bloze_vytautas

Tęsinys. Skaityti pradžią

10.

per didžiąją pertrauką, kai parbėgdavau duonos
                                                                ir sviesto
sviesto į didžiulę užpustytą padangę, kur sukosi
                              Grįžulo Ratai ir kur žvaigždės
šnypštė garais lyg dvaro kalvėje
staiga į vandenį replėm pamerkta karšta geležis

o Dieve, kokia žiema, kokios pusnys
o Dieve, kokia vasara, kokie apdulkėję medžiai
karšti bruko akmenys po minkštu padu
einant per dvarą, pro tvartus, maudytis į Kiršiną

į vyrų maudyklę, šalia žydkapių
kitoj pusėj upės
nykus ir tuščias laukas, šlaitas, kalva, nė trobelės,
                                                 nė griovio, tik laukas
sugniaužtas kumštis rankoje smogti į veidą

ir tas drovumas mano, amžinas, tas paraudimas
ir pianino klavišai, kaip milžino dantys, iš kurio
                                           vidurių eina muzika
ir bažnyčios bokštas, pro langą, ir mano liūdnos
                                                      ašaros vakare

ir toks nuobodumas, ir toks nykumas
kitapus upelio, kitapus žydkapių, kitapus žiemos
                                                                   laukų
ir giminių sustoję žvilgsniai į mane
bet aš viską jau supratau ir dėl to liūdėjau

sveika, mano vakariene, mano piene su žemuogėmis,
                                                               mano duona
sveika mano sutema, mano tylus atsikėlimas naktį
ir sėdėjimas ant šulnio, uždengto, ir net gulėjimas
ir žvilgsnis vėl į žvaigždes, ir griežlė, ir žiogai

dabar nenueičiau į dvarą, grindinio akmenys jau
                                                                       atšalę
ir šunes, aš jų nebijau, tačiau jie lodami
dar prikels ką, dar išgąsdins
tegul miega kapinėse mano sesuo, mano tėvas
                                                                   ir motina

kol išryškėja aukštos klebonijos liepos ir gandralizdis
ir ten pat aušra, tas kapų prisikėlimas
vieniša ištiesta ranka iš to bulvių kapčiaus
                                                     ir kurmio balsas
ir mano muzika, jau mandolinos, tokia nuoširdi
                                                     ir taip nusibodus

pagaliau dvelkteli šaltis, aušta, reiks vėl bėgti į lovą
kur tarnaitės knarkimas, ir tik aš savųjų
                                                          nesurasdavau
žydkapių kapinėse, aš supratau tik jų keiksmažodžius
jų krautuves, jų vaikus, jų mėsą, vežimus ir arklius

ta pati lova, atvertas langas, ta pati
žiemą vasarą, tos pačios žvaigždės
iš dvaro kalvės, iš dvaro dumplių bažnyčioje
kurioje vargonai, kuriais groti aš nemokėjau
                                        ir niekad nebuvau grojęs

užtruko didžioji pertrauka, užtruko
papjauta karvė, užtraukė babytei akį balta plėvė,
                                                               užtraukė
dar dvi mėnesio dienas į šią Kiršino pusę

jie viską žinojo, tik aš nieko
jie viską žinojo, tik aš ne
jie viską žinojo, o kad aš išgirsčiau
gaisrą savo sieloje: juodos duonos su sviestu

grįžtu išsimaudęs žydkapiuose
koks trumpas alyvų žydėjimas
kokia trumpa naktis, kokie trumpi pirštai
vaikiški pirštai, tokiai didelei klaviatūrai

tik krinta pjuvenos ant mano delnų
tik vėl užmiegu iki skambučio
o kai nubusiu, nė aš pats nežinosiu ir netikėsiu
kad visa tai jie patikėjo man

kam?
man
kam ir kodėl?
kodėl?

