I. PASPRINGĘS PIRMU SAUSU ŽODŽIU
kaip žvilgsniu sulaikyti jūroj tolstantį laivą? – klausiau, mažas kaimo
berniukas, augantis labai lėtai
ir tada atėjo burtininkė, iš rūko išniro plati jos ranka
su žiedais ant pirštų, darželio radastom, nebeprinokstančiom uogom
klausiau ir klausiau, ieškodamas išeities
iš viso to, kas neturėjo kelio į čia
ko neradau paskui visą gyvenimą –
aš mažytė kaimo mergaitė, pajūrio vėjo dukra
man rūpėjo kiti vaidinimai, kitos gėlės kiti paveikslai
jūroje tolstantis laivas ar besugrįš į krantą
senatvėje sėdint ir rūkant menkę
šaltą ir sausą žuvį, alkaną kaip ir aš
tų dienų prisiminimai išblėsta
išnyksta kaip kirminas graužiąs sielą kaip sienojų trandis
man pasilenkus nuskinti grybą sušnypštė susirangęs kirminas
ir išgąstis vėl toks apėmė kaip tada, šokant per upelį, kai sušnypštė
toks pat susiraitęs kirminas
paskui per mažai nužindau savo krūtis
ir daviau kūdikiui su visu išgąsčiu, visai užmiršusi laivą –
ir kūdikio krūtinę ir nugarą išbėrė bjauriais raudonais spuogais
kurie tapo nebeprinokstančiom uogom
ką tada daryti, klausiau senolių pirkioje kurie ant aukšto
sijojo miltus, kaitė puodus, pynė ir degino skujas
parsivesk į namus burtininkę, užkalbėtoją, sakė seni paveikslai
verkdami ant sienų kruvinom ašarom
tada tik išliksiu, tikėjau, vienišas mažas keliautojas
reikia slėpti mažus vaikus ir mažus gyvulius nuo negerų akių
tada ji atėjo, senutė, sako kada tu spėjai pasigimdyti?
berniukas, o ružavi vystyklai, tokie švarūs džiūsta
nežinojau, kas gimsiu, motina taip pat nežinojo
vos senutė išėjo kūdikis ėmė klykti
ir klykė ir klykė ir laivas nesulaikomai tolo
nei žvilgsniu, nei kortų akimis nebesulaikysi
tada atkirtau savo slenksčio gabalėlį
ir dar turėjau parako, visa tai pakūriau keistos ugnies savo dūmuose
varčiau klykiantį kūdikį kaip paskenduolį kad varto pailsus banga
ir jis nustojo klykti, būsimas paskenduolis, išmestas į krantą
nuo kurio žvilgsnio jūroje tolo laivas
šnypštė ir šnypštė burtininkė, burtininkės užkalbinėjimai
(aš tada buvau parvestas burtininku iš kitos pasvietės į čia
stovėjau tarpduryje ant nukapoto slenksčio
stengdamasis žvilgsniu sulaikyti nuo mūsų tolstantį laiką)
ir mano užkalbėjimai man nepadėjo, iš naujo
išaugau troboj lyg dūmas, lyg pakulų kuodelis
nustojau klykti ir kriokti, verkiau tyliai tyliai, ašaromis
išsiduodamas kas esu, buvau ir būsiu
netikęs užkalbėtojas, paspringęs pirmu sausu žodžiu
1980.X.8.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
II. SKENDUOLIS PAČIAM SAVY
ilgai vaikščiojau pajūriu ten ir atgal
kur elnių pėdsakai – nubrista tiesiai į jūrą
o jinai siautė išdidi ir stambi
akiplėšiškai blaškydama į šalis savo plaukus
įžūliai žiūrėjo tau į akis
rydama žodžius ir netekdama žado
akindama savo neišbaigtumu
nepasotinama rijikė – susipainiojusi marškiniuos savo
šnopuodama kaip užvaryta varovų elnė
vėjų skalikų kaukime pėdsakus užtrindama savo
išbarstytais karoliais virpančiais ant šlaunų
šaltų kaip šermenų giesmė aukštam pajūrio piliakalny laidojant kuni-
gaikštį
ilgai vaikščiojau krantų takais užlipdamas į šlapios šiurkščiažodės žolės
viršūnes
paukščių pulkai apnikę taršė išmestą savižudį kūną
kažkokio žvėrelio, paskui žuvų skeletai, paskui kažkokie nuplėšti rūbai
– visa jos seklyčia ir tamsūs skliautuoto požemio sandėliai
