GROTESKAI
(...)
***
ten tarp nendrių tekėjo upė: laikrodžiai
stovėjo ant kranto, žiūrėdami
kaip auga dugne žolė
žemė buvo šalta
ir skruzdės skubėjo. Tada aš pagalvojau
o kur miršta skruzdės? medžių
viršūnėse? girių takuos? smėlyje
kuris palaidoja jas ar
skruzdėlynuose? Ir skubėjau
paskui vieną iš jų, irdamasis
savo šešėliu, bet krūtinėj
buvo naktis: ji apgaubė
kilimais kambario sienas, ir jos
psichoterapiniai pirštai ir jos
neregės rankos (ant pirštų buvo žiedai
bet akutės jų nieko nematė)
surišo man rankas ir kojas, aš tariau
juk vis tiek esu prie visko pririštas: prie daiktų
prie savo žingsnių, bet daiktai
pabiro, ir skrisdama
gegutė apsivertė ir sustingo
ore lyg paveikslas, išplėtus sparnus: aš viską
mačiau, grąžindamas
miesto raktus naktiniam
sargui: uždeginėjo jis dujų melsvus žibintus
ir jau laukiau savęs kaip aido: ar išgirsiu
ir jau laukiau savęs kaip aido: ar išgirsiu
ir jau laukiau savęs kaip aido
kuris vis tiek
turi sugrįžti
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
pirkios kampe nusisukus ji žiūri
į sąsparą, kur pro
pagautą šviesos spindulėlį matyti
žmonės: žemi, naginėti
bėga ir krinta
ir prisispaudžia veidais prie žemės
raitosi, šnypšdami knatai padegti kaip gyvatės, ir akmenys
skyla į gabalus: paskui pasikėlę jie stebi
molyje savo kaukes, kur buvo
veidai, pilni baimės, kur liko
kvėpavimas jų: jų dvasia
vargana samdinė mergaitė
prieina ir mato tas molio kaukes
kur buvo sprogdinamas
miręs jų dievas: jie dabar
išsiveržia iš kailinių, kur gimė
pirkios šviesoj, avių žirklėmis atidalinti
nuo savo gimdyvės
tas piemens malūnėlis
ant kranto, kur karvės
mykia, pamatę ją vieną ateinančią
rankose
kurmiarausiai
blyškūs viduramžio miesto gyventojai
plėšo
sparnų savo plunksnas, rišdami
jas prie gairių: židiniuose
vėsta planetų ugnis ir kariuomenė
nebegrįžta ir upės išsenka: ir ji
išdidi tos pasakos
burtininkė: pati sau ištarusi: o et praesidio
et dulce decus meum, meta
skardines savo pirštines
į blyškią jų minią, pažinusią
savo valdovę: miestelio aikštėj į karšyklą
ateina, kur juokiasi jie ir apverčia
puodžiaus vežimą
kaukės ir kaukolės, kaulai moliniai
ir šukės
pabyra į keturis vėjus
o tu žiūri dabar pirkios kerčioj pro plyšį
žiūri ir matai, kaip sniegas uždengia tas lygumas
kaip miškai patamsėję užmiega, kaip pūgos ūžime
vaitoja eglynai
ir nežinai, kur tas puodžius ir tie žmonės
akmenų sprogdintojai
pasiklydę mėnulio gatvėse
tos keramikos likučiai, atrasti
senųjų griuvėsių sluoksniuose: kalba tau apie juos
kareivius ir buriuotojus
kurių kultūra jau pasibaigė
ir tu nežinai, kur tavo tėvas
tavo diena
tavo pasaka grįžta šešėlin
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
iš pietryčių pilies karnizais šliaužė
šaltų degėsių kvapas: žolė
jau buvo vežama kanalais: belapiai medžiai
mojavo indulgencijom, ieškojo
laimingo praregėjimo ženklų
sniege, kuris jau dengė lygius plotus
pajūrio pašto stotyse: ostgotų
pilies langai jau tamsūs ir tušti
asketiškos ir nuogos moteriškės
per naktį stovi, mirtinai išbalę
jos lengvos kaip šešėliai ir beaistrės
nuo ryto miestas šventė ledo šventę
vienuoliai, grafai, gizeliai, tarnai
užplūdo įlanką lyg baikščios pelės
jie tempė vienas kitą, įsitvėrę
senoviškom be užkulnių pačiūžom
plasnojo pelerinom: kiti
ant kranto rišosi nutrūkusias šikšnas
pargriūdavo ir slysdavo po tiltais
miegojo liūtai: šerkšnotais karčiais
pabudo paukščiai: taikiniai virš sienų
sustingę sekė praskrendančias šmėklas
nebus daugiau kvailųjų, kraunasi į puodus
sausas žoles, ožkų skambalėlius
aptiekų svarstykles ir moteriškių
jau panešiotas jupeles: jos stovi baikščios
tartum šešėliai languose nuo dūmų
ir vėl tos keistos pėdos
per ežerą link eketės, kur nebylys
išbėrė saują laikrodžio rodyklių
turėklai jiems nutūpti
sugirgžda apledėję, apsnigti
kažkas įpjovė: atsiremk priėjęs
