beresnevicius_vagabundoberesnevicius_vagabundo       

Buvo tamsu. Apgraibom susivokiau gulįs ant šilto paviršiaus, kuris galėjo būti nušlifuotas lavos luitas, organinis stiklas ar... Tai nesvarbu. Atsistojau mėgindamas ką nors įžvelgti ar išgirsti – veltui. Rankomis graibstydamasis nesamos atramos žengiau kelis žingsnius į priekį, kluptelėjau. Atsitiesęs pamačiau šviesą ir erdvę, kurioje buvau atsidūręs. Prieš akis – saulės išdeginta plynė, akmenuota ir nyki. Tamsos siena stūksojo per žingsnį nuo mano nugaros, ji plytėjo nuo pat žemės iki švininio sunkumo dangaus, kuriame nebuvo matyti Saulės, tačiau karštis tvieskė iš visų pusių ir akinanti šviesa būtų nepakenčiama akims, bet – žemiškoms akims, o aš jaučiausi jau kitaip...

 

        Plynė rodėsi bekraštė, bet atstumas man nebeturėjo reikšmės – ne taip kaip kreivakojams moliuskams, kurie krutėjo apačioje, palei kažkokį medį, panašų į obelį, jo vaisiai, dideli ir nunokę, žvelgė į tolį bukais žalių akių žvilgsniais – kiekviename obuolyje buvo po didelę akį. Padarai, urzgiantys vienas ant kito, strapinėjo aplink medį, tikriausiai laukdami, kol nukris koks vaisius.

 

        Aš sustojau ir susidomėjęs pakibau virš obels, nes kaip tik tada ant žemės plumptelėjo obuolys. Išgąstingai markstydamas akį ir tyliai cypdamas jis pamėgino sprukti į šalį. Tačiau, nors ritosi greitai, keli moliuskai, pastebėję grobį, kaktomušom puolė įkandin. Obuolys ne ten pasuko ir tuoj spurdėjo vieno iš persekiotojų nasruose... Pro permatomą drebučių pavidalo kūną ano padaro viduriuose regėjau tą obuolį, išgąstingai spoksantį priekin vienintele akimi. Moliuskas patenkintas ūktelėjo ir suvasnojo didelėmis lūpomis – tik jos vienos užėmė tą vietą, kur turėjo būti veidas. Nevykėlis jo kolega murmėdamas grižo prie obels ir atsigulė aukštielninkas – beformis kūnas neturėjo šonų, tačiau atstatytos pėdos rodė, kad jis guli ant nugaros.

 

        Aš nesistebėjau, žinoma, ne. Plevenau virš dykynės ir žvelgiau į vaizdus, bėgančius prieš akis: smuikas, Banginiai, šešėliai, Katakombos, Zonos... o prieš tai... vėl šešėlių šokiai... Ir staiga atsiminiau.

 

        – Pagaliau, – sušnibždėjo Lolita, atsiradusi tiesiai prieš mane, ir švelnios jos rankos apsivijo mano kaklą, – pagaliau aš ir vėl su tavimi!

 

        Apsvaigęs nuo jos artumo ir kamuolio, spurdančio krūtinėje, puoliau prie jos:

 

        – Lolita!

 

        Ji parodė man netoliese kabantį oazės miražą – virš dykumos pleveno nedidelis jaukus fontanų ir palmių sodas. Deja, tai buvo miražas. Tačiau Lolita tik nusijuokė ir, mostelėjusi sekti iš paskos, nuskriejo link fata morganos, miražas, užuot išnykęs, priartėjo ir mes patekome į čiurlenančio vandens pavėsį. Ant marmurinio stalelio mudviejų laukė baltojo vyno butelis, apipintas šiaudeliais.

 

        – Lisabona, 1637, – tarė Lolita, – kaip matai, puikiai prisimenu tavo skonį.

 

        Prie vyno ji man kai ką paaiškino.

 

        Man buvo suteikta malonė – inkarnacijų grandinė galiausiai trūko. Kelias į mūsų sferą, kol kas atitinkančią antrąjį dangų, remiantis Pauliaus gradacija, vedė nuo pačių apačių viršun, pro pragarų laiptus, Skaistyklą ir sapnų sferas. Kuo pastarosios skyrėsi tarpusavy, aš taip ir nesupratau, nors Lolita, regis, išaiškino viską nuodugniai, – o toliau? – bet jau prie pirmojo dangaus Lolita skėstelėjo rankomis. Tai jau nežinoma. Ir patenkama ten tapus androginu, taigi mudviem dar kurį laiką reikės praleisti Identifikacijos erdvėje, ten pat, beje, kur mudu trumpam palikome savo taures: ten dabar ir turėjo grįžti Lolita, jos žodžiais tariant, kad parengtų kažką galutiniam mano atvykimui. O aš dar turėjau perkeliauti pragarų sferas ir sapnų erdves. Regis, ne visas pragaras, bet keli jo ratai tokiems tranzitiniams turistams buvo uždaryti, kažkokie dėsniai šią poinkarnacinę kelionę iš apačios į viršų darė būtiną. Lolita sakėsi apsiėjusi be šios vertikalės, kažkuriose instancijose mes jau keli šimtmečiai buvome traktuojami kaip androgino embrionas. Bet visko Lolita nežinojo. „Man dar reikia šį tą išmokti, – sakė ji juokaudama, patempusi lūputes, – tai, ko tu per amžius nepasieksi. O suprasti ir atsiminti visas erdves ir praeitis – jau tavo rūpestis“. Aš nusijuokiau. „Negi ir čia dar įsižeidinėjama?“ – juokais paklausiau Lolitos. „Pragaruose – taip!“ – atšovė ji ir palinko prie manęs.

