bloze2Tęsinys. Skaityti pradžią
XIX
visi apleido seną ir liūdną vasarnamį (tik žvirbliai čirškia po
alyvų krūmus, po krintančias liepų šakas)
tik kartais kažkoks nežinomas paukštis atskrenda (matau jį
žemyn pro langą žiūrėdamas tarp
storų liepų šakų) jos plonėja
augdamos, kai mane vaikystėje pirmą kartą atnešė tėvas
pakabinti po liepa
senam hamake, šešėlyje, suptis ir miegoti skersvėjuje
paskui gulėjau kniūbsčias ant vagonų stogų, per tunelį
paskendęs dūmų kamuoliuose
važiuodavau alkanas kaip šiandien, ieškoti kaime maisto
(vieniša gulbė ilgu ilgu kaklu šiandien skrido prieš šiaurų vėją
žemai žemai prie pat bangų)
paskui nepažįstamos rudeninės tylios moterys apsistojo
vasarnamy, bet jis liko šaltas ir svetimas joms
siunčiau atviruką po atviruko, negerų spalvų (šalta nuo jų)
šiandien nesimaudžiau ir grįžęs neužmigau senam tėvų hamake
tarp paukščių kaip žilas Milašius Prancūzijos miestelyje, visai
šalia Paryžiaus
iš to krašto visi mes kilę, iš to paties vasarnamio
kuriame aš vaikštau per miegą, leidžiuosi laiptais žemyn
ko? – paklausia telefonas. – Turiu reikalą, atsakau
turiu reikalą, noriu paskambinti sau, miegančiam pakartam
po liepa hamake
noriu išgirst tėvo balsą ir palinkėt saldžių sapnų
vasarnamy miega rudeninės bailios provincijos moterys
žiūri į mane su baime dėl mano brezentinio švarko
japonų imtynių stiliaus mąstymo
ir žvilgsnio, kuriame nyksta trumparegystė ir supasi vaikystės
tėvų dvaro pievos
klaidžioju po pajūrio kurortą
artėjant pirmai šalnai, mėnesiui trinant pirštus
metams atgal nebegrįžtant
man šąlant skersvėjuje hamake
1980.IX.16
XIX a
kapų varteliai, girgždinami vėjo, nuošalus kampelis, padūmavęs
amžių žalvaris, ir paukštelis
cieksi krūme: kiek čia jų, kiek čia jų
klaidžiojusių, ieškojusių, susitaikiusių
dar vaikas ilgėjausi to, mėgau jas
vešlias ir žydinčias, kapines
mėgau namus, didelius, su daugybe kambarių
su tamsiais, apleistais ir užgriozdintais užkaboriais
miestelyje yra ir kitos kapinės: kareivių
kaip nyku, kaip graudu pagalvojus
kiek jų svetimoj užkariautojų žemėj
guli be sąnarių, be galvų, be pagalvėlių
be kryžių. Naktimis jie ramstosi mano vaikystės
pasakų ramentais ir bando
pėsčiom žygiuoti nuo Klaipėdos lig Gusevo
lig Černiachovsko psichiatrinės, kur vėjas ir lietus
guli pririšti prie narų, narkotizuojami tamsiais
preparatais, žmonės žmonės, ak jie trokšta
trokšta lietaus ir vėjo, nakties tamsos, žvaigždelių
aukštoj padangėj, lėktuvo: gatvelė po gatvelės
užkariaujama, tiksliau: išgriaunama, kad vėl atsinaujintų
sapnuose restauruota, bet aš nubudęs
viską pamiršdavau, maišydavausi su tikrovėje
esančiais, toli nuo kapų gyvenančiais, būsimų vaikaičių
protėviais. Mane jau daug kas (šis nugeltęs
krūmas, dūmas iš kamino, paukščiai)
žadino ir žadino, purtė mane sanitarai
kadaravosi galva užsimerkusi arba baltom
žiūrėdama, bet siela negrįžo, nežinau nežinau, kelintoj
padangėj, kelintam pasauly ji žaidė
vaikiškus žaidimus savo, pilstė smėlį ir sėkleles
kasinėjo apie karvių tvartą
nubusdavau tarsi nokstanti saulėgrąža ir paukščiai
lesdavo mano akis, iš kurių byrėdavo sėklos
sūrios ir skaudžios, bet siela
nepasisėdavo ir nesudygdavo nykiuose vienatvės tyruose
– sugrįžk namo! sugrįžk! – šaukė tėvas, mosuodamas
mandolina ir smuiku
sugrįžk į tuščias kapines, kur dabar tik lauko pelių
