vytautas_bloze
I
o Lakšmi, laimės deive, paryčiui
užmigdavusi man ant krūtinės kapinių kampe
kur turėjai lizdelį: virš kriptos
virš erškėčiais apėjusio kapo
kur grįždavau atsikvėpt nuo kilpų, paspęstų
sparnuočiams: dieną šešėlis
nakčia nematomas, po tėvų dvarelio
išporceliavimo – – – – – – –
– – – – – – – testuodama vertybių tęstinumą
paupių kirtavietėse –
kieno vardą kartoja skardžių amfiteatrų
lakštingalos?
II
sapnavosi: gėlynai, sodas ir parkas, takai takeliai
besivyniojantys apie kaklą paieškomajam: kad likčiau
kad grįžčiau: debesų nešamas
šiaurryčio vėjo sūpuojamas
vaiduoklis – antrininkas: iš paukštvanagių išdraskytos
gūžtos, iš raganų išvestos
vados, iš seno seno
dvarelio
III
kam pasakoju tai? juk ir taip
girdi mano širdį, čiulbi ką išklausius
kartoji ko nebėr: vasaros bruzdančio ryto, sodybą prikeliančio
trimito
kai gyvulėliai, pirm išgenant ganyt į
miško laukymes, varomi link šaltinio
kurs verčiasi iš po piliakalnio, nusidriekdamas
per šienaujamas ir rišamas mūsų pievas
(upelis vasarą išdžiūdavo, žemėn susigerdamas
nepasiekęs miško)
IV
taip tikra buvo viskas ir tikslinga, ir tatai paliudydavo
besitaškančių pažaliavusių vandens kubilų
vežimas apypietės ganyklon: su besisukančiais
virš jų, kubilų, viduvasarį, mašalų debesėliais
ir nardančiom viršum jų, iki pat
pamiškės nulydinčiom – tvartų ir žvyrduobių
kregždėm, o grįžtant dvikinkė padvada
parveždavo melžėjas ir pietų pieną
V
užmigdavau atvirom akim, į aukštas į
dausas įsižiūrėdamas, įsiklausydamas
į pelių ir putpelių, pelėdų ir pelėkautų
naktį, į
girinių balandžių (prieš auštant) ūbavimą: matai?
ji dar anapus miško, o va jau
ir pašoko, ir tiesiai į akis tau, nors pats dar
įmigis rūmelio balkone naktinėjančiam
VI
vėlų rudenį, po eglišakiais
kaip ežys į lapus įsirausęs, vėtrai šėlstant, metams
baigiantis, virš aukštų, virš pilkalnio eglių, prisikeliu, savo
paties palikuonis iš
protėvių kriptos, kur aukštą ir šakotą
kartodavau giminės medį: – paieškomas? – taip
– pabėgęs? nuo tremties? kuriam galui? – grįžti
kirtavietėse pasivaidenti
VII
kaip tam perkūnijos nutvilkintam
kumetės vaikigaliui – motina
apsmilkė, aprūkė, žolelėm iš laukų parsineštom
po šventais paveikslais džiovintom – gydomųjų galių
įgavusiom: tada būdavo tokios
kurtinančios perkūnijos, tokios liūtys:
šuoras įšokdavo pastogėn, aptėkštadamas
atvirą paauglio kaktą, apipurkšdamas
pagalvę ir iškritusią iš rankų
atverstą knygą
VIII
kodėl visa tai pasakoju? taip taip: viskas
nelaiku ir nevietoj: iškrėsdavau šį bei tą
(rupūžiux, šėtoniux – mamos arba sesers komplimentai)
"su tavim nepanuobodžiausi" – vėlyvoji mylimoji
šypsodavosi: kad ir mūsų, vaikų, mimastika
akrobatika: rankų– kojų– skryblių– kaukių
ermyderis, ant prieklėčio: svirnas buvo grynas
unikumas: nė vienos vinies meistrai, statydami jį
nesukalė, kitaip sakant – tik medžio
vinys, tik ąžuolinės, grindų ir lubų lentoms
prie balkių pritvirtint: per metų metus, gal net šimtmečius
ir grindys, ir lubos išdilo: nuo grūdų šiūpeliavimo
nuo jų sėmimo, šlavimo: net išsiduobė, tuo tarpu ąžuolo vinys
