bloze_vytautasTęsinys. Skaityti pradžią
10.
per didžiąją pertrauką, kai parbėgdavau duonos
ir sviesto
sviesto į didžiulę užpustytą padangę, kur sukosi
Grįžulo Ratai ir kur žvaigždės
šnypštė garais lyg dvaro kalvėje
staiga į vandenį replėm pamerkta karšta geležis
o Dieve, kokia žiema, kokios pusnys
o Dieve, kokia vasara, kokie apdulkėję medžiai
karšti bruko akmenys po minkštu padu
einant per dvarą, pro tvartus, maudytis į Kiršiną
į vyrų maudyklę, šalia žydkapių
kitoj pusėj upės
nykus ir tuščias laukas, šlaitas, kalva, nė trobelės,
nė griovio, tik laukas
sugniaužtas kumštis rankoje smogti į veidą
ir tas drovumas mano, amžinas, tas paraudimas
ir pianino klavišai, kaip milžino dantys, iš kurio
vidurių eina muzika
ir bažnyčios bokštas, pro langą, ir mano liūdnos
ašaros vakare
ir toks nuobodumas, ir toks nykumas
kitapus upelio, kitapus žydkapių, kitapus žiemos
laukų
ir giminių sustoję žvilgsniai į mane
bet aš viską jau supratau ir dėl to liūdėjau
sveika, mano vakariene, mano piene su žemuogėmis,
mano duona
sveika mano sutema, mano tylus atsikėlimas naktį
ir sėdėjimas ant šulnio, uždengto, ir net gulėjimas
ir žvilgsnis vėl į žvaigždes, ir griežlė, ir žiogai
dabar nenueičiau į dvarą, grindinio akmenys jau
atšalę
ir šunes, aš jų nebijau, tačiau jie lodami
dar prikels ką, dar išgąsdins
tegul miega kapinėse mano sesuo, mano tėvas
ir motina
kol išryškėja aukštos klebonijos liepos ir gandralizdis
ir ten pat aušra, tas kapų prisikėlimas
vieniša ištiesta ranka iš to bulvių kapčiaus
ir kurmio balsas
ir mano muzika, jau mandolinos, tokia nuoširdi
ir taip nusibodus
pagaliau dvelkteli šaltis, aušta, reiks vėl bėgti į lovą
kur tarnaitės knarkimas, ir tik aš savųjų
nesurasdavau
žydkapių kapinėse, aš supratau tik jų keiksmažodžius
jų krautuves, jų vaikus, jų mėsą, vežimus ir arklius
ta pati lova, atvertas langas, ta pati
žiemą vasarą, tos pačios žvaigždės
iš dvaro kalvės, iš dvaro dumplių bažnyčioje
kurioje vargonai, kuriais groti aš nemokėjau
ir niekad nebuvau grojęs
užtruko didžioji pertrauka, užtruko
papjauta karvė, užtraukė babytei akį balta plėvė,
užtraukė
dar dvi mėnesio dienas į šią Kiršino pusę
jie viską žinojo, tik aš nieko
jie viską žinojo, tik aš ne
jie viską žinojo, o kad aš išgirsčiau
gaisrą savo sieloje: juodos duonos su sviestu
grįžtu išsimaudęs žydkapiuose
koks trumpas alyvų žydėjimas
kokia trumpa naktis, kokie trumpi pirštai
vaikiški pirštai, tokiai didelei klaviatūrai
tik krinta pjuvenos ant mano delnų
tik vėl užmiegu iki skambučio
o kai nubusiu, nė aš pats nežinosiu ir netikėsiu
kad visa tai jie patikėjo man
kam?
man
kam ir kodėl?
kodėl?