urveliai apleisti, kaip kas rudenį, nieko juose, tavo podėliuose
tik ruduo, ruduo,-vienintelės tavo įkapės
skubu tolyn ir tolyn, tekinas pajūrio takučiais
tiesiai prieš žiemių vėją, per lengvai apsirengęs
būdavau, gulėdamas ir ilsėdamasis, dabar tik
pjauna mane valandos lyg pjūklo dantys
malkas, rašiau, žydintys krūmai, vėlės rašiau
čiauška ir čiauška prieš išskrisdamos
peržiemoti kur Egipte tarp piramidžių
kur aš sėdėjau ant kranto. Sunku mums
bet vienas kitą palaikom, ramentais, sutrupintais sąnariais
remiamės į kits kitą, kas sveikesnis, kas dar vaikštom
vaišinamės pasidalindami
pasitikėjimu, dausų ilgesiu. Verčiamas puslapis
dvelktels į veidą tau, primindamas kaip kadaise
skaitei visa tai dar vaikas, ne viską suprasdamas
tuo tarpu kai senolė
ruošdavosi bažnyčion, išpažinties ir komunijos
ji nieko tau neatsakinėdavo
bet jos raštuoti senoviniai rūbai kalbėjo patys už save, tu tik
nemokėjai įvertint, dabar nebėr to, vaikystės nei gražių
paauglystės metų, praleistų pas senolę, ak
rašai kas į galvą ateina, nepaisydamas
kas išeina, renkasi, kaupiasi
kaip audros debesis, kaip sąvartynas, virš kurio
šmėkščioja pelėdžiukės tykodamos graužikų. Nežinau nežinau
gyvename šalia strateginių kaimų, dunksi ir dunksi
kol išsprogsta vėlyva šalta aušra, dunksi ir dunksi
kiekvieną rudenį čia vasaroji, nakčia kur
vėjas pasisuka, dabar pučia tiesiai tau
į vaikystės langus, vienas kiek pravertas, ant kabliuko
jis trinksi ir girksi. Neiškentęs keliesi
– Viešpatie, atleisk man nepritapėliui –
keliesi ir uždarai ir užkabini vartelius
1980.IX.8. (1995)
XX
parblokštas ligos guliu
vidury plyno lauko, lietus
skalbia mane: iš mano kreivos burnos
teka kraujo srovelė ir visi viduriai mano
pūva, juose girdėti
muzika valgių, kuriuos surijau
per purviną savo gyvenimą: žalčiai, gyvatės, rupūžės
sliekai, askaridės, vištos
žuvys, veršiai, jaučiai
kiaulės, triušiai, avelės
kiškiai, stirnos, briedžiai, šernai
karveliai, grybai, žemuogės
morkos, kopūstai, agrastai
bulvės, pipirai, druska –
visa tai skamba many baisia gedulo muzika
pūvant mano viduriams, kurie pilvakalbystės
menu kalba taikliomis frazėmis, išgąsdina mane
jau nebeturintį nuovokos kas aš
ką aš sunaikinau? kiek žmonių aš suvalgiau
kiek minčių užkišau savo vidurius, bjauraus
saldaus melo, falsifikuoto medaus
nuo kurio gaišta bitės
tarp slenkančių atgal mano plaukų, kuriuose
jau nebeturi kur slėptis
žalčiai, gyvatės, rupūžės
sliekai, askaridės, vištos
žiurkės, žuvys, veršiai
kiaulės, katės, ežiai
mangutai, barsukai, bebrai –
ir balų šliužai kipšai
išropoja tuščiam lietuj vidury lauko
per lietų fejerverko apšviesti tartum
Hofmano parkų šventėse pamišus mano prosenolių aristokratija
kiek aš surijau žmonių
užsikrėsdamas jų ligom, jų gašlumu
rajumu, jų Rabelais, jų išvemiamais gėrimais
dabar visa tai vėjas plauna
lietus šluosto, žemė užgeria
purvu. Kiek laiko alsuosiu
steriliai užrišta burna, savo paties skrodime
ieškodamas nusikaltimo
įrodymų: visa tai liks be pėdsakų
mano paraše, kurį mėčiau
kaip savo pėdas, painiodamasis
ir įmantriai pasirašydamas
ant sužiedėjusios duonos
ant dvokiančios mėsos
ant perrūgusio pieno
ant nuodingos žuvies. Ir tik supuvus antis
atskridusi tekštelėjo į balą šalia mano dangaus katafalko
aptaškydama mane baudžiavos laikų prosenelių prisiminimais