ir pragarmėsi: vartai prasivers
iš tos nakties į kitą
kur languose bekraujės moteriškės
o sirre! kur nakvosim
atšipo mūsų žvilgsniai
pavargo jau žokėjai: tai minia
klaiki vis tiek paliks minia
pašiurpusi: o sirrre! leisk nors kartą
paliesti ugnį
jų vyrai
jau nebegrįš ant meškenų, kur žaidžia
rausvų žarijų klaikūs atspindžiai
tik elgetos, susėdę už paveikslų
labai ramiai taupias giedojo giesmes
pakišę po stalu grimuotojo lavoną
ir graverį
kurio sapnuos jau ošė tamsios girios
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
tas balsas iš po nendrių stogo
iš po sienojų, iš rūkstančių uoksų
kur įsimeta bitės: bartininkai
pavargę viduramžių žmonės
be pėdsakų nykstantys
tarp žvakių ir altorių: vaško! Vaško
numirėliams: ilgos
jų naktys: dega
sietynų šešėliai pakrypę
pilių griuvėsiuose: meškų
gauruoti nasrai: Salaspilio
iškamšos grįžta: sutinka jas
nebyliai ir kurtieji: šlovė
nugalėtojams! Už kritusius
jau atlaikytos mišios, kur giedojo
kurčių ir nebylių du chorai
ir kur vargonus jiems atstojo girnos
vandens upelio išgriautam malūne
o ten ereliai jau iš lėto skrido
nesurasti daiktai platybėj jūrų: vėl tas
aguonų sausas skonis burnoje, kai iš mokyklos
grįžta tie žili vaikai, kurie jau nebeauga
tik susikūprinę bėginėja po kluoną
ir naktimis nebeužmiega: raidės
išdegintos ant nugarų: jų mokytojas
kalvinų kunigas, kurių kapus
iškėlė su numirėliais už miesto: kino teatras
jau uždarytas: grindys prišiukšlintos
žąsų ir ančių plunksnos, žiurkių
krūvos: laivelis pririštas prie radiatoriaus
ir mėsinės šuniukas
šalia laiško padėta sidabrinė
arabų moneta. O prakeikimas! – jie rėkia
prakeikimas! Mes seniai pavargom
maitintis vandeniu ir pelėmis
jei magistratas nemokės algų
patrauksime kas sau, namo, kur mergos
ant šieno stirtų laukia išsirengę
užteks numirėliams to vaško
išseko jau rūdynai
užtenka iškamšoms kariauti: paleisti
namo visus, namo! Jau mes užuodžiam: vėjas
padvelkia žiurkmėšliu
į laužą juos, senus portretų rėmus
altorių ramentus ir dievą
težūsta mūsų viešpats
vakuumas
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
o kartuvės jau buvo pastatytos
ir krito jų šešėlis ant malūno
ant miltais padengtų grindų: pro langus
jau dvelkė vėjas: prekijas
tebesidairė po apylinkę: du vieškeliai
į tolį raitėsi tarp girių: tvenkinys
ir pelkėti krantai: tenai du žydai
gulėjo užmušti, o kiaunės, žiurkės ir pelėdos, apuokai, suopiai, vanagai
šeimininkavo pustuštėj paukštidėj
bet tie abu tylėjo
tik rodė savo gelstančius dantis
kai skruzdėlytė bėgdavo per skruostą
miegojau krūmų tankmėje: mačiau
kaip jie abu palinko prie manęs
abu veidai pažįstami: aš jų bijojau
ir gal dėl to jaučiausi kaltas: dvokė
jų burnos pelenais ir česnaku
bet horizonte tuo metu iškilo
kažkoks dar nematytas veidas
lyg medžio drožinys, lyg kanapinė
pasostė: ten svetimtautės nuogos
apkvaitę nuo žolių, nuo girių kvapo
kūreno ugnį
o žemės dievas nužengė į jas
gyvybės dievas: tarp laukų snieguotų
juokinga buvo visa tai: iš kur
gi jūs atėjote? Iš Indų
iš Apeninų? Nilo? Iš Sacharos
žirgai, putoti keturkojai ir
šeimos: po dešimt vyrų
jau kartuvėse suposi kažkas: aš prieinu
įsižiūriu į ūkanotą veidą
tai buvo lėlė: iš skarmalėlių
medinėmis kojomis, bet krikšto paliesta apatine lūpa
tada paklausiau aš: kas turi
pilies apgulimo planą? Prekijas
beviltiškai atsakė: pats karalius
kuris dabar malūne įsitaisė: paukštidė
išniokota visa ir išplėšta
tas šiaurės kraštas buvo per nykus
kraujomaiša išgelbės jį arba
kentauromanija, – jos šaukė
žirgai galingi čia, o pievos gašlios
stovėjau aš ten priblokštas prie sienos
dviejų prožektorių: vienas lyg ranka
pradėjo čiupinėti man krūtinę
dar pažvelgiau į viršų: degė horizontas
lėlės medinis veidas jau liepsnojo
miestelis degė
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
(...)