kur prirakinti laivai kali jos vidurių šiltinėj
bet ji šaltai užsibaigia, atvirsdama ant šono
kosti ir spjaudo pradėdama naują sapną
tai aš, trumpalaikis, pasenau prie jos kojų
o kažkada ji mane išmetė vos klykiantį kūdikį su grakščiom panelėm
demonstruot liesą figūrą, su finikiečiais žaist kaulais
žuvų, skenduolių, kremzlėm, savo pirštais ir sausgyslėm
groti kol ji per miegą šoka gulėdama, kilnodama šlaunis
bet aš neišprovokuojamas, skenduolis pačiam savy
vaikštau kaip Nyčė, miegu kaip Rembo, dainuoju kaip Rilkė
1980.X.8.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
III. KAS AŠ ESU
kas esu? – klausiau praskrisdama pro šalį, paukščio sparnais atblokš-
dama vėją
nuo rankų, kur jis prijunko laižyti kaip šuo mano šaltus pirštus
klausiau, kas aš esu? bangų taškomo nebaigto apirusio molo
žiūrėdama keliaklupsčia per naktį į tolyje veidą raukšlėtą metų metais
nušviečiantį švyturį
klausiau, kas aš esu? staugiant pūgai už lango, pro kurį melsdamasi
žiūrėjau
kaip užhipnotizuota to mirksėjimo, raginančio grįžti
namo, kur manęs laukia iškeroję laukinės erškėtrožės ir sunkus akmuo
mūsų nebaigto kryžiaus
klausiau, kas aš esu? – su tėvu radusi slastuose tris žiurkes
kurios apėsdavo mūsų kiaules ir antis, net mum nieko nelikdavo
klausiau, žiurkėms padėjus masalo, bet jos nuėsdavo masalą ir durelės
neužsitrenkdavo, nes buvo sudrėkę, nes gyvenome prie vandens
klausėm, kas esu? įnešę slastus su žiurkėm virtuvėn, kur jas norėjom
iškratyti į maišą
viena žiurkė per tėvo rankovę iššoko atgal iš dugno per virtuvę įpuolė į
mano kambarį
kur mes viską atitraukėm ieškodami jos, kas aš esu? klausiau pavargus
nuo nesibaigiančio gydymo
žiurkė šokinėjo, lipo sienom, užuolaidom, apmušalais, vazonais
pražydo anemono žiedu, klausiau, kas aš esu? kol ji visai dingo
išstumdėm visus baldus, seną spintą, veidrodį, rašomąjį stalą
stalčius ištraukėm, išvertėm paltų kišenes, nebuvo žiurkės
kas esu? klausiau prarasdama viltį
galų gale aptikom jau brėkštant, ji buvo įšokusi į lovos matraco spy-
ruokles
ir tyliai kiūtojo, kas aš esu? sušukau jai ir susipratau atidaryti duris į
virtuvę, gal ji tenai išbėgs
leis man ramiai užmigti tam suverstam kambary
neradus atsakymo
taip ir buvo: jinai iššoko į virtuvę, bet ten dar daugiau kur jai pasislėpti,
taip kad pavargę abu su tėvu
sugulėme, užsidarę mano miegamojo duris, paskui nubudau, jau buvo
po tėvo, prisiminiau žiurkę
pradėjau pailsėjusi jos ieškoti virtuvėje, kas esu? klausiau, bet neradau
jos
išsiviriau pusryčius, kur ji galėjo dingti? negi išbėgo pro kaminą
ir nutariau, tyliai pavalgiusi, prigulti virtuvėj dar pailsėti ir pasiklausyti,
kur ji sukrebždės
ir išgirdau: siuvamoj mašinoj (ją tada buvau persitempusi į virtuvę),
priėjau, žiūriu, uodegos galas kyšo iš ten kur adata paprastai
dygsniuoja
prisiūdama mus prie žemės paviršiaus, kas aš esu? Sušukau
nubėgau į kapines, prikėliau tėvą, jisai atėjo su plokščiom replėm
suėmė žiurkę už uodegos (jinai toliau nebeturėjo kur lįsti)
ir – kas esu? – norėjo jau ištraukti ir nebepaleisti, bet šikšna numuko
nuo uodegos
ir neištraukė, įtūžęs vėl suspaudė kietai nutrūkusios ir numukusios
uodegos stimburio galą
ir taip už pačio galelio klausdamas, kas esu
ištraukė žiurkę, ta dar bandė šokti tėvui tiesiog į akis, bet amžinatilsį
tas buvo atkaklus, neatleido replių ir, susipratęs