VI.5

 
11.

vasarvidžio sapno stebėjimas
lėtas tylus kuždesys
miegančių bičių, po laka, sunkėjimas
ir artėjanti šviesa per naktį

griežlės balsas iš tavo tarpukakčio
ašaros balsas iš tavo vardo
klumpantis ožkytis iš tavo ragų
iš tavo ragų ir nagų, palauksime

palauksime, kol visa tai išnyks tolumoje
tu gyveni kitur, aš esu čia, tarplysvyje
tu siūlai man alyvinius obuolius, jie tokie minkšti
per minkšti mūsų kūnai, per daug neužgrūdinti
eiti kalnais kaip achajai ar kaip danajai
kaip Pugačiovas, vežamas narve lyg erelis atmušęs
                                                                  sparnus

sparnus į debesis, į tavo krūtinę, į tavo rankas
į tavo širdį ir lūpas, į tavo
skreitą alyviniai obuoliai danajų soduose

danajų soduose susikryžiuoja
žinojimas ir nežinojimas, aiškus
nepastabus, tam narvelyje visas pasaulis
vyturys, švyturys, raganiški stebuklai

muziejuje, kur mūsų laiškai
kur tavo lūpos, nuspuogijus kakta
per tave aš dabar žiūriu į pasaulį
neišduok manęs, neišduok, neišduok, neišduok

mes dviese narvelyje
supinsim kartu savo plaukus į vieną kasą
ir iš tos kasos imsim paskutinius pinigus
pragyvenimui, ne mirties išlaidomis, toli gražu ne

ant vienos kasos mus pakars – griežlės čirškėjimą
ir žiogų muzika ir senas šulinys su svirtimi
pakars kitame svirties gale, kad semtumėm tyrą
                                                                   vandenį
iš Velykų sodo, kuriame geltoni viščiukai

geras vanduo, atsigerkite žmonės, geras
daiktas kalbėti nupieštam paveiksle
geras daiktas laukt Pugačiovo
kuris ištrūks iš narvelio ir išlaisvins mus vieną
                                                            nuo kito

VI.6

 
12.

o mano teisybe, mano prarasta teisybe
o mirštanti mano duktė, kanarėle
o mirštanti svajone tarp laukų pasiklysti
o reto susitikimo vaisiau

jau taip nebegraudu, nors graudu, graudu, graudu
jau taip nebemiela, nors šešėlis krinta iš paskos
stovi Valjechas ant trikojo Nemuno pakrantėje
stovi trikojis ant jo kaktos kai jis guli

kitame krante muitininkai
kitame krante ištvirkėlės
Nemunas išsilieja su širdies plakimu
su nuplaktais baudžiauninkais Nemunas išsilieja

vienadienis žiedeli
dukrele save sau paaukojusi
vidury Nemuno einanti žemiau vandens paviršiaus
mes buvome išskirti visą gyvenimą Nemuno

paklausyk kranklių, jie pakelia tavo sparną
paklausyk kranklių virš girios virš miegančios
paklausyk jie saugo tavo karstą
kai tu viena dar maudaisi, dar plauki nusiminimuose

stiklinį tavo karstą
stiklines tavo akis
stiklinę tavo širdį
stiklinėje

išgėrė muitininkai iki dugno
tylėjo krankliai, tylėjo karabinai
pailsę kareiviai gulėjo ir maudėsi
karštam stikle, kurį išpūtė rutulėliais

po vienu beržu, kuris išaugs iš tavo kapo
aš nemaniau kad išliksiu
man galvą smaugia traukžolės ir kitos šaknys
upių šaknys aukštupiuose, žmogaus šaknys kelionėse

o kanarėle, iš stiklo, o dūžtantis paukščio čiulbėjime
tu išskridai tarp muitininko pirštų, kai jis žiūrėjo
į didelę mėnesieną, dvikojai jie jau dvikojai
Sesari, jie dvikojai, po kuriais dega ugnis

stiklinių akių sriuba
stiklinių plunksnų švytėjimas
stiklinė ranka paduota stikliniam delnui
stiklinio Dievo

stiklinis amen, sudie
visų žodžių stipriausias yra žodis amen
visų gražiausias, Sesaris Valjechas
per 111 dienų jis viską parašė ir mirė (per tiek
                                                               pat dienų)

ateik, dukrele, išgirsk
mano maudžiančią širdį, mano psichiką
kuri yra be skyrybos ženklų
to, kas yra