VI.5
11.
vasarvidžio sapno stebėjimas
lėtas tylus kuždesys
miegančių bičių, po laka, sunkėjimas
ir artėjanti šviesa per naktį
griežlės balsas iš tavo tarpukakčio
ašaros balsas iš tavo vardo
klumpantis ožkytis iš tavo ragų
iš tavo ragų ir nagų, palauksime
palauksime, kol visa tai išnyks tolumoje
tu gyveni kitur, aš esu čia, tarplysvyje
tu siūlai man alyvinius obuolius, jie tokie minkšti
per minkšti mūsų kūnai, per daug neužgrūdinti
eiti kalnais kaip achajai ar kaip danajai
kaip Pugačiovas, vežamas narve lyg erelis atmušęs
sparnus
sparnus į debesis, į tavo krūtinę, į tavo rankas
į tavo širdį ir lūpas, į tavo
skreitą alyviniai obuoliai danajų soduose
danajų soduose susikryžiuoja
žinojimas ir nežinojimas, aiškus
nepastabus, tam narvelyje visas pasaulis
vyturys, švyturys, raganiški stebuklai
muziejuje, kur mūsų laiškai
kur tavo lūpos, nuspuogijus kakta
per tave aš dabar žiūriu į pasaulį
neišduok manęs, neišduok, neišduok, neišduok
mes dviese narvelyje
supinsim kartu savo plaukus į vieną kasą
ir iš tos kasos imsim paskutinius pinigus
pragyvenimui, ne mirties išlaidomis, toli gražu ne
ant vienos kasos mus pakars – griežlės čirškėjimą
ir žiogų muzika ir senas šulinys su svirtimi
pakars kitame svirties gale, kad semtumėm tyrą
vandenį
iš Velykų sodo, kuriame geltoni viščiukai
geras vanduo, atsigerkite žmonės, geras
daiktas kalbėti nupieštam paveiksle
geras daiktas laukt Pugačiovo
kuris ištrūks iš narvelio ir išlaisvins mus vieną
nuo kito
VI.6
12.
o mano teisybe, mano prarasta teisybe
o mirštanti mano duktė, kanarėle
o mirštanti svajone tarp laukų pasiklysti
o reto susitikimo vaisiau
jau taip nebegraudu, nors graudu, graudu, graudu
jau taip nebemiela, nors šešėlis krinta iš paskos
stovi Valjechas ant trikojo Nemuno pakrantėje
stovi trikojis ant jo kaktos kai jis guli
kitame krante muitininkai
kitame krante ištvirkėlės
Nemunas išsilieja su širdies plakimu
su nuplaktais baudžiauninkais Nemunas išsilieja
vienadienis žiedeli
dukrele save sau paaukojusi
vidury Nemuno einanti žemiau vandens paviršiaus
mes buvome išskirti visą gyvenimą Nemuno
paklausyk kranklių, jie pakelia tavo sparną
paklausyk kranklių virš girios virš miegančios
paklausyk jie saugo tavo karstą
kai tu viena dar maudaisi, dar plauki nusiminimuose
stiklinį tavo karstą
stiklines tavo akis
stiklinę tavo širdį
stiklinėje
išgėrė muitininkai iki dugno
tylėjo krankliai, tylėjo karabinai
pailsę kareiviai gulėjo ir maudėsi
karštam stikle, kurį išpūtė rutulėliais
po vienu beržu, kuris išaugs iš tavo kapo
aš nemaniau kad išliksiu
man galvą smaugia traukžolės ir kitos šaknys
upių šaknys aukštupiuose, žmogaus šaknys kelionėse
o kanarėle, iš stiklo, o dūžtantis paukščio čiulbėjime
tu išskridai tarp muitininko pirštų, kai jis žiūrėjo
į didelę mėnesieną, dvikojai jie jau dvikojai
Sesari, jie dvikojai, po kuriais dega ugnis
stiklinių akių sriuba
stiklinių plunksnų švytėjimas
stiklinė ranka paduota stikliniam delnui
stiklinio Dievo
stiklinis amen, sudie
visų žodžių stipriausias yra žodis amen
visų gražiausias, Sesaris Valjechas
per 111 dienų jis viską parašė ir mirė (per tiek
pat dienų)
ateik, dukrele, išgirsk
mano maudžiančią širdį, mano psichiką
kuri yra be skyrybos ženklų
to, kas yra
tik tai, ko nebėr
tik tai, ko nebėr arba kas jau krinta pro pirštus
ir dūžta
juokiuos aš, juokiuos ir juokiuos
koks didelis muitas! Stiklinėje
stiklinis kraujas
tavo, dukrele, baltas stiklinis kraujas
tai muitininkai mėlyną akių tavo sriubą
ir ištvirkėlės ir ištvirkėlės joms nupins vainikėlį
sudie, stikline dukrele
nieko nėr tau sunkesnio kaip mirti
stiklo karste, jau be akių, be pavargėlių
kur neša mėlynas žibuokles tavo motinai
tu to niekuomet nebeišgirsi
VI.7-8
13.
