***
išvardink žodžius, prasidedančius akmeniu
išdrožk iš medžio savo gimimo metus
namai, stovintys šitoj pusėj
tavo namai
kieti kaulų spygliai remiasi tau į smakrą
o jei ir apsirengi kiek šilčiau – eilėraščiai lieka šalti
pasikūrenk svetimą pirkią jūros išmestais lentgaliais
čia niekas nebegyvena ir tyli senoviniai aritmometrai
po žemėm giliai įrašyta nafta
iškalta akmeny, runų rašte neišskaitoma
joninių naktį saulė visai neužmiega
lingu lingu ant kalno virš svetimų pirkių
Perkūno dvasia nuriedėjo su lietaus ir miglų simbolika
nuplaudama švedų kaulus, baltus lyg žvyrduobių rūkas
išvardink žodžius, kuriais prasideda antkapiai
čia niekas nebegyvena ir tyli tušti šuliniai
seni tinklai pančioja kojas Perkūno oželiams
nors laužai tebesikūrena – veidai lieka šalti
tik vilkadalgiai pjauna pažeme plaukiantį lietų
namai, stovintys šitoj pusėj – tavo namai
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
JŪREIVIAI
šaltą šaltą naktį, kai šviesūs jonvabaliai
krinta į didelę tamsią pievą
kai vėžiai su degančiom žvakutėm ant arabeskų
įkopia į tuščią dangaus karalystę
dantys kalena morzę, ir klausosi šaltos planetos
laivo radisto, išnykstančio eteryje
šliaužia atgal atbuli
vėžiai – su žvakutėmis ant arabeskų
žymėtomis kortomis lošia jūreiviai
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
***
Išdžiūvusių upių dugne – seni ratai, sudužęs molio ąsotis,
negimusio kūdikio šauksmas, akmenėlis, įpintas į kasą,
šešių šibų langas, atgręžtas į šiaurės vakarus,
ir senelio mirtis, kurs mirė, dar man negimus.
Išdžiūvusių upių dugne – šimtmečių klampūs žingsniai,
iškraipytos bepirštės pėdos, sudegintų tiltų siūbavimas,
dusli tyla, užpildanti tuščią vagą;
nuotakumo kryptim sruvenantis ryto rūkas.
O žuvys išėjo į debesis. Išsiaugino sparnus.
Ir kartais naktį praskrenda virš geometriškų upių.
Žvilgantys veidrodžiai atspindi jų aforistinę kalbą.
Jos viską žino ir tyli, ir aišku, kad viską pamirš.
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
KREIVAKOJIS BERNIUKAS
o, kokia susikrimtusi keliaklupsčia klūpo prie kelio
pirty palikus žalius naktinius marškinius
lėtoj piaulo šviesoj vaikšto šiurpas po avižas
o spragilai dar auga ir meta ant kūno jos žalią šešėlį
šakotą šešėlį ant lango, judantį gyvą šešėlį
kur supas po linge gimęs kreivakojis berniukas. Artėja
užgavėnės, trys karaliai artėja, klojimo šešėlis
ir nenumaldomai sukasi žvaigždės, žiemą kasnakt prieš
miegą išėjus į ežerą
tik čia pamatai dūmą virš kamino, gimstantį iš ugnies
iš tylaus įsitikinimo, kad taip surėdytas pasaulis
kad tu kaip akmuo upely suskaičiuotas ir laiko nugludintas
ir be tavęs negali būt nieko, išskyrus tave
senelis jau senas, žabai prie malkinės, į atmintį įkirstas kirvis
senelis jau senas, nešasi kreivakojį berniuką
dieve dieve, juk tai negimęs tavo sūnus, kumetyno
tamsoj išaugęs
o gal Vilniaus herbas, to seno medinio Vilniaus
nebuvo didžiojo kunigaikščio, Vytauto nei Aleksandro
buvo spragilus gimdanti moteris ir rankos, miegant prie
šono pasidedamos
ir genantis aveles atpirkėjas – kreivakojis tylus berniukas
medinėmis vinimis prikalamas prie pasakos vidurio
dvi didelės mažos akys, senas visai senelis
ir kojos, kliūvančios viena už kitos. Tyloj
susikrimtusi klūpo prie kelio
ir krinta jos kūno bevaisis šešėlis ant neapšviesto lango
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
***
kiek laiko tai tęsis? Salyklas seniai sudygęs
ir beržai iškirsti
trobos durys atsidaro į vieną pusę
o langai į abi. Ne, irgi į vieną
į mokyklą sulos mokiniai neatsineša
neatsineša varnėnų, varnalėšų, vėjarodžių
pempės kiaušinius deda į dirvą, kad aparus pūdymus
sudygtų geltonom saulėm už miško
kryžkelėj stovi arklys ir nežino, kur sukti
žmogelis guli ratuose, prispaudęs įdomų sapną
kuinas veža pavėjui, būdavo, girtą ir blaivą
o dabar, į kurią pusę brasta, jau nebežino
žmogelis guli ratuose: jo mergaitė išėjo į miestą
ir matė paskui televizoriuj jos nosinaitę
jis paseno vienas: kartu su pavalkais ir ratais
su karčiais, pasagom, apynasriu ir žabokle
miega pabudęs, miega apdainuodamas
savo šlubą koją, nutirpusią anksti pavasarį
beržai jau iškirsti, salyklas sudygęs
po vakaro dangų vaikšto vakariai vėjai
kažkas turi prieiti, pajudinti už peties, kartu pasižiūrėti sapno
paklausti, kaip pavardė, tėvo ir motinos sveikata
tėvo ir motinos? Jie išėjo pro uždarus langus