kurie kaip šlapia uodega šliaužė paskui visus
dangstė jų langus nuo vėjo, pro kurį įeidavo
sunkvežimių šviesos, perkūnijos garmėjimas
baisūs padangių atrūgos ir traukinių
susidūrimai ir sudegę
juodaodžiai lavonai, laivai
kur kokas verda mums smalą: išpilstykite mane į puodelius
kai aš atvėsiu, užgerkite mane
stipria arbata ir jei skaudės
man vidurius, užgerkite kažko slidaus
jau ne iš mano kūrybos, nes aš
buvau sunkiai virškinamas, sirgau
opalige, kraujavau atrajodamas
vaikystės žarnų žaizdas, kurias padarė
neatsargūs žmonės, kuriuos aš rijau
sustatykite tuos puodukus į lentynas
į tuščias voratinklių aptrauktas
be mano nuotraukų, kurios nutrūko
nebetelpant išpurtus mano objektyvui
tarp mano aligatorių ir buivolų
šermukšnių ir kataklizmų
ateik pasėdėt, kai praeis lietus
toj vietoj iš kur aš nueisiu
tau per kojas, skruzde pavirtęs
prigėręs savo skysčiuose
ateik pasėdėti ant akmens
po kuriuo mano dvasia
nieko jau nebepakelia
ateik pasėdėti, toj vietoj, kur aš išnykau
šlapioj, dar vos pradžiūvusioj
iš kur manęs neliko nė kvapo
kuris man susibodo, ateik
padėk galvą man ant krūtinės
paklausyk kaip ošia laukas
kaip meldžiasi jūra, kaip kartoja mane
saulėlydis, kaip vėjas
užpusto mano nugaros pėdsaką kopose
gyvų žmonių kapuose
1980.IX.18.
XXa
tas žilas manęs ieškojęs žmogus
klūpojo rūsyje tarp biliardo lazdų, apsigerbęs
keistai, šovė pro šalį, paskui švelniai paėmė mane už rankos
ir visa kas glūdėjo tamsoj nusitaikė į mane
vos nupiešiau šį jo, su mano tėvu kalėjusio fotografo, vizitą
ką tik pasirodžiusiam A.Ž., šis kaip mat sumojo
kas tai per paukštis: jau buvo spėjęs jį čia, seną pažįstamą,
gatvelėje sutikti. Kitados jam
į Vilniaus krašto laikraštį
keistuolis tas bandė nešioti pornonuotraukų montažus su
rusų tankų nuversto Lietuvos prezidento bei jo žmonos
užsodintom galvom. Na, o paskui jau, prie vokiečių, vėl
pornoporelių veidus keitė
jau į Stalino galvą su ūsais. – Aš išvariau jį tada
jokiuose kalėjimuose, sakė A.Ž., su niekuo jis nesėdėjo
kažkaip išsipainiojo
ar atsipirko
1994.IV.
XXI
iš tūkstančio medžio lapų mane kaip pageltusį medžio lapą nuplėšk
mane kaip tuščią lapą
iš puslapių savo išplėšk
neprirašiau savęs iki kaklo, netatuiruota širdis
raudona: ant bedugnės krašto kiekvienu spurdėjimu krinta
išvelėk mane, išlygink, nešiok lyg nublukusį rūbą
per lietų pridenk japonišku savo skėčiu
išdžiovink ant aukšto, balkone, sode tarp medžių
mano nebeištvermę, mano lūžtantį stuburą, mano prarastą balsą
įtarinėjau save visa kuo, visa kuo pasitikėjau
per daug – provokatoriais, niekšais ir suvedžiotojais
klaidžiojančiom klystžvakėm automobilių kapinėse
gatvių susidūrimuose, kapinių skruzdėlyne
vėlu jau pradėti iš naujo: išplėšk mane ir užbrauk
pabruk man žemę po kojomis, skląstį po galva
atmintį po marškiniais, kaip iškaseną
restauruok, kad vėl prisikeltų
nykioj tuštumoj pavasariniai puslapių lapai
lūpų krebždesiai, prigimties simptomatika
juvelyrinis braižas – akmenskaldžio genio kantrybėje
ir išmestų į krantą jūreivių pėdsakuose
paėmiau iš tavęs, išskyrus pasitikėjimą savim
likdamas be nieko, pasitikiu visais
ir ypač myliu
vargšus išverstakailius būrus: iš Donelaičio metų per lietų
važiuojančius Karaliaučiun, išvežančius
mane parduot, triskart išsižadėt ir pamiršti
tokiam nevykėliui, sakyk, taip ir reikėjo
1980.IX.20.