skubiai įmetė žiurkę į verdantį puodą
kas aš esu? klausiau papusryčiavusi, tačiau nebuvo atsakymo
palaidojus tėvą vėl klausiau kas esu? (geriau jam buvo mirti
negu man pavirsti ta žiurke, įkliuvusia į spąstelius
ir per švarko rankovę įkritusia šulinin)
bet tai jau kita žiurkė, kas aš nesu
nebuvau ir nebūsiu, kasdieniniai griuvėsiai
pamažu restauruojasi į visišką susinaikinimą, kad suprasčiau
kodėl manęs nėra
todėl kad ir nebuvo, buvo tik lesalas
laukiniams paukščiams, girių žolėms
mano tėvo įkritusiems šonams, įdubusiai duobei
vilkduobei, žiurkių slastams
1980.X.9.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
IV. KUR TU DABAR TYLI IR KLAUSAIS KITAPUS
skambėjo tavo balsas ragelyje, užkimus burna pilna spanguolių kraujo
ankstyvo rudens šalčio, kuris sruvo
pro praviras seklyčios duris iš sodo ir girios
miegojo žvėrys Dievo delnuos suspaudę atrajojamą lietų
mirksinčiose akyse saulės spindulį, kuris dabar po naktinės audros
perduodamas telefonu iš pietų, kur gobelenuose stiepiasi palmės
kur pietų vaisiai ant stalo blunka nuo kasdieninio klijuotės šiūravimo
šiūru šiūru ošia banga, girgžda verandos skersvėjo varstomos durys
tavo nerimas, silpnas gripas ir prašymas kad dar negrįžčiau
iš ten, iš olandijos pajūrio pylimų ant aukšto kranto, kur jūra
aukščiau garbiniuoto kaimelio
iš norvegijos atšiauraus fiordų apsiuvo, barokinio vaikų faneros iš-
pjaustymo
smakrą įrėmus virbaliniu pjūkliuku – šiūru šiūru – kad tik negrįžčiau
į tuos sunkius metus be gardesnio sotesnio kąsnio kai nežinai
kur su knygom, rankraščiais ir lagaminais atsidursi po nebepirmo
išmetimo į gatvę (mandagaus ir ortodoksiško) su temperatūra
su gripu per ragelį neužkrečiamu, su prakaitavimu ant valdiškos sofos
kitiems užkūrus tau pirtį, kad buvai aklas
pastumdėlis išduodant ir šnipinėjant
ką tu spjaudai prieš vėją užkimusia burna pilna spalgenų kraujo
matomo akyse tavo, ką tu inkšti prieš gamtos permainų ciklą
norėdamas peršokti žiemą – į glėbį tiems keliems draugams
kurie rankom sukibo beždžionių tiltu per Šventąją
aš perėjau tu likai kitapus, nes pabijojai
savo atspindžio vandenyje – tamsaus ir užkrečiamo
siūbuojančių savo žingsnių po kojomis – ir tiems keliems draugams
jų turėklams likom dėkingi – jie iki galo tikėjo
nevilties praregėjimu iš ten, iš anos pusės
(kur tu dabar tyli ir klausais kitapus ragelio)
1980.X.9.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
(...)
VI. ŠOKS IR DAINUOS IŠMESTAS
jūra išmeta viską, ko nesuvirškina –
žuvų skeletus, Iljičiaus
lemputes, paukščių
palaužtus sparnus: nurimus vėjui
tyliai meta gintarą: iš seklyčių, tuščius
butelius, nuo puotos stalo
statines iš rūsių ir smalą –
laukiniams, mums
jūra išmeta viską
kad būtų rami: paveikslus nuo sienų
vaikiškus sviedinukus su vaizdeliais, vielas
virš kurių – ekvilibristai, išmeta
pačius ekvilibristus
tu ištikimai nuleidi akis ir klaupiesi
paklusniai, jūra išmeta
tavo prisiminimą, aštrėjantį
kantrų skausmą
vaikystės tavo sodų rūgščius obuolius
kuriuos tu ištiesi man dabar kaip jūros žaltį
į drabužius nusimestus įvynioji
ir gundai drebėdama nuo šalčio
(bangos viršūnėje figos lapelis)
lauks mūsų įpėdinio jūra
išmes ant smėlio, kuris
šoks ir dainuos išmestas
1980.X.10. (2002)
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
(...)
