kazys_boruta_kryziu_lietuva Kazio Borutos „Poema apie berną“ buvo įtraukta į eilių rinkinį „Kryžių Lietuva” (1927), kurį A. Smetonos valdžia buvo uždraudusi – už šios knygos skaitymą arba platinimą grėsė 5000 Lt bauda. Poema priskirtina literatūrinei „maištaujančio Lietuvos berno“ krypčiai, kurią vėliau išplėtojo „Trečio fronto“ sąjūdis. 1938 m. ši poema buvo išspausdinta K. Borutos poezijos rinkinyje „Eilės ir poemos“, kurią 2000 egz. tiražu išleido „Sakalo“ leidykla.
Poema apie berną
I
Per dieną prakaitas
alsavo nerimu audros.
Pavargęs vakaras
suklupo vidury vagos.
Arimų plačios riekės
Į priekį nėrė
ir vertės nugarom į viršų,
o vėjas,
vėsa pasigėręs,
smaugė saulę tarp pirštų.
Staiga bėris —
pašoko piestu,
saulėleidį kanopom apkabino
ir griuvo ant arimų.
— Tai kas gi tau čia,
bėri? —
sukempus prakaite burna
nenorom atsivėrė.
Bet nuvarytas bėris —
užvertęs kojas —
paskelbė paskutinį maištą
ir —
grieždamas dantim, išgaišo.
II
Perkūnija užtroško lūpose,
arimuose suklupo klumpė,
kai vakaro sutemose
bernas arklio žliumbė.
— Bėri, — bernas tarė, —
brangus darbo drauge,
kokia negerovė
mus arimuos smaugia?
Kitiems — tu gyvulys,
pririštas prie žagrės,
o man —
kaip tikras brolis,
nes ir aš arklys,
tiktai — dvikojis.
Stambios ašaros su prakaitu
ritosi per berno veidus,
kai debesys apniaukė vakarus
ir už arimų saulė nusileido.
III
Namo parėjo kaip nesavas.
Laukuos naktis kranksėjo.
Parėjęs ūkininkui sako:
— Nebėra bėrio.
Supyko gaspadorius,
atšiauriai bernui tarė:
— Tai pats dabar, jei nori,
įsikinkyk į žagrę.
— Aš tau juk ne arklys, —
ir bernas nusikeikė.
— O jeigu ne arklys,
tai man tavęs visai nereikia.
— Gerai. Tik užmokėk
už prakaitą ir vargą.
— Na, to ir nenorėk,
už arklį
užlaikau tau algą.
— Tai ką ? — pasiuto bernas
ir už kuolo stvėrė.
— Ar aš
pasmaugiau bėrį? —
Bet niaukėsi naktis,
arimuos drumstės vėjas,
tai spiovė į akis
ir pro vartus išėjo.
IV
Niaukėsi naktis. Sodybos
tamsoj prie žemės lyg priaugo,
tik kapčiai kaip sargybos
vidurnakty laukų ežias apsaugo.
Ir žemė ne žemė, atrodo,
tikras vortinklis.
Aplinkui ežios, tvoros
sunarpliotos kas žingsnis.
O vidury kiekvieno tinklo,
kaip voras,
apsinarpliojęs aplinkui,
tūno gaspadorius.
Visomis keturiomis
saugo savo skurdą.
Pats iš kailio nerias
gyvulį ir žmogų murdo.
Susmukęs, apsileidęs,
neaprėpia darbo.
Keikias, tyška seilės,
gyventi — vienas vargas.
V
Arimuos vėjas drumsčias,
kurstydamas aušrą,
o bernas gniaužė kumsčias
ir niaukęs kaip prieš audrą.
— Gal ir tiesos truputi
turėjo gaspadorius,
bet arkliu būti
aš — daugiau nenoriu.
Sutemusiais arimais
nuėjo kaip naktis.
Skriauda širdy nerimo
ir veržės pro akis.
Išsitiesė dvi rankos
ant suverstų arimų
ir žemę —
galingu glėbiu apkabino.
Paskui įsiutęs atsistojo
pasiryžęs kovai. —
Ne arklys artojas,
bet — žemės valdovas.
VI
Prieš rytą — naktis audra sprogo
ir kilo visuotinas maištas.
Iš vietų iš lėto išėjo trobos
ir medžių šaknys pragaišo.
Subangavo, kaip jūra, kalnai ir lygumos,
iškrypo upių ir vieškelių vėžės.
Dirvos pavirto tikros dykumos,
ir susimaišė kapčiai, ežios ir rėžiai.
Suūžė, sušniokštė viskas aplinkui,
arimai velėnas į dangų užlaužė.
Vėjai visi susirinko
ir po sukilusią žemę šėlo ir daužės.
O bernas žemę —
viršum galvos iškėlęs —
didelę —
kaip savo skriaudą —
nešė per šėlstančią audrą.
Toks didelis, kaip milžinas,
pečiais įrėmęs dangų,
nešė, tartum mylimą,
glėby galingų rankų.
VII
Nuščiuvo siautęs vėjas,
audra staiga nurimo,
o bernas vis dar ėjo
suvergtais arimais.
Ir jau ne vienas ėjo,
jį milijonai sekė.
Visi laukai gūžėjo
su žagrėm, dalgėm, šakėm.
Tai kėlėsi į darbą
laisvų artojų minios
užarti savo vargą,
skurdą begalinį.
Visi iš vieno ėjo,
laukus iš vieno arė.
Traktoriai dundėjo,
atsiliko žagrės.
O artojai bėrė
į dirvą pilną saują
ir su daina prikėlė
užtekančią saulę.
Kazys Boruta. Kryžių Lietuva. Eilėraščiai. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1927.
kazys_boruta_kryziu_lietuva