nežinau kas mūsų laukia: tavęs ir manęs
nežinau kur mūsų pastogė, vijokliais apaugus veranda
nežinau kur mūsų vanduo iš tėvo šaltinio
nežinau kur mūsų akmuo, kapo duobė
nežinau nežinau nežinau, tu nepasakyk
neišburk, neišskaityk iš dangaus
klūposi prieš šieno vežimą viena
ir niekas neės iš tavo rieškučių, neieškos
paslėpsniuose
jau šienapjūtė! dėde, kelkis iš kapo plakti dalgio
žeme, kelkis iš žemės teisingai sudaryti
durpynų stačiakampius, kūdras varlėms ir lydžiams,
atėjusiems neršti ir likusiems
o! tas vienišas užpelkėjęs ežeras
visomis jėgomis stengiuosi būti linksmas
nepasiduoti, nepalūžti, visomis jėgomis
rašau žodžius iš po trintuko nubėgančius
nupjautus kaip žolė ir suvytusius
kaip ta Puškino gėlė knygoje
visos jūs, mano gėlės, suvytote nepasodintos
stalčiuose, man pačiam gromuluoti bemiegę naktį
atpigo jūsų žolė šūkiams ir sutikimų vartams
kur mano namai, ieškau kasnakt mintyse
kur mūsų vijokliai, jau viduramžiuose apaugę mūsų
namus
tėvo šaltinis, į kurį aš pažvelgęs matau seną
veidą, savy atpažįstu tėvą
tik nežinau kur jo akmuo, kapo duobė
koks trumpas žolynų metas pievose
koks trumpas! Jau žaginiai
jau žaginiai, po kuriais nuo lietaus pasislėpė
mažytis dangaus gabalėlis: mėlynos mano dukros
akys
kiekvienas kitur: tėvas sau, aš sau (atlikęs nuo
Sibiro)
arklys sau, žmonių vežimas sau, leidžiasi saulė sau
paskutinis vežimas, į klėtį, pilnas maišų ir žarijų
iš sudeginto Jėzaus, kai jis
numirė verkdamas
kodėl tu mane apleidai
mano tėve, mano dukrele, mano sesuo
kodėl jūs apleidote tokią trumpą žolynų pievą
viskas taip staiga: kvapai, žiedai ir dalgis
jį išplakė mano širdis
INRI
niekas nepasityčiojo
įdavę nendrę į ranką, kuri virpėjo vėjuje
nieko nėra silpnesnio už nendrę, galvoja žmogus
nieko nėra silpnesnio už žmogų, galvoja Dievas
visos trys kartos
trys kortos
muštà, muštà, muštà – nešvarus šis lošimas
ar taip, lošėjau Dostojevskį?
ar taip, Folkneri, jau rugpjūčio šviesoj?
ar taip, evangeliste Matai, ar taip?
TU gerai įvaldęs citavimo meną
nieko aš necituosiu: trumpas žolynų metas
VI.8-9
14.