XI. KUR KRIS MANO ŽODŽIAI Į SMĖLĮ
pririšo sunkų akmenį
ir kraujo pilna statinė
nuėjo į jūros dugną
ir susirinko visi – prigėrę, bet alkani
išblyškę paskenduoliai, prastai apsirengę
po keturius vienoj valtyj ėję į jūrą
bet neparėję, po keturius
svirduliavo apie statinę, apsilpę nuo mažakraujystės
jūros druskų išėstais kaulais
atmušė volę ir pylė
sunkų kraują, natūralų, ir gėrė
susidauždami kaukolėmis į mirusiųjų sveikatą
dar mes gyvi neragavome šitiek
ir dar mums, protėviams, vaikai dar nebuvo nuleidę į jūrą
tokio puikaus masalo – raudnos kraujo putos
jeigu gyvas – kraujo puta, jei negyvas – pieno puta
dainavo numirėliai dainą
žalčio žemę gabalais sukapoję
ir sudėję sau į burnas kaip masalą
oi vaiduokliai, kas jus beišmes į krantą
kaip jūs besurasite savo tuščią kapą šalia šventoriaus
kaip jūs besugrįšite kaukti pasikabinę viena ranka po šelmeniu
kita ant svirties? Kaip
miegosite švokšdami kamine ar
kukuodami senoj liepoj ar
karksėdami rytais bundančioj varnoj, kaip
išeisite su dalgiu į pievą, su kastuvu
į kapines, pagerbti gyvųjų Vėlinių, kaip
giedosite, kaip mušitės į krūtinę
briedkriauniais, jeigu
girti jūs nuo kraujo, hemoglobino
persiriję – tai jūsų vaikai ir anūkai jus vaišina
Velykų rytą – aleliuja, o! Aleliuja
Viešpats kėlėsi iš jūros dugno, pervertas
ūdos kabliu jo šonas ir išteka vanduo
o iš vyno statinės – žmogaus kraujas
ačiū, vaikai, ačiū, vaikaičiai, iš jūsų
kapų žels sausa žolė toj vietoj
kur kris mano žodžiai į smėlį
1980.X.13.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
XII. KOL TAVO SAULĖ MANE PAŽADINS IŠGĄSČIU SAVO
kur tu, mieloji? aš tau
seniai nerašiau – paukščio plunksna
ant savo kapo, ant tavo kapo šalia
kur įdirbta mūsų žemė, nuvelėnuota
ir išakėta, kur mes
save pasėjam – vėjo grūdais, skruostų ašarom, kad po mūsų
sudygtų aimana, iš manęs ir tavęs išskristų
kaip iš lizdo paukštukas – nesurašyta siela
neinventorizuota, palauk, tatai
kapų uždarymas, mirusiųjų patikrinimas
be to ir išvalymas, asenizacija
pirtis, švarūs nauji marškiniai
su juodais kapų štampais, palauk
rytą tekės saulė, baigsis lietus, prieš kurį aš
neturiu nieko, tik skėtį, kuris užlūžta gerklėj
dusliu kosuliu, lauk
giedros iš mano pusės, ir klūpok po
paveikslais, kuriuose
vaikai – naivūs kvailučiai, geraširdžiai
žiopleliai – juos gyvenimas
dar pamokys – ateis
šviesių dienų saulė – iš už kampo
peršokus vėją, įsirems į valties šoną, suks
vindą, grįžtant sunkiai pakrautam laivui
kuriame akmenys: grįsti mūsų kelių į
pragarą: nenusimink, mieloji, neraudok
kad pamiršau tave, kad inteligento
madingą rūbą pasikabinau, apsirengiau
dryžuotais amžiaus pradžios drabužiais
nuskalbtais – prakaito, rasų, pelenų ir ugnies
kad užsimoviau ilgas žvejų pušnis
kad pamiršau tavo knygų rojų, vargų
pasaulį alkaną, kad
matau save šiurpiom akim
mirusiais žmonėmis prisikeliu
iš pasakojimo: tam ir guluos
kas vakaras su jais | gilų kapą
amžinam miegui, kol tavo saulė mane pažadins
išgąsčiu savo. Vale!
