1921 m. spaudoje pasirodę Kazio Binkio eilėraščiai – „Vėjavaikis“, „C 40°“, „Vokiškas pavasaris“ – savo apnuoginta ir chaotiška pojūčių kalba, netikėtais matymo rakursais, „kosminėmis“ hiperbolėmis jau aiškiai bylojo, kad poetas peržengė Rubikoną, skyrusį klasikinę, melodingą ir harmoningą, poeziją nuo naujosios – disonansiškos, konvulsingos, sujauktos, kaip ir pati imperialistinių karų ir ekonominių krizių draskoma epocha. 1922 m. grįžęs iš Berlyno, K. Binkis Kaune, didžiojoje universiteto salėje, skaitė pranešimą apie ekspresionizmą. Tais pačiais metais jis išleido „Keturių vėjų pranašą“ – savo naujų literatūrinių simpatijų ir siekimų manifestą, kuris iškart atsidūrė priešingiausių nuomonių sūkuryje.
1923 m. pasirodė jos naujosios poezijos rinkinys „100 pavasarių“. Naujuoju poezijos keliu K. Binkis pasuko ne kaip įniršęs maištininkas, o kaip jaunas, šaunus ir nerūpestingas vėjavaikis, kaip putojančios jaunatviškos energijos nešėjas. Čia glūdėjo jo lyrikos poetinis grožis kartu jos idėjinis seklumas, jos greito kūrybinio išsekimo priežastis.
PAVASARĖJIMAS
„Pavasario saulė nušvito meiliai“
Ir žiūri.
Ei, žeme,
Žemėn kepurę,
Žiūrėk - spinduliai,
Ne saulė - senovės lietuviškas dievas
Šypsos dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievą,
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo miliardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis!
Nebe pirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis.
Bet taip ištekėki,
Kad rudenį nebesiskirti.
Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas kad senatvėj tau dantys išvirtę?
Liepk - grimą!
Ne našlę - bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim.
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk - kad vainikų vainikai.
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų ir paukščių orkestrą.
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo,
Bet:
Kad vainikai mirgėtų,
Kad dainos skambėtų,
Kad lydėtų tave
Visą gyvenimą tavo.
Saulė iš snaudulio kelia.
Prie vartų jau tavo jaunikis.
Žeme, senele,
Rangykis!
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
VISAI PASIUTĘS
I
Vėjas atprunkščia iš Baltijos
Siusdamas, siausdamas,
Šiauždamas, lauždamas,
Raudamas, nešdamas,
Vejamas, gaudomas.
Ei, tai valia, tai valia, tai valia!
Milionas valių.
Nesušvilps: negaliu!
Nei krypties, nei kelių, -
Kur pasuks - te valia.
II
Malūnas keturiais sparnais.
Tuščia jų!
Pabandė - triokšt!
Pakaks dviejų...
Klojimas klūpčioja girtas.
Sušiaušė šiaudus.
Po kiemą gaidį gaudo.
Sodas kojose nebetvirtas
Blaškos ir čiaudo.
Pavirto pirtis.
Nusviro svirtis.
Varnai sparno trūksta.
O vėjas dūksta.
III
Katiną! katiną! katiną!
Juodąjį, žebrąjį katiną
Čiupo nuo prieklėčio
Ir į padanges šuoliais nutratino.
Išvertė katinas akį.
Šiaušiasi katinas.
Katinas padange šliaužioti pratinas.
Plėčiasi, pučiasi vėjo rieškučiose,
Padengė katinas padangę!
IV
Ei, sumauros, sumauros, sumauros!
Dar nematėt tikros jūs audros.
O nei žemės, nei dangaus!
Vėjo niekas nepagaus.
Vėjas ūš, vėjas gaus.
Nesušvilps - negaliu.
Nei krypties, nei kelių, -
Kur pasuks - te valia!
Ei, tai valia, tai valia, tai valia!
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
* * *
Aplinkui tik dairosi akys nustebusios,
Kai mainos stebuklų stebuklai pasauly.
Pasislenkit į pakraščius debesys,
Kad matyčia sugrįštančią saulę.
Visus turtus lig šiolai nematomus
Nubudusi žemė šiandie man parodė.