tiksliau, jų galvutės – nedylančios barkšojo net
prieklėtyje, kur taip
smagu būdavo žaist: užuovėja, įsaulis, azartas
muzikuot, dainuot, pamėklėm persirenginėt iš
pasakų – ar dar kokių mėgtų tada knygelių – personažais
būt – ką tikt
mokytojėlė prisimindavo iš atkuriamų savo
mokyklos vaidinimų: smagu buvo došytis, dūkt, žirgais jot
nusiplūkt iki kvaitulio, kai akademiška ekmistrinė
atnešdavo laumės vaišių: ką tik iš miško parvežto
pieno, dar šilto, arba duoninės giros
(su žemuogėm ar razinom) ir visą padėklą
juodos duonos abišalų: kam su medum, kam su varške, kam
taukais apteptų, kam uogiene: artistų pirštai greit
išstvarsdydavo laumės dovanas, tik trupiniai
byrėdavo paukščiams: publikai priešais
sceną – kartu su iššluotų
svirno aruodų nuobirom bei sąšlavom
ar net į spąstelius įkliuvusia
kokia kvaiša pelyte, kurią ir katės ir vištos
puldavo pasiglemžt (ir nešt viščiukams ar
kačiukams): išberdavom kartu su užmirštu
kišenių bei veršenikių turiniu
(žodžių kišenėse neieškodami) su žirnių
pupų, aguonų, su džiovintų vaisių ir uogų
su radybų – atspėk, ką turiu? – vardais: o kas ir kada
juos sėjo (klausė vėjas) jūsų, artistai, vardus?
IX
dar nenudžiūvus rašalui (mokytojėlė taip mokė) reik
raideles parašytas
apibarstyt pelenais, tik tada atsikvėpt ir
pūstelt: tik tada
žodžiai bus švarūs, lūpos nesusiteps nuo
jų, gražiai rašomų ir tariamų: bet mes mokėjom
ir kiek kitaip nupūst nudžiaut: kaip kad nuo skalbinių virvės
svečių rūbelius, uogavusių miške ir gavusių
lietaus (to paties kur mus tada, atsimeni? užklupo) –
mokėmės
kad būtų intriga: kas nupūtė?
nudžiovė? kas nujojo? nušvilpė? kad rastųs juoko iki ašarų
visiems: kol kas tik mandolinistams
ant prieklėčio
statydavo į kampą, klupdydavo ant žirnių
dar ne: "veidais į
virš galvos!" – ne ne, dar tik
pirmasis veiksmas: bus tai finale
X
prisipažint reik: pamiršęs buvau, kad
svirno durims vis dėlto buvo naudota ir tikrų
vinių (gal tai jau kiek ir
vėliau: po sukilimų, karų, rekvizicijų)
aišku, jos, geležinės, buvo ir čia pat, dvare
nukaldintos (žaizdro, kūjo ir priekalo darbo)
didgalvės, į duris šifrų ornamentais
sukalamos, kad sudarytų kryžmą eilių
žaismą, kaip ir durų lentučių – eglutėmis, raktų –
slaptažodžiais, kad ilgas
darbas būtų rakyt ardyt, kad neįmanoma
būtų visa tai (mums) išplėšt: kas atpažįstama
klasikoj bei tautosakoj (turiu galvoj ir
tėvų bei senelių knygas, užrakintose skryniose slėptas
kareivėlių su dideliu vargu (frontui praėjus)
atplėštose, tikintis lobių, o neradus jų –
bent nusišlapinta, nusilengvinta
ant jų, gražiai įrištų, įvairiakalbių
XI
vaidindavome (tėvui režisuojant, jau buvau
berniūkštis) vaidindavome "Trenktąjį Orfėją": vesdamasis
Euridikę (t.y. tave, Lakšmi) laiptais
iš rūsio, iš po svirno, iš žiemos
nebūties, sužadėtinę savo, nebeištvėręs
grįžtelėjau atgal dirstelėjau žemyn (kas buvo uždrausta) į
luomų lygybę (vardan tuščios garbės), į dvarų dūmų
liustracijas: tremtinių sukilėlių
narsuolių prosenelių (vardan) tada dar mūsų, t.y. jų, galvų
egzekucijas (budelių atjautos
vardan) – ir tu nebegrįžai, Neatpažįstamoji, iš
požemio, o!