1980.X.13.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
(...)
XVII. ŠILTASIS KRŪMELIS
arba kitą kartą jis pardavinėjo
turguj lašinius rūkytus, daug
buvo privežę, o jis atnešęs vakarop
(trumpa rudens diena)
jau niekas ir nebeperka tų lašinių
visi pavalgę, sotūs, eis miegoti
o jam dar liko svaras neparduotas
susivyniojo jis atgal į laikraštį
ir patraukė namo, jau temo
jis eina, eina, grįžteli
kažkokia šviesa eina paskui jį
paskui iš šono, koja kojon, paskui iš priekio eina
ir neatstoja, jis atsisėdo
šiltajan krūmelin (toks krūmelis buvo
jame visais metų laikais buvo šilta ir niekas
nežinojo kodėl) praeiviai
dažnai atsisėsdavo sušilti
arba užkąsti pakeliui ką įsidėję
jis išsitraukė svarą lašinių
ir atsipjauna pats, ir užkandžiauja
o ta šviesa sustojusi jam šviečia
kaip valgo jis. Tada jisai supyko
kad metė jis tą svarą lašinių
į šviesą tą – še! pasprink! – sušuko
ir ta šviesa pradingo
paskui po tiek ir tiek dienų
jau buvo Žolinės, moterys nuėjo
prie koplytėlės, kur prie Pagramančio
atsirakino, ėmė plauti langus
puošti gėlėmis, gi žiūri
iš kur čia svaras lašinių į „Valstiečių laikraštį“
suvyniotas ir užrašytas adresas kieno
prenumeruojamas: Tūzai, Baltramiejūnas
grąžino jam, tas sako: o! tie patys lašiniai
kur Salantų turguj tada niekas
iš manęs nebepirko, o paskui
mečiau šiltajam krūmely užkandžiaudamas
į tokią šviesą, kur mane lydėjo visą kelią
ir man švietė valgant, kad net „Ūkininko patarėją“
galėjau skaityti, į kurį
jie buvo suvynioti: kaip gi jie galėjo
tie lašiniai atsirasti Pagramančio koplytėlėje
už 13 kilometrų nuo čia?
tada nuėjo jie pas kleboną
tas sako, grąžinkit jam lašinius tegul suvalgo
ko nepardavęs turguje, šiltajan krūmelin
atsisėdęs vakare, pasižiūrėsim
kas dabar jam švies, tik tegul nemeta į nieką
tačiau nebėr jau šiltojo krūmelio
laukai numelioruoti, išarti
krūmai išrauti
kur jam dabar
ant pliko lauko lašinius valgyti
ir jis pardavė tuos lašinius turguje labai pigiai
1980.X.17.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
(...)
XXI. JI SAVAIP MUS ĮKŪNIJA
kaskart sunkiau laikyti savyje tuos žmones jie nebeklauso, veržiasi į patį
paviršių, kyla ant bangos
putotos, šiaušiasi prieš mane, elgiasi savaip, sukyla
atmeta mano doktrinas, manekenišką sąžinę, prašo valgyti
gerti, juoktis, kyla vaiduokliais iš kapo
baltas popierius nespėja viską suryti, saulė teka, jau rytas
sunki man buvo naktis, jų tarpe, pirštai pavargo
nuo siūlų virš scenos, prairo siūlės, suplyšo batai
rankomis kojomis einu, lipu sienom iš savo skeleto
kaip želmenys ką tik pasėtų rugių
gyvi ir žali jie, galingi, pasiruošę žiemai
o iš tavęs, iš žiemos pusės, laiškai
krinta nuo stalo, po stalą vaikščiojant žalioms kopų želmenų ugnelėms
pajūrio kopos, kapai, užpylę daugybę
piliakalnių ir nuardę tiek
jūros išplautų pamatų, manyje blėsta
rūko paslaptyje skęstančios lygumos, ir nykuma būt man vienam, visi
paliks
pasklis išėję savais keliais, liūdesio vaikai, alkani ir ištroškę
važiuos autobusais į Klaipėdą, ieškos pirštinių
kurios išnyks ore, iš po mano degtuko
iškilus ugnis vis labiau mane sudegina
atleisk, popieriaus siena, į kurią atsimuša kakta