***
o pušys, ką šlamat vėjuje
tas jūsų švokštimas po juodu
senovės dangum: ten blaškosi
žirgų žvengimas po mūšio, kai raiteliai
puola į upę ir geria šalmais tą ošimą
briedžiai karalių karūnom
prie šaltinių palinksta: ir mintys: pilių
jau nebėr: griuvėsiai
gaisrų pelenai, kada vėjas
vėl pakelia juos iš kapų
laimingi
jie žūdami pralaimėję
iš po kelmo gyvatė saulėje šildėsi
bėgo mišku piemenėlis, sunkiai alsuodamas, ir genys
kaleno mirusį medį: žingsniais plačiais
praėjo karalius
paskui jau raiteliai šoko jį vytis
svaidė ietis, šaudė strėlėm
krito paskui ir gulėjo pakelta ragų karūna
ir gyvatė įgėlė tam piemenėliui
tik elgeta ėjo ir ėjo
aklas beveik, sulaužyta koja
padėjo pribaigti briedį
aprišo berniukui koją ir užkalbėjo
šunų pakeliui aplojamas
surado kapus, kur iš ryto
trys duobkasiai kasė jam duobę
pervėrė gerklę peiliu, išgaląstu ant jūros kranto
nusigręžė upės, nusigręžė vėjas
o elgeta apsikabino numirėlį ir verkė neregio ašarom
paskui jį palaidojo
ir klausės žvengimo žirgų
ir klausės pušų šlamėjimo
o jis ėjo ir ėjo
pradėjo geriau matyti
juodus bažnyčių paveikslus ir akmenis ant stalų
spragilus viršum balkių, lašančią žemėn liepsną
vėjo nešamus pelenus tiesiai žmonėms į akis
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
Cadaver esto! *
į šulinį ateina vanduo, į medžius
grįžta vėjas, į pirkią
ramybė ir dūmai: ne, tai ne ilgos
rudenio naktys, kai svetimi, nepažįstami
veidai riedėjo stiklais: žemyn į tave
liūdnai žvelgdami: kas ten, už langų
už lietaus, už to horizonto, kur tik paukščiai
skrenda didžiuliais pulkais, o čia
kiek regi akis, kur piliakalnis ir kapinaitės
kaimo vieškelis, mieganti upė, bažnyčios
degėsiai, kur naktimis
šaukia kažką pelėda: laiškai tavo liko
neišsiųsti, etažerėj prie lango
smuikas tylus apdulkėjo: pamirštos stygos
ir jau nebeini pats sau pasimelsti po ąžuolu
kur nuo tikėjimo savimi imdavo suktis pasaulis
bet kritęs kraujas tau palietė
dabar jau įdirbtą ranką, ir sapne
tu matai, kaip rūmų gimtųjų koridorium
praeina juodai apsirengusi moteris chiromantė: tuščioj paveiksluotoj salėj
dėsto kortas
o laukuos jau subrendę pasėliai, išaugę jau medžiai
ir vėl tie laužai prie upės
kontrabandininkų vežimai su būdomis nuo lietaus
kaimo smuklėn bernai prisigėrę atnešdavo
velionio Sicinskio mumiją
šokdavo ją pasitvėrę, kaip šakalys išdžiūvusią
žemė primirko lietaus
bažnyčios degėsiuose spindėjo žibintai prigesę
ne, ne tau su jais eiti išvien, kalbėjo tau chiromantė
atimta tavo žemė ir pievos ir miškas, mano prosenoli iš motinos pusės
trys pakarti miestelio turgavietėj
maištininkai bajorai: ketvirtasis, pakeitęs pavardę
prisirašė baudžiauninku pas pažįstamą dvarininką
likusi be tėvų sesuo augo svetur ir išleista už vežėjo
naują kartą pradėjo, sumaišiusi kilnų kraują
ir jų vaikai nebemokėjo rašyti, nebemokėjo
išdidžios karalių kalbos: tų manierų ir išliko
tik tas pašaukimas tikėt savimi
tikėti kitais, kai ateina ruduo, kai į pirkią
grįžta ramybė ir dūmai
o tu svajok apie žuvusią savo didybę ir kankinkis
nebetikėdamas savimi
* Cadaver esto! – apmirk! būk lavonas! (Lot.)
