A, a ... Tai tau mokslus eina!

     — Sulaukė!

     — Dievo, sako, nėra: ir sukvailiok man šitaip. Atsiras šaltojoj ir dievas. Pamatysit: mano žodį paminėsit!

     — A, a. Tai tau mokslai! . .

     O per veidus, lyg gyvatės rangės, — motina žinojo kodel kaimynės džiaugėsi: nebus ji kunigo motina: sūnus velniop nuėjo, todel šalta, drėgna rudens seklyčia karštais motinos dūsavimais šildės. Ji prašė nukryžiuotąjį duoti jos sūnui to, ko pati negalėjo duoti, ko trupinius jis buvo išmėtęs margam sviete. Kokius perlus, vieton jos duotų trupinių, sūnus rinko, ji — nežinojo, ji žinojo: kad išbarstė tai, ką buvo davusi.

     Graudu apšarmotoje seklyčioje.

     Dievas — ne vaikėzas — nenulips nuo kryžiaus ir nesurinks jos sūnui išmėtytus po margą svietą nesuprantamos meilės trupinius, todel dar graudžiau buvo motinai. Sūnus toli. Sūnus, sako, kalėjime sėdi. Ten, kur vagys, žmogžudžiai, plėšikai, latrai. Motina neištūrėdavo. Šalta, drėgna rudenio seklyčia drebėjo motinos verksmu ir graudulingas verksmas kėlė nuo kryžiaus dievą:

     — Viešpatie, pasigailėk! ..Pasigailėk!..

     Motina matė išganymą tik kryžiuje, kuris seklyčios kerčioje kybojo, o sūnus matė ne išganymą, bet rinkas, kuriose žmonėmis prekiaujama, kaip smūtkeliais prie šventoriaus vartų.

     Jis spiovė ir išėjo iš teatro, kai mylimasis mylimąją bučiavo, nes žinojo, kad ir už tai pinigai mokėti, tai —: nupirkti klounai linksmino kiaules frakuose, kada gatvėse važinėjo nepaprastai greitais fordais auksinė giltinė ir badas darydami žmogienos piūtį. Jo akyse, lyg gyva, stovėjo mergaitė, kuri skerečiodama rankomis vilkosi gatve. Jos girtos stiklinės akys, kaip gera reklama miesto gatvei:

     — Ponai, klausykit: parsiduodu: pigiai.

     — Eik, po velniais!

     Policija areštavo mergaitę, nes ji nesigėdijo vidurį dienos gatvėje prekiauti, kada visų parduotuvių buvo iššieptos iškabos ir ant gatvės kampų lozoriai mirė, tik ne taip, kaip teatre primadona, bet iš bado. Primadona kelsis iš numirusių, o gatvės mergaitė išsipagirios ir vėl išeis į rinkas, kaip primadona kitai premjerai.

     — Mama, kur tavo gerasis dievas? Kur jis? Velniop, mama, tavo gerą dievą, jei jis danguje snaudžia. Mūsų gyvenime rinkos: nėra laiko snausti. Ar dievas kartais išbado nemirė? Kuo gi jis geresnis, kaip gatvių kampo lozoriai? O gal dievas girta mergiotė, kurią perka ir vėl parduoda? O gal...

     Sūnaus širdyje nebeliko motinos tikėjimo: nei į seną, barzdotą dievą, nei į raguotą velnią netikėjo ir nenorėjo tikėti. Jis kasdien matė žmogų rinkose, o ne Golgotoj, nukryžiuotą ir apsipiaudytą, todel įtikėjo į jo prisikėlimą — :

                       — kad kelsis žmogus iš šiukšlyno ir jis nušvis saule

                       rytmečio mėlynos padangės, o jo galvą apsups žvaigždės

                       ir prie kojy atsiklaups mėnulis ir jis — žmogus — atsistos

                       ant žemės motinos krūtinės drąsus ir, kaip pavasario viesulą,

                       galingas.

     Tokį žmogų jis savo vizijose matė ir jo — lyg Anės tolimam kaime — išsiilgo.

    

     II

    

     Ant kalnelio bažnyčia stovi. Aplink beržai, o bokšte prikaltas dievas: kentėk! Motinai tai aišku: tylėk ir kentėk, kaip kenčia paauksuotas dievulis viršūnėje savo namų. Lyja, sninga ir speigas būna. Kentėk!

     Tik ne visada galima surakinti lūpas ir kančią širdies padugnėse paskandinti, nes ji lyg žmogus prikaltas prie kryžiaus, prašos į žmones, todel pro lūpas — tarytum paklydęs keleivis — išlenda:

     — Varge, mano varge: kur tavo galas?

     Bažnytėlė ant kalno žaliu beržų pavėsyje. Motina bažnytėlėje prie klausyklos ilgai klūpojo: ji nusidėjėlė, nes kenčia, o pavasaris nekenčia, nes jau šiepiasi beržų šakose : žali pumpurėliai, lyg sapnas nemigusiam, kvepia. Motinos žili plaukai jaunystę pavasarišką užmiršo, nes visą amžių ant kryžiaus prikalta buvo, ir dabar — jos sūnus — aštriausią vylyčią į jos širdį smeigė: bedievis... Jis svaigsta pavasario jaunyste ir jo nėra didžiąją pėtnyčią bažnyčioje.

     — Mama, neik į bažnyčią, ten kažkas mirusio dvokia. Verčiau melskis beržam sprogstantiem: jie — pavasariu kvepia.

     Ji nieko neatsakė, tik tylomis verkšlendama bažnyčion išėjo, todel dreba lūpos prie klausyklos: ji nusidėjėlė, kaip sūnų užaugino.

     — Dvasiškas tėveli, dovanok: sūnus mano bedievis ir negaliu įkvėpti jam tikėjimo, jis — mokytas. Pasigailėk, dvasiškas tėveli! Leidom, leidom į mokslus, o išėjo tik dievui negarbė ir tėvam gėda.

     Kunigas, žmogus Kristaus vietoje, — ne kryžiuje prikaltas, bet klausykloje sėdi, reikia žmonių nusidėjimai išklausyti, — pažaliavo, bet ne taip, kaip pavasario beržai, tik piktos žolės žalva, kad net motinos širdis ėmė smarkiai plakti, lyg jai nebus dovanota.

     — Po mišių pas mane užeik!

     Atsitraukė.

     Lūpos per visas mišias drebėjo. Kristus šiandien ant kryžiaus miršta, o pavasaris už bažnyčios durų, lyg mergiotė kaimiška, laukuose iš juoko sprogsta. Linksma. Saulėta. Pavasaris.

     Vėliau klebonijon dviese nuėjo: tėvas ir motina. O ėjo, lyg eiti ar ne.

     — Tai, motin! Kunigas, sakei, bus. A, a... Še tau ir kunigas. Kaip pasakys prabasčius, taip ir bus: velniop nuėjo.

     — Kunigėlis jį krikštijo: perkalbės.

     — Eis tau jis.

     Kunigas kalbėjo apie dideles nuodėmes prieš dvasią šventą, o tėvas, lyg pyko: kokia nuodėmė? Augino sūnų, kaip sūnų, o dabar sūnus velniop eina, o juodu — du žilagalviai seniai — nežino: ar yra dievas, a ne, — kunigas žino.

     — Tai kaip, kunigeli ? Gal tu perkalbėsi, mes negalime: jis mokslus eina, daug žino, mūsų neklauso: kaip jis klausys, jei mudu neišmanome.

     Ir bučiavo rankas ne motinai, bet motina: gal išgelbės jos sūnų. Tėvas, lyg žinojo, gelbėk negelbėk: neišgelbėsi, todel visa šnekta tuščia.

     — Gerai motin! Teateina ryt išpažinties. Neis, lauk iš namų varykit: nėra ko gailėtis šuns pasiutusio.

     Visa kalba baigta. Tarytum tėvus lyg nuplakė kaip Kristų, nors kunigas išleisdamas kalbėjo apie dievo teisingumą: jis apdovanoja ir baudžia, kaip geras ponas teisėjas, teisėjas tik baudžia, o jis — dangiškas teisėjas — jis apdovanoja, jis geresnis už poną teisėją.

     — Tegul bus ...

     ir nepabaigė.

     — Per amžių amžius.

     Vežimaitis sunkiai ritosi per pavasario klampią žemę. Du seniai tylėdamu važiavo. Nemielas pavasaris. Pempė, lyg juokomis, viršuje galvų rykavo, o motina prisiminė:

     — Mama, neik į bažnyčią: lauke pavasaris, verčiau pavasariui melskis. Bažnyčioje kažkas mirusio dvokia.

     Liūdna motinai. Bedievis, ne: jis daugiau žino, jo akys laukų saule juokiasi.

     — Ne sūnus jis man! Bedievis. Aš jam parodysiu bedievystę! — pasiraivė bėriai botago užgauti. — Tegu jis eina sau po velniais, jei nenori klausyti.

     Lyg pats sau netiki, nes jaučia, kad už jo pečių sūnus stovi ir jo akys toli horizonte įlaužtos: ko jos ieško, ką jos ras ir ką parneš į jo surūkusią, varganą trobą?

     Per klampią pavasario žeme du seniai, lyg nesavais arkliais važiavo, nors pavasaris, lyg kalė tarpuvartėje, ant viso pasviečio skalino ir pempė viršuje vežimaičio juokomis rykavo. Ir ko gi ji rykauja? Gal kad vėliau — pavasario vakaras vakaruose verkė ir saulė mylinčios mergaitės mėlynomis akimis, lyg iš pogrindžio, žiūrėjo pro debesų ūkanotą langą. Už lango, gluosnių viršūnėse liūdnas žalsvas sapnas bėginėjo.