tyli tu, aklina buvai daugelį metų
dabar griūni iš po ašarų, iš po lietaus, išsinerdama kaip gyvatė iš žodinio
lukšto
likdama neapibrėžta dvasia, kuri nebeįsikūnija
kitapus popieriaus antkapio, mano išsvajotoje žemėje
žali mūsų želmenys, pasėti kaulai, grūdai
jūros išmetami iš po nupustomų kopų
mano juodas pražudytas gyvenimas juoda statula stovi šešėlyje
klaupkitės visi melstis savo abstrakcijai
nesutelpančiai savy, kol mus neša
gyva srovė, ji savaip
mus įkūnija žaviais tolydžio luošėjančiais kūnais
ir aš kaip lošėjas
žaisiu iš paskutinės kortos
kaip Dostojevskis iš tavęs, Vera
kuri pasitraukei nuo manęs, save apgaudama
kitų gyvenimui manyje, jų labui
1980.X.19.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
XXII. NĖRA KO PRARAST PRARADUS VISKĄ
vėl nuo jūros pučia vėjas, ir vėl aš lyg Odisėjas grįžtu
į savo varganą pirkią, visų apleistą
išdaužytais langais ir dantimis
sukąstais prieš lietų ir prieš mane dar
vėl jaučiuosi gerai, vėl nevalgau nieko, išskyrus mintis
sprangias ir sausas, išmestas iš jūros, apkartusias
iš jūros enciklopedijų, vėjo blaškomų puslapių
juodų puslapių išskrendančių pažeme su varnais ir kovais
traukia jie iš manęs į pietus, į pietus
pabūgę šiaurės vėjo (jau gervės seniai savo sielvartą egzotikon
nunešė) lieka tušti knygų viršeliai, perkrimstų ir surytų lapų
(nešamų jūros krantu su paukščiais – iš manęs, iš manęs)
nieko many neliks – ant pagalvės šlapias sniegas
kris po kojų ant malkų, ant pernykščios žolės
kuri sausa kaip gerklė, geriu ir geriu sausą vandenį
rovno tridcat' liet i tri goda sidniem sidiel
i posediel, pražilau, iš čia – iš viso pasaulio
sugrįžtu į savo tuštumą (kas yra tuštuma? tu sakydavai)
kuo dabar užpildysiu visatą, nejučiom nutolusią ir prarastą
valgant antis, keptas ir virtas, triušius, aštriais prieskoniais įdarytas sriu-
bas, rūpinantis langais ir durimis
kuo užpildysiu tuštumą? kas esu? kaip žvilgsniu sulaikysiu jūroj tolstantį
savo laivą?
Itakė sugriauta, manęs paties, šventoji vieta išniekinta
pamerkiu kojas į dubenį šalto vandens ir įsiklausau
kaip ūžia jūra many, po manim ir viršum manęs
šaltą žiemą sutiksiu ligi pavasario
išdaužytais langais, išplėštom durim, niekam nieko neradus ir nieko
neišnešus
kas yra aš? tuštuma? jūroj tolstantis laivas?
nėra ko prarast praradus viską
1980.X.20.
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
(...)
XXV. LIEKU JŪSŲ ĮRANKIS
kaip liūdna pasidaro užbaigus ką nors rašyti
nėra galo be galo, o galas vis nekoks ir ne toks
o ir visas darbas sunkus kaip antkapis ant apleisto kapo
ir liūdna darosi ir ašaros rieda
o paskui jau tiksliai išlaukusi liga guldo į lovą
ir eina per galvą traktorių vikšrais traiškydama
netobulai žiestą keramiką.
o žmonės žmonės! kodėl mano puslapiuose – nepaklusnūs man
ir taip nepriklausomai
elgiatės, neinate mano pėdom, kodėl aš
lieku jūsų įrankis, įkaitas, sergantis
jūsų ligom, jūsų artėjimu
prie žemės, jūsų
kūdikių viltimi, kaip sunkių ligonių
tikėjimu
gyventi
1980.X.22. (2002)
Bložė, Vytautas P. Prieš išskrendant man ir tau: Poetinė apysaka. – Vilnius, Vaga, 2004.
(...)