Ir kūnas apsvaigęs. Kvėpuoja kiekvienas jo atomas.
O dvasioj, - kaip vyšnių pražydusiam sode.
Šiandien sprogsta laukuose grūdų miliardai.
Ir galvas iškišę diegai pirmą kartą alsuoja.
Ir miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda.
Visi paukščiai sujudę pakrūmėms balsuoja, -
Turbūt, renka mane savo viešpačiu...
O, šiandie aš skrajot ir dainuot pasirengęs!
Ei, tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių,
Nuvalyk tik greičiau man padanges.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
VĖJAVAIKIS
Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs, -
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu linktyniais.
Gulbės - kelią!
Gervės - kelią!
Debesų kelių didžiuoju
Aš važiuoju!
Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištisus.
Mano vėtra kai padūko -
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.
Kas man vėją pažabotų?
Kas man vėtrą paviliotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju.
Lik, pavasari, tarp pievų! -
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, - sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
VOKIŠKAS PAVASARIS
Berlynas aukštyn kojom drypso.
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Sypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti
Nežino ar jiem sprogt, ar ne...
Tiktai už lango vazane,
Svaigių skanių kvapų pilni
Narcizai pradeda šaipytis,
Lyg vaikas alkanas sapne.
Žvėryne miega krakadilai,
Liūtai, bezdžionės ir gyvatės.
Šale Žvėryno savo viloj
Jau rengias gult aristokratės, -
Juk metas jau - nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai,
Pabaigę gatvėse kadrilį,
Senai po urvus išsislapstė,
Pralenkdami kuris katrą.
Jau vietoms merkias elektra.
Pakilo mėnuo dar aukščiau.
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,
Pakreipęs savo snukį plokštų,
Jis išsižiojo dar plačiau
Ir atsiduso. Pūstelėjo.
Ir šiltos srovės minkšto vėjo
Užliejo knarkiantį Berlyną.
Mėgino mėnuo į Žvėryną,
Bet staiga pro stiklus pamatęs,
Kaip rėdosi aristokratės,
Paraudo senis ir už bokštų
Užrito savo veidą plokštų.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
AKVARĖLĖS
Vasaris vėjas kamuoliais
Per mišką ritas.
Varsų albumą tuoj atskleis
Gegužio rytas.
Prieš rytą miškas užverstas šešėliais.
Sumišę melsvos akvarėlės
Su purvinais laužų dažais.
Aprėžtos laužytais ruožais
Neaiškios piramydos, prizmos...
Mąstai nustebęs ir grąžais: -
Ar miškas čia, ar futurizmas?
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
* * *
Kaip tiktai miškas ima sprogt ir blukt,
Tai bus tuoj miškas žalias.
Kaip tiktai paukštės ima gūštas sukt -
Miške netvarka kelias.
Juk varna nieko gyvulys,
Juk kartais ir pakarkia, -
Bet svetimon gūšton įlys
ir pakelia netvarką.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
DEBESŲ JAUČIUKAI
Laukai pavasarėja.
Tik dar rytais šalčiukai.
Dangaus pakluonėms vaikštinėja
Debesų jaučiukai.
Išvilk iš skrando
Savo sielą
Ir leisk ant vėjo.
Debesų pieningą bandą
Tegano padangėje.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
* * *
Purienai papieviuose papuro.
Ir vaikigaliai, kaip gervės,
Po papievius vaikštinėja.
Purienų visiems po pūrą.
(Tai bus džiaugsmo karvėms!)
Ir vaikigaliai, kaip gervės,
Po papievius gūrinėja.
Purienai papieviuose papuro.
Ir dangaus mazgoliai vietoms kiūra.
Ir saulės kraštas vietoms matos,
Kartais matos visas ratas.
Ach, tos karvės, kurioms džiaugsmo!
Mes jo lauksme nesulauksme...
Kad taip pievose, kur žydi -
Nors akims pasiganyti.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
DUONELAITIŠKAS
Pavasaris aukštielniokas nugriuvo žemėn.
Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.
O kur toliau, kur pamiškėje,
Tai laukai atrodo lyg aptemę,
Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo.
Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai,
Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko,
Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.