     — Au, Au, — Margis nusižiovavo.

     Debesų pogrindyje, už ūkanoto padangės lango išnyko melsvosios akys ir vėjas pamėlynavusiom lūpom pavasario drėgme papūtė.

     — Lik sveika, mama!

     Mama, kaip liepa vidury lauko. Vejas. Šiaurys vėjas. Vienas vèjas.

     — Neverk, mama: mirusių nėra ko verkti. Dievas, dangaus senis numirè: kunigai gedulingas mišias atlaikys, nes jiems bus litais užmokèta, o tau nèra ko verkti: tavo vargas liko gyvas. Neverk, mama. Verčiau šypsodama pasitik jauną dievą ir jį pasikviesk į trobos kerčią. Klausyk: jis jau beldžias į tavo duris, tai Kristus atsikélęs nuo kryžiaus ateina, tai — laisvas žmogus. Tavo sūnus svečiui duris atidarys, nes tik tada, mama, tavo ašarų upeliai išdžius, ir tavo, tève, prakaitas šimteriopą vaisių duos.

     — Laukan ! Lauk! Kad tavo kojos mano žemès nemidžiotų, po velniais ... Su pamokslais, atsirado kunigas : — lauk!

     Kerčioje motina verkia, o viršuje jos galvos smūtkelis, lyg žemèn lipti rengiasi: gana kentèti!

     — Tuoj, tèvai, tuoj.

     Nusilenkè ir išèjo. Už vartų šuo uodega pavyzgino, žino Margis, kur bernas temstant vakare eina, todel tik uodega nelojęs pavyzgino.

     — Eik namo, Margi. Namo.

     Margis padvejojo. Ir atsitūpęs prieš tekantį mėnesį graudulingai gerklę paleido.

     Už trobos su broliu atsisveikino: ranka ranką vyriškai paspaudė. Tai nenaujiena.

     — Rašyk, kur būsi. Už metų, kitų pamatysi, kas mūs kaime bus. Tu kur eisi ?

     — Nežinau. Pažiūrėsiu. Gal kur mokytojauti.

     — Na, lik sveikas.

     Petro krūtinėje pavasaris ir pragaras pusiau pasidalino ir šiurpulingai, kaip graudus Margio skalinimas, lyg viesula, lėkė per visą kūną.

     Ei, pirmyn!

    

     III

    

     Gluosnių linija tiesia atgalios savo pavasaringos, kvapios meilės glėbį. Mažmožiai. Raumenys įsitempė: žingsnis drąsus būt privalo.

     Geltonas mėnuo, pro sprogstančias medžių šakas, pašaipomis sekė žingsnius, nors jo murziną snukį prausė lengvi, kaip lengvas vieškeliu einančių žingsnis, debesys. Veliau ant kelio dviese stovėjo: prie gluosnių mėnuo nušvietė dvi figūras.

     Kur išeini, kada sugryši: Anės mėlynos akys kelią pastojo.

     — Sugryšiu, Ane, o jei ne: visa užmiršk!

     — Nereikalinga, Ane, dabar meilė. Ne metas jai.

     — Petrai?

     — Nenusimink, Ane, dar ne kartą susitiksime, bet mudviejų gyvenimas mums sugriuvęs. Jis mūsų ir ne mums. Suprask ir atleisk.

     Anė pavasaringa banga. Kuo ji kalta, jei nenori niekam savo gyvenimo atiduoti, jei nori gyventi ir mylėti, jei nori prisiglausti prie Petro krūtinės ir, jei mirti, tai dviese. Jos širdyje, lyg dvaro kluone, visi javai telpa: ir meilė, ir Petras, ir baisusis gyvenimas, ir kovos būtinumas, ir juodoji mirtis. Viskas, ten vietos visakam užteks. Išbarstyti tai, kas ten mylinčia ranka sudėta, nenori ir nebarstys, nors žodžiai, — jei verktų, tai būtų pro ašaras, — krinta.

     — Gerai, Petrai.

     — Ane?..

     Išsiskyrė: vienas į vakarus, kitas į rytus nuėjo, o pavasario vakaras vienam ir antram kvepėjo pakirsta meile. Ei, mėnesienos naktie, nerikdyk dūšios!

     Gluosnių linija vingiuoja. Pro gluosnius vieškeliu visi keliavo, visiems kvepėjo pavasaringi gluosnių pumpurai: ir vežimaičiui, kurio ratai sunkiai per pavasario klampią žemę ritosi, ir karietai klebono tarp gluosnių lekiant žvilgančiai, ir žviegiančiai mortyrai, kuri ugnimi nušlavė žaliąja kaimą. Gluosnių šakos, užlietos balzganomis mėnulio mariomis, drebėjo, kaip kadaise drebėjo ant tų šakų pakarti negyvėliai. Ir jis atsimena tą naktį, dvi tokios naktys buvo, tada ir dabar: — ta naktis buvo nušviesta tėviškės gaisro pazarais ir šrapneliais, kurie, lyg tušti puodai į tvorą daužomi, poškėjo viršuje galvos, o šalimais, ant gluosnių šakų karojo pakartos žmogystos. Kazokai pakorė. Gluosniai drebėjo ir negyvėliai suposi, kaip supasi ir dabar žalia vieškelio gluosnių linija. Tai antrą kartą jis pro šituos gluosnius bėga iš tėviškės vejamas. Tik antrą kartą atsisveikinant su kožnu vieškelio gluosniu ilgesys, lyg pavasario žaliosios jūros, bunda: išeini, o kada sugryši?

     Tada jis drebėjo ir verkė prie motinos krūtinės prisispaudęs, o dabar, lyg akis liūdi prisiglaudus prie kožno gluosnio viršūnės.

     Jo širdyje nebėra neapykantos. Didžiulis vargas išaugino jo dūšios pūdymuose gražų meilės vasarojų. Ir ta meile nešinas jis eina, kad atgalios sugryžtų.

     Troboje nesava. Motina ašaras šluosto, o Anė — mergina, kurią samdo — nelemtą giesmę gieda. Ta giesmė, tarytum kaukiantis šrapnelis viršuje galvos, erzina gyvybės siūlus.

     — Nereikėjo taip tėvai. Be reikalo pas kunigą ėjom, kur jis dings nakčia.

     — Kas man darbo: tesižino.

     — Jis žinia, neprapuls, — brolis prasitarė: — bet kur tu, senas kelme, dingtum išvytas.

     — Pradėk, pradėk : durys ir tau atidarytos.

     — Atidarytos — uždarysiu: nerodyk dantų, kad už tvoros neišlėktų. Per didelis

     jau ponas.

     — Keno namas: tavo ar mano?

     — Eik po velnių! — nusispiovė ir drauge su Ane užtraukė Petro išmokytą dainą. Tėvas pamėlynavo, pabalo ir trenkęs durimis išėjo į svirną miegoti, o motina ir toliau ašaras šluostydama klausė naujos dainos. Juo toliau, juo baisesnė ji buvo: jautė, jog ši daina jauno, galingo dievo apie kurį sūnus išeidamas kalbėjo.

     — Svieto galas, vaikai.

     Motina svyruodama seklyčion išėjo, kur prie kryžiaus prikaltas žmogus kybojo.

     Veltui ji ieškos pas jį paguodos, jis taip pat nelaimingas, kaip ir ji. Tik jos sūnus turi drąsos iš kryžiaus vinis išplėšti ir jo žmogaus — apspiaudytą veidą nuplauti.

     O, jis dabar toli! Ir mėnuo jau pametė skaičių jo lengvų žingsnių. Kur jis ėjo vienas težino, o gal ir nežino, tik tiki: —

                       — kad sugryš vidurnaktyje ties kaimiečio troba,

                       paklabens tyliai duris ir bus jos jam atvertos.

                       Ir šitas jo tikėjimas, lyg pavasario žemė žaluma sprogo,

     nes jis žinojo — :

                       kad neveltui juodą duoną valgo, kad nebereikalo toli

                       mokslus eina, žinojo: — kad saulę ant savo pečių parnešti

                       privalo, kad ta naktis, kuri visus slegia, prašvistų.

     Jis išėjo, o kada sugryš nešinas sunkiąja našta nepasakė, tik baisioji giesmė jaunųjų dainuojama lyg pranašavo — : neužilgo.

    

    

     DANGAUS KVADRATAS

    

     Per dieną kvadratas debesuotas arba mėlynas, lyg dvi gyslos per smilkinius, o vakare, jei vėjų plačioji šluota nušluoja padangę, tai tamsiame kvadrato dugne dega baltos, melsvai rausvos žvaigždės.

     Tada būna ilgu žemės. Tos žemės, kuri kaip merga juodbruvė: lūpose paslėpus saulės žarijas, galvą žvaigždžių vainiku apipynus, — šaukia ir vilioja, kad norisi: — eiti, eiti, kol mylimosios liemenį plačia ranka apkabinsi ir lūpas nudegsi žarijom, kurios žėruoja lūpose tos, kuri pačiame nakties viduryje iš kalėjimo kameros šaukia.

     Trošku.

     Neatsikvėpsi pilna krūtine, kaip kad baro gale kad išsitiesęs. Geležinės durys, cemento grindys, drėgnos sienos, štanguotas langas, o pro štanguotą langą — dangaus kvadratas, kuris irgi slegia, prikala, kad, rodos, iš vietos neišjudėsi. Ir todel pikta, velniškai pikta, nes norisi atžerti šimtus, tūkstančius žingsnių: tiek žalios energijos kiekviename judėjime prižėlė.