tik tai, ko nebėr
tik tai, ko nebėr arba kas jau krinta pro pirštus
                                                                ir dūžta
juokiuos aš, juokiuos ir juokiuos
koks didelis muitas! Stiklinėje

stiklinis kraujas
tavo, dukrele, baltas stiklinis kraujas
tai muitininkai mėlyną akių tavo sriubą
ir ištvirkėlės ir ištvirkėlės joms nupins vainikėlį

sudie, stikline dukrele
nieko nėr tau sunkesnio kaip mirti
stiklo karste, jau be akių, be pavargėlių
kur neša mėlynas žibuokles tavo motinai

tu to niekuomet nebeišgirsi

VI.7-8

 
13.

nežinau kas mūsų laukia: tavęs ir manęs
nežinau kur mūsų pastogė, vijokliais apaugus veranda
nežinau kur mūsų vanduo iš tėvo šaltinio
nežinau kur mūsų akmuo, kapo duobė

nežinau nežinau nežinau, tu nepasakyk
neišburk, neišskaityk iš dangaus
klūposi prieš šieno vežimą viena
ir niekas neės iš tavo rieškučių, neieškos
                                                          paslėpsniuose

jau šienapjūtė! dėde, kelkis iš kapo plakti dalgio
žeme, kelkis iš žemės teisingai sudaryti
durpynų stačiakampius, kūdras varlėms ir lydžiams,
                                    atėjusiems neršti ir likusiems
o! tas vienišas užpelkėjęs ežeras

visomis jėgomis stengiuosi būti linksmas
nepasiduoti, nepalūžti, visomis jėgomis
rašau žodžius iš po trintuko nubėgančius
nupjautus kaip žolė ir suvytusius

kaip ta Puškino gėlė knygoje
visos jūs, mano gėlės, suvytote nepasodintos
stalčiuose, man pačiam gromuluoti bemiegę naktį
atpigo jūsų žolė šūkiams ir sutikimų vartams

kur mano namai, ieškau kasnakt mintyse
kur mūsų vijokliai, jau viduramžiuose apaugę mūsų
                                                                  namus
tėvo šaltinis, į kurį aš pažvelgęs matau seną
                                        veidą, savy atpažįstu tėvą
tik nežinau kur jo akmuo, kapo duobė

koks trumpas žolynų metas pievose
koks trumpas! Jau žaginiai
jau žaginiai, po kuriais nuo lietaus pasislėpė
mažytis dangaus gabalėlis: mėlynos mano dukros
                                                                      akys

kiekvienas kitur: tėvas sau, aš sau (atlikęs nuo
                                                                   Sibiro)
arklys sau, žmonių vežimas sau, leidžiasi saulė sau
paskutinis vežimas, į klėtį, pilnas maišų ir žarijų
iš sudeginto Jėzaus, kai jis

numirė verkdamas

kodėl tu mane apleidai
mano tėve, mano dukrele, mano sesuo
kodėl jūs apleidote tokią trumpą žolynų pievą
viskas taip staiga: kvapai, žiedai ir dalgis

jį išplakė mano širdis
INRI
niekas nepasityčiojo
įdavę nendrę į ranką, kuri virpėjo vėjuje
nieko nėra silpnesnio už nendrę, galvoja žmogus
nieko nėra silpnesnio už žmogų, galvoja Dievas

visos trys kartos
trys kortos
muštà, muštà, muštà – nešvarus šis lošimas

ar taip, lošėjau Dostojevskį?
ar taip, Folkneri, jau rugpjūčio šviesoj?
ar taip, evangeliste Matai, ar taip?
TU gerai įvaldęs citavimo meną

nieko aš necituosiu: trumpas žolynų metas

VI.8-9

 
14.

išplėšė svirno stogą ir išnešė sergantį žmogų
nes iš to, kas nieko neturi, bus viskas atimta
ir atiduota tam, kas turi