išplėšė svirno stogą ir išnešė sergantį žmogų
nes iš to, kas nieko neturi, bus viskas atimta
ir atiduota tam, kas turi
žaliavo vyšnios, bangavo pasikėlę javai
visas kaimas ilsėjosi, jau nebebuvo sulos
jau nebebuvo laiko galvoti
paskui pro skylę stoge nuleido ligonį su neštuvais
ir maišai grūdosi aplink norėdami jį pamatyti
ir maišais buvo užverstos durys ir prieklėtis
ir saulė patekėjo pro stogą ir vėjas įėjo pro stogą
ir stovėjo kampe nustebęs glostydamas savo sulysusius
šonus
ir vos tik atsikvėpė, sulaikęs kvapą, pabiro spaliai,
siūbavo voratinklių musės
aš įėjau pro stogą, kur buvo daugybė knygų
ir knygomis buvo užverstos durys ir prieklėtis ir
mano galva
ir man prakirto galvą ir išnešė knygas lauk
stoviu nusiminęs, apsėstas, demono kvapą sulaikęs
ir čia staiga tu ateini pro išplėštą širdį mano krūtinės
vidun
ir aš jaučiu švelnų tavo žvilgsnį ir tavo rankas
ir niekas neturi teisės kalbėti
ir niekas neturi teisės juoktis
ir niekas neturi teisės – turėti teisę
ir tu stovi visa apiplyšusi virš pajūrio kopų
ir oru brendi basomis kojomis
ir tu šypsaisi keistai nepraverdama lūpų
ir tavo nuogas krūtis paliečia bangos
ir aš stoviu nuogas
mano galva pridengta skyle stoge
iš mano rankų byra grūdai ir smėlis
atnešk visa tai atnešk
ligoniams – duonos ir meilės
paprastos meilės savo artimui, biblinės
upelis tekėjo per tris eilutes
kitam krante dainavo dainą
dainavo dainą girti maišai
aš paguldžiau tave ant tuščio maišo, ant neštuvų
ir vagys pakėlė tave ant virvių ir iškėlė pro išplėštą
stogą
ir nusinešė tave kaip didžiausią laimėjimą mano
ir aš pasakiau: kelkis, pasiimk savo maišą ir eik
ir tu puolei Karaliui į kojas
Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlės
aš, Marija iš Magdalos
iškelta pro plyšį stoge sinagogoje
pro plyšį širdyje
pro eketę
šaltos kaip ledas širdies
kuri lūžo
ir joj paskendo bažnyčia ir dvaras
ir dabar tik audros metu bangos išmeta
pjuvenų pilnus maišus
kurie pakyla ir bėga
kol vėl sukrinta į ežerą, į Genezaretą
į delnus tau
pamišėliai
geriau sukristų į ežerą
o dabar jau pro stogą kyla liepsnos
iš tavo akių, iš tavo burnos, iš tavo krūtinės
liepsnok, liepsnok mano žeme, mano kapo duobe,
amžinoji, liepsnok
liepsnok
tu skaisti Marija iš Magdalos
VI.10
15.
mažytis ugninis paukšteli
tupintis šalia traukinio, kuriuo pravažiuoja zuikiai
niekam nėra uždrausta važiuoti atskiram kupė
niekam nėra uždrausta visai nevažiuoti
visai nevažiuoti iš kiemo, kuriame šulinys su
svirtimi
ant jos varna, virš varnos mėnulis
virš visa ko aš
dar visai mažas vaikelis nusifotografavęs
su džiovininku Poškum
praėjo daug metų, ir toj fotografijoj įdubo mano
skruostai
atsikišo nosis, apžėlė smakras
kvailute, tu šiandien išvažiavai
gražiu sijonėliu savo pačios pasisiūtu
žydai daugiausia gyveno prie stoties
tai buvo žema vieta, aplink drėgna
nepažinau to gerojo tiltininko ir kailiadirbio
savo dėdės laidotuvėse
ir jis išėjo užsigavęs, nesėdo prie stalo
tik traukiniai prabėgdavo pusračiu aprėždami mus
tavo akutės dar buvo užmerktos
tu dar buvai mažytis laibas žiedelis
arba kvepianti jazmino šakutė, kuri trindavosi
vėjui pučiant į langą
ak, tas jazmino krūmas, kaip jis kvepėdavo
valgydavom vakarienę lauke, tėtė skambindavo
gitara
ir mažas miestelis klausydavosi atsiklaupęs