     — Sėbrai! Ei sėbrai!

     Nieks neatsiliepia. Mėnuo mėlynai kalėjimo langus nušviečia. Ir ant karcerio mažyčio lango, pro kurį vienas dangaus kvadratas tesimato, užsinarina mėlynos berno rankos.

     — Atsitrauk nuo lango!

     Tai sargybinis bokšte.

     — Pabučiuok...

     Pikta bernui. Trošku. O kažkoks gyvulys prie lango — geležim sukryžiuoto — neprileidžia, šautuvu grąsina. Te grąsina. Neatsitrauks bernas. Pilna krūtine norisi atsikvėpti, kaip kad baro gale.

     — Atsitrauk nuo lango: šausiu!

     — Šauk! — sudrebėjo bernas iš piktumo, kad net lango štangos sunarintose rankose sulinko.

     Pasigirdo šautuvo varstymas. Bernas, kaip mėnuo kalėjimo languose, pamėlynavo ir sustingo. Tylu. Kalėjimas — ištemptos ausys, kiekvienas mirksnis taip slegia, kaip kalėjimo grobai su koridoriais, štanguotais langais, geležinėm durim, cemento grindimis.

     Šūvis.

     Pro kalėjimo langus raudona ugnis į padangę prasimušė. Mėlynas dangaus kvadratas susirėžė klyksmu, protestais, dejavimu, keiksmais. Sargybiniai terškėdami šautuvais bėgiojo koridoriais.

     Karceryje, ant cemento grindų, krauju apsiliejęs, gulėjo aukštielninkas bernas. Kalėjimo sienos susiglaudė. Slėgė. Bernas blaškėsi. Pro mažą keturkampą langelį mėlynavo dangaus kvadratas.

    

    

     ŽALSVAS VAKARAS

    

     I

    

     Ant žaliu pievų naktis užgulė. Juodame aksome baltos, rausvos, melsvos ugnelės blaškės, o mėnuo — didelis ir raudonas — iš užu girios užtekėjo ir skverbėsi į viršų pro miglas ir pro debesis. Tada bernai naktigonėn išjojo. Nuobodžiai pliaukšėjo arkliu kanopos į purvyną, rodos: traukinys kad pamažu slenka.

     — Šliap — tep!

     — Šliap...

     Arkliai nenoromis vilko nuilsusias kojas, nes: —apipuvus pernykštė žolė, šiemetė, kaip šviežiena: menka iš jos nauda; šalta pavasario naktis, o paryčiu girgždanti žagrė,— laukia.

     Ėriop!

     Sujudėjo, dažniau supliaukšėjo kanopomis į purvyną ir vėl išlėto žingsnele lingavo, kol priėjo pievos vidurį ir sustojo.

     Lyja. Šalta, drėgna. Toli, girioje vilkai graudžiai staugia, o iš kaimo šunes, tarytum atsiliepia nežmonišku balsu, kad ir Margis neiškentė: pradėjo padangę uostyti, o uostydamas kaukti: — šalta, drėgna, smulkus lietus, lyg nenorom, į veidą purškia.

     Lyg vakaras rudenio liūdnas.

     Lyg žemė miglose nuskendo: šunes tarpuvartėse loja ir loja, skalina dantis į mėnesį baltą. O visų aršiausia klebono kalė. Nelietuviškos veislės, per paroda pirkta, šimtą litų klebonas mokėjo.

     Užrubežinei pritarė viso kaimo ir vietinės, kad net iš lovų kaimo senius pradėjo kelti. Bėda kaimą ištiko, todel šunes staugia. O Avižienių senis žino kokia bėda, kad šuva jo kieme skalina: jis, senis, dukterį augina, gražią, kaip švenčiausia mergelė paveikslėlyje, tik paveikslėlis musių numargintas, o jo Kazė: graži merga, vienturtė. Tik viena bėda: Kazė išpažinties neina; neina, nors užmušk: perkūnas į namus gali trenkti. O visgi netrenkia jau antri metai, nors Kazė ir neina išpažinties nuo to laiko, kai buvo paskutinį kartą išpažinties pas kleboną, o klebonas senas, nerausta senis, klausė: visko triūpas klausė, bent jaunas būtų klausęs, o dabar triūpas, senis be dantų,— ėmė Kazė ir pabėgo paraudonavusi, lyg žarija, nuo klausyklos ir — daugiau išpažinties neina.

     — Ffu! Turėk tokią dukterį! — keikėsi senis Avižienius. — Apženysiu, tegu ją karaliai: dar bėdos pramanys. Tegu ją velniai! Kožną naktį šunes skalina, — ir šiąnakt biesas Kazį atnešė, kad jis kur sprandą nusisuktų.

     Iš kampo dubeltauką paėmė. Druska užprovyta, gerai karšia: visą parą reik mirkyti druska, kol išmirksta. Užtaisys senis bernui, bus jam landžiot pas jo dukterį: dar bėdą pramanys, nes vėjai galvoje. Bernui, kas bernui, bernas iš kamaros paryčiu parėjo ir per rasotas pievas tik taką nubristą paliko, o jo namui bėdą gali pramanyti.

     Tegu velniai.

     Rudenyje būtinai apženys; duža merga, visa ko gali prasimanyti, o bernui, kas bernui? Bernui galvoje vėjas švilpia. Dubeltauką pro duris iškišo ir liejo, liejęs trenkduris ir dubeltauką, nes Kazys smarkus bernas: plytgaliu gali atgal paleisti.

     — Iš proto kraustaisi, seni, ar kurį galą? — boba nubudo, kai iš dubeltaukos pro duris liejo, o liejęs trenkė duris ir dubeltauką.

     — Tavo vaikas iš proto eina: apie kamarą šunes skalina. Eik, žiūrėk: bėdą pramanys. Na, po velniais!.. Paskui pati kauksi.

     O senė nenori keltis, pyksta senė: ir pas ją kadaise bernai buvo, o jokios bėdos niekados nebuvo. Kam bėda! Be bėdos geriau gyventi. Bet močia, vis močia, močiai irgi del dukters neramu, o kai atidarė kamaros duris, kamaroje mėnuo gelsvas Kazės kasas ištaršytas ant pogalvio nušviečia. Priėjo, paglostė kasas, o kasos, kaip linas.

     Pievose irgi mėnuo šviečia. Tamsūs arklių šešėliais su geležiniais pančiais ant kojų letai žvangina ir, lyg graudena, ar gązdina. Bernams nebaisu, tik pikta. Šalta. Drėgna. O ugnis, po pavasario drėgna padange, neramiai dega. Blaškos ir gęsta. Pirkta bernams, šalta ir drėgna. Pikta, kad Petrą šiandien pavakare policija išvežė. Petras — savas bernas, o policija velnias žino iš kur atėjus: atvažiavo ir išsivežė Petrą.

     — Žinot, vyrai: taip palikti negalima, čia, žinia, keno kaltė, — ir net negražiu žodžiu nusikeikė Kazys: — Dar aš tai juodai kuosai parodysiu, pamatys, kad ne taip jau lengva bernus stumdyti.

     Pievose tik arkliai išlėto pančiais žvangina, o bernai, lyg burnas vandens prisėmę. nes:

     — Kas gi daryti?

     — Daug kas galima padaryti. Ė, berneliai! Dar šiąnakt galima padaryti,— atsistojo Kazys: — eime, Antan! Aš žinau kas reikia daryti, Jūsų reikalas — tylėti, katras netylės: sprandą nusuksiu.

     Bernai nesiginčijo. Du sėbrai per pievas Inuėjo. Takas per pievas tik nubristas liko. O pievose bėriai surauktais snukiais pešė apipuvusią pernykštę žolę ir išlėto pančiais žvangino. Lyg gązdino. Lyg graudeno.

     Šunes paskalino, paskalino, o kada nusibodo skalinti, nurimo. Nurimo ir Avižieniaus šuva, todel senis ramiai apsivertė ant antro šono, bet miegas ir ant antro šono neėmė, nes rytoj jomarkas, bėrį ves parduot, o pardavęs išsigers magaryčių pas ponią blaivybę, kad linksmiau giedotųsi namo važiuojant, vistiek iš katro galo: šventa pana, ne ta nata, pas ponią blaivybę buvau, kantičkas užmiršau. Ė, ėriop, bėriai!

     — Marijona, kaip tau, Marijona, atrodo: už bėrį gausiu tris šimtus? Arklys geras, negi kas žino, kad naravistas. Žagrei jis netinka, ot, imsiu ir parduosiu. Kaip tu manai, Marijona?

     Marijona tyli, nes miega, o seniui norisi pašnekėti: iš miego košės nevirsi, o šnekta geras daiktas kai rūpesčiai galvą ėda. Didžiausias rūpesnis, tai su Kaze: ženyt merga metas. Tam ir bėrį reikia vesti rytoj į jomarką, vestuvės reikės kelti. Tik vėl, didžiausia bėda, tai — su Kaze: nelemtą berną Kazė įsižiūrėjo, nors ir nieko būtų bernas: nei geria, nei rūko, ir iš geros giminės, tik kad jau smarkus per čienę.

     Todel nepatiko seniui Kazys, nes visas amžius reikės gyventi: smarkus bernas, nelengvas bus žentas.

     — Marijona! A, Marijona! Vienas vargas su taja mūsų Kaze: reikėjo jai Kazys įsižiūrėti, negalėjo ji lėtesnio pasirinkti. Kad taip kiti, senieji laikai, tai ir galvos nelaužytum: pasakytum ir sulenktas kriukis, o dabar pabandyk — visa pekla namuose kils! Marijona, kaip tu manai; visas pragaras namuose pasikels?