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
skambėjo klavesinas, o šalia jo
dvi rožės vyto ir byrėjo žemėn
tylėjo paukščių iškamšos: prie vartų
kabėjo du paveikslai stebuklingi
vaizduojantys kupranugarių žygį
ir vizirio kariuomenės žlugimą
dabar pats laikas bus pakelt bures
jau atrasti jūrų keliai į Indiją
ir prūsų pranašingieji likučiai
užvaldė Vokietiją ligi Reimso
šveicarai vaikščioja kalnų tarpekliais
ir kalba, kad karališkam dvare
yra jaukių lokių
kurie ramiai po pilį vaikštinėja
apuostinėja mirusiųjų pėdas
ir minta medumi
gyvieji geria mirusiųjų midų
ir dėvi savo prabangos drabužiais
ant slenksčių miega jie ir ant suolų
arba balne ant žirgo ūkanoto
kalba jų panaši į skitų kalbą
dar senesnieji atmena: jų protėviai
čia atsikėlė iš Rytų kraštų
byrėjo žemėn rožės: tartum garsai
išlikę vienumoj, lyg klavesinas
ar paukščių iškamšos, staiga nubudę
ir skraidžioti pradėję apie langus
išnykit, gentys, čiulba jie, ir žvėrys
kurie neprisitaikėte reliktais
prie spaustuvių, prie chorų, prie varpų
dabar garsieji posėdžių teisėjai
iš anksto reikalauja: tiek ir tiek
liežuvių ir ausų, nagų ir kaulų
kurie mokėtų sugiedoti „kyrie“
kitaip, jie sako, sujudės Rytai
praeis didžiulis vizirio šešėlis
užtemdys pusę Reimso ir sugriaus
Sarmatijoje bokštus ir pilis
prie barbakano susirinkę minios
giedojo apie mumijas marų
kur buvo žmonės surinkti užtroškę
ir sumesti į požemius: stebuklo
nesitikėjo niekas
tarpusavio vaidai jau įkyrėjo
jau nusisamdė ir šveicarų vyrai
kuriems rūpėjo pamatyti požemius
kur buvo jų galybės šaknys
tačiau vėlu. Lokiai ant sienų kabo
kupranugariai paversti arkliais
didikams pakirpti kardai
tik rožės, rožės krinta ant jų grožio
sapnuodamos choristės tebegieda
kamuojamos nostalgijos
kur jų tėvynė? kur jų žemė? Kur
gyva kalba po Indijos žlugimo
jau įkapėms pasiūtos juodos burės
o jų žirgai jau grįžta dykumon
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
miestelis jau seniai nebuvo matęs
kad aklas senis prie durpėm patvinusio ežero
sėdėtų ant kranto kojom basom: jau varė
juos gatvėm surikiuotus, o varovai
šaligatviais žingsniuodami jiem šaukė
„na! dainuokit
kas šiandien, vakar bus ar prieš metus
dainuokite
apie tas tris duobes prie kapinių!“ Iš varpinės
jau mėtė daiktus jų: su parašiutais: ieškojo
su vilkšuniais padegėlių: nakčia
prislinkęs kas įmesdavo pro langą
pražydusią vyšnaitę
ir žmonės klykdami
sulįsdavo į laikrodžius: kiek jų
išrūko dūmais, kiek sunyko
nebėr jau tų kiemų, nei tų miestelių
surinko
tada visus juos žalvarinėn urnon
ten avinėliai
palaidoti: jų vilna jau užaugo
o nėr kam kirpti: mūsų daiktus
jie svėrė, tikrino ir uostė
ir vėl paliko, nepaėmę nieko
o aš paskui gulėjau naktimis
ir jausdavau: juos varo per mane
rikiuote kariška dainuot paliepę
jų ponai pirštinėti su kokardom
paskui jie guli negyvi: jaučiu, kaip
šalia manęs sukosti, vaikštinėja
alkani, kokie buvo visą gyvenimą
basi, apiplyšę, nešvarūs
sušalusiom rankom graibosi aplink save
gal ras ką nors, gal pakinkytą arklį
o tie, kur varė juos
ant stogo sėdi mėnesienoje
jiems blizga rankos baltos tartum sniegas
ir blizga akyse jų siela
tada aš pamačiau: ateina mano tėvas ir motina
veidai jų biblinio gyvumo kupini ir išminties
ir sako man: „Nebegulėk
jau šluos turgavietę
paskui ir vėl pavasaris baigsis
atkas ir švedkapius, ir iš portretų
pažins, kas gyvas, kas jau užmirštas
reikės vėl apgyvendinti namus
užpildyt krautuves ir gatveles
jau išnešė jų kūnus iš koplyčios
giedojo choras
ir žmonės po pelėkautais miegojo
ar beišliks tie užmiršti miesteliai
varovai
šaltuos mėnulio spinduliuos susėdę
lyg negyvi į tolį žvelgė: auksiniai
nagai jų, lūpos, akys ir plaukai
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
(...)
GIRIŲ MOTINA
(...)
