Biliunaite-virselis       Pirmoji Agnės Biliūnaitės lyrikos knyga. Svarbiausi motyvai – meilės lyrika ir dramatiškas egzistencijos pojūtis, – praskaidrinami žodžių žaisme, rytietišku koloritu.

 

       „Šį kartą Žemėj Žmonių Planetoj gimiau 1981 12 10. Užaugau Anykščiuose, gyvenu Vilniuje. Spintelėje guli du svarbūs popieriai: VU Orientalistikos centro Lyginamųjų Azijos studijų bakalauro ir VDA UNESCO Kultūros politikos ir kultūros vadybos magistro diplomai. Šioje neapibrėžtoje teritorijoje ir dirbu, ir laisvalaikį leidžiu. Taupydama popierių, autoportretinį škicą papildyčiau dar keliais raktiniais žodžiais: Sintezija, Opera, Argentinietiškas Tango, Nesibaigiančios Kelionės, Secesija, Skalvijos Kinematografas, Vynas ir Šokoladas...“ (Agnė Biliūnaitė).

 

 

      

      

       galbūt vakaras:

      

       vis dar sinkopiuoja (non) perpetuum mobile

       užgesino bokštą dabar

       nebe taip, tiesiog nebe taip

       vėl vaikštinėjau tris kartus

       aplink skaičiavau nemiegančiųjų

       negęstančiųjų du – trys – penki – aštuoni – dvylika

       nekalbančios didmiesčio gatvės naktį atvirsta

       kaimo vieškeliais

       nulytais ir kačių bindzinėjamais dar

       moterim paltu raudonu be tulpių

       skėčio papūgalvio

       akmens kišenėlėj

       tiesiog einančios tiesiai horizontaliai

       į savo tankų betoninį

       mišką užmigti ankštyje užmigti

       du kartus per vieną vienintelę naktį

 

       aš žinau, kad tu

       ir žinai, kad aš

       bet nesi ir nesu

       ir tik tyliai lašnoja sniegas

       ir dar nepavasaris

       ir dar niekas niekur nesprogo

       tykumą

       ilguma

       vakarienė pro langą akimis į kelią

       rankomis į kelius

       pėdom į cementą pasileidus nebesustočiau

       per toli

       nemanai, kad žinau

       kad galiu

       besiritant sapno pradžiai į griovį

       tad esmi paranoja

       dievų žaidimas akių karoliukais

       stuburo slanksteliais ropinėjant sraigėms

       per rudas nakčiai dangus

       laukimas vardan laukimo nėra atsakymas

       sningant šikšnosparniais ant metalinių palangių

       aš nebetikiu žinojimu

       įsipainioju

       raidžių grafikoje

       tylos įžaduose

       liežuvio principuose

       akistatoje akių

       kas amžina – tas tik prasideda

 

       šlapi skruostai slysta

       šlaunimis girdžiu

       suaugančias rankas su vardu

       galva įsiremiant i aktą

       įstiklintą ant sienos

       žaliuzėm užveriant besidairančius baimėmis langus

       nė viena mašina

       šiąnakt nesuka

       mudviejų gatvėn

       čia nėra sustojimų

       kelio ženklų ir mastelio

       visa tampa tiesa

       paviršiais ir gyliais išnirus

       užsigeriant teguanyin

       smėlis tampa pilim

       net ir žinant ateisiant devintajai bangai

 

       2007

 

 

 

       oranžinis Stasys

      

       prabudimas trečiai saulei šviečiant truputį

       perkaitusia galva

       vermutas

       barbero

       gimimų mirčių

       žemaitiškų kalnų

       veidrodžių apdangalų

       mocarto grebniaus

       naktis rytas

       blaiviai baltas

       balkšvai išbalęs

       vietom pratirpęs

       pavasariu prasprūdes

       kažkodėl miltinis meko vardu sukasi

       šimtas septyniasdešimt kilometrų

       „aller pas a gaushe, aller pas a droit"

       sugraužta arabiškų naktų sklendė

       dešimt plius dešimt

       pietums vėl prancūziškos mantros

       oranžinis šmc Stasys

       žvakiniai paveikslėliai

       5x10 m prabėgtas stebuklas

       po kažkieno kojom

       kito kojom

       lietiniai su kečupu

       provincijos atidarymas

       vyrai baltomis tulpėmis ir objektyvais

       ant barzdų šį sykį jau trečias brolis

       sukalbėtas barbero rosso

       pypkių kaminai

       daiktavardžių fonetika dešine

       begemotas nikodemas kaire

       hebrajiška daina aukštam kambary

       lauko lempos šviesoje šešėliai gitaroj

       triratuku per kambarį

       turtas kokosinėj dėželėj centre tarp dviejų buvusių

       iš daugelio

       ledai vienas dl

       paryžiaus kavinėj pabėgimas

       maniakas apsirikęs

       vardu per daug pažįstamo saldumo

       kava pietinė

       puodelio sienelė

       traukinys pavilnys-stotis pasaka

       žirnio kelionės ir pypkė triušio kailyje virsta triušio

       kutosais į triušio sapną

       smingant telebokštui

       aitrūs mojavimai

       telefonu perkeliama dienos-nakties riba

       į patogesnį laiką

       kada nebėra

       už ką giedoti himnų

       ausų kilogramais nuleidžiamas vonios vanduo

       priputoję akiduobės

       tik arbata

       arbata teatneša dievą į mėlynojų namus

       tuščiuos kibirėliuos kai kas dar tik pasisemia

 