     — Mm,—numykė Marijona ir koja paspyrė, kad net pikta seniui pasidarė: trisdešimt metų vienoje lovoje guli, niekad nesispardė, o dabar nei iš šio, nei iš to pekla namuose darosi. Supyko senis ir užmigo.

     O jaunasis kunigas ir šunims nustojus skalinti neužmigo: irgi rūpesnį turi, rytoj mitingas, o ten netoli ir seimo rinkimai ir dar šis — tas netoli, kad jaunasis kunigas pašoko iš lovos ir kelnėm užsimovė. O mano teta mano, kad kunigas be kelnių: viršuj tik sutana juoda, o po sutana — nuogos kinkos. Tačiau, kaip matote, nors ir gilų, tetos tikėjimą sugrioviau, nes: — jaunasis kunigas kelnėm užsimovė. Tačiau manau, kad ir mano teta, dovanos man šitą bedievišką darbą, nes ji žino, kad ne tik kunigai, bet ir moterys mūsų laikais kelnes nešioja, nes siuvėja Laisvės g—vė No 23, viršuj, ant aukšto, siuva ir siuva kelinaites. Žiburys dar ir dabar pas siuvėją dega, matomai turi darbo, kad siuvamoji mašina iki pusiaunakčiui burzgia ir siūlai gražia rumbele nusitiesia.

     Taigi, kunigas, priešingai mano tetos tikėjimui, apsiavė kelnėm ir pro langą iššoko: ne iš Laisvės g-vės No 23, bet iš klebonijos lango, o kai iššoko pro langą, tai pamatė: pora žmogystų per šventorių perbėgo, todel kunigas po šešėliu palindo: tamsiau. Galvoje buvo dideli rūpesčiai: rytoj mitingas, netoliausia seimo rinkimai ir taip toliau ir taip toliau, nors ir netoliausia ėjo gatvele kunigas, kai išlindo iš po šešelio, nes Laisves g-vė No 23 netoli, o siuvėja pailso ir miego nori: rumbelės žalsvai, melsvai akyse blykčioja, akis merkia. O siuvėja, kada miego nori, gražesnė būna, todel ir kunigas ateina tik tada, kai ji miego nori, nes — gražesnė.

     Evangelijoj, toks ir šioks perskyrimas, pasakyta: jei moteris gundys vyrą kurią nors kūno dalimi, nukirsk ją. Taip tik Evangelijoj, o jaunasis kunigas mintinai žinojo visą Evangeliją, tačiau rašė lyriškus eilėraščius apie meilę. Dieve saugok, ne apie moters meilę, bet — tėvynės, nes tėvynė tai tokia moteris, kurios Evangelijos rašytojai nenumatė, todel reikėtų, bent lietuviškam tekste, įnešti pataisą. Tačiau ir be pataisų klebonui, senyvesniam žmogui, Evangelija tiko: jis lyriškų eilėraščių nerašė, tik pamokslus sakė: su pragaru ir su velniais karą vedė, o karas sunkus: smala karšta, velniai raguoti: neprisiglausi, nepaglostysi: duria, degina, o siuvėja neraguota —: karšta, bet be ragų, todel ir karo nereikia vesti: pati glaudžiasi, tik lūpos po darbo truputį mėlynos, o nuskusta kunigo barzda — duria.

    

     II

    

     Šunes gražų rytą išskalino, kad net Avižienių senis apsidžiaugė ir: pirmiausia velniui, o paskui dievui padėkojo. Savo Margio visai nei neprisiminė, lyg tai ne jo būtų nuopelnas, kad gražus rytas, į jomarką gera važiuoti.

     Nuvažiavęs į miesteli negerą žinią sužinojo, o negerą žinią sužinojęs ir savo Margį prisiminė: nebe reikalo Margis per naktį staugė, nes klebono kalė, už kurią klebonas per parodą šimtą litų užmokėjo, pasikorė ir kas aršiausia: pasikorė šuniškai, ne taip kaip žmogus kur nors pakampėje, bet ant klebonijos vartų, pačioje gražiausioje, viešiausioje miestelio vietoje.

     Tai galima dar būtų dovanoti: na, kalė kališkai padarė, bet dar biauriau: pasikardama kališkus pletkus visam apskričiui paleido, nes maža to, kad kalė, už kurią šimtą litų mokėjo, pasikorė, maža to, kad ji ne vietinė, kad užrubežinė, bet visgi — kalė, kaip ir visos kalės, o pasikardama padarė ne kališkai, bet davatkiškai: ant kaklo užsikabino škaplierius ir ražančių.

     Tiek to, kad užsikabino škaplierius ir ražančių, matomai, kad ir kalė, bet visgi kleboniška, dievobaiminga buvo, katalikiškai numirti norėjo, bet kuriam galui, — to ir senis Avižienius negalėjo suprasti, — kuriam gi galui ji pletkus visam apskričiuj paleido, kam prie kratinės prisisegė popierį,— dar būtų maža bėda kad tik popierį, bet kam popieryje kališkai parašė: biauriai, negražiai, kališkai — :

                       Pranašu plačiai visuomenei, kad mano tragiškas žuvimas

                       yra surištas su mano mylimojo neištikimybe, nes —

                       1) sužinojau, kad mano mylimasis lankosi pas siuvėją

                       Laisvės g-vė No 23;

                       2) susekiau, kad ir šiąnakt jis pas minėtą begėdę buvo, ir

                       3) negalėdama suvaldyti savo meile liepsnojančios širdies, —

                       nutariau pasikarti.

                       Nekaltinkit manęs! Aš buvau labai, labai nelaiminga,

                       todel būk, mano mylimasai, laimingas ant nelaimingosios

                       kapo. Sudievu. Tavo —

                                                                       UŽRUBEŽINĖ KALĖ.

     Argi reikėjo jai taip: negalėjo jau suvaldyti širdies, galėjo pasikarti, bet kam toki negražūs pletkai, kurie siuvėją, kaip siuvėją, bet ir jaunąjį kunigèlį, teršia. Kalė kališkai padarė. Ir tiek. O miestelio maldingosios moterėlės ilgai apie kalės pasikorimą tarėsi, nes nuomonės, nors ir bendros viename punkte buvo, bet tolymesninose punktuose griežtai skyrėsi.

     Visos davatkėlės sutiko, kad kalė, užrubežinė, už šimtą litų per parodą pirkta, kad ta kalė buvo: nepaprasta kalė, kad ji buvo:

     1) arba ragana,

     2) arba šventoji kale pakerėta.

     Del šitų dviejų išvadų doros moterėlės ir nesutiko: vienos, kurioms daugiau jaunasis kunigėlis patiko, tvirtino, kad kalė nebe kalė, bet ragana; o antros, kurios ir jaunąjį kunigėlį už pienburnį laikė, dar griežčiau tvirtino, kad kalė ne tai kad nepaprasta kalė ir ne ragana, bet — šventoj pakerėta. Būtų priėję prie peštynių, jei būtų nesusipratę per kompromisą prieiti bendro, vienbalsiai nutarto, nutarimo: visoms eiti pas siuvėją Laisvės g-vė 23 Nr. visais žodžiais išdėstyti tą begėdę.

     O siuvėja visai nesigėdindama, nors jau gražūs priešpiečiai, dar miega ir pro sapną šypsosi. Ko? Užmiršau jos paklausti, tik gal todel, kad vakar vakare — tikrai nežinau — kunigas jai žadėjo: jeigu rinkimus į seimą pralaimės, su jąja, siuvėja iš namo Laisvės gatvė Nr 23, į užsienius pabėgti ir ten apsivesti. Todel siuvėja ir šypsojos pro miegą, nors kūnas, lyg sumušta kaladė, lovoje gulėjo ir krūtinė erdvai, sunkiai alsavo. Jai visai nerūpėjo nei maldingųjų moterėlių nutarimas, nei mitingas, kurio — nors ir netoli seimo rinkimai, visgi per jomarką nebuvo, nes jaunasis kunigėlis taip užširdo, kad nebenorėjo kalbėti su savo parapijonais, kurie jam pereitą naktį tokių šunybių su užrubežine kale pridirbo. Jis žinojo kas tai pridirbo, keno čia kaltė. Bernai keršija todel dar labiau širdinosi jaunasis kunigas.

     Nemažiau už jaunąjį kunigą širdinos senasis klebonas, nes jau senai pajuto, kad iš Skaistgirių kaimo visokia bedievystė eina o tam visakam vadovauja Petras Vainionis Ne taip būtų pikta senam klebonui, jei Petras Vainionis būtu vilko neštas ir čia pamestas, bet priešingai: čia gimė, čia augo, čia ir bedievystei lizdą padarė. Visokių draugijų, sąjungų, organizacijų pridarė, kad dabar ir su šakėm prie jokio berno neprieisi, juoda kuosa keikiasi. Išbiurino piemengalys visą pasvietį, gerai kad policija susiprato, išdangino, tik kad sėklas paliko... o sėklas sunku išrauti, ant visos Lietuvos nešlovę su kale padarė. Todel da daugiau piktinosi senas klebonas ir iš apskričio išaukė visą būrį policijos, žvalgybos ir kitų ponų, kad bedievystės sėklą su šaknimis išrautų.