žaliavo vyšnios, bangavo pasikėlę javai
visas kaimas ilsėjosi, jau nebebuvo sulos
jau nebebuvo laiko galvoti

paskui pro skylę stoge nuleido ligonį su neštuvais
ir maišai grūdosi aplink norėdami jį pamatyti
ir maišais buvo užverstos durys ir prieklėtis

ir saulė patekėjo pro stogą ir vėjas įėjo pro stogą
ir stovėjo kampe nustebęs glostydamas savo sulysusius
                                                                        šonus
ir vos tik atsikvėpė, sulaikęs kvapą, pabiro spaliai,
                                        siūbavo voratinklių musės

aš įėjau pro stogą, kur buvo daugybė knygų
ir knygomis buvo užverstos durys ir prieklėtis ir
                                                              mano galva
ir man prakirto galvą ir išnešė knygas lauk

stoviu nusiminęs, apsėstas, demono kvapą sulaikęs
ir čia staiga tu ateini pro išplėštą širdį mano krūtinės
                                                                       vidun
ir aš jaučiu švelnų tavo žvilgsnį ir tavo rankas

ir niekas neturi teisės kalbėti
ir niekas neturi teisės juoktis
ir niekas neturi teisės – turėti teisę

ir tu stovi visa apiplyšusi virš pajūrio kopų
ir oru brendi basomis kojomis
ir tu šypsaisi keistai nepraverdama lūpų
ir tavo nuogas krūtis paliečia bangos

ir aš stoviu nuogas
mano galva pridengta skyle stoge
iš mano rankų byra grūdai ir smėlis

atnešk visa tai atnešk
ligoniams – duonos ir meilės
paprastos meilės savo artimui, biblinės

upelis tekėjo per tris eilutes
kitam krante dainavo dainą
dainavo dainą girti maišai

aš paguldžiau tave ant tuščio maišo, ant neštuvų
ir vagys pakėlė tave ant virvių ir iškėlė pro išplėštą
                                                                  stogą
ir nusinešė tave kaip didžiausią laimėjimą mano

ir aš pasakiau: kelkis, pasiimk savo maišą ir eik
ir tu puolei Karaliui į kojas
Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlės
aš, Marija iš Magdalos
iškelta pro plyšį stoge sinagogoje

pro plyšį širdyje
pro eketę
šaltos kaip ledas širdies

kuri lūžo
ir joj paskendo bažnyčia ir dvaras
ir dabar tik audros metu bangos išmeta

pjuvenų pilnus maišus
kurie pakyla ir bėga
kol vėl sukrinta į ežerą, į Genezaretą

į delnus tau
pamišėliai
geriau sukristų į ežerą

o dabar jau pro stogą kyla liepsnos
iš tavo akių, iš tavo burnos, iš tavo krūtinės
liepsnok, liepsnok mano žeme, mano kapo duobe,
                                                 amžinoji, liepsnok

liepsnok
tu skaisti Marija iš Magdalos

VI.10

 
15.

mažytis ugninis paukšteli
tupintis šalia traukinio, kuriuo pravažiuoja zuikiai
niekam nėra uždrausta važiuoti atskiram kupė
niekam nėra uždrausta visai nevažiuoti

visai nevažiuoti iš kiemo, kuriame šulinys su
                                                                 svirtimi
ant jos varna, virš varnos mėnulis
virš visa ko aš
dar visai mažas vaikelis nusifotografavęs
                                            su džiovininku Poškum

praėjo daug metų, ir toj fotografijoj įdubo mano
                                                                   skruostai
atsikišo nosis, apžėlė smakras
kvailute, tu šiandien išvažiavai
gražiu sijonėliu savo pačios pasisiūtu

žydai daugiausia gyveno prie stoties
tai buvo žema vieta, aplink drėgna
nepažinau to gerojo tiltininko ir kailiadirbio
                                            savo dėdės laidotuvėse
ir jis išėjo užsigavęs, nesėdo prie stalo

tik traukiniai prabėgdavo pusračiu aprėždami mus
tavo akutės dar buvo užmerktos
tu dar buvai mažytis laibas žiedelis
arba kvepianti jazmino šakutė, kuri trindavosi
                                                 vėjui pučiant į langą

ak, tas jazmino krūmas, kaip jis kvepėdavo
valgydavom vakarienę lauke, tėtė skambindavo
                                                                        gitara
ir mažas miestelis klausydavosi atsiklaupęs
ūkčiojančio paravyko, šalia Lepšikalnio, durpyne