Grave
iš lėto tekėdamas per atmintį upelis
praskiria nendres įšalusias jau sniege
nerūpestingai apsiprausia ir vėl apsirengia
tebepučia šiaurės vėjas, nelinksmai girgžda vėjarodė
tu, kuris atėjai prikelti iš tos tuštumos
mane, palinkusį po žvaigždžių švytėjimu, iš po plūgo
per pievą nustraksi zuikelis, skelta uodega
ir išsiskiria į dvi dalis, skersai perpjautas vėjo
tos rankos nebeapglėbia viso to, kas iš neįprasto palikimo
mums atiteko, tie vaiduokliai, kur grįžta per sapną
ir kalba ir liepia pašventinti girių vandeniu
jų pėdsakus, kai jie dingsta, vėjarodei pasisukus prieš vėją
iš tavo lūpų, iš skilusių, teka kraujas
karti tavo paties sula, kurią tu nulaižai, prarydamas
švęstą vandenį beržų šaknyse, kol pasirodo
pirmieji lapeliai, užgęstant žvaigždžių žarijoms, jau pirtis iškūrenta
dabar mes nuogi, šalia ežero, tam juodam kambary
kur tik langelis į kitą pasaulį, jau nebepučia vėjas
dabar iš tavęs išeina ne tavo dvasia, teka grindimis ir pro siūlę
suteka ežeran, kur bangų priešmirtinis šokis
sukrykščia antys ir suspurda sunkiai, riedėdamos per tavo nugarą
iki dantų iki pusės nuogam giesmininkui per švęstą komuniją
panaikintas pažeminimas ir vėjarodės abejingumas
ir sukramtytais kąsniais suvalgo viską tos žuvys priplaukę altorių
šventasis vėl duoda garų ir balandis jau blaškosi palubėje
alsuoja vyrai ir moterys nuogos, po pasivaikščiojimo, ritasi prakaito marios
laužyk duonos kepalėlį, visiems, ir vyno, visiems, iš kolonijų
kur žmonės juodai apsirengę, baltomis lūpomis ir delnais
ar pasiteisins jų auka, apsivalymas, suskamba prie durų varpelis
išneša apalpusias moteris, pridengę maišais, iš bulvių rūsių
smalkėmis pakūrenti rūsiai, piktosios tai dvasios kolokviumas
akis akin. ar tai tu, aš, dievų motina, aš
kur ta aisčių galybė, kur, dievų motina, kur
kitapus ežero, kur palaidota pelkė, kur suskrenda paukščiai, perskelti į dvi dalis prieš vėjarodę
iššoksta iš pirties nuogi ir puola į ežerą
bangų nešami, vargonams gaudžiant, skęsta jau, skęsta
patikrink jų pasus, ne iš čia jie, ir gimimo detalė
ne ta, sunkiai įžiūrima, klūpant po laikrodžiu
kada iš anos pusės atjojo jie, jotvingiai žiaurūs ir prūsai
dabar kinkysime juos į arklą ir arsime dvasių pievas
tai jau kitas pasaulis, sutvertas mūsų pačių, iki išnykimo
neužfiksuotas, kaip išnykstantis reginys stikle
tik sunkus netekimas medinėmis kojomis iriasi ežere
ir išbaltintoj pirkioje trenkia patalais ir naktipuodžiais, lempų žibalu
o čia juodos sienos, suodžiai, aksomas, ant nugaros akmenys ir žarijos
paskui jau švęstas vanduo, ir išeina dvasia iš kūno
šnypšdama kaip žąsis, tu persikandai lūpą ir kruvinu bučiniu
apsikabini save patį, juodas ir baltas, dvi sielos tarp žmonių begalinės minios
atviros durys, jau tuščia, ir nieko aplink, šaltas vėjas
suveria vėl tave patį, tik lieka suskaldyti
kiškiai, paukščiai, žirgai ir tie prūsų vežimai
suskaldyti vyrai ir moterys, po dvi rankas, po dvi kojas
maro metų litanija, elektra iš dangaus, jau nupurto
ir paniuręs traukiesi tartum sraigė savin, rezignacijos tai kolokviumas
suaugo širdis su delnais, suaugo į vieną dvi kartos
ar mes suaugsime, dar suskaldyti, stabmeldžiai, jau sudeginti po alyvmedžiais
pasikartojimo nėr, nėra ir nebus pasitraukimo
įtūžęs pietiečių šauksmas suklumpa prie tavo lovos
tai jauna mergaitė, tai jaunas berniukas, jau suaugę, bet netvirti dar
mes atiduodam jums, būkit geri, nesunaikinkite šito
giminės pratęsimas, natūralus ir sveikas, į šimtmečius nusidriekianti
meilė, dvasios askezė, natūralus ir paprastas valgis
sudaužytos dvarų taurės, nuo kūno nuplauta broga
jauni, gimė jie iš naminės varymo dūmo
jauna mergaitė, jaunas berniukas, jau suaugę bet netvirti dar
mes atiduodam jums, būkit, nesunaikinkite šito
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
tai jauna mergaitė, jaunas bet nebetvirtas aš vėl
atsiduodu nesunaikindamas
1972.IV.20
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
(...)