       2004

 

 

 

       dekabrizmai

      

       kai laukiesi tyloj

       dekabristų žmonos languose pamėlsta

       nuo bliuzo rankos kaktos rėveliais

       slenka laivai inkarais akimis

       į horizonto prospektą

       nenuspėjama trajektorija

       šuoliuoja dangaus avinai

       nešiaudiniai stogai

       sudega lietuje žvaigždžių

       vakar tik taip atgultas

       šešioliktą kartą neatsilieptas

       naktinių gatvių partizanas

 

       taip sėdėti ir tylėti ir jau nieko nenorėti

       dar nemoku

       dar stoviu

       kalbu ir laukiu

 

       išvalgyta žuvies alus netenkant kvapo

       sužagsėjus vidury mišių išvirsta

       iš kišenių voverėmis ateina

       laikas skaičiuoti grindinio vaiduoklius

       bijau tik medžių dangaus

       ir negrįžtančio aido

       visi tie žmonės

       kuriuose apsirikus įžiūrėjau akis

       paskutiniais troleibusais pargrįžo namo

 

       2004

 

 

 

       tangopera

      

       choras

       liūdesys šiemet chroniškas miestui.

       šlapias moiros liežuvis lyžteli vokus

       vienas dievas težino kas juos antspauduoja.

       tik žinia, kad va šitaip nusibaigia visa ir visa prasideda

       ir jau nieko nelieka prie miegančių vartų

       kad parodytų kryptį paskui baltą žąsų karavaną...

 

       jis

       šiąnakt

       dangus nusileido žemyn

       taip žiema rudeniu atėjo

       ir didžiulė sielos akis

       kaktoje prasivėrus

       išmušė sienas

       išvartė duris

       va toks nuogas visai atlapotas

       va taip įsikniaubęs

       į vėjo rankas ir laikaus

       kol praauš

       tavo pėdos ant mano dienų

 

       ji

       ilgesiu

       prisirišu pakrantėje

       tavo akių

       mediniu lieptu

       švilpauja vėjyje kirvarpų mintys

       pragraužusios didelę valtį

       mažam dangaus fone

       vakaras šliaužioja

       ir šnervės apčiuopia

       tuščią peizažą

       laužo dūmais apnertą

       aplink pirštą

       kojas

       į vėsų

       tavo delną sumerkus

       češyriškas katinas klausės varpų

       ten kažkur už mūsų šešėlių

       surūdijęs vakaro aidas

       slinko

       basomis

       jam iš paskos

       žygiavo šešiom ir septyniom

       stygom ginkluoti

       žiedadulkių broliai

       oranžinė samsara

       apsuko ratuką

       aplink horizontą

       už girios punktyro palikdama

       prigesintas šviesas

       delnuose vietoj stigmų

       kalės žvakidės

       ir kai mes išėjom

       ėjom ilgai

       ir sodo

       nebuvo matyti

       smėlėtais veidais

       ritosi saulė

       ir erškėtrožių blunkantis kvapas

       surišo mūsų pirštus

       iki auštant

       patys

       sumaišėm išdžiūvusias sielas

       palikę pernakt

       kosminių pievų motinai karvei

       išlaižyti

       mirusį laiką

       iš mūsų akių

 

       choras

       – kas tu, kas tu esi

       – lyjant esu tavimi

       – nieko aplink nebėra

       – tai, kas dabar, tas tiesa

 

       jis

       ar jauti kaip prasilenkėm mudu?

       laiko slenkstį ar jauti?

       slenksčio šešėli

       tarp mūsų taip atsigulusį?

       tai ne vėjas daužos spengia

       sueižėjusiam labirinte sielos

       ne minotauras mauroja

       mano mirtis patyliukais

       irklais mojuoja

       prieš srovę

       nenusigąsk

       ji – prijaukinta

       tiek manęs joje

       kiek ir jos manv

       nenusigąsk

       tu gyvenimas mano

       ir mano mirtis

       pasibaidžius tavęs

       tik prasilenkėm mudu

       ir slenksčio šešėlis

       šalčiu atsiduoda

       šalčiu ir pelėsiais

       tu gyvenimas mano

       trumpas

       žydėjimas džiūstančio medžio

       bundančio budos regėjimas

       niekad nebūtas būdas buvimo

       brėkštantis

       man kažkodėl pažadėtas

       taip netikėtai

       taip ne laiku patekėjęs

       taip prasilenkęs su mano keliu

       tavo kelias

       per gyvenimą mano

       taip per vėlai

 