XXII
dienų dienas neišeinu iš proto
proto pakraštį pasivaikščioti šlapiom ir apsemtom rugienom
nusiprausti šiltam karvės mėšle, kad užgytų žaizdos
jos žarnyne, mano širdy, viduriuos mano
dienų dienas, naktų naktis guliu (neišeidamas pasivaikščioti
neišnešioju su savim ir šių savo rašomų puslapių)
elektros šviesa įsigeria į mane lyg į sugeriamąjį popierių
blakės kraujas
vaikšto many nakčia
kažkas po tuščią vasarnamį, pamišęs fotografas
nutraukia mane, mano pėdsakus ir vėl pratęsia
už suartų laukų rugių sėjai
mano vasarnamio stogas linksta nuo debesies
prie debesies ieškodamas žaibo
pamišėliui fotografui įsikūnyti
antižmogiškoj veikloj, antgamtiniam stebėjime
jo, maniako ir šarlatano, pastangų
užfiksuot kompromisą šviesos ir tamsos kaip susikompromitavimą
pomirtiniam teismui, nes dar gyvas esu miręs
tiek to apie tai, dabar geriau
apie rudenines rožes, gražiai nešamas
moterų vystykluose, vaikų šypsniuose
iš po apykaklių išskrendančių paukščių
mes išskridome, aš ir tu iš čionai
kur atostogavome nuo darbų, paskui buvome užklupti lietaus
paskui pamišusio fotografo, paskui jūros
paskui mus einančių galvijų maurojimo
išskridome į savo gimtinę iš paukščio plunksnų
į lizdus grįžome margais kiaušinėliais
supomės pakrantės nendrėse, kol vakaro drėgmė
pergėrė kojas lig kelių ir ėmė skaudėti nuogi neužgrūdinti kūnai
pamišėlio fotografo darbuose mes išliksime
atsirėmę į uolą rankomis, suklastotais
kūnais ir mintimis, sukeistom galvom
pornografinėse pozose, demaskuojančiose mus
dėl to kenčiu ir žudausi kas vakarą
nusiimdamas akinius nuo viso to
ką taip aiškiai matau ir kas jau sutemsta
akyse draugų jau išduodančių mus ir pasitraukiančių nuo mūsų
į visas šalis sapnuojant per miegą
iš po kojų išslysta žemė, išduodanti mus
bijanti mūsų jau nebemąstančių, sapno administracijoje
užtrunkančių karvių skubėjime grįžti laiku ir pigiai atiduot
savo pieną
jau išeisiu turbūt, jau išeisiu
tik netikėkite fotografijomis
iškreiptais veidrodžiais, neobjektyviais objektyvais
virpančių pirštų pėdsakuose jau užfiksuoti ne mes
kompromisinė mistifikacija
kompromitacijos baimė, egzistencializmo liga
trukdė man nueit ir pasakyt visą tiesą
atitinkamam komitete apie save, savo antrąjį aš
1980.IX.20.