Allegro
(non troppo)
dairėsi kažką nujausdamas, ugnis jau nebešnarėjo, iš nebylios simfonijos
virš ežero kilo rūkas, visai kitaip nei tą naktį
šalna, šiaurės vėjas, mėnesiena slidi
o jie meta tinklus į šaltą ir vaiskią naktį
į praeitį, į sąmonę, kur susigrūdę kivirčijasi
prie krautuvėlių žydai, su kunigu, senbernis tas, lipa į kaminą
iš aplinkui dūmai
darželio rožės, nuraškytos, audiniams
į tavo sąmonę
keliu važiuoja motociklais, garsiai šūkaudami
vakarinė antisimfonija
nepavojingas jis, šūkaujantis žmogus, nieko netykoja
žuvys
žvilga mėnesienoje, pairkluok dar į tą pusę
atitiesink valtį, dabar iš tavo širdies
sukrešėjęs kraujas išteka
nelieskite, aš jau pamiršau visa tai
neprikelkite manęs, kurį nužudžiau
svetimi žmonės tebegyvena many ir tyli
mažyčiai ir sidabriniai
mėnesiena kaip ir ugnis išdalijama, ir kiekvienam lange
savi rūpesčiai, irkimės į tą šviesą
kvailutė, kiek kurčia, su tėvais, neištekėjo
pamaldžiai audžia pievą ir pempių klyksmus patiesia po kojų
per stebuklą išlikom, nebepataikom kur eiti
pėdos ežero paviršiuje, mėnesienoje
jau užšalo ežeras, o! tai prisikėlimas
traukia tinklus iš sąžinės
girių motinos
kelios negyvos bitės, pasėliai, kurie nesudygo
pro pirštus, nemokėta dar mano sėti
teisybės knygoje, pažadai
sau pačiam, abejotini
girnos, iš dievų atimtos, nusavintos
permala jau mus pačius ligi kaulų
kibiras šalto vandens atsigerti
ir brendi į ežerą, iš lėto iš lėto, lyg nejudėdamas
paskui tinkluose įsivėlęs spardaisi kojomis
kažkas suriša jas ir guli lyg vystykluose
ne, ne iš sąžinės, ne iš pasąmonės, ne aš užmečiau, aš įkliuvau
kažkas meta mane į romėnų laivo dugną ir krentu paslysdamas
o mėnesiena šalta, neprikelk savo sąžinės, ji tave nugalės
prie suklupusiųjų paklupdys, girių motina
kažką nujaučiau, gesinau jau tą ugnį, daviau ženklą dirigentui sustoti
geriau gyvenkime vienas kito nežinodami, kiekvienas sau ir be savęs taip pat
baisu susitikti, ginčytis, jausti savo pirštus ant gerklės
trūksta oro, išplėštas iš tinklo, ką tik, užrakinkit mane
nugramzdinkite visą tą kartybę atgal į ežero dugną
kur šviesos spindulėlis pro langą nušviečia lėtą dulkelių šokį
mes prirakinti prie to, kas mes buvom, ir laisvi nuo to, kas būsim
o kas esam? o kas? valties dugne
išeina jauna mergaitė mėnesienoje ir stovi ant tilto
ir laukia grįžtančio tėvo, brakonieriaus, kurs perskrodžia savo sąmonę
ji pavirsta į rūko statulą, ji ten stovės ligi ryto
dievo motinai pasivaidenusi, kad išnyktų, vėl saulei tekant
kada sugrįžta lakštingalos iš tinklų, ir mane kažkas pakelia iš valties dugno
ir pastato priešais save ir mes apsikabiname
tai aš skriaudžiau tave, prikėliau tave, išsiūbavau, mes nesudeginami
abu dvyniai, kiek panašūs, kiek nepanašūs
tu mėnesienoje, aš tamsoj, aš matomas sau, tu ne
bet tu galingesnis už mane, tu, kuris manęs nė neklausi
kas aš tau? kas tu man? – – – – – – – – – – – – – – – – –
kodėl mes išsiskyrėme? – – – – – – – – – – – – – – – – –
1972.IV.21
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
(...)