laimės deive
mūsų parko rožyno lakštingala
XII
dėl to, kad neįsivedžiau tavęs iš rūsio (daržovėms, alui,
vynui ir pan.)
į mūsų erdvią virtuvę
raudonom plytom grįstąją, pasąmonėj restauruojamą, kur
būdavo keliamos
talkų, kūlimų, kelių taisymo, linų mynimo ir kt. gvoltų
baigtuvių puotos: su šokiais ir žaidimų
rateliais, su ūkiškais orkestrėliais
(tam tada ir atsirado dvarelyje jaunėlė
mokytojėlė: šokt, dainuot, muzikuot, piešt
juodbėrius išjodinėt mokiusi
(bet tai tik per vasarą, na dar per
žiemos atostogas, kai grįždavom iš gimnazijos)
XIII
sesuo ir brolis išvykę buvo paviešėt
kitan dvarelin, pas pusbrolius, o toji naujoji
auklelė, puspusseserė (irgi iš
sukilėlių, taigi dvarus praradusiųjų)
mokytojėlė ta (kažką man svirne prie spingsulės
tebeskaitant, prie lajinės, iš cukrinio
runkelio išsiskobtos) staiga išniro, pasimeldusi, iš savo
guolio ir šmurkšt pas mane po mano
antklode: net žadą, žinai tamsta, man atėmė, nes vienmarškinė
(l2-os ar net trylikos jau buvau): jai tik kutentis
tik cypaut, pati nežino ko
nori: nors tu sienon lįsk! jon būtent nugara atsišliejęs
rankom kojom išstūmiau ją, vargšelę, iš gulto, net žnegtelėjo
ant grindų: ant tų pačių, su ąžuolinėm
vinių galvutėm, barkšančiom – azartui
apmalšint
nuskriausta (ne ką vyresnė buvo) šliurpčiojo,
apibūdindama
mane ir šiokiu ir anokiu, nesuprantančiu
juokų nei pokštų (net pagailo jos) esą galėsiąs
dabar paskųst ją vyresniajai: ta tik ir laukia
ko nors tokio, kad namo ją išsiųstų (mat kad tėvams
nesiskųsiu, ji žinojo, nes tėvas bausdavo (tiesa, 1. švelniai)
ne tą, kas kaltas, o tą, kas skundžia: atseit, iškęsk
ištverk, neik skųstis
XIV
tad nutylėjau, niekam nė žodžio (tik dabar
pirmąkart, ir tik tau, išsipasakoju)
tik kažin, ar gerai
kad nutylėjau?