     O senis Avižienis visai nesiširdino, nes jam pasirodė, kad vis tas pat: ar pati kalė pasikorė, ar kiti ją pakorė, taip ar kitaip, o kalė ant šuns uodegos nuėjo, nors ir šimtą litų per parodą klebonas mokėjo. Dabar jau po laiko gailėtis, todel su čigonu savo naravistą bėrį mainais išmainė į sartį, kuris čigoniškai betariant, tik geležies neėda ir į medį nelipa. Mainai geri ir, geri ne vien Avižieniaus galva, bet ir visų kaimynų: sartis geras arklys: ir iš kojų neišvarytas ir ne senas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia, žmones arklių geležia nešeria, o į medžius su arkliu irgi nelaipioja: sartis geras arklys. Todel, kad čigonas atgal bėrio neprimestų, vos porą stiklelių pas ponią blaivybę teišgėręs, sėdo į vežimą, prie vežimo prisirišo sartį čigonišką, kuris geležies neėda ir į medį nelipa ir — namo.

     Pakeliui nelaimė Avižienių ištiko: sartis per tiltą važiuojant pabėgo. Visą laiką arklys ėjo gražuma, bet privažiavus tiltą piesta pasistojo, numušė pavadį ir per laukus pasileido, o čigonišką arklį bene pagausi: čigono arklys už patį čigoną suktesnis.

     Gryžo Avižienius atgal į miestą čigono — apgaviko ieškoti, o čigono su naravistuoju bėriu ir pėdsakai išnyko: pagauk lauke vėją. Avižienius nei negaudė lauke vėjo, tik iš didelio susikrimtimo pas ponią blaivybę užsuko ir gėrė grauždamasis, kad šį rudenį negalės Kazės apženyti, o reikia apženyti, Kazė duža merga, dar bėdą su Kaziu padarys, bet bėrį, naravistąjį bėrį, čigonas nujojo: nebus vestuvių už ką iškelti, šį rudenį neapženys Kazės, o Kazė duža merga, bėdą pramanys.

     Iki pusiaunakčiui gėrė Avižienius pas ponią blaivybę ir vis krimtosi. Vos paryčiu namo parvažiavo, bet parvažiavęs sužinojo, jog be reikalo krimtosi, nes nereikės vestuvių kelti: Kazį pavakare policija areštavo ir išsivežė, o Kazė kamaroje ant lovos ištaršytų šiaudų jau visa naktis kaip verkia. Gaila buvo seniui bėrio, o dar gailiau dukters:

     — Ko žliumbi? Areštavo paleis: nesuės. Didelis daiktas, kad kalę pakorė. Smarkus bernas, tai ir pakorė. Už kalę daugiausia tris paras gaus sėdėti, ko žliumbi? Man arklį pavogė ir tai nežliumbiu. O tu Kazį iš galvos išmesk: nenoriu žento, kuris kalėjimą matė. Tegu ir tris paras. Vistiek. Nenoriu. Ant visos giminės sarmata: išmesk iš galvos Kazį! Ko žliumbi?

     Agota, tiesa, be reikalo visą naktį verkė kamaroje ant ištaršytų šiaudų: Kazys už kalės pakorimą, kad ir užrubežinės, tik tris paras gavo sėdėti, bet, kadangi klebonui kalė kainavo per parodą 100 litų, tai dar teismas priteisė sumokėti tą šimtą litų, bet, kadangi Kazys atsisakė klebonui pinigus sumokėti, tai teismas pridėjo dar tris savaites, ir už laišką, kuris buvo prie kalės krūtinės prismeigtas ir jaunąjam kunigui šlovę plėšiantis, priteisė tris mėnesius, galų gale: už škaplierius ir ražančių, kurie ant kalės kaklo buvo pakabinti teisė ir priteisė lygiai tris metus.

    

    

     ARIMŲ NERIMAS

    

     Per pievas, arimus bernai ėjo. Iš gužynės bernai gerkles laidydami ėjo. Todel gerkles laidė, kad po lyterį į gerkles suvertė. Todel suvertė, kad bernų balsas po visą pasvietį skambėtų. Todel ir skambėjo. Lyg vilkų graudulingas balsas. Girioje. Nakčia. Medžiams braškant, giriai ūžiant, kad nežinia: ar vilkai, ar giria staugia. Taip ir bernų gerklės. Tarp pievų. Arimų. Laukų. Nakčia. Ūkanose. Ėmė ir nutrūko bernų alasas. Lyg kirviu nukirto. Bernai į šulinį įsivertė, todel kirviu alasą nukirto. Ir vos neprigėrė. Neprigėrė todel, kad pirmiausia vienas bernas į šulini įsivertė, o vėliau ir kiti, kai sėbrą gelbėjo. Visą šulinį bernai įsivertę sugriovė. Šulinys viduryje laukų, pievų viduryje buvo. Todel ir įsivertė. Todel ir sugriovė. Be rentinio šulinys buvo, kaip gi neįsiversti. Įsivertė ir sugriovė t. y. juoda duobe šulinį pavertė. Tokia duobe, kaip ant vieškelio: aplinkui suklampota, o viduryje purvinas, drumstas vanduo. Todel bernai spiaudė į purviną vandenį. Pikta. Šlapia. Šalta. Nieko nematyti, nieko negirdėti. Miglos. Ūkana. Sugriuvęs šulinys. Nuo galvos ligi kojų šlapi, purvini bernai. Keikėsi. Spiaudė į šulinį. Piktai spiaudė, su pasismaginimu. Taip, kaip visi spiaudo į purviną, suterštą vietą.

     Norisi skradžiai žemę nueiti. Geriau būtų. Todel smagu, kai lietus vėjų šlapiais pirštais palangėje beldžiasi. Lyg mazgotėmis. Pažiūrai pro langą ir baimė ima, tarytum už lango kažkas stovi šlapias, purvinas, kaip rudenio vieškelis. Šiurpu. Ir lyg plunksnos rengiasi dykti, taip pasidaro neramu. Lempos žalsvas abažūras paskandina kambarį žalsvose miglose ir tos žalsvos miglos ant dūšios užgula. Ant širdies. Ant kraujo. Kad skara uždengi langą, o už lango vistiek stovi šlapias, pavargęs, purvinas, o paskui kantrybės pritrūkęs bedžiasi, kamine staugia. Liūdnai. Gailiai. Baisu net pasidaro. Lyg vienų vienas ant visos žemės. Nieko daugiau. Ir tik už lango stovi kažkas šlapias ir kamine staugia netekęs kantrybės.

     Morta, liaudies mokytoja, net krūptelėjo, kai į duris pradėjo belstis. Pašoko nuo stalo, pribėgo prie durų. Priemenėje triukšmas. Pro duris suvirto bernai. Šlapi. Purvini. Mokytoja atšoko nuo durų ir susitraukė prie stalo. Nežino kaip. Ir lengvas drebulys per strėnas net nubėgo.

     — Labas vakaras, panele. Drėgna. Lyja. Pasišilti užėjome. Paklydome. Tamsi naktis, uodai kunda, aš mergytės neberundu. Ėmėm ir pas tave pataikėm.

     — Negi nevistiek, kad jau mokyta, tai bene ne merga. Merga, kaip visos mergos. Todel ir užėjome.

     Mokytoja nieko neatsakė. Tik dar labiau kampe susitraukė. Šlapi, purvini bernai, o už lango lietus, vėjas, naktis.

     — Rašei, panele. Mylimąjam. Kam dar kaštuojies, negi mūsų kaime bernų nėra. Pasirink. Ir geriau bus. Ir laišku nereikės rašyti. Švilptelsi atsidarius langą ir — čia. Ar negeriau?

     — Ne.

     — Ne. Tai ir ant kaklo nesikabinsim. Nenori — nereik. Nosies gali neriesti. Manai, kad jau mokyta, tai kažin kas. Merga, kaip visos mergos.

     — Tu nesilok. Čia tau ne karčiama. Aš su panele noriu rimtai pašnekėti. Štai, panele, pasakyk tu mums nemokytiems kaimo bernams, kodel vargus reikia žmonėms vargti ?

     — Koks vargas ?

     — Visoks. Ėjom mes iš gužynės. Per laukus, pievas ėjom. Išgėrę buvom ir dainavom. Staugėm. Kiek katro gerklė neša. Ir bestaugdami į šulinį suvirtom. Sušlapom. Vos neprigėrėm. O tu, turbūt, keiki širdyje, kad atėjom. Mes ne iš gero atėjom, iš vargo.

     — Reikėjo negerti. Kas kaltas, kad girti buvot. Patys kalti.

     — Ne taip, panele. Čia mažmožis. Geria žmones, kad smagiau būtų. Kad vargo nejaustų. Nedovanai degtinė karti, po kartaus ir kartus ne taip kartus. Meluoja kunigas, kad už obuolį Jievos mes vargstam. Tai būtų per kvaila. Ir Dievas būtų neperišmintingiausias už tokį nieką žmones bausti. Negalėjo. Taip neišeina. Tu, panele, mokyta. Tu žinai, kodel žmonės vargsta. Leki, leki kaklą atsisegęs, dirbi, prakaituoji, o vistiek lopas ant lopo. Kur čia teisybė? Negi Dievo, panele,—nėra. Kad būtų, tai kam jam žmones kankinti. Galėtų visus padaryti laimingais, gerais, tiesiog broliais. Kaip Dievui, tai nieko nekaštuotų. Pasakytų ir padaryta. Kunigas sako, kad dievas geraširdis. Kokia jau čia gera širdis, kad žmones be reikalo vargina. Kad aš būčiau Dievo vietoje, tai ir geraširdžiu nebūdamas, paleisčia žmones gyventi rojuje. Visą žemę paverščia rojumi. Tegu sau. Ir ne iš geros širdies tai padaryčia, bet iš smagumo. Negi nesmagu būtų pažiūrėti, kaip žmonės laimingi atrodo. Visiems gerai. Visi džiaugiasi. Tada ir pats iš džiaugsmo gali neiškęsti lyterio už ausies neišmetęs.