patikdavo šilti žiemos vakarai
su rogutėmis leisdavomės žemyn prezidento gatve
ir vos nepatekdavom po jo arkliais
nes mūsų šuniukas dar buvo nušautas

tu dar buvai mažytė sniego boba
ant mano permirkusios nugaros, tu dar buvai
mano prisiminimas, tu dar buvai
sprogstanti katinėlių šakutė per Velykas

tu dar buvai manim
o aš tavim negalėjau būti
pas miškų urėdą kartais vakarieniaudavom
ir nakčia eidavom pėsti namo

tu tada buvai nakties tamsa atplaukianti iš ganyklos
tu tada dar buvai didelis akmuo ganykloje
tu tada dar buvai dagilis
tu dar tada buvai dilgėlė

tu tada dar buvai mūsų karvė
svirtis kieme, smėlis ant kurio mes žaisdavom
tu tada dar buvai smėlis, kurį aš valgydavau
tu dar tada buvai nusidaužtas mano kelis

paskui aš girdėjau tėvą kalbant apie cicilizmą
(o Dieve! kokia gera santvarka, niekas nežinojo)
vargšų paguoda, turtingųjų mokykla
idealiai žemiškai tvarkai, tėvas suprato geriau už
                                                                      mane

tu dar tada buvai pirmoji išgirsta lakštingala
tu dar buvai pirmasis nuraudimas
pirmasis nusimaudymas Šušvėje
ir paskutinis nusikaltimas dieną

vėjo kuris mušė telegramą
telefono stulpais su pagaliu
rankoje, nešėsi dailią kraitelę
pilną grybų, padengtų gėlytėmis

tu dar tada buvai aš
renkanti ir verianti viską į rožančių
ko nebuvau kalbėjęs
nė skaitęs, nė girdėjęs

tu užsidengi akis, tau gėda
nuogai prieš mane, prieš tėvo gitaros garsus
prieš užgriūvantį traukinį, prieš išvežimą
prieš daugybę metų, kurie suskilę į mėnesius

ilgėjausi tavęs, labai
pamėlo mano piršta
pamėlo mano lūpos
nuo mėlynių

akinančioj šviesoj
tu guli ant bėgių
saulė šviečia į tave
laikrodis eina

Dieve Dieve, sustabdyk traukinį
virš jo sprogsta karklo šakutė
dar tolimas tolimas laikas
sustabdau laikrodį

tu išvažiuoji kad būtum arčiau manęs
slysta šviesos ledu prie Komaro dvaro
eina kosėdamas džiovininkas komunistas Vaicekauskas
jį paskui išmetė iš partijos prie rusų ir sušaudė
                                                              prie vokiečių

tokia buvo žvaigždžių muzika
toks buvo pelėdos plasnojimas, nepalikęs garso
tu nebuvai nė vienoj kulkoje
nė vienoj rožančiaus šakelėje

tu jau buvai kadugio kvapas

VI.22

 
16.

oi kam tau reikėjo mane kviesti
iš stiklinio karsto su klaviatūra
iš stiklinio karsto kilo garas
šmėklų pasaulis, vienatinis

ilgas kelias, sniego rogės, varnai
skrisdami tempia roges, tai jų kvapas
tai jų pasilinksminimas
kas šeštadienio vakarą

aš atgijau
atsitiesiu
su tavo nulaužta šakute rankoje
su kačiukais

kuprota moteris žemė
sėdi savo troboj ir verda žoles
varnai skrenda skrenda, ir rogės sustoja
aš žiūriu iš aprasojusio karsto

tu prieini, nosinaite nušluostai
mano kaktą, manęs nepriims žemė
nepagirdys užsimiršimo žolėm

tik pamirštu savo vaikystę
ji vis sunkiau beprisikelia
neprisikelia jos praradimas
į ežero dugną įmesta šukė

kvailute, mus priims žemė
tu būsi jai tarnaitė
aš ramiai miegosiu
ir sapnuosiu

visą savo gyvenimą
iš mažosios raidės
iš naujos
aklos egzistencijos

paleiskit, varnai, mano karstą
paleiskit kristi į žemę
ir sudužti į stiklo šipulius
kurių vieną radau ežere

tau teks iššveisti Žemės puodus
Sibilės garai susuks tau galvą
ir tu jau nusisuksi nuo manęs
ir sapne aš tavęs nepažinsiu

žeme, žeme, žeme, žeme, žeme
žeme, mes sužieduotiniai
o sužiedėjusi sužiežulėjusi žeme
sveikinimas mano ištiestoj rankoj

atsisveikinimas

VI.23

 
17.