O saulė vis skaistėja ir didėja:
Ji viską savo šilma įgali.
Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį -
Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.
Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.
Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmanėliams,
Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,
Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams
Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaiginančioms dujoms.
Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso.
Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.
Žinok, jog sauso nieks neklauso, -
Išgerk pavasario sulos
Ir stok į vidurį!
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
BOTANIKA
Stebiuos, kad pakvipo Japonija.
Europa dar sprogt nepradėjo,
Dar naktys šalnuojančios, -
O čia ties galva man cidonija,
O ten vėl magnolija
Pavėja
Į vasaros rytus žiedais bemosuojančios.
Pro stiklo kalėjimą palmės sušiurusios,
Azietėmis labai surūpinę
Žiūri.
Visai nusigrįžę nuo jų susimąstė agavos, -
Svajoja, leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavus,
Sugrįžti į mylimą tolimą savo Laplatą.
Lotosas pyksta, kad nėra čia Nilo
Ir kad piramydų iš čia nematyti.
O čia vėl Gogeno paveikslų gražuolės, turbūt iš Tayti,
Šnabždasi vienos, kaip jaunos kreolės,
Bet žmogų pamato
Ir vėl tuoj nutyla.
Augmenys mieli!
Žinau, kai pasilgsti, -
Tai rodos greičiau tiktai galvą į vilkstę
Ir niekas į širdį tada nebeprataria.
Bet mieli, -
Jei skauda, jei visai nebegalima -
Duokite šian visi po lapelį man, -
Nunešiu juos į tolimą jūsų ekvatorių
Ir į lanką, kur žemę apjuosia,
Prisegsiu, kad atmintų, jog skurstat
Šiaurės tolimuose kraštuose.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
* * *
Įkirėjo taip po svietą
Klaidžiot, kaip vėlė be vietos.
O, kad rasčiau tokią vietą,
Iš kur matos visas svietas...
Rūkas, dulkės, purvas, sniegas...
Ir daugiau aplinkui nieko.
Šauk - vistiek negirdi niekas,
Trusk - vistiek pastips ant sniego.
Kaip pašautas senas vilkas,
Išsitiesi kur ant tilto.
Sudundės išlėto tiltas
Ir žemyn nuleis kaip vilką.
Ech, galvoje vienas švinas,
Dvasią troškulys džiovina.
Kad taip šviną sudžiovinus,
Spindulys kad skilt iš švino...
Dar tolyn nors žingsnį vieną,
Dar - nors pusę mėnesienos...
Pažiūrėt, kaip mėnesienoj
Tu ant svieto vienui vienas.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
NUSIŽUDĖLIO IDILĖ
Iš visų karklynų rūkas kyla.
Žiogai šnabždasi su šieno kūgiais.
Galva sveria 150 kilo.
Galva svyra nuo pečių,
O akyse ugnys.
Papievy šienpiūviai dainuoja,
Šienpiūviai danguj šienauja žvaigždes.
Susitaikinsim su brauningu geruoju,
Geruoju žvaigždės nubirės,
Beliks žvaigždžių pašvaistės.
Į savo daugspalvį širdies albumą
Sau atminčiai paimk ir sudžiovink tu mano sielą...
Akyse gęsta ugnys. Kyla dūmai.
Nutrūko šienpiūvių garsai,
Nutrūko bevielio telegrafo viela.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
S A L E M A L E I K U M
C 40°
1
Nusibodo vis grįčioj ir grįčioj,
Ir sienos ir lubos ir kertės.
Jei pro langą laukų nematyčia, -
Reiktų kartis.
Ponas daktare! Sveikata, matyt, kiek pasivėlino.
Ar negalėtum paskolint man savo sveikatos?
Man norėtųs aplinkui, kad žalia ir mėlyna,
Ir kad apsidairius - bent matos!
Kad pieva ir airiai,
Kad debesys gryni
Ir lazurka kad susimaišiusi vėl su jais, -
Atsistoti kur vėjo pagairėj
Ir šildyti saulę keturdešimtalinkais celsijais.
Bonkos? Kas bonkos...
Nejaugi parneval jose prilakt turi?
Žinote ką, ponas daktare, -
Prirašykite man šiandie oro.