Su mirties nuojauta
susikaupimo valandą
padvelkia vėjas žolynų kvapais
sekmadienio tylą sename name
kuris debesies nuolatiniam šešėlyje
šiandien niekas negali mirti
sekmadienio tylą neperskros išgąsdintas riksmas
iš nendrių, pakils ir nuskris į perkūniją
kažkur, į pavakarę
yra dievas gamtoj, jis miega ir nepabunda vaistažolėse
kvepia ant stalo aitrus ir perregimas
vėdryno gelsvam žiedelyje
šventadienio tyla, tik vaikai
trise vienu dviračiu, mažyčiai, du užsodinti, vienas veda
du veršeliai pievoje
ilgiausia diena
krito į prarają ir neturėjo sparnų
pakilti ir skristi
kalba paukščių balsais
gyvenąs perkūnijoje
kartais per žolinę šventoriuje arba kai apalpusią moterį išneša, alsavime
nekalbėk
viskas po žolėmis
kodėl ašaros tvenkiasi į akis
ir norisi būt geresniam, ieškai savyje, bet jo nebėr tenai
mirtis ateina regėdama, kol telyčiukė pakelia galvą
paskui jau ištiesia, padeda ant
kvepia žolynai, kartus pienių pienas, jis teka tau nuo krūtų
nors tu tik trylikos metų mergaitė
ežere stiklo rūmai
buvo kadaise, vilkolakiai, laumžirgiai, kuosos
kada apsigyvens pelėda liepoje, dešinėj ausy
būgnija, ruošiasi raganos šokti
išgriuvo vaikai su dviračiu, vienas verkia, du nebepakelia
kritusio, tiesiai prieš save
didelė juoda moteris pasiėmė karvę
davė sparnus kada skrido
šventadienio tyloj nėra mirties, nė vienas žmogus nedirba
su vėjo alsavimu vaikšto
vakar susipešė moterys
o šiandien tyla
juodas debesis, jau popiet, virš laukų
žuvys eina į gilumą, tenai irgi
juodas debesų jo veidas, jisai negaili
jis ne mirtis, bet mirtis yra šalia
palauk, neliesk, žinau kad tu reikalinga
kad tu tik išryškini gyvastį, išvalai jai kelią, pašalini
alpstančią moterį, kad liktų melstis stipresnės
ji per silpna
mirtis sekmadienio tyloj
mirtis, kuri pasiima mus išeinančius
iš čia
dėl to ir pasiima
bet ta, kuri beprasmė
trenkianti tai, kas turi gyvent
be pasekmės, kaip vaikai su degtukais
padegę savo troboj staigiai trenkus perkūnijai
prašviesėjo staiga akyse, įsišaknijo žaibas
į dviratį trenkė, reikia pašalinti nuo savęs visa, kas iš metalo
ji beprotiška, kam gi išneša moterį
dabar visi jai meldžiasi
jaunos mergaitės jaučia mirties apsivaisinimą
bet jos dar nežino to
kas yra gražiausia šventadienio tyloj: ar paveikslai ar žolės?
dar niekas nepjauna žolės, bet jau
vieniša meditacija birželio troboj, krosnys šaltos lyg žemė rūsy
trumpiausia naktis mano gyvenime
žinau, vieną dieną viskas baigsis, pasiimsiu save
savyje
susikaupkim
nežinomas stovi už nugaros, gyvybė tai ar mirtis
kuri tampa mirtim, kuri pasikartoja gyvybėje
drevėj
vardan mūsų nerimo dienos, jau baigiasi
malda, apkarpytais sparnais pakyla
pasitinka perkūniją, juodą moterį ant kapų
kuri mirė drevėj susikaupusi, laukdama pirmo veršio
o jis kol atėjo, zyliodamas, laigydamas po dar nenupjautas pievas
po kaklu su varpeliu, kol atėjo žalas, umarus ir kvailas
nebuvo moters, nebuvo jau vieno vaiko prie dviračio, nebebuvo trobos
trylikos metų mergaitė, apsivaisinimo vasara tebežydi
mirguliavimas eina per veidą, veidas šešėlyje
juodi, tamsiai žali medžiai, mirguliuodami
per veidą
1972.VI.11
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
Išsigelbėjimas
kokia šviesi beržų žaluma
moterys ravi daržus, palinkę
baltom skarelėm
iš mėnulio ūkų į žvaigždžių galaktiką
žuvusių prie vieškelio girioje
praeidavo nešdami narcizų galveles rankose
nubarstė miškus, nubarstė kapus, dabar
uogų metas
išklypusiais sąžinės žingsniais vaikštau po tuos laukus
nuverčiami klojimai, lieka tik stogo skiedros pasikūrenti
susikraunu jas vištininkan
parideni per nulaužtą stogą
ant stalo grybai, žuvis, švelnus krapų skonis
vakare išgirdau per skiedras braškant kažką, bėga matau ežiukas
kriuksi, aš susivynioju į marškinius
iš Boscho paveikslo
apaugęs karalių ietimis, moterys ravi daržus
aš jį slepiu po šėpa, niekas nežino
greit apaugsiu adatom, visas, teliks tik galva
ir vaikščiosiu
ravi daržus, palinkę gėlės
baigiančios žydėti