Joninių naktį: moterų klyksmas: kas jas gena?
kas jas blaško toj nakty, iš nakties į naktį
moterų klyksmas vienišas ir kurtus
skaudus ir baisus dangaus pasažas

o prisimenu didelę jazminų puokštę: tarp dviejų
                                                          stiklų lange
sanitaras Jonas pasakė mums: šiandien Joninės
Joninės, Joninės viduramžiuose
pašėlęs dūkimas, gėrimas, apsipjaustymas

o kaip sunku man buvo kęsti visa tai
tu žinai, tu viena, kuri mane nori sekti
pralaimėjau laivus, pralaimėjau jūras
man niekas nepadės atgauti save

save išsiplaku, pats numatau savo ateitį
tu žiūri abiejomis akimis į mano vieną akį
joje savižudybės nė pėdsako
noriu gyventi: ilgai ilgai

išleisti ką parašiau: kad tau būtų lengviau
ant savo pečių nešti visa tai
moterims klykaujant, išgąsdintom avim
kurios žino savo piemenį, pažįsta jį iš balso

bus išrikiuota garbės sargyba
tau praeiti pro mane
kur beprotnamyj nepaprasto grožio jazminų puokštė
                                                                        lange
prie pat grotų jazminų puokštė

o mano vaikyste! stebėjimas, mokymasis
giminių veidai, keli centai ledams
Joninės, dėdė Jonas
į kregždžių lizdai prie jų klėties

o diena, o diena, o naktie, o naktie
tu stebuklų viršūnė, kurioje stovime
kur garbės sargyba veidrodyje
tavęs ir manęs, darbštute mano bitele

jau nežinau, kaip tau teks skirtis
(tie moterų klykavimai paguodžia mane, beprotį)
ta garbės sargyba, nusileidus žaisliniam lėktuvui
utėlės eina sparnais, maži maži žmogučiai

bitute, tavo rankų darbai, tavo siuvimas
siuvinėjimas, mezgimas
ir visas mano raštų nešiojimas iš vieno turgaus į kitą
ir tavo tylėjimas, amžinas tylėjimas, kas bebūtų

ar jau greit auš: nustojo moterys klykauti
žemės carai, karaliai. Jono evangelija
perskaityta per trumpiausią naktį
ir parašytas tekstas: „Išsiskyrimas“

žeme žeme, kokia tu dosni pasauliui
kokia dosni rūpesčiams
visas tavo margumas, geneli
visa mano trumparegystė

ir jaučiu tik pačią didžiausią nelaimę
kaip man reikės palikti tave klykaujančią
tave tylinčią, liūdesiõj valandoj laukiančią
iš už akmens, jau po akmeniu

paskutiniai tie žodžiai: „Vargas jums!“
o iš tikrųjų mums, ne jums
mes pasirašėm krauju atsižadėti to, ko nepalikom
                                                                   namie
o Joninių naktie, beprasme ilga naktie, laukiant

bitele, tavęs laukia gėlės
laukia mezginiai (moterų klykavimas)
laukia rūpesčiai bičių korio
(skambino iš kaimo antrininkas: mes važiuosim
                                                                  tenai)

kvepia mėlynas rašalas, raidės
mano žodžiai beprasmiai nakty
jeigu ji nebūtų trumpiausia naktis
būtų mano kaltė

VI.24

 
18.