ūkčiojančio paravyko, šalia Lepšikalnio, durpyne
patikdavo šilti žiemos vakarai
su rogutėmis leisdavomės žemyn prezidento gatve
ir vos nepatekdavom po jo arkliais
nes mūsų šuniukas dar buvo nušautas
tu dar buvai mažytė sniego boba
ant mano permirkusios nugaros, tu dar buvai
mano prisiminimas, tu dar buvai
sprogstanti katinėlių šakutė per Velykas
tu dar buvai manim
o aš tavim negalėjau būti
pas miškų urėdą kartais vakarieniaudavom
ir nakčia eidavom pėsti namo
tu tada buvai nakties tamsa atplaukianti iš ganyklos
tu tada dar buvai didelis akmuo ganykloje
tu tada dar buvai dagilis
tu dar tada buvai dilgėlė
tu tada dar buvai mūsų karvė
svirtis kieme, smėlis ant kurio mes žaisdavom
tu tada dar buvai smėlis, kurį aš valgydavau
tu dar tada buvai nusidaužtas mano kelis
paskui aš girdėjau tėvą kalbant apie cicilizmą
(o Dieve! kokia gera santvarka, niekas nežinojo)
vargšų paguoda, turtingųjų mokykla
idealiai žemiškai tvarkai, tėvas suprato geriau už
mane
tu dar tada buvai pirmoji išgirsta lakštingala
tu dar buvai pirmasis nuraudimas
pirmasis nusimaudymas Šušvėje
ir paskutinis nusikaltimas dieną
vėjo kuris mušė telegramą
telefono stulpais su pagaliu
rankoje, nešėsi dailią kraitelę
pilną grybų, padengtų gėlytėmis
tu dar tada buvai aš
renkanti ir verianti viską į rožančių
ko nebuvau kalbėjęs
nė skaitęs, nė girdėjęs
tu užsidengi akis, tau gėda
nuogai prieš mane, prieš tėvo gitaros garsus
prieš užgriūvantį traukinį, prieš išvežimą
prieš daugybę metų, kurie suskilę į mėnesius
ilgėjausi tavęs, labai
pamėlo mano piršta
pamėlo mano lūpos
nuo mėlynių
akinančioj šviesoj
tu guli ant bėgių
saulė šviečia į tave
laikrodis eina
Dieve Dieve, sustabdyk traukinį
virš jo sprogsta karklo šakutė
dar tolimas tolimas laikas
sustabdau laikrodį
tu išvažiuoji kad būtum arčiau manęs
slysta šviesos ledu prie Komaro dvaro
eina kosėdamas džiovininkas komunistas Vaicekauskas
jį paskui išmetė iš partijos prie rusų ir sušaudė
prie vokiečių
tokia buvo žvaigždžių muzika
toks buvo pelėdos plasnojimas, nepalikęs garso
tu nebuvai nė vienoj kulkoje
nė vienoj rožančiaus šakelėje
tu jau buvai kadugio kvapas
VI.22
16.
oi kam tau reikėjo mane kviesti
iš stiklinio karsto su klaviatūra
iš stiklinio karsto kilo garas
šmėklų pasaulis, vienatinis
ilgas kelias, sniego rogės, varnai
skrisdami tempia roges, tai jų kvapas
tai jų pasilinksminimas
kas šeštadienio vakarą
aš atgijau
atsitiesiu
su tavo nulaužta šakute rankoje
su kačiukais
kuprota moteris žemė
sėdi savo troboj ir verda žoles
varnai skrenda skrenda, ir rogės sustoja
aš žiūriu iš aprasojusio karsto
tu prieini, nosinaite nušluostai
mano kaktą, manęs nepriims žemė
nepagirdys užsimiršimo žolėm
tik pamirštu savo vaikystę
ji vis sunkiau beprisikelia
neprisikelia jos praradimas
į ežero dugną įmesta šukė
kvailute, mus priims žemė
tu būsi jai tarnaitė
aš ramiai miegosiu
ir sapnuosiu
visą savo gyvenimą
iš mažosios raidės
iš naujos
aklos egzistencijos
paleiskit, varnai, mano karstą
paleiskit kristi į žemę
ir sudužti į stiklo šipulius
kurių vieną radau ežere
tau teks iššveisti Žemės puodus
Sibilės garai susuks tau galvą
ir tu jau nusisuksi nuo manęs
ir sapne aš tavęs nepažinsiu
žeme, žeme, žeme, žeme, žeme
žeme, mes sužieduotiniai
o sužiedėjusi sužiežulėjusi žeme
sveikinimas mano ištiestoj rankoj
atsisveikinimas
VI.23
17.