Tik skanaus kad ir gryno.
Toksai apetitas -
Jog, rodos, sugerčia pusę pušyno.
Ir pulso nereikia.
Kol gyvas,
Širdis tebeveikia -
Ne širdis, bet stačiai lokomotyvas!
Atsargiai atsiduso.
Mano: agonija.
Visas vaistuose sumirko.
Gerai tik kad ūsai,
O tai visą grįčią nušviestų ironija.
Ar taisybė, pons daktare,
Kad jus mano bacilos papirko?
2
Kai rytas saulėtas,
Galvoje gera.
Ir mintys bijosi geriau manęs.
Tik krūtinėj Sachara.
Ir išnyko kažkur visi raumenys.
Beliko apvilktas į odą skelėtas.
Tai ir kūnas iš skroblų ir nervų suįrusių.
Spiaut į tokį kūną,
Kuris, jei neprisikelia iš numirusių,
Tai į trečią dieną supūna.
O dvasia išsitiesė - didelė, didelė...
Nuo žemės lig užu sietyno.
Tik šaknys sukemštos į menką
Nedidelį įdėlį,
Kuriam sudaužyti pakanka
Kruopelės švino.
3
Suliepsnojo žodžių zigzagai:
...Dar lentas atnešim...
...Dega ir dega...
...Ir rytą ir vakarą keturiasdešim...
Žodis po užkampius vaikosi žodį.
Keturiasdešim
Ir rytą ir vakarą
Celsijus rodė.
Ir kūnas - kaip parakas dega.
Tartum po paklode
Velniai susikūrė sau pragarą.
Iš sienos išlindo žirafas.
Išsišiepė kertės, apsivertė lubos,
Prasidėjo kinematografas.
Tik lova giliai taip į žemę įdubus,
Ir supas ir supas...
Kai keturiasdešim - tai žmogui nepaprastas ūpas.
Žmogus nebgirdi, kad ore perkūnija.
Žmogui taip daug vidujinės potencijos,
Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos
Ir daryti su pragaru amžiną uniją.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
PRANAŠAS
Gatvės išsišiepė iškabas
Begėdiškai margas ir godžias.
Trotuaruos pilvų barikados.
Jaučio reikėtų čia iškalbos,
Kad kas suprastų mano žodžius
Sūkury bačkvežių kanonados.
O aš, atkeliavęs iš lauko,
Nešioju ateinančių šimtmečių paštą
Iš kiemo į kiemą, kaip amžinas žydas.
Negerai - kad kakta susiraukus.
Negerai - kad be Šventojo Rašto.
Negerai - kad dvasia raudonomis aguonoms pražydus.
Susirinko iš skersgatvių tipai
Ir mano bezdžionę parodys,
Mano, kad bus katarinka.
Gerbiamieji,
Jūs žinot ispanišką gripą?
Panorėsiu tiktai - vienas žodis -
Ir gulės visa rinka.
Visi išsižiojo stebėtis:
Gal ir iš tikrųjų jis kanda?
Dukteris slepia paskvernėn mamytės,
Tetulės išsikėtė skėtis,
Šmugeliai kits kitam lenda ant sprando,
Tartum panosėj būt sprogęs jiems dinamitas.
Ei, jūs, mielieji ponai ir ponios!
Aš ne tam, kad nusigąstumet.
Svarbu - kad didesniai ir gyvumo daugiau kad.
Ir ne taip kad vien pilvas ir mėsa...
Kas kad jūs baldot virtuves kasmet?
Kas kad po pusryčių prakaitą braukot?
Tokie vis mažučiai, mažučiai tebėsat...
Didžiausis pareitų į sieksninį karstą.
O čia jūs kaip mėšlo rinka priversta...
Ir vėl suliūliavo tipas ant tipo.
O lipa! Viešpatie, kaip jie visi lipa!
Lenda įširdę
Purvinais batais į atdarą širdį.
Nebenugirdi...
Nebenumano...
O širdis pasisakyti trokšta.
Dar žodis!
Ateinančio šimtmečio
Žmonės
Pastatys jums paminklą:
Po antrojo tvano
Iš jūsų pilvų
Antrąjį Babelio bokštą.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
MANIFESTAS
Salem Aleikum!