ryšiai jų nekokie, keturi kromai, dvi vaškinės lėlės
varpelis kabantis palubėj, pušų siluetai už miesto
ir gandras, braidantis ežero seklumoj
mes į jį žiūrėjom nuo liepto

koks gražus sklandytuvas, ištiestos kojos
guli kas ant lentos, kas gali maudosi
kas mazgoja numirėlius, ką atneša gandras
kiek daug smulkių ir tuščių mus supa

neįvykdytas mano gyvenimas
neįvykdytas, neatiduotas
niekam nebuvo taip lengva
artėja jau galas lentos, ir gandras išneša numirusius

oi gandre gandre, paukšteli smulkus
nebraidžiok po mano dūšią
joj plūduriuoja lenta, ne stalas
mano baisus atbukimas: nuovargis?

taip mes abu pavargom
dabar aš laukiu to sklandytuvo
kuris nusileis kaip plaštakė užustalėje
ten sėdės dvylika apaštalų ir aš

atleisk man, atleisk tuščiažodžiavimą
neįmanomą prisiminti vaikystę
tas paukštis, tas gandras, naminis
padaras: paukštis laisvėje jis, ar ne?

ne tas pats, ar ne sapnas
(kodėl sapno informacija neturi žinių apie mano
                                                 tėvo ir sesers mirtį
kodėl aš juos tebematau
ir dar tariuosi su jais)

daug kas pasaulyje pasikeitė
aš suradikaulėjau
einu dešinėn ir kairėn
uždaru ratu, parabole, palyginimu

palyginimu, bitute, palyginimu
savęs dabar: su savim praeity
tavęs dabar: su tavim praeity
gandro: dabar, t. y. ateity

ateitis kieno rankose?
mes tik niekieno
mes tik paežerėj plauname kojas
aliejais, ir tu jas plaukais nušluostai

nušluostai varpus, kurie turi skambėti
nušluostai tris spalvas, kurios nubluko trigubai
                                                     daugiau negu mes
nušluostai man akis ir kaktą
savo pačios rankomis

uodai jas bučiavo
lanka jau žydėjo
ir šienas kvepėjo
žalia spalva

VI.26

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.



NIEKAS

tuose rūmuose niekas negyveno
niekas nevaikščiojo kambariais ir koridoriais, nelipo
                                                                   laiptais
niekas negrojo fleita balkone žiemos vakarais
niekas, netgi aš

kaip dūmas
vėjo bloškiamas ir nukreipiamas
šešėlių rate
besisukančių nuo šviesos ir saulės

išnykdavo
be pėdsakų, sniege, už kapinių, gale sodo
ar
iškrisdavo šlapiais suodžiais prie kryžkelės

laikas
įsiūbuodamas keitė metūges, žemės rūbą arba
sunkiai girgždėdavo tekintoje
rašomojo stalo kojoje, nė žingsnio

pirmyn nei atgal
po stalu
o spintoje sukabinti šešėliai, o ant sienų paveikslai
o kamarose lašinių paltys

niekas jų nelietė
tik sienom lipanti pelė
žiūrėjo į pakartus lašinius, tik jos
dantukai ten: ji išsirinkdavo kas kam

nieko nedomino
įteisinta
mirusioji gamta
tylus gyvenimas

tik iš rūsių
pavargę ir išblyškę bulvių sielos
žiūrėjo pro grotas į tolstančias žvaigždes
ir stiebėsi į apšarmojusias vinis ir durų rankenas

arkliai stati miegodavo nakčia
ir niekas
nė nesapnavo ubago žebrikės
tik kas sekmadienį
arklių muštynės

aš toks nykštukas blogomis akim
padėtomis ant dubulto virtuvės lango
žvelgiau
į nieką

svirtis kas rytą kilo, nusileisdama
vakarop, iškeldama
kibirą
žemės

trumpom žiemos dienom išleisdavo paukščius į kiemą
dienodavo
varvėdavo nuo tvarto stogo, kaspinai
plasnodavo ant parištų sparnų, jie neišskrido į dausas

kaip žmonės
kurie numirę likdavo gulėt ir išsižioję
knarkdavo
kol baigdavo gyvenimišką sapną, išeinantį per
         prakaitą kaktoj ir kryžkelių raukšles ant rankų

tarp žvakių
uždegtų baidyt šešėlių tamsai
vaiduokliškai suūžavusiai pūgai
užklupusiai juos naktį kelyje

kada namuos
rytais kas atsikasinėdavo takus
nuo vieno kapo ligi kito
ir taip ligi koplyčios