Joninių naktį: moterų klyksmas: kas jas gena?
kas jas blaško toj nakty, iš nakties į naktį
moterų klyksmas vienišas ir kurtus
skaudus ir baisus dangaus pasažas
o prisimenu didelę jazminų puokštę: tarp dviejų
stiklų lange
sanitaras Jonas pasakė mums: šiandien Joninės
Joninės, Joninės viduramžiuose
pašėlęs dūkimas, gėrimas, apsipjaustymas
o kaip sunku man buvo kęsti visa tai
tu žinai, tu viena, kuri mane nori sekti
pralaimėjau laivus, pralaimėjau jūras
man niekas nepadės atgauti save
save išsiplaku, pats numatau savo ateitį
tu žiūri abiejomis akimis į mano vieną akį
joje savižudybės nė pėdsako
noriu gyventi: ilgai ilgai
išleisti ką parašiau: kad tau būtų lengviau
ant savo pečių nešti visa tai
moterims klykaujant, išgąsdintom avim
kurios žino savo piemenį, pažįsta jį iš balso
bus išrikiuota garbės sargyba
tau praeiti pro mane
kur beprotnamyj nepaprasto grožio jazminų puokštė
lange
prie pat grotų jazminų puokštė
o mano vaikyste! stebėjimas, mokymasis
giminių veidai, keli centai ledams
Joninės, dėdė Jonas
į kregždžių lizdai prie jų klėties
o diena, o diena, o naktie, o naktie
tu stebuklų viršūnė, kurioje stovime
kur garbės sargyba veidrodyje
tavęs ir manęs, darbštute mano bitele
jau nežinau, kaip tau teks skirtis
(tie moterų klykavimai paguodžia mane, beprotį)
ta garbės sargyba, nusileidus žaisliniam lėktuvui
utėlės eina sparnais, maži maži žmogučiai
bitute, tavo rankų darbai, tavo siuvimas
siuvinėjimas, mezgimas
ir visas mano raštų nešiojimas iš vieno turgaus į kitą
ir tavo tylėjimas, amžinas tylėjimas, kas bebūtų
ar jau greit auš: nustojo moterys klykauti
žemės carai, karaliai. Jono evangelija
perskaityta per trumpiausią naktį
ir parašytas tekstas: „Išsiskyrimas“
žeme žeme, kokia tu dosni pasauliui
kokia dosni rūpesčiams
visas tavo margumas, geneli
visa mano trumparegystė
ir jaučiu tik pačią didžiausią nelaimę
kaip man reikės palikti tave klykaujančią
tave tylinčią, liūdesiõj valandoj laukiančią
iš už akmens, jau po akmeniu
paskutiniai tie žodžiai: „Vargas jums!“
o iš tikrųjų mums, ne jums
mes pasirašėm krauju atsižadėti to, ko nepalikom
namie
o Joninių naktie, beprasme ilga naktie, laukiant
bitele, tavęs laukia gėlės
laukia mezginiai (moterų klykavimas)
laukia rūpesčiai bičių korio
(skambino iš kaimo antrininkas: mes važiuosim
tenai)
kvepia mėlynas rašalas, raidės
mano žodžiai beprasmiai nakty
jeigu ji nebūtų trumpiausia naktis
būtų mano kaltė
VI.24
18.