musės ant stalų, ant kalendorių, viešpačiui dievui ant ūsų
vaikai jau nebetiki į jo paveikslą
į jo išrūpintas lėles, į mėšlavabalius
tik paslaptis tas ežys, kuris juo pavirsiu
bet niekas nebetiki kaip tuo paveikslu
pamiršta
moterys ravi mano plaukus, vaikštau įdegęs po slėnį
aš pasistatysiu
Meksikoje arba eskimų trobelėje
vasaros metu
prie vieškelio girioje
darbas vaikščioti panaktiniais
saugoti miegą, ištikimybę, pamiršta
atsivertę
iš Boscho paveikslo, išsigimimas
išgalvok tai
apeigose aplink bažnyčią ežiai
bažnytines vėliavas neša, senoviškas
laimėtos vėliavos, sudegė atkariautos
katedroje, sėdi Boschas
apaugęs plaukais ligi žemės, visi daiktai
spintos, komodos, veidrodžių tekinti rėmai ir tas viešpaties paveikslas
moterys ravi daržus, darželio gėlės
nubyra žiedlapiai
nubyra
žiedlapiai
parneša iš laukų karalaitį
uždeda ant galvos karūną arba kepurę
mūsų laikais
sako, vištininke gyvens
po nugriautais ir išvežtais klojimais mėnulio švieson
pro svirno duris galaktikon
kur supilami grūdai
nakčia viršum klėčių
pareina žuvęs kare, randa moterį
gulinčią, užmuša kurmį
rastą ant kelio, su žolynų kvapais
karūnuotą
įeina seklyčion
po liepų šešėliais, vasarą, kur vėsu
žiūri į tuos paveikslus, į kurmį, kuris
išardė daržus ir pievas
dabar patikės manim, mano pamokymu
išnykstančiu su ežiais
su paslėptom geležtėm
švelnūs jie guli kišenėje, bet geriau neliesti jų
daiktų formų
geriau. patikėti keliautojais
kad niekas nebegrįžta ir nebeužmuša
kurmių
keturpėsčias pasirita po tekiniais, atidarytos durys
bet jis išeina pro malkinės stogą, nešdamas ant pečių kopėčias
niekur nebeįlipsi
atgal
grįžta moterys iš daržų
baltos vėliavos, mėnulio kalendoriai
ir mato mane, jau ežiu
už krosnies žiūrintį mažom juodom akutėm
nuvežė vežimą, patręš, gniūžtelė iškrito jis ranka pakėlė ir įmetė į vežimą
jie nemato manęs
Hieronimai palauk, mes tokie pat kaip visi
pasaulis išgelbėtas, iš jo mes išeisim, į niekur
1972. VI. 12
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
Su nusikaltimu lūpose
jau tik smilgos supasi vėjuje
kuklūs ploni augalėliai
dar nenukirsti, dar nepadžiauti
saulės ugniai nepaaukoti
ir violetiniai darželio svogūnėliai
ilgai žydintys ant stalo
jau kvepia jazminai ir pinavijos
dangus pakvipęs
o aš giedu apie nusikaltimą
nusikaltimo kultas, išaukštintas
dievo
nes tik vienas
galima žudyti
žmones
galima kraują pralieti
sąžinė tai pateisina
a! nusikaltimo kultas
reikia pražiodyti paukštį ir pilti arbatos
musių kojas
kankinti save
jau tik supasi vėjuje smilgos
kuo pateisinama visa tai
visa tai, kas miršta
po kryžiumi neapraudotas
lūpų šešėlyje
miško pakrašty dar jauną mergaitę
Romos kareiviai
paskelbė auka savo
nusikaltimas, kankinimų grožis, lėtas
atkaklus kankinimas, vienas žmogus lėtai įveikia
tuo jausdamas pranašumą
vidinį savo prisirišimą
o tie kas patiria nusikaltimą
savo skausmą pakelia, čia tada yra dievas
kitaip nebūtų, dėl to
kankinimas ir nukryžiavimas – jo legenda
įžeisk, įskaudink
pasityčiok, priteršk
ten, kur gimei
tada tu dvasia jau visai skaidrus
mane suima už rankų, uždengia man burną
patys baisiausi sako: nekalbėk
mergaitė verkia, nežinodama kam ji
kas uždrausta? Mirtis
kuklūs ploni augalėliai, dar
nepadžiauti saulės ugniai
nepaaukoti pačių savo džiaugsmui
šešėlyje
ir tada aš į dvejojančią minią
kreipiuosi skelbdamas nukankinimą
degradavimą
paskui prisikėlimą, paaukojimą
ir taip kiekvienas pats vardan savęs
iš sučiauptų lūpų
minia klausosi, juokiasi kapelionas
ligoninėj teisiami žuvusieji
kadugiais nuplakdavo
nuogą kūną, pats, arba kai kentėdavo badomas
šakėmis, tik po mirties prikeldavo
ir nešiodavosi drabužių siūlus
pakelk viską
lietų, pragarą, maištą, dulkes, smūgius
malūnas kurį puola keliaujantys riteriai
laimėdamas žūsi
štai mano delnas, ties ugnim
štai mano akys, šalia adatų
štai mano širdis, pasityčiojimo
atversti kortas! ne ta pusė
1972.VI.19
Bložė, Vytautas P. Žmonės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.