XXIII
būdavo kad temperatūra pašoka ir prasideda kosuliai
ir negaliu šlapiais baltiniais pereiti per kambarį, iš kambario
į kambarį
persitempti čiužinį kuris visas kiaurai permerktas
nuo vėjo slapstantis, kuris (keliskart per naktį) įsiveržia pro langus
į girią ir krečia sniegą, ieškodamas kažin ko
rausiasi tarp spyglių, ežio žiemojimo kameroje
kuris pasišiaušia visas many ir nustoja plakti
tik perplaka, perplaka mane iš grietinėlės į dalgį
atsisakau, tarsiu jiems, cukraus ir druskos, Sacharovo ir Solženicino
jie stelbia gyvybę ląstelėse, ligotas mano kūnas
išprakaituoja jais ir šlapi marškiniai
džiūsta ant šlapio čiužinio (apversk ir sukeisk kitą kojų galą)
be cukraus ir druskos, visa ką mes suvalgome
turi būti švaru, be neapykantos puvėsių
senos sodybos malkinėj, kur ant įsispyrusio ožio
supjaustome save puslapiais, surišame ir išdaliname
paskui kaip Suvorovas pašokame sveiki iš patalo naujai batalijai
pereinam Alpes, pasiekiam Kilimandžarą
tik dabar pamatau, kad kambarys pilnas bičių
tiksliau širšių, kurios išvirsta iš mano lūpų
cukrų pakeisiu medum, druską petražolėmis
nuodus niekuo, vyną įsikūnijimu
prakaitą darbu, išgaunamu iš čiužinių daužymo kieme ant skersinio
kabėsime saulės tekančiame krašte, ne, ne Japonijoje ir ne Kinijoje
lentpjūvėje, garaže, sandėly
tarp cukraus ir druskos maišų, triumų labirintuos
kaimo krautuvėse, iš kur žmonės išsiskirsto
išnešiodami viską savy
1980.IX.20.
XXIV
sėdėsiu ir atitinkamoje įstaigoje
atsakinėsiu, kodėl ir kaip aš sutikau pozuoti
pamišėliui fotografui eilėraščiuose apie save
nuogas ant sniego, jūroje besimaudydamas nuogas
nuogas tarp grybų, tarp negyvų daiktų
negyvoj gamtoj, deformuotose landynėse, mansardose, lavoninėse
tarp nupraustų ligonių
saulės voniose
išsilydė skambus metalas iš varpinių
iš krūmų ir dantų, irklų ir dilbių
kojų ir sąnarių, rankų ir riešų
iš akių ir kampų, iš akies
žiūrint aky ir mąstant iš akies
stovėsena įsiminta mintinai sumindo mano minčių
maištas tai, dar pora žodžių, išsakysiu lig dugno
savo karčiąją taurę, atitolink ją, tardytojau
1980.IX.20.
XXV
iš kiauro mano skrandžio vėl varva mano kraujas
raudonais vyno lašais ant gulinčios statulos
padarytos iš bičių vaško, bičių iš vaško
padarytų iš manęs
be pasipriešinimo perduodu save bitėms
jų aviliams apkamšyt savo plaukus
barsčiau vėjų metais pavėjui
ir pamečiui pamečiau nebesurasdamas
aguonos savo galvą, pabirai išbyrėdamas
pats pasisėjau slaptažodžiais, Žolinių krapylais, bičių gaudymui
spiečių nukirstais medžiais, motinėlėms
perdirbtais septyniais kalavijais
tvyrančiais iš po sniego per žiemą
kurių brangrankenas nulesa sniegenos
šiaurės paukščiai, čia vasarojančios žiemą
miega sau bitės savo įsčiose, kardų makštyse
atšipusiose, atiduodu save visą sau ir savo
nevaikams (jau suaugusiems), kaip palikimą
karčių prieskonių, po besaikio medaus vartaliojimo
apsalus žemei
atiduodu save visą jai, bičių motinai
perų ir perų karalystėje, tranzistorių
zirzėjime, sargybos pasikeitime
lavonų išvilkime ir nuogų numetime nuo laktos
lyg nuo tramplino į metakosminę erdvę
kur nesvarumo būklėje zirzia skafandrų netekusios mūsų sielos
kosminėje stotyje laikinai pailsėdamos
zirzia į negrįžtamą avilį
1980.IX.20.