ryšiai jų nekokie, keturi kromai, dvi vaškinės lėlės
varpelis kabantis palubėj, pušų siluetai už miesto
ir gandras, braidantis ežero seklumoj
mes į jį žiūrėjom nuo liepto
koks gražus sklandytuvas, ištiestos kojos
guli kas ant lentos, kas gali maudosi
kas mazgoja numirėlius, ką atneša gandras
kiek daug smulkių ir tuščių mus supa
neįvykdytas mano gyvenimas
neįvykdytas, neatiduotas
niekam nebuvo taip lengva
artėja jau galas lentos, ir gandras išneša numirusius
oi gandre gandre, paukšteli smulkus
nebraidžiok po mano dūšią
joj plūduriuoja lenta, ne stalas
mano baisus atbukimas: nuovargis?
taip mes abu pavargom
dabar aš laukiu to sklandytuvo
kuris nusileis kaip plaštakė užustalėje
ten sėdės dvylika apaštalų ir aš
atleisk man, atleisk tuščiažodžiavimą
neįmanomą prisiminti vaikystę
tas paukštis, tas gandras, naminis
padaras: paukštis laisvėje jis, ar ne?
ne tas pats, ar ne sapnas
(kodėl sapno informacija neturi žinių apie mano
tėvo ir sesers mirtį
kodėl aš juos tebematau
ir dar tariuosi su jais)
daug kas pasaulyje pasikeitė
aš suradikaulėjau
einu dešinėn ir kairėn
uždaru ratu, parabole, palyginimu
palyginimu, bitute, palyginimu
savęs dabar: su savim praeity
tavęs dabar: su tavim praeity
gandro: dabar, t. y. ateity
ateitis kieno rankose?
mes tik niekieno
mes tik paežerėj plauname kojas
aliejais, ir tu jas plaukais nušluostai
nušluostai varpus, kurie turi skambėti
nušluostai tris spalvas, kurios nubluko trigubai
daugiau negu mes
nušluostai man akis ir kaktą
savo pačios rankomis
uodai jas bučiavo
lanka jau žydėjo
ir šienas kvepėjo
žalia spalva
VI.26
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
NIEKAS
tuose rūmuose niekas negyveno
niekas nevaikščiojo kambariais ir koridoriais, nelipo
laiptais
niekas negrojo fleita balkone žiemos vakarais
niekas, netgi aš
kaip dūmas
vėjo bloškiamas ir nukreipiamas
šešėlių rate
besisukančių nuo šviesos ir saulės
išnykdavo
be pėdsakų, sniege, už kapinių, gale sodo
ar
iškrisdavo šlapiais suodžiais prie kryžkelės
laikas
įsiūbuodamas keitė metūges, žemės rūbą arba
sunkiai girgždėdavo tekintoje
rašomojo stalo kojoje, nė žingsnio
pirmyn nei atgal
po stalu
o spintoje sukabinti šešėliai, o ant sienų paveikslai
o kamarose lašinių paltys
niekas jų nelietė
tik sienom lipanti pelė
žiūrėjo į pakartus lašinius, tik jos
dantukai ten: ji išsirinkdavo kas kam
nieko nedomino
įteisinta
mirusioji gamta
tylus gyvenimas
tik iš rūsių
pavargę ir išblyškę bulvių sielos
žiūrėjo pro grotas į tolstančias žvaigždes
ir stiebėsi į apšarmojusias vinis ir durų rankenas
arkliai stati miegodavo nakčia
ir niekas
nė nesapnavo ubago žebrikės
tik kas sekmadienį
arklių muštynės
aš toks nykštukas blogomis akim
padėtomis ant dubulto virtuvės lango
žvelgiau
į nieką
svirtis kas rytą kilo, nusileisdama
vakarop, iškeldama
kibirą
žemės
trumpom žiemos dienom išleisdavo paukščius į kiemą
dienodavo
varvėdavo nuo tvarto stogo, kaspinai
plasnodavo ant parištų sparnų, jie neišskrido į dausas
kaip žmonės
kurie numirę likdavo gulėt ir išsižioję
knarkdavo
kol baigdavo gyvenimišką sapną, išeinantį per
prakaitą kaktoj ir kryžkelių raukšles ant rankų