Jaunieji
Į gatvę!
Į laisvę alejų!
Mes frontą plakatais
Nuklokim,
O po plakatų
Krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų kad -
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdys!
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti komprėsus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus,
Tam į krųtinę teįrita
Nors bosą spirito, -
Vistiek nebepadėsi.
Ne taip kad po vieną,
Galvomis
Žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, -
Bet urmu visi!
Į du su puse miliono
Pratarkim, kiek galint, aiškiau:
Kaip ragas, maždaug, Jerikono -
Salem Aleikum!
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
* * *
Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo
Ir taškosi rašalo jūromis
O prieaugliai klusnūs už durų šąla
Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure.
Ne mums pataikauti nabašninkų manijai
Ir svarstyt poėzijos mirusius atomus,
Metam sudiev sušukuotai kompanijai
Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.
Kam nenubodo su mūzoms laižytis -
Teverda tas lyriką.
O mums pasaulis daiktais pražydęs
Širdyse mirga.
Tai ne menas - čiauškėti putpele
Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu.
Imame žodį - ir koja, kaip futbolą,
Sviedžiame kur į dangaus pašalę.
Nueisim į gudą, į lenką, į vokietį -
„Lietuviško šieno norit pauostyt?“
Ir kiekvienas, kad ir kažin kaip gudrus ir mokytas,
Ima visoms keturioms glostyt.
Kai žemė plati apsikaišiusi žalionims,
Kaip čia kirmysi už stalo?
Einam užmiršę visokius velnius
Ir patenkinti visi be galo.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
* * *
Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.
Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.
Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.
O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.
Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
AUGNELIJŲ ARIJA
Broliams Paldieninkams
Mūsų žemė jauna dar,
Bus ir pas mus Eldorado,
Eldorijo adrijo ada.
Džiaugiams, jog vienas pražydęs atėjo, -
Daug dar ateis atliūliuos mums pavėja,
Kaip altra ridėlija rėja.
Sninga ir lyja, ir mėnuo kas mėnuo,
Ir saulė kas antrą, kas penktą, kas dvyliktą dieną.
Reja ir ada ir audrija lėna.
Gerai, kad iš rojaus Adomą išjojo, -
Per dien nusibostų mums rojuj.
O čia juk eldorijo arija rėja,
Čia altra ridėlija ado.
Žinia, kad iš dulkių ir virsim į dulkę,
O dulkė taip lengva, taip liauna, taip smulki,
Kaip lėta linuvo alengva.
Tad laukim augnelijų arijos ada,
Tad būkim kaip altra ridėlijų rėja.
Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
PALDIENINKŲ MARŠAS
Įsakyti lakštingalams truptį nutilti!
Ir kas joms galvon tokius ir įkalė
Be atvangos skardint per naktį patiltę?
Mes mokame tūkstantį kartų gražiau už lakštingalę.
Sninga
Lyja
Sninga
Lyja
Ei, vija
Kanapija
Medžiai žydžia
Mūs šalyje.
Mūs šalyje
Lyja griaudžia
Medžiai gaudžia
Mūs šalyje.
Taip, gegužy
Saulė sirpsta
Upės ūžia
Žemė tirpsta
Kai palyja
Ei, vija
Kanapija
Mūs šalyje.
O kas kad taip dangun
Pasukti pasivažinėtų,
Suglaustomis eilėmis, taip, žmogus žmogun,
Visas batalionas poėtų?
Stačiai pasakyti - skrajojantis teatras,
Trupė gastroliorių poėtų.
Manote - Šventasai Petras
Dviem tūkstančiam metų nepajaunėtų?
Kelionė ilgoka?
Neapsimoka!
Ei, vija
Graudžia,
Lyja.
Kas nuvyto, -
Vėl atgyja.
Vakar viena,
Šiandie kita.
Visos pabalės
Atgijo.
Taip, gegužy
Galvos ūžia,
Širdys tirpsta,
Kai palyja.
Ei, vija,
Kanapija
Mūs visoj visoj brolijoj!
Išleido „Niola“
Kaunas 1923 m.
Otto Elsnerio Spaustuvė Berlyne
Kalba autentiška