     Purvino berno akys, kaip dvi katės įsikabino į Mortos veidą. Bernui vienas iš dviejų. Yra. Nėra. O mokytojos galva žalsvose miglose susimaišė. Dievas. Bernas. Dvi įsmeigtos akys. Pilnas kambarys akių. Ir vis kožna, kaip vinis duria. Kala. Skauda. O mokytoja vos, vos nesurinka. Išgelbėkit. Pasigailėkit. Neiškęsiu. Tačiau bernų akys juo labiau degina.

     — Sakyk teisybę, panele, tikrai nėra Dievo? O jei nėra, tai kaip tada? Reiškia

     vargsim ir vargsim be galo ?

     — Nežinau.

     Ir pati persigando. Norėjo pasitaisyti, bet jau buvo pervėlu. Bernai stumdėsi. Spjaudėsi. Keikė.

     — Tat kas žino. Kunigas? Kunigas meluoja. Kunigas iš to duoną valgo. Reikia kunigui meluoti. O mums tai už ką vargti?

     — Vargti?

     — Taigi.

     — Nežinau.

     — Tai velniam tu mokytoja, kad tu nieko nežinai. Irgi. Tik duoną darko. Einam, broliai. Nei merga, nei mokyta. Nežinia kas veikti. Tai, kad tave karaliai. Nemačiau aš tokio sutvėrimo. Eime. Tu nepyk, panele, ne iš gero taip pasakiau. Galvą del to skauda, todel pasakiau. Tu nemanyk, kad aš girtas, nežinau ką šneku. Aš vėl pas tave užeisiu pasiklausti, gal tu apie tai knygose iškaitysi. Man skaityti nėra laiko. O antra ir nežinau kur skaityti. Maldaknygėse tik maldos mišiaunos ir kitokios, o pirma, negu melstis, reikia žinoti yra ar nėra Dievas. Paskui jau melstis. Tu, panele, paieškok man tokią knygą, kur būtų parašyta : yra ar nėra.

     Mokytoja uždarė duris. Kambarys pripurvintas, pristovėtas. Kaip tvarte. Žalsvas lempos abažuras paskandina kambarį žaliose miglose. Kaip pievos vakarop. Mokytoja Morta ilgai vaikščiojo iš kampo į kampą, tarytum matavo senai išmatuotą ir šimtą kartų patikrintą platumą. Penki žingsniai priekin, penki žingsniai atgal. Siena — priešakyje, siena — užpakalyje, iš šony — sienos. Sienos sukaltos drūčiai, stipriai, neišsikės, nepraplatės, kaip buvo, taip ir liks: penki žingsiai priekin, penki atgal.

     Morta metė vaikščiojusi ir atsisėdus už stalo ėmėsi rašyti laišką. Mylimajam. Milimasai toli. Mylimasai už lietingų palangių, už vejuotų laukų. Ir Morta neiškenčia nepažiurėjus pro langą. Laiške nutrūksta sakinys, kuris kaip meilė. Meilė žodžiuose: laki, šviesi, rausva, mėlyna, liepsnota. Už lango tamsu. Lietus. Vėjas. Nieko nematyti. Tik melsvose Mortos akyse mirga, kaip kinemotografe: —

                       — melsvoje padangėje melsvos paukštės laksto. Nei

                       vėjų, nei lietų. Mėlyna, mėlyna padangė. Padangėje

                       melsvos paukštės.

                       Ir Morta, melsvų akių mergaitė, rankomis griebia

                       žalsvąsias kambario miglas. Tamsėja padangė. Vėjas.

                       Švilpia. Ūžia. Staugia. Morta pažiūro pro langą ir galvą

                       į pečius įtraukia: už lango rudenio lietūs šlapiais piritais

                       beldžiasi, per stiklus laužiasi.

     Morta skubina baigti laišką. „Mielas! Dar vienas mažmožis. Tik ką pas mane buvo kaimo bernai. Girti. Sušlapę. Purvini. Ir jie manęs klausė apie Dievą. Man buvo labai su jais nesmagu ir aš nieko jiems nepasakiau, žadėjau vėliau pasakyti. Todel jie dar kartą pas mane ateis ir aš labai norėčia, kaip nors jiems geriau šituo ir kitais klausimais paaiškinti. Būk Tu tiek geras ir paieškok man vieną kitą tuo klausimu knygelę, ir, aplamai, kitokios literatūros, nes, rodos, aš galėsiu veikti. Nesuvėluok. Lauksiu. Drūčiai šimtą kartu Tave bučiuoju. Tavo Morta.”

    

    

     RAUDONI DOBILAI

    

     Nakčia miesto gatvėmis vaikščiojo dviese: vėjas ir bernas, vienas ir antras iš kaimo.

     Žingsnius trotuarų asfaltas garsiai, kaip bokšto laikrodis valandas, skaitė. Viens. Du. Trys. Ir taip be galo. Viens. Du. Tuščia. Gatvėse kaimiškas bernas ir vėjas. Ir dar vienas: mėnuo. Tai padange. Viršuje. O apačioje bernas, metai iš kaimo, vakar iš kalėjimo, mėnesį ten sėdėjo: lentpiūvėje meistrui į dantis pusbonkį suvarė, kad nesilotų. Meistras daugiau nesilojo. Bernas neteko darbo ir mėnesiui pateko į kalėjimą.

     Keikėsi bernas. Ne todel, kad jis vienas, bet kad dūmais nuėjo tos mintys, kad mieste laimė laukia. O be to, po mėnesio kalėjimo, kvepėjo kaimiškų lašinių ir dobilų kvapas. Toks stiprus, kad net viduriuose negerai darėsi.

     Sode atsisėdo: kojos linksta prie suolo, o galva ant krūtinės. Sunku. Šalta. Sodo kaštanų alėjos baltos. Pro kaštanų šakas — mėnuo. Šakos sprogsta. Kvepia pavasariu ir raudonais dobilais. Tai bernui.

     — Labas vakaras!

     — Labas. Kur tave velnias nešioja?

     — O tave?

     — Mane? Sėskis.

     Ant suolo atsisėdo mergina. Jos veidas buvo mėlynai išbalęs. Vietomis ant veido rausva, nežinia: ar dažai, ar kraujas. Ji žiūrėjo į žemę sau po kojomis ir kažką po nose sau murmėjo.

     Bernas tylėjo. Pirmiau, kai jis užsimerkdavo, tai matydavo moterį ir, kaip traukinys į stotį, veržėsi prie jos, o dabar buvo vistiek. Rodos, čia ne moteris. Lyg tuščia vieta. Tik murmėjo. Pati sau po nose.

     — Ko gi tu niurni?

     — Šalta.

     — Nori: sušildysiu.

     Apkabino.

     — Nereik. Apsirksi. Nors vistiek.

     — Tu sergi?

     — Žinia.

     Per merginos kūną lengvas drebulys bėginėjo. Ji nerviškai trynė rankas.

     — Aš manau nusižudyti. Tik vis neprisirengiu. Nežinau šiandien ar rytoj. Tu irgi taip padaryk.

     Bernas tik pečiais patraukė.

     — Nusižudyt suspėsi reiktų kur nors darbo gauti.

     — Darbo. Kam man darbas! Tas pats galas: į Nemuną. Tu gal ir geras. Ir aš, kadaise, kaip buvau kaime, buvau gera. Dabar nenoriu būti gera. Šlykštu. Na, nėra ko liežiuviu malti. Eisiu.

     — Nebūk kvaila. Kur gi tu eisi ? Mesk tu, žinai, prekybą savimi. Tfu. Ne taip norėjau pasakyti. Tu dar neik pasikarti. Suspėsi. Jei nori, galėsim dviese bandyti gyventi. Ieškosim darbo.

     — Nenoriu.

     Ir ji griežtai pasuko savo kūno linijas. Jis pakilo. Žengė porą žingsnių paskui ją. Sustojo. Nusispiovė: trauk ją velniai. Sugryžo ir išsitiesė ant suolo. Tik miegas neėmė. Širdis pasidarė, kaip vaškas.

     Paryčio šaltis sustiprino: dantims barškant ir širdis kietai ėmė daužytis. Viens. Du. Du. O akys, kaip plieniniai sagtukai kakton susekti. Žiba. Kalendamas dantimis žibančiomis akimis nuėjo Nemuno pakrante.

     Pakrantėje stovėjo būrelis žmonių. Viduryje būrio gulėjo iš vandens ištraukta moteriškė. Paskenduolė. Žmones žegnojosi ir toliau skubinos, nes ne šventadienis, darbo diena.

     Bernas irgi sustojo: ta ar ne ta, pagalvojo. Galop nusprendė, kad visviena: ar ta, ar kita. Tik vienai varnai pagailo paskenduolės: ji apsisuko dideliu ratu padangėje, suriko ir nuskrido.

     Bernas nuėjo darbo ieškoti. Einant per rinkas, kur kaimiškos bobos pardavinėjo kumpius, dešras, sūrius, sviestą, jis užsižiopsojo ir jį neramūs pirkėjai parstūmė į rištaką. Bet tai nieko nekenkė. Dar pagelbėjo. Jam padavė ranką dvidešimčia metų traukiauti į gyvenimą merga.

     — Tu sergi ? — Alkanas!

     Ir ji davė jam dešros ir sūrio. Jis atsisėdo pas ją ant vežimo, valgė dešrą su sūriu ir zaunijo visokius niekus. Merga buvo graži. Mergos krūtinė, kaip viržis įtemptas vežant kumelei vežimą purvinu duobėtu vieškeliu. Todel bernui niekur nesinorėjo eiti. Ir kai neliko vežime nei sūrių, nei dešrų, nei kumpių ir merga norėjo važiuoti namo, ir tada bernui nesinorėjo nusirangyti nuo drobynos, todel jis paprašė mergos:

     — Veskis ir mane.