XXVI
minkšta širdis neturi kur pasislėpti
lenda po akmeniu lyg kurmis, žiūri į akis
neregėmis akimis: jai badas
nesugrąžino regėjimo, nei pra-pra-pra, nesuteikė praregėjimo
dėl to nebeatskiria tikro brangakmenio nuo to po kuriuo lenda
pasislėpt nuo Hirošigės lietaus, įkypai
aukšto medinio tilto polių, jūros įlankoje
aukštam ir siauram atviruke krintant kriokliui
jo lašuose, jonizacijoje, galvanizacijoje
daužantis į krūtinę kumščiu, graudenant minkštą širdį
kailinius imtis: už pakarpos ir išvilkti
į dienos šviesą šaltą rudens naktį, miega pjovėjai
užbaigę vasaros darbus, apipjaustę
vaismedžių šakeles ir apraišioję
kiškių pagraužtus pirštus ir kojas
stovinčias per amžių amžius vis toj pat savo nesavo vietoje
guli ir ilsisi amžių pjovėjai, kombainai
užkimę subruzda iškrintant likusiam grūdui
šikšnosparniui nunešant jį vaikams
pažaisti, aukštyn kojom miegančiame kombaine
laukų darbai baigti, namų darbai dar tęsiasi
palaiko mus fabrikai, darbininkų kvartalų
priemiesčiai, aukštieji mikrorajonai
Žemieji Paneriai ir Šančiai, žmonių drausmė ir įtampa
iš aukštai, iš aukšto, žiūrinti į mus
įtempimo linijose pereinant į transformatorius
išliekant savim, jiem skirtu, darbo žmogui
išliekant savim, man nesibaigiant
1980.IX.20.
XXVII
tai aušra virš girių, jos tekėjimas išilgai upės
jos tikėjimas į mane, man išgiežiant eilėm visa pikta
dėl visa pikta ir ne, ne šiaip sau, o tačiau
aušra lyg ašara susimaišiusi su aušra
man vis tiek, aš tariau, aš skubu
iš čia grįžti į čia, kur čia mums besuspėti
paskui lėktuvus, išskrendančius iš čia
į pietus, su paukščių sielomis, mirštančiais vasarotojais
randu jų išmestus drabužius ant kranto
tarp jūros šešėlių, gerai išskalautų kūnų
nebėr su mumis, ląstelėms besikeičiant
kasmet sugrįžtam čia nauji ieškot savo prarasto aš
1980.IX.20.
XXVIII
saldieji pipirai, kartieji pipirai, paprika
daugiau nebeprekiausiu savim, pasirašydamas
pipirais, rašomosios taurės dugne
mano kvapas lyg rudenio rūkas tvyro nesisklaido
nors šiandien saulėta ir iš anksto
kyla lėktuvai aukštyn ir aukštyn virš mūsų visų
dangus, po mumis visais žemė, po mūsų visų
paliks. Tad skubėkime
grįžti pas tuos, ką neišdavėm (tegul jie išduoda
mum savo pasitikėjimą, neišsiduodami
seka mūsų knygas ir rankas, žiūri iš tolo
laukdami mūsų pasirodymo valgykloje ar kavinėje
kur mūsų tiek metų nebuvo, išduoda atgal mums
kadais paliktą saulės grąžą, garaže likusius litrus
tvarkos, vardan pasitikėjimo, vėl apsikabinkime
rusiškai, triskart barzdom paliesdami skruostus, kuriais ritasi
nesūrios mūsų ašaros, atmesdami krikščionybę
krikščioniškai susitaikome) grįžti pas tuos, ką išsaugojom
ką apgynėme, gražiai pypkiaudami, prasitardami
tik puse žodžio, kad neišsprūdus viskam
nebeduosiu pipirų sau, žaliųjų nei raudonųjų
senoj vietoj gyvendamas šauksiu naujai gyventi
nežaisti artimųjų likimu, kad nesuvedžiočiau
pasitikėdamas ir per atvirai išsipasakodamas
tariamoj savo kūryboj, kuri iš esmės
yra tik savęs pridūrimas prie visa to
kas yra realioj tikrovėj (išsaugant save nerealų)
tvirta ir nepajudinama (išskyrus save)
1980.IX.20.