tarp žvakių
uždegtų baidyt šešėlių tamsai
vaiduokliškai suūžavusiai pūgai
užklupusiai juos naktį kelyje
kada namuos
rytais kas atsikasinėdavo takus
nuo vieno kapo ligi kito
ir taip ligi koplyčios
kol traukiau aš iš skrandžio degtukus
norėdamas užkurti krosnį
iš jos pakilo zylių debesis
ir nusileido ant balanų ir ant malkų
girdėdavos
šešėlių choras iš koplyčios ir paveiksluos
lyg sujudėdavo kažkas
iš mirusios gamtos, medžioklės scenų ir batalijų
apeinamų kaip stacijos
ir aš
dar tik nykštukas augančioje rankoje, kuri
gal išmaldos prašys, gal susigniauš krumpliuotai
maldai arba
kumščiui, grasinančiam pro langą man atgal
kol apie kojas man šešėlis mano
kasdien iš naujo sukdavosi lyg
vijoklis apynys apie negyvą kartį
prie lango įsmeigtą į šulnio renginėlį
blogom akim
aptraiškanojusiom per miegą
žiūrėdavau, kaip gražiai
tie gyvulėliai klaupiasi per pakylėjimą ant priešakinių
kojų
žiūrėk, jau pasipjaudavo kas nors
ant blėkos kojom į duris gulėdavo ant stalo
jei paukštis, nukirstais sparnais, o artimieji, kaimynai,
giminės, pažįstami
giedodavo, ratu aplink susėdę, nuo lūpų braukdami
putojantį salyklą
kartų alų
kur lyg dvasia, įkalinta statinėj
išmušdavo voles jiems iš dantų
ir imdavo jie kaukti kaip vilkai
kol vieną dieną žiūrim: iš to miestelio galo, kur
Amerika
per patį vidurį, vadinas, per Kaukazą
kitan galan, kur už upelio, per tiltelį
Berlyno kumetynas, – į tą kauksmą
jau bėga
kas?
niekas
ir nešasi rankoje
neuždegtą žvakę
grabnyčia
pasaulio pabaigai, šio nesamo, kur niekas
nė negyvena ir kur viskas
virsta į dulkes, nepalikdamas nė krintančio šešėlio
sau iš rankų
anachronistiškai jau atplėštų nuo laiko
tik iš po antpečių ir antveidžių
nuo balkonų žemyn
krinta vijoklinės kopėčios
bet niekas nesustoja
ir pašarvotieji skubiai pernešami iš menės
į pusrūsį, kur jiems
nebegirdėti paukščių čirškesys virtuvėje
jų dvasia
išskėstais sparnais
tarp
apsnigtų iškamšų šalia gaublio
lyg siūlą susiraizgiusi tarp pirštų
bandau vyniot
atgal šešėlį savo, jis man apie kojas
taip susivijo, jog virstu iš klumpių
mažų, nykštukiškų, ak, atsitokėjęs
glaustausi apie karvių šonus, kai jau po sumos
jos eina iš bažnyčios, ar klausaus arklių
kai jie
kalbėdamiesi traukia iš po
sniego baltumo staltiesės pakreiktą kūčių šieną –
vienam
ilgesnis, kitam
trumpesnis šiaudelis – kieno koks gyvenimas
centurijos
erelis
išriedėjo
iš kaukolės, jų visa krūva, lyg paveiksle ant lentynos
sudėti kiaušiniai
visa kapa
klojime iš po šiaudų
ir šimtinė
kazokų
ugnis! Plykstelėjo
bet niekas neparkrito
tik ant kelio į dvarą, kur niekas negyveno
degė žvakė
ar tik ne grabnyčia
viskam? –
sujudo
paukščių iškamšos ant lentynų, kur ant gražių lovų
gula dulkės, nuo balkonų
krinta vijoklinės kopėčios, virtuvėje
čirška paukščiai. Ereliai palesinti. Kepenimis.
Paveiksluose jau
liturginiais rūbais
šešėliai
iš spintų
krinta žemėn, ilgėdami
žalia žolė
ir vešlūs rožių krūmai
ir niekas nepalaidotas
nei kambary, nei sodo takelyje, nei tarp delnų
dirstelėjus vėjui
kas?
niekas
dega many
kai tamsu
1965-1979
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.