     — Aš namo važiuoju.

     — Vešk ir mane namo.

     — Kaip tai ?

     Klausimui liko neatsakyta. Toli už miesto, jis pasakè, kad nori jausti jos kraujo plakimą ir per jos lūpas sušilti gyvenimui. Ji pasižiūrėjo jam į akis ir suprato, kad paukštis iš vanago nagų bėga, todel visai rimtai atsakė:

     — Taip. Mudu gyvensim šešmargyje.

     — Puiku.

     — Ė!

     Švilptelėjo ir sarčiam gana smarkiai užkirto per uodegas. Bus žalios pievos ir arimai, ir avižos, ir vos pražydėję raudoni dobilai.

    

    

     ŽEMĖ ŠAUKIA

    

     Dvarokai susidėję išvažiavo į Kauną. Du vežimai. Vieną — po ratą, po drobyną patys sudarė, o antrą skolino. Arklius irgi. Per rugiapiūtę prižadėjo visom šeimynom talkon ateiti kaimui. Kaimas ne kas, bet visgi, ant savo žemės sėdi. Tai šį—tą reiškia. Reiškia, jei dievas padės — gyvensi. Nepadės — niekai. Nieko nepadarysi. Nueisi ant šuns uodegos. Išparduos, išlicituos vieną dieną ir su krepšiais paleis per žmones. Taip kad su dievu visaip gali būti. Su dievu kiaulių neganyta: nesibarsi, nesiderėsi, todel gal dievas padės, gyvensi, kaip visi žmones.

     Tokių vilčių vejami dvarokai išvažiavo į Kauną. Tos viltys buvo nemažos. Tokios, kaip didieji paukščiai už many. Toli. Nežinia kur. Todel ir dideli, kad taip toli gali nulėkti. O dvarokų viltys nemažesnės buvo, kad purvinu vieškeliu į Kauną visom šeimynų galvom ryžosi važiuoti.

     Viltys buvo didelės, o reikalas dar didesnis: žemės pas poną šviesiausį ministerį reikia gauti. Žemės, tai pirmas reikalas. Tai ant kojų atsistojai. Ant savo kojų ir ant savo žemės.

     Žemę iš po kojų dvarininkas atėmė. Apgavo. Ir labai prastai apgavo. Sukvietė į dvarą, nugirdė ir liepė pasirašyti popierosna. Ką gi. Pasirašė kiekvienas po tris kryželius, o tie kryželiai žemę atėmė. Kituose dvaruose gavo žemės, o jų dvare — ne, kryželiai viską padarė.

     Kai sužinojo apie tai dvarokai, nemažai keikė ir kryželius ir savo bobas, kurios primanytų visus plaukus nuo galvos nupeštų, kad žemę prarado. Ir dvarokai nutėsi šen ten pagalbos ieškoti. Visur buvo, visur išvaikščiojo. Ir po žemės reformą kojas valkiojo. Nieko nepadėjo. Paklausė, keno kryželiai po popiera parašyti, pažino, pačių parašyta, reiškia: vėjo laukuose ieškote. Už durų išvarė ir žiopliais išvadino. Ties durimis lig sutemsiant stovėjo ir galvojo, kaip tai galėtų būti, kad kryželiai, pono Jėzuso Nukryžiuotojo ženklai, galėtų tiek bėdos pridaryti. Spiaudėsi ir keikėsi dvarokai. Keikė visus, neaplenkdami ir poną Jėzusą, kad kryželius paliko.

     Visai sutemus geras žmogus atsirado, sako, girdi, važiuokite pas patį vyriausią, į Kauną, pulkit į kojas, gal ir susimylės. Patys, girdi, pasirašėte, kad žemės nenorit, atsisakot.

     — O tu, Jėzau mieliausias, Marija švenčiausia, kas gi sakė, kad mes žemės atsisakom? Kaip gi be žemės? Žemės mums reikia, kaip gi mes nenorim! Ponas apgavo: jis parašė, kad mes žemės nenorim, mes — norim žemės, mes — tik kryželius parašėm ... Po tris kryželius. Daugiau nieko, jei bent kuriam rašalo nuvarvėjo, ar kaip kitaip.

     Geras žmogus ranka numojo. Nesusišnekėsi. Dvarokai dar tarpduryje pastovėjo, pastovėjo ir namo patraukė. Namie savo moterim pasakė, o moters — truks laikys — norėjo būti pačios ūkininkėm, išvijo vyrus į Kauną, pas patį vyriausią, gal pasigailės, nutrins kryželius, o tada ir žemės gaus, kaip kituose dvaruose gavo.

     Todel nežiūrėdami tokio didelio purvyno, patraukė dvarokai į Kauną, pas patį vyriausią. Vyriausias iš tų pačių žmonių, supras savus, parodys ponui tą žemę, kur nė pipirai neauga. Žinos. Todel kiekvienas dvarokų galvojo ir taikė visus tuos žodžius, kuriuos bobos namie įkalė vyriausiam pasakyti. Tų žodžių buvo begalės: liežiuvis kelių sieksnių moteriškas. Ponui vyriausiam reikia viską aiškiai ir gražiai pasakyti. Todel kiekvienas sau dėstė tuos žodžius. Bet prastai dėstėsi. Sunkiai. Taip kaip kumelaitės kojas į purvyną sunkiai dėstė. Šlapia. Purvina. Duobėta. Sunku kumelaitėm, šonais muša, prieš kalnelį nepaveža. Dvarokai išlipę, kiek katras išgali, gelbėjo ir visi šlapi, purvini, sušilę vėl į vežimus kalnelyje sėsdavosi. Pakalnėn smagiau ir per purvyną važiuojasi. Kumelaitės net uodega porą ratų ore apsuka, o vežimo ratai — per pusverstį purvą drebia.

     Vienoje pakalnėje, netoli bažnytkaimio, nelaimė dvarokus ištiko. Nei kumelaitės krito, nei ratai salūžo, nei kas kita pasidarė, bet visi sustojo: ir dvarokai ir kumelaitės. Pakalnėje į kalną juodas juodą vijosi. Ir abudu baubė. Nežinia ar buliai, ar velniai. Bulius ir velnias abudu vienodi: su ragais.

     Norėjo dvarokai jau atgal gryžti: nieko gera neišeis, jei kelią nelabasai pastojo, bet juodas juodą pasivijo ir vienas pradėjo žmogišku balsu pagalbon šaukti. Persižegnojo dvarokai ir pagalbon pasileido, kai pribėgo — pamatė: klebono bulius ir pats klebonas. Dvarokai iš sykio nepažino klebono, purvyne buvo buliaus sumaltas, bet kai ištraukė iš purvyno: klebono sutana ir šnekta klebono. Iš tikrųjų tai klebonas ir nešnekėjo, bet šiaip porą stiprių žodžių piktųjų dvasių adresu paleido ir nusviro ant dvarokų rankų.

     Atnešė dvarokai kleboną į vežimą, apšluostė, apklostė ir nuvažiavo į bažnytkaimį, klebonijon. Klebonijoje nemaža ašarų buvo: bulius kleboną subadė.

     Dvarokai irgi nemažai graudinosi. Ir ne del buliaus ir ne del klebono, čia jų reikalas, svarbu, kad kelionę visą sudarkė ir kojas pakirto, visas viltis atėmė, kad Kaune pasiseksią.

     Gryžti irgi buvo negalima. Per toli nuvažiuota. O antra, kitą kartą ir vežimų iš kaimo negausi, tada pėsčias malk į Kauną, todel pagalvojo, pagalvojo dvarokai ir: kaip bus, taip bus, ryžosi toliau važiuoti.

     Kelias ir toliau buvo purvinas ir duobėtas. Duobė ant duobės. O duobėje bala. Neišvažiuojama. Neišbredama. Neišjojama. Taip kaip visada žemės keliu. O be žemės niekai. Taip kaip be kojų. Rankomis erdvėje graibai. Todel dvarokai ir išvažiavo į Kauną žemės ieškoti.

     Kaune dvarokam menkai pasisekė, nors iš Kauno parvažiavo ne duobėtu, purvinu vieškeliu, bet geležiniu keliu su plieniniu arkliu, traukiniu. Etapu parvarė policija dvarokus iš Kauno.

     Kaip ten buvo Kaune — nesupaisysi: žmones visaip kalba. Patys dvarokai spiaudosi, visais karaliais leidžia ir kaltina visa kame kleboną su jojo buliumi juodmargiu. Del ministro, tai dvarokai ne tiek širdinasi: varnas varnui akies nekerta. Matyt ministras ne iš savų žmonių, bet iš ponų kokių nors, kad kryželių jokiu būdu nenorėjo panaikinti, poną už suktumą nubausti ir jiems žemės, kaip kituose dvaruose, duoti. O dvarokai visaip kalbino poną ministrą: ir savo ir savo moterų žodžiais, ir vargus kolionės apsakinėjo, bet nieko negelbejo. Negaliu, girdi, ir gana. Piktumas paėmė vieną dvaroką ir jis į akis ministrui išpoškino:

     — Koks gi tu velniuos ponas vyriausias ministras, jei negali kryželių panaikinti ir mums žemės duoti. Tik duoną be reikalo darkai ir ministru vadiniesi.