mat po metų kitų, žalčiukė ta
sugundė tėvą, t.y .prikombinavo prie
jo (motinai išvykus stovyklaut:
buvo moterų šaulių būrio vadė)
būčiau pasiskundęs – būtų išsiuntę namo
nebūtų įvykusi ta drama
šiurpi tėvams (abiems!) juoba
skaudi mums, vaikams, nes tėvų
ilgam pairo santykiai
XV
žodžiu, motina, grįžusi iš pajūrio, tuoj suprato
kad kažkas ne taip: greičiausiai vyresnioji (ta
vad. ekmistrinė ) kažką suuodusi
buvo (romansą– mezaljansą), gal pasiklausius prie
lango: mes, vaikai, aišku, jutom, nuogąstavom, supratom, kad
tai – labai ne kas, bet tylėjom (taip mokyti buvom) ir būtume
ištylėję, o vyresnioji, ji "rezidavo" kambarėlyje
prie tvartų, kur buvo rūkykla (dešrų, lašinių, kumpių), tad
irgi neiškart suuodė: gal dirstelėjo pro užuolaidos
kraštelį, sodybą
naktį apeidama, o gal iš švytinčių akių įsimylėjėlius
atpažino, nes visiems (t.y. visoms) tėvo pavyduliaudavo
labiau nei pati motina (irgi buvo iš bajorių
seneliai buvę sukilėliai, žodžiu, visas suokalbių
lizdas ar štabas): dar vaikščiojo kalbos, kad ir ji
dar jaunystėje, pokylių šokiuose, kur būdavo kviečiama
kaip gaspadinė –
vis apie tėvą sukdavosi, vesdavo šokt, kai "damų teisės",
bet nieko jai
iš to neišėję, tad liko
senmergė, degradavo, nuskurdo (kaldras
siūdavo) kol – jau kitaip – prie
tėvo namų pritapo
matyt, tai jos buvo darbas: įskundimas
mokytojėlės atstatydinimas:
"namo išvarysiu" – kaip ji sakydavusi –
išsipildė
XVI
šiaip, tai motina pati viską tvarkė, buvo
valdinga ir gabi tam, tad nedelsdama
atstatydino mokytojėlę (puspusseserę iš motinos pusės:
tėvas tylėjo
nesikišo: iškentėk, ištverk) namo, pėsčiom, per 25
my1ias, į šuns dienas, kalę! – giežė motina, "Lietuvos
statuto" nevartydama, analogijų nei pavyzdžių
neieškodama: katė (taip kt. vaikigaliai mus įžeist
norėdami
ją pravardžiuodavo) išpurkštė kalę, dvaro
rūmelio katė, mokėjusi visas kalbas
iš balso ir akių atpažindavusi kas yra kas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
verkdama iškulniavo nakčia su maišeliu
per petį namo (kažkur apie Šaukotą)
nyku tapo namuos: iškentėk, ištverk
XVII
tik kam aš tą viską jau kelintąkart tau
pasakoju? sukdamas apylankomis
dvigubadugnių dėžučių meistras? monstras
iš rūsio butelio? visą tiesą tau išmeluoju
iš kur fleitos balsas? iš po
virtuvės: švilpaudamas
rūsyje (kapų? ar bulvių, alaus ir vyno?) nes niekad
jau nebūsi nei
atstatydintoji, nei įvestoji didžiulėn mūsų
virtuvėn, raudonom plytom grįston: tėvų
dvarelin, kur dabar tik liūdni
tuščių namų vaiduokliai, portretų šermenys
antrininkų diskusijos, apkalbos, atsiprašinėjimai
kur sakiau: tylėsiu kiek galėsiu
sėdėsiu, grosiu ir eiliuosiu
vienai tau, ak
XVIII
nes tu ir žirgų išjodinėtoja buvai
kur kapinių kampe
kur erškėčiais apėjęs mano gulto
galvūgalis, kur tarp jų, man virš kaktos
lizdelis, kur
kinkyk kinkyk, paplak paplak, važiuos važiuos
žirgelius žirgelius
XIX
bet nė iš vietos
ant sukaltų vinių (jau ne galvučių, o smaigalių)
guliu, fakyras, fokusininkas: iškentėk, ištverk
išsiugdyk kantrybę: nei skųstis, nei guostis
nebus nė kam
XX
kur sentėvių pilis? kur peilis
skiepijęs obelaites? o peilių mėtyme
į klėties duris! o likimo
išjodinėjime! o lyrikos
juvelyrika!
XXI
mus skiria tai, ko
nebėr: nebėr jėgų
atstumt, nubraukt nuo kaktos
kruviną tvarstį, iš kurio styro
spyglių smaigaliai: kas buvo
įsikalta galvon: iš po
erškėčių lizdelio: plikais pirštais išplėšiama
iš atminties, iš anapus kapų
tvoros, kur paryčiui užmiegi
ant krūtinės man, laimės deive
Palanga, 2004.XI.6– 30
Literatūra ir menas, 2005-02-11