       ji

       tu, tu, tu,

       nejaugi tai nesiliaus

       tavo veidas pilnaties palaižytas

       šalčio aureole aplink mano riešus

       pririša žvangančią būtojo laiko grandinę

       viena diena viena grandis

       viena naktis viena ertmė

       smėlėtais lūpų kraštais

       varva mintis garso lašais

       tiek vaikų pilna saujoj

       tik nė vienas neištarė vardo

       susirišk savo tamsą

       išsinešk ją į savo namus

       susirink savo peilio kirčius

       išsinešk savo balsą

       tiek to vėjo pripūsta tarp mudviejų pirštų

       kad smėlis jau semia pušis

       nebėra šito kelio link jūros

       akys pametė takus

       šalikus

       per petį permestus

       mušk savo būgną

       skelbk savo karą

       tik karalvstė paliko kurčia

       ir sudegus žemėlapio žemė

       po galva vaikus pasidėjus

       tau jų nebeduos

       basomis išmaitins

       susiradus lentyną – į ją sudėlios

       kad mirtų karaliais

       ir taptų šviesa

       nebegirdyk žirgų alumi

       jie manęs nepažįsta

       ir karalystė mana grandine prie būties būtos

       šoks prirakinta

       bet tu neverk

       aš buvau tau

       kaitra ir sapnas ir kančia

       tu man buvai vanduo ir užmarščia

       ir buvom viena buvom tikra

       tik vardo netarėm viens kito

       ir ežerai nenusileido ir jūromis nevirto

 

       choras

       kartais esam fajansiniai indai

       kartais mūsų iš viso nėra

       smėlio slėniuose žaidžiame priešus

       nes pažįstamais būt netiesa

 

       jis

       iš šitos tylos jau niekas neiškilo

       bet prieš ją dar buvo

       trys varnai kapojo lyną

       pririštų laivų

       vyniojos sijomis

       ataušęs vėjas

       per marias lingavo debesis

       debesy lindėjo

       išsakytas rudenio lietus

       per abu krantus mes tąsyk subyrėjom

       lygiai dviese tąkart

       lygiai dviejuose

       tik atsiminėm

       bevardį kelio galą

       pro pelkyną

       ten kur kojom

       mynėm žodį

       vienas kitą raikėm akimis

       sudūlėjusi daina trupėjo pirštuose

       pasiliko tik viena styga

       ją delne lig ryto grūdinom

       ir putėm

       mintį nuo minties.

       kol buvo per vėlu

       pražilt

       sulinkom iki pusės

       taip ir nesulaukę

       skersvėjo, kuris atvertęs puslapį

       verstų knygą iš eilės

 

       ji

       mūsų jūra užšąla

       kaip užšąla dangus

       dievo pirštui nukritus į žemę

       dideli begaliniai laukai

       sklidini to priplėkusio rūko

       braidom rankiojam skubam

       kol išsitepam

       šaltalankiais

       savo mirusius veidus

       vilkus atrajoja naktis

       šąla

       dievo pirštas užvertas ant smilgos

       sąla

       ir aušta mintis

       pieštuku užrašyta delne

       nusiplauna naktis

       stačiakampis oranžinis rytas

       lūžta pusiau

       mušiau

       nebesibaigsiu

       sulig tavim

       mušiau

       tavimi

       langines gėlėmis prakaposiu

       skiedrom tą rūką

       iš sąžinės išsikūrensiu

       palikdama tik varinę sielos vinutę

       staktoje taip nepatogiai

       pasikabinti

       tavo šešėliui

 

       choras

       mes patys esam

       savęs pačių

       pradžios ir pabaigos

       rankoje to,

       kuris sugalvojo mus

       vienas kito delnais

       vienas kito veidams

       panardinti...

 

       ji

       ir jei ne tai

       ne tai ir būtų prasidėję

       ir pasibaigę būtų juk ne taip

       ir tik ne šičia

       ir ne manyje

       tiek po lietaus tos vietos

       tuščia

       kur būta buvo

       kvapo tavo

       štai įkuždėjau

       ąžuolo drevėn

       trisdešimt trejus

       tavo vardus

       moliu užtepiau moliu

       samanom apkaišiau apkaišiau

       tavo vardus

       apdangsčiau šakomis apdangsčiau

       eglišakių šakomis

       spygliais pirštus prasikiurdžiau

       ir tiek teišverkus

       galiukus pirštų galiukus savo pirštų

       šalia sukaišiau ir palikus

       su visam pamiršau

       tebūnie pamiršau

       tebūnie tavo veidus

       tavo akis

       pamiršau

       tavo sielą

       iš sielos savo tebūnie išprašiau...

 

       choras

       mano dievo čia nėra

       čia nėra mano dievas ten

       palei užupio tiltus vaikšto

       vartelius į namus užrakinęs

       ir raktus ant šakos pakabines

 

       2008

 

       Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai: eilėraščiai. V: rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

       Biliunaite-foto