bleizgys


Fonas vienai kartai


pilant karštą asfaltą oranžinės jų liemenės – negras
ir apelsinai. Lenkijos uostas:
gelžbetonio platformos
aplipdytos senom dokumentinio kino juostom
balsavimo lapeliais primenančiais dangoraižius
iš New Yorko

naktį priemiesty angliškai ūkia laivai ir švytuoja
liepsnojantys benzino buteliai – negras
ir apelsinai. Pablyškę jaunuolių veidai

o paskui mes mylimės skubėdami pakrantės kambariukuose
atmintinai išmokę pirmuosius biblijos skyrius ir senstantį
komunistinį baudžiamąjį kodeksą
anapus mūsų laukia negras
ir apelsinai

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998




Senis šokantis džiazą

Sopote prasidėdavo festivalis (dar būdavo
pusiau žalios slyvos): vasara persirita dar vienais
metais ir mes nostalgiškai slyvų minkštimais liečiam
saulėj įrudusias raudonlūpių merginų krūtis

o pajūrio estradoj ligi pat ryto groja džiazą
ir juokingai kraiposi senstelėjusios moterys – poilsiautojos
laikas man panašus į džiazą šokantį senį

ir senstančios moterys pusžalėm slyvom pasitepa krūtis
kad oda nuo rūgšties gražiai įsitemptų

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998




Eilėraštis šlemščiantis žolę

žiūrėdavau kol šitas repečka peizažas
iškopinėdavo akis – snūduriuojantis vaizdinys
mano kūne verčiasi ant kito šono – pusiaužiemis
margas barsukas

jei nubusčiau pavasarį prisirašęs eilėraščių – tai vis
sapnas barsuko. Genys išskaptavo man formas
miego rupokšlis – eilėraštis. Mano ritmas – genys

arba gyvulys šlemščiantis žolę – o savo noru
verčiau būčiau geru psichologu. Eilėraštis – tai
toks gyvulys

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998




***
galėčiau leistis su karavanais arba į gelmę ieškoti mitų
bet mitų nėra kaip jau neliko karavanų
kaip neliko dykumų kur vaikai randa stebuklingas lempas

juokinga buvo mano vaikystė ir visas gyvenimas
ir visas jis buvo graudus (klausiu
kada pasibaigs)

žmonės smėlį paversdavo žaliuojančiom oazėm
(kam visa tai)
kaip sraigės rengdavosi plieno šarvais sudėjo
tūkstantį legendų apie mano priešus ir artimuosius

galėčiau ieškoti jų
visų išėjusių ir einančių karavanų ir smėlio stebuklų
(kaip rūdys geležies ir rupūžė žemuogių manęs ieško mirtis)

su piemenėlio lumzdeliu tau groju
ganykis ant manęs jau baigiančio pamišti
ant smėlio lauko kur lempas
ir akmenėlius išrinko vaikai

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998



***
vis liesėjo mėnulis – grobas (ar kaulas) šermenuotame danguje
vis liesėjo mėnulis o mes skaitėm edgarą po
neapšviestas tarpas tarp pasaulio ir tavęs manęs
kedrų ir bambukų ar skardžio ant kurio sėdėjome

o mėnulis vis liesėjo – kaip mūsų knyga ir bijojom
kad su ja (ar juo) baigsis mūsų fantazijos:
juk niekada nemokėsiu aprašyti kaip sėdėjome ką galvojome
netgi ar iš tikrųjų netoliese tekėjo upė – ar tik vaidenosi

juk niekada nemokėsiu su tavimi kalbėtis nes pasakyti negalima
minčių kurios yra tik mano – nors galbūt apie tave
o tas mėnulis ir juodas dangus tarsi juodmargė karvė
ir iš nevilties (ar dėl mėnulio) puoliau aprašinėti tai ko nėra

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998



***
tai reiškia kad neįmanoma pavalgyt arba apsirengt
pasiruošt žiemai ar vasarai neįmanoma papasakot
kaip iš lėto valtis vidudienis saulė daug lėčiau negu laikas
nes laikas tėra laikrodžiai dienos vakaras metai

tai reiškia kad nėra daugiau apie ką kalbėt kad neišseko
nė viena upė netirpo ledas suposi ir ūžė prisirpę pušys
tai reiškia kad kalbam apie praeitį ir ateitį daug lėčiau
negu laikrodžiai saulė vakaras kad paukščių takas

tai reiškia kad viskas gali baigtis būti kitaip kad reikia
rinkti žodžius dienas rudenius žiūrėt į perinčias antis
kad negėda juoko ir baimės sniego lietaus kad nežinai
vorų ir paukščių vardų nemoki mėgdžiot susišnekėt būt

kartu su kitais su savim tai reiškia kad neįmanoma sulėtint
pagreitint gailėtis sutapt kad slegia kad perniek kad visa tai
svarbu ir greita kad nėra daugiau apie ką galvot kad laiką
alkį anties mažylius apspitusius valtį. Kad tylu

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998



***
toks šiandien lietus ir saulė šiandien
viskas kartojasi
į kino
teatrą ateina žmogus ir sėdasi į nurodytą eilę
kiti – iš šonų prieky už nugaros

prasideda seansas kur nieko nauja tik be galo skaudu

atokaitoj žmogus baltais marškinėliais ir mėlynom kelnėm
karpo gyvatvorę valgo bandeles su kažin kokiu saldžiu gėrimu
grupelė moksleivių vyksta į kalnus ir daug kas dar
taip ir lieka
galima iš naujo kartoti žodžius vaizdus
kur nori – išbraukt pridurt ypatingais atvejais netgi patikslint
paklaust praeivių ir besikeičiančios gamtos kol užeis svaigulys
ar ruduo (kai lapai ir smėlis suka ratus). Galima visai

nekalbėt apie laiką

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998




Čia vaikai ateina rinkti kaštonų

mes pagalvosim apie amžinybę susėdę rudenėjančioj estradoj mes pakalbėsim
apie futbolą (čia vaikai ateina rinkti kaštonų ir randa nuo alaus
butelių primėtytų kamštelių). Ir niaukiasi rugsėjis

mes bėgiojom molėtoj aikštėj ir ištrempėm rudenį. Tarp džiūstančių lapų
trimitai ir mūsų alus ir tik keistos šukuotis atpratusios moterys
stebi šį futbolą (čia ateisim rinkti kaštonų vieną rudenį)

ir įnirtingai vaikomės kamuolį kad nebūtų graudu

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998



Gimties eilėraštis

diedukas žemuoginiais sparnais pažadins mus iš miego
(patys rinksimės laiką mieloji. Mūsų pagalvės minkštos
ir šviečia) ir diedukas žemuoginiais sparnais
tavo įsčiose saugos siūbuojantį miegą

žmonės ateina iš miego – iš žemuoginio vandens
(tai kvapas mūsų meilės mieloji. Kai pažadins mus
laiko vanduo tavo įsčiose švelniai kvepės)

mes kopiam iš miego gelmės ir drugelis diedukas
įsisupęs įsčiose tylės. Žemuoginis įsčių vanduo yra
nesibaigiantis miegas

ir aš nežinau iš kur ateina žmogus
bet jam reikia šito vandens

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998




Tos vienos įsčios mirtį nujaus


išsigandai lietaus? čia laikas šlama
bijai? bijau (jau seniai numiręs rašau
mane sugrauš)

kaip mirei? po lietaus (nerašysiu
sakiau bet rašau). Manai gyvensi ilgiau?
aš save žudau

loja? ne, aš miriau po lietaus
miriau (motina įsčiomis jaučia
tolstantį mano luotelį)

bijai? bijau

Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998