kol traukiau aš iš skrandžio degtukus
norėdamas užkurti krosnį
iš jos pakilo zylių debesis
ir nusileido ant balanų ir ant malkų

girdėdavos
šešėlių choras iš koplyčios ir paveiksluos
lyg sujudėdavo kažkas
iš mirusios gamtos, medžioklės scenų ir batalijų

apeinamų kaip stacijos
ir aš
dar tik nykštukas augančioje rankoje, kuri
gal išmaldos prašys, gal susigniauš krumpliuotai
                                                         maldai arba
        kumščiui, grasinančiam pro langą man atgal
        kol apie kojas man šešėlis mano
        kasdien iš naujo sukdavosi lyg
        vijoklis apynys apie negyvą kartį
        prie lango įsmeigtą į šulnio renginėlį

blogom akim
aptraiškanojusiom per miegą
žiūrėdavau, kaip gražiai
tie gyvulėliai klaupiasi per pakylėjimą ant priešakinių
                                                                      kojų

žiūrėk, jau pasipjaudavo kas nors
ant blėkos kojom į duris gulėdavo ant stalo
jei paukštis, nukirstais sparnais, o artimieji, kaimynai,
                                                      giminės, pažįstami
giedodavo, ratu aplink susėdę, nuo lūpų braukdami

putojantį salyklą
kartų alų
kur lyg dvasia, įkalinta statinėj
išmušdavo voles jiems iš dantų
ir imdavo jie kaukti kaip vilkai

kol vieną dieną žiūrim: iš to miestelio galo, kur
                                                             Amerika
per patį vidurį, vadinas, per Kaukazą
kitan galan, kur už upelio, per tiltelį
Berlyno kumetynas, – į tą kauksmą
jau bėga

kas?
niekas
ir nešasi rankoje
neuždegtą žvakę

grabnyčia
pasaulio pabaigai, šio nesamo, kur niekas
nė negyvena ir kur viskas
virsta į dulkes, nepalikdamas nė krintančio šešėlio
                                                          sau iš rankų

anachronistiškai jau atplėštų nuo laiko
tik iš po antpečių ir antveidžių
nuo balkonų žemyn
krinta vijoklinės kopėčios

bet niekas nesustoja
ir pašarvotieji skubiai pernešami iš menės
į pusrūsį, kur jiems
nebegirdėti paukščių čirškesys virtuvėje

jų dvasia
išskėstais sparnais
tarp
apsnigtų iškamšų šalia gaublio

lyg siūlą susiraizgiusi tarp pirštų
bandau vyniot
atgal šešėlį savo, jis man apie kojas
taip susivijo, jog virstu iš klumpių

mažų, nykštukiškų, ak, atsitokėjęs
glaustausi apie karvių šonus, kai jau po sumos
jos eina iš bažnyčios, ar klausaus arklių
kai jie

kalbėdamiesi traukia iš po
sniego baltumo staltiesės pakreiktą kūčių šieną –
                                                                   vienam
ilgesnis, kitam
trumpesnis šiaudelis – kieno koks gyvenimas

centurijos
erelis
išriedėjo
iš kaukolės, jų visa krūva, lyg paveiksle ant lentynos
                                                     sudėti kiaušiniai

visa kapa
klojime iš po šiaudų
ir šimtinė
kazokų

ugnis! Plykstelėjo
bet niekas neparkrito
tik ant kelio į dvarą, kur niekas negyveno
degė žvakė

ar tik ne grabnyčia
viskam? –
sujudo
paukščių iškamšos ant lentynų, kur ant gražių lovų

gula dulkės, nuo balkonų
krinta vijoklinės kopėčios, virtuvėje
čirška paukščiai. Ereliai palesinti. Kepenimis.
                                                Paveiksluose jau

liturginiais rūbais
šešėliai
iš spintų
krinta žemėn, ilgėdami

žalia žolė
ir vešlūs rožių krūmai
ir niekas nepalaidotas
nei kambary, nei sodo takelyje, nei tarp delnų
                                                      dirstelėjus vėjui

kas?
niekas
dega many
kai tamsu

1965-1979

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.