ir nebegrįžo. Kur jie dabar, kažin
paskui pabunda, apsuka arkliui galvą
apsuka ratus, apsuka tiltą ir upę
apsuka kepurę, apsuka saulę, apsuka balsą
ir grįžta atgal
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
PELIŲ GYVENIMAS
atėjau į namus po ąžuolu, kur naktimis sapnuodavau už
lango smilkstantį lietų
ir šunų lojimą, išnykstantį nakties neapčiuopiamam kūne
kur užmigdavau ant grindų prie rusenančio židinio
ir rytą neprisimindavau, kas ir kada mane nurengė
ten pianinas naktį skambčiodavo lyg prisukamas laikrodis
ir bėgiodavo po ceratą pelė, ieškodama duonos trupinio
bufete senoj pirštinėj ji atsivedė šiltus ir plikus pelyčius
mes nežinojom: užmušti juos ar palikti gyvent
už spintos durų, už įskilusio seno veidrodžio
tam kambary aš niekad nebuvau buvęs
ten pianinas naktį skambčiodavo lyg sapnuojamas laikrodis
ir miegančiuos namuose šnarėjo pelių gyvenimas
išsižiodavau ir alpuodavau į parudavusi stiklą
kol atodrėkio ūkanoj ištirpdavo jų čirškėjimas
praverti duris ar ne
sugrįžti į seną veidrodį
mes nežinojom: užmušti plikus peliukus ar palikti gyvent
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
***
patikėk manim: man belieka rusenti
lajinėj žvakidėj, pro šalį praslenkant skruzdėms
sulaikant kas trečią arklį, kas trečią žmogų,
kuris bėgo bėgo keliu ir pavargo
po to po pietų po lova jau buvo po laiko
ir nebylys nieko nebegalėjo pridurti
delne jis laikė du varžtelius, iškritusius jam iš galvos
ir nebuvo staliaus nei laikrodininko
o motina mušė vaikus ir mušė juos dar labiau
nes buvo jai gaila juos mušti
nes rodės jai, kad muša ne savo vaikus, o save
už tokį vaikų mušimą
aš sėdėjau jaujoj ant krosnies, samanų prisikimšęs už
skruosto
čia užsidėdamas gipso kaukę, čia vėl nusiimdamas
ne! ne! ne! – kartojau, kratydamas žvakę
to negalėjo būti
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
GELEŽIS
tai ne medžiai trypčioja vietoje, tai iš po medžių šaknų
dygsta mažyčiai grybai, panašūs į karkvabalius
ir skraido vakarais zvimbdami po medžių viršūnes
ir niekas jais nesirūpina, nekreipia nė dėmesio
užšalo šulinys, ir sniegas jo nebepramuša
ir kaip atsigerti ėriukui, nužengusiam nuo debesies
kaip atsigerti saulėgrąžai – viena koja laisva, antra pririšta
prie žemės
kaip atsigerti šamanui
grįžta žmogus, ieško akmeninio kirvio ir pjūklo
iškepta savo veidą iš suanglėjusio laiko
ir nešasi po pažastim, kojom kažką sutraiškydamas
ir eina, tur būt, pas šamaną; pas okulistą
aš tave pavaišinsiu geležim
tik apsvarstyk mano galvą, kuri verkia geležimi
tik pagirdyk mano galvą geležim-geležim
pasakyk man į ausį: g – l – ž – m
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
DIEVO IEŠKOJIMAS
kaipgi būsi be dievo? – taria nusiaudamas kojas
čiupinėdamas pritrintas pūsles, pergalvodamas viską iš naujo
ir iš pat ryto prasideda dievo ieškojimas –
stalčiuose ir ant aukšto
prasideda ieškojimas skryniose ir kailinių kišenėse
ieško dievo žmogus, apžiūrinėdamas medžių dreves
kasinėdamas apie tvartą ir upės atbradose
žiūri po suolu, tikrina kaminą, užsilipęs ant stogo
bado šake daržinės kampe pernykščio šieno plaką
persijoja miltus, perrenka džiovintus grybus
išardo laikrodį ir vėl sudeda, nieko nepastebėjęs
ieško senose knygose tarp eilučių, žodžių pradžioj ir
pabaigoj
tarp senų kalendorių lapų, pageltusių bitininkystės
vadovėlių
tikrina, ar nėra kur pakasto po kuria obelaite
išsemia šulinį, išgraibo pirštais jo dugną
pertraukia keliskart akėčias skersai išilgai kūdros
pastato kampe slasteles prie pelės urvo
varto rankose pasą. tikrina vaikų gimimo metrikus
šniukštinėja bažnyčiose už altorių, špitolėse ir klebonijose
apžiūri keletą karstų, lydimų į kapines
ieško vaistinėse tarp buteliukų, karčių ir saldžių miltelių
paskui atsisėda ant lovos krašto, ima kalbėti poterius
šiaip sau, iš įpratimo, žiovaudamas ir kasydamasis
ir šitaip kasdien – nuo ryto lig vakaro, kol užkalant karsto
dangtį
staiga nusimena: kažką, tur būt, pamiršau
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.
***
arkliai į rūką paskęsta
ir neberanda viens kito: kuosos
ir vėjo traukimas: paliesk, ir šiurpas nusmelks
pirštus
tik laiko drėgmė per akmenis
per mėnesienos švytėjimą
įsiklausau į tylą: kažkas
šnabžda žodžius nesuvokiamus
kerpės
vijokliai
akmeny vėjo šaknys
kur žirgų platūs karčiai
uždengia liūdnas akis
Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.