XXIX
visiems atvirai kalbėjau, kad pirksiu medaus
kad pirksiu vieną paveikslą to, pas kurį veltui viešėjau
prieš čia atvykdamas, prieš penkias dienas, kad noriu
nusifotografuoti
laikas bėga, kad įamžinčiau daiktus savo fone
laikas bėga, ir aš sugrįžtu į daiktus
savo fone išlaikančius mano atmintį
tad nutariau
išlikt fotonuotraukoje, koks tebesu
jau nusipirkęs falsifikuoto turgaus medaus (perdirbto cukraus)
paveikslą (jį dailininkas švelniai dovanojo man)
vilnonių siūlų (sutaupytų už prabadautus pinigus veltui)
tada pasirodė tas makrofotografas
surežisavo tikrovės falsifikaciją
su XIX a. baldais pakrautais vagone, siunčiamais man į
paskutinę gyvenimo stotį
su trim dovanotais paveikslais (parodai pasibaigus
išsiunčiamais man nežinomu adresu)
su medumi, bičių duona, vašku, siūlais, gintaro vėrinėliu tau
ant kaklo
su slaptu šnabždesiu, kalbomis apie pasitikėjimą
tais kurie nukentėjo ir kenčia tarpusavy neskriausdami vienas kito
lagerinės kultūros griuvėsiuose
sekiau tą viską savo psichonuotraukose
kurias staigiai išdidindavo makrofotografas
baltais siūlais siūtas mano gyvenimas, su medkibiriu ant kaklo
ir tavo kryželiu perdirbtu į cukrų
dėl to ir kenčiu dabar, dubliuojamas maniako ir šarlatano
paskutiniajam teisme bus vėlu pasiaiškinti
už akių per akis visų akyse būsiu pasmerktas
jo neišdavęs, pamišėlio makrofotografo (provokatoriaus)
1980.IX.20.
XXIX a
A.Ž. vedasi mane šviesiais
dangaus kalneliais ir giraitėmis. Vedasi vedasi, ogi žiūriu
sostas, o tame soste pats Viešpats besėdįs. Garbė garbė, sakau
Viešpačiui! A.Ž. pasilenkia ir kužda jam:
– ką su tuomi (atseit su manim) daryti
gal reiktų kokią atgailą, bausmę kokią jam, ar kokią karmą
uždėt? ar kokių nors jam įpareigojimų
užkraut? O Viešpats, toks ilgaplaukis gražus barzdotas jaunikaitis
nė nepažvelgęs į mane, atsako:
– geriau tegu jis grįžta į savo lovą ir miega toliau
ir nubudau savo lovoje
1994.V.
XXX
svarbiausia nejausti neapykantos
žemei, kuri virš manęs
kalnams, kurie po manim
žmonėms, kurie neteisingai
apspardė mane ir paliko
prisikėlimui – tai atpirkimo
kelias, gerai
tada plakite mane dar skaudžiau
vasaros lietaus kruša
ant obelų, deginkit mano padus
kraujo pudra, skaudžiom tortūrom
vaišinkite mane tulžim iš perdžiūvusio butelio
ir vainikuokite erškėtrožes mano skambančia galva
žmonių, kurių aš neapkenčiau, nebuvo
tik girdėjau apie juos, bet vos palietę mane savo dalgiais
jie tapdavo geri man, man gulint žolėj ir laižantis
šuns seilėmis savo įsikandimus
visa tai taip gera, jog pasišiaušia plaukai iš džiaugsmo
ir šiurpas nueina pagaugais už pervažos
kai aš šaukiu pro traukinio langą kieme žaidžiantiems vaikams
mane patikrino žmonės neapykanta savo
mane įžeidinėjo niekšai, mane skriaudė draugai
kad tik išlikčiau, jie sakė, kad tik išlikčiau
šiukšlyno kirmėlė, dirvos varputis
suanglėjus trandis, pagraužtas riešutas
kad tik pažinčiau kaip grūdas pūvančioj dirvoj savo puvimą
savo prisikėlimą švariais žiemkenčių daigais
1980.IX.21.