     Čia ir prasidėjo visos dvarokų nelaimės. Žodis po žodžio ir susibarė su ponu ministru, o susibarę buvo gatavi ir apstumdyti ministrą, kad be reikalo duoną darko, bet čia atsirado policija ir dvarokus už pakarpos suėmė. Kaltino kad vyriausią ministrą nukanapatyt norėjo, del ko dvarokai žegnojosi ir visus šventuosius į pagalbą šaukė, kad jie ir manyti apie tai niekados nemanė. Patampė, patampė policija dvarokus ir namo etapu parvarė. Vežimai ir kumelaitės taip ir prapuolė Kaune be žinios. Ne tai nudvėsė, ne tai žydelis ant kurio kiemo sustojo kur nors nuterliojo. Vienu žodžiu kumelaitės su vežimais ant šuns uodegos nuėjo, o už tokį reikalą kaimas dvarokams ant apikaklės ėmė lipti. Dvarokams nors pasikark, nebėra jokio gyvenimo.

     Laimei pasisuko toks svieto perėjūnas ir pasiūlė dvarokams į Brazeliją važiuoti. Brazelijoj, tas žmogelis pasakojo, žemės tiek, kad, kiek akims užmatai, tiek gali sau pasiimti. O ir žemė pati ne žemė, bet auksas: kas tik ten neauga! Viskas. Ir šiaudas net lūžta nuo varpos sunkumo.

     Apėmė dvarokus noras Brazelijon važiuoti. Bet čia vėl bėda: su kumelaitėm į Brazeliją nenuvažiuosi, o ir tų kumelaičių dabar niekas nepaskolintų, antra į Brazeliją reikia mariom plaukti. Bet šiuo reikalu dvarokam didelio vargo nebuvo: svieto perėjūnas pats pasisiūlė dvarokus Brazelijon nuvežti, jei sutiks penkis metus jam dirbti. Apsidžiaugė dvarokai ir sutiko. Visviena: Lietuvoje visą amžių kitiems dirbsi, o žemės niekados neturėsi. Susidėjo daiktus kelionei reikalingus ir išvažiavo.

     Moterys sėsdamos į traukinį apsiverkė. Visgi iš savo krašto išvažiuoja. Dvarokai tik karaliais nuleido ir šnairomis pasižiūrėjo į plieninį arklį, garvežį. Taip ar taip galas, ir kepures ant akių užtraukė.

    

    

     LAUKŲ MAIŠTAS

    

     Prietemose, tarp durų ant slankščio, purvinas — purvynu ilgai bridęs — sustojo bernas. Nuo kojų lig ausų purvinas: šuoliais ėjo, purvynas virš galvos teškė. Tarpduryje klumpių purvyną apdaužė.

     — Mūsų valsčius sukilo. Mokesčius atsisakėm mokėti. Nežinom, kaip toliau bus. Pagalbos reikia.

     Valščius tarp girių buvo. Girios ir laukai: ruginės ir smalinės pušys, kad linguoja — galva net svaigsta.

     — Kaip tai atsisakėt mokesčius mokėt?

     — Ogi taip: nemokėsim ir galas! Už kokią malonią mokėti ir mokėti. Tegu juos karaliai! Reikia mums jų.

     Taip ir buvo: nemokėsim ir baigta. O nemokėti nutarė todel, nes taip neišeina pagal teisybę: už ką gi mokėti, jei valščius girių viduryje, jokios valdžios nereikalingas. Patys girią kirto, patys kelmus vartė, patys užarė, tai ką gi valdžia čia pridėjus, jei dešimtinę jai reikią mokėti? O antra kas ta valdžia? Gi velniai ją žino kokių tėvų vaikai. Sviets svietu nieks į akis tos valdžios nematė. Turėjo reikalus su policija, bet policija — valdžios bernas, mokesčius savo. ponui renka. Taip ir šį kartą: policija mokesčius rinkt, o žmones neduot: už kokią malonę? Policija už pakarpos valstiečius, karvę už ragy, tik tarpuvartėje pagailo valstiečiui karvės, į dantis policijai: šioks ir toks kalės vaike, iš kur atsiradai tu toks? O duoną iš keno saujos valgai? A, rupūže? Į sprandą vieną, antrą ir susidėję policiją į vežimus į valščių išvažiavo. Valščiuje susirinksim, aptarsim, tada pažiūrėsim: ar verta mokesčius mokėti, ar ne.

     Valsčiuje kilo triukšmas. Iš visų kaimų susirinko ir: kas kaimas, tai galva. Vieni mokėti mokesčius, kiti nemokėti. Visokios valdžios buvo, visom mokėjom, velniai jų nematė, ir šįmet mokėti.

     O antras palauk! Kvailių dabar nėra žmonėse. Jei aš tau mokesčius moku, taip sakant, tau duoną duodu, tai tu manęs klausyk, ne — tai po velniais eik. Ar ne taip, vyrai?

     Vyrų vienas antras desėtkas pritarė, kad tiesa. O jeigu tiesa, tai kas daryti? Tokios valdžios nepripažinti ir galas: tegu valdžia žinosi, o mokesčių nemokėti.

     Valdžios policiją į šaltąją uždarė. Pastatė porą bernų su lazdom, kad nepabėgtų. Bet paskui viską aptarę, išrinkę Valsčiaus Tarybą, nutarė valdžios policiją paleisti: tegu eina, kur kojos neša, o kad smarkiau kojos neštų — po porą sprandinių bernai pridėjo, kad žinotų: ne į savo reikalus nekišk nosies.

     Vakarop pradėjo imti valščių nerimas. Buvo žinių, kad valdžia pasiuntusi kariuomenės valsčiui numalšinti ir mokeščius paimti. Iš pradšių drąsesni vyrai nenusiminė: su kariuomene — neišgąsdinsi. Kas kariuomenė? Kariuomenė — mūsų vaikai. Negi vaikai prieš tėvus ir brolius eis ir mokeščius lups. Ne. Taip dar žmonėse nebuvo.

     Vėliau pradėta abejoti. O kas bus, jei ta kariuomenė ne tėvų, bet velnias žino keno vaikai. Šiaip kokių latrelių kompanija. Tada ne kas. Tada reikia kitus valščius į pagalbą pasikviesti, vieniems gali riestai prisieiti. Sutarta, nutarta ir padaryta: pasiuntė vyrus į kitus valščius, kad prisidėtų ir jų teisybę palaikytų.

     — Čia, broli, ne juokai! — pakilo iš užustalės petingas vyras. — Ginkluotų vyrų jūs turite? Ne. Dar didesni niekai. Pirmas reikalas tokiuos atsitikimuos — apsiginkluoti. Todel tu nežiopsok, sėsk ant arklio ir lėk į valsčių: tegu kuo greičiausiai ginkluojasi. Mes irgi tuojau pribusime su kuopa vyrų.

     Bernas išpleškėjo. Arklio kanopos metė per puskilometrį purvyno šmotus.

     Kaimas irgi nesnaudė. Surinko trejetą desėtkų vyrų ir su šautuvais, šakėmis, lazdomis išėjo į pagalbą.

     Kiek paėjėję pamatė vieškeliu atlekiant arklį. Arklys taip smarkiai lėkė, kad purvyną drapstė ligi padangės.

     Arklį bernai pažino. Arklys tas pats, kuriuo bernas į valsčių išjojo pranešti, kad ginkluotųsi.

     Bernai pradėjo juoktis. Prastas jojijas, girdi, buvo: bėris nutrenkė kur nors į balą ir parlekia namo. Kiti ėmė abejoti: arklys ne koks padauža, bernas ne molio šmotas, reiškia, kas nors kita pakelėje atsitiko. O kas nežinia. Su arkliu nesusikalbėsi. Nepasakys. Arklį ir toliau paleido namo bėgti: dvidešimčiai vyrų su vienu arkliu nėra kas daryti.

     Už poros kilometrų rado ir berną purvyne gulintį. Bernas gulėjo kniūbščias, veidą ir rankas į purvyną įmurinęs. Aplink purvynas ir vanduo buvo rausvas. Nuo kraujo. Kraujas dar lašėjo iš berno galvos ir strėnų.

     — Nušovė! Rupūžės ...

     Berną ištraukė iš purvyno. Bernas buvo dar gyvas. Purvynu ir krauju aptekėjasias akis praplėšė.

     — Pakeliui susitikom.

     Pasipurtė bernas ir išsitiesė. Paguldė vyrai jį ant rudenio apgeltusios žolės, nušluostė veidą ir paliko.

     Ant vieškelio buvo arklių kanopų žymės, kurios vedė į valščių. Bernai suprato, kad čia nujota malšintojų.

     Pasiskirstė būreliais ir patraukė į valščių.

     Vienas po kito pasigirdo šūvis.

    

     KAZIO BORUTOS RAŠTAI

    

     ALO, pirmoji poetiška raketa,1925

     DAINOS APIE SVYRUOJANČIUS GLUOSNIUS, lyrika ir poemos, 1927, „Žalios Vėtros” leidinys

     KRYŽIŲ LIETUVA, eilėraščiai apie terorą, 1927, „Džiugo ir Co” leidinys

     NAMAS No 13, plakatiškas romanas, pirma dalis: LINKSMOS IR GRAUDŽIOS ISTORIJOS IŠ MUSŲ BAŽNYTKAIMIO GYVENIMO, 1928, „Audros” leidinys

     DRUMSTAS ARIMŲ VĖJAS, apysakų rinkinys, 1928, „Audros” leidinys

    

     Kazys Boruta. Drumstas arimų vėjas. Ryga, knygų leidimo b-vė „Audra”, 1928.

     Spaustuvė „Burtnieks”, Šaltinių g. 33, Ryga.