XXXI
dėl to ir laimingas esu, kad šaukiu
bravo, dangaus vairuotojai, bravo
o aš tebemyliu ir tuos
kurie galvojai kitaip
o aš tebemyliu musmirę, augančią sau, bet nuodingą
žmonėms (nereikia jos duoti šunims nei musėms)
o aš pažįstu grybus
nes valgiau, kad patirčiau apsinuodijimą
dabar žinau – haliucinacijos
nuo iščiulptų žmonių širdžių pradedant
ir baigiant šlapiomis eilėmis
pilnomis kelnėmis, kurios gražiai per siūles išbluko tarpukalnėse
šaukiu, kad atsisakau
maisto, narkotikų, šliurių, guminių lazdų
kvitų, riukzakų, naftalino, kanopų
kuriom gali atsispardyti
kai per tave važiuoja lyg per dundantį tiltą
valio šakių akrobatikai
virtuvės meilei, peilių serenadai
staltiesėlių susižinojimui tolimais šviesos signalais
prieš miegą
prieš karą pasisakiau jau ne kartą
po karo tebesu. pacifistas, pacifikatorius
dabar kariauju tik pats su savim
kaip laivas tramdantis savo įgulos maištą
iškarti karininkai mano, supasi vietoje burių
ir aš juos glaudžiu prie savo stiebų rėjų rankomis
apglėbti bandau visus, gyvus ir užmuštuosius
ir nebepataisomus, užmuštuosius, pataisau jiem galvas po
pagalve ir plunksnas rašalinėse
ir tik dėl tų, kurie net po mirties kupini neapykantos
verkiu ir šliurpčioju seilėmis, varvant snargliams
iš dangaus vaduotojų lūpų, varvant
akumuliatoriams, kurių pristabdytas tekėjimas
sieros rūgštim grįžta į žemę
1980.IX.21.
XXXII
būdamas dvasioje absoliučiai sterilus
po ilgo badavimo ir nieko nevartojimo
kyšių neėmimo, gulėjimo su rūbais
nuogo maudymosi
būdamas absoliučiai sterilus
idėjiškai užgrūdintas ir tvirtas
kaip vaškas atlaikęs karščius ir nesušalęs
ligi pusės sniego prikimštas
noriu jaust savyje ir tuos, kurių nėra many
kurie guli šalia manęs duobėje sušaudyti
grindinyje pamesti, išnešti ir užlyginti
po asfaltu
noriu jaust ir tuos savyje susiteršusius
valgančius ir geriančius, nuodingais vaistais
apsiašarojusius, netikinčius
jokiais idealais
prarandančiais viltį, ultima vox, paskutiniojo teismo dienoj
prieš išžaginimą pasisakančius nuolatos
moteris, kupinas atsitiktinių vaisių
gražioj turgaus ekspozicijoje, ciklopedijoje
noriu kalbėt purvinom lūpomis, būdamas sterilus
kaip Zeno vienuolis po praregėjimo grįžtantis į turgavietės
smuklę gert su visais
dainuot su visais, dalintis jų kasdienybe
ir taip niekada ir nejausti, kad esi švarus, sterilus praregėjimas
niekada ir nejausti
kad galėjai kalbėti ne jų vardu, ne jų lūpomis
ne jų tamsumu, ne jų kerštu, ne jų pagaliais
mušančiais tave kaip bizoną, ant kurio tu joji
nešdamas juos dantyse
1980.IX.21.
XXXIII
dėl to ir nekalbėsiu niekada kaip pranašas
(kalbėjau kaip pseudopranašas, apsišaukėlis, net apsišikėlis)
kalbėsiu tai, kas baisu, neleistina, nedovanotina
o jūs pasibaisėkite patys ir nustebkite, kad aš tik grožiuosi tuo
kad jūs pasibaisėjote, kad piktinatės, kad uždraudžiate
mane vaikams savo sveikintis ir susituokti
pašto stotyje, laukiant arklių, kurie kaip paprastai vėluoja
penkiolika šimtmečių
toks ir buvo mano tikslas, pasakyt visą tiesą, o dabar
atsisveikinu, arkliai paduoti
veš mane man juos valgant, lašas po lašo iškalant
visa tai, ką jūs sugromuliuojate patys
ačiū už kantrybę vežėjau, mane stotyje pasitiks
jau ne Barbutė, o vargšė mano mergšė
man vienam tepažįstama ir apdorota
pagal mano skonį
kaip Holmsas veisiuosi bitėmis
iš klinčių uolų eksploatuodamas medų, išdalijamą lauko gėlėms
lietaus lašams, uodams ir bitėms
užteks mano kraujo
dabar nusiprausiu vazelinu, persirengiu ir pasikabinu
savo rūbus stalčiuje, nusiimu
žilą peruką (Barbutė nustebs pamačius mane) nuo savo statulos
vis dar tebelaukiančios mano sugrįžimo
1980.IX.21.
Bložė, Vytautas P. Ruduo: eilėraščių poema. – Vilnius, Baltos lankos, 1996.