 

        Galbūt tai iš tiesų buvo pragarai... Bet mums – pradžia, pagaliau – pradžia... Ir vis dėlto mums reikėjo išsiskirti, dabar jau neilgam, ir atsisveikinę – jau kelintą kartą iš eilės – mudu pasukome į skirtingas puses: Lolita nėrė į orą ir akimirksniu pradingo, o aš sunkiai atsidusęs leidausi į tolesnę kelionę, nepamiršęs apsirūpinti portugališko vyno buteliu, kuris man buvo dovanotas. Jis manęs neapsunkino, nes per visą kelionę skriejo šalia lyg pririštas. Taigi aš toliau plūduriavau erdvėje ir varčiausi – aukštielninkas, žemyn galva, net išvirkščias, – naujasis mano kūnas leido visa tai. Laimė, aš buvau nepažeidžiamas, ir driežai, besimaudantys raudonoje upėje (dykumos po manimi jau baigėsi), veltui stengėsi mane numušti akmenimis. Jie lipo iš vandens varvėdami raudonu skysčiu, keikėsi rusiškai ir svaidė akmenis gan aukštai ir taikliai. Tačiau jie nedarė man žalos, nes akmenys pereidavo kiaurai kūną, o žaizdų nelikdavo.

 

        Retsykiais užplaukdavau į kokį miražą pailsėti, pamažu pats mokiausi kurti miražus ir jau galėjau pakeisti ant stalo išdėliotą asortimentą. Pirmon vieton, žinoma, nesulaikomai veržėsi romas iš Port Rojalio, tik dabar atradau naujas, nepakartojamas jo ypatybes. Aš plaukiojau po orą stumdamas šalin erdvę ir laiką, kurie tebeegzistavo šiose žemutinėse sferose. Atrodė, kad visus padarus, judančius apačioje ir greta manęs, pjovė nuobodulys. Kartais šalia prašvilpdavo išsidažiusi ragana ant šluotos, reaktyvinis lėktuvas ar indėnas, pervertas ietimi per pilvą ir dėl estetinių sumetimų tebesipuikuojantis šiuo savo papuošalu. Su juo mudu trumpai sušnekome, ir aš supratau, kad indėnas tariasi esąs Amžinosios Medžioklės šalyje ir ieško bendragenčių, o iš pradžių pasitenkintų vienu kitu bizonu ir moterim. Jis tauškė apie moteris ir apie meilės stebuklus Amžinosios Medžioklės plotuose taip įkyriai, kad suerzino mane ir aš jau mėginau juo atsikratyti. Bet po mumis staiga sušmėžavo kažkoks moteriškas siluetas, ir mano pašnekovas, suklykęs Didelio Džiaugsmo ir Seksualinio Susijaudinimo Šūkį, nėrė žemyn. Susidomėjęs jo skrydžiu aš patogiai įsitaisiau Liudviko XV stiliaus krėsle, kabančiame per tris metrus nuo žemės, į kurią visu svoriu ką tik tėškėsi indėnas. Jis neapskaičiavo greičio, – ir jo laimė, kad šiose sferose kaulų susilaužyti negalėjai. Moteris, prie kurios jis dribtelėjo, mūvėjo aptrintais džinsais, jos krūtų nedengė joks drabužis, išskyrus skarabėjų vėrinį ant kaklo. Ji atrodė gana patraukliai, užtektinai patraukliai, kad indėnas tuoj pat nusipurtytų dulkes ir be ypatingų apeigų pultų prie jos. Iki indėno pasirodymo moteris nuobodžiavo, ji vartė kažkokį madų žurnalą, dar pamaniau, kam jai tos mados, jeigu mūvi ir renkasi džinsus, ir rengiasi tik iki pusės. Atitraukusi akis nuo žurnalo, ji su lengva nuostaba pažvelgė į priešais suklupusį indėną, kuris negaišdamas laiko pažinčiai jau triūsė prie jam nepažįstamos užtrauktuko technikos.

 

        – Darling, – tarė moteris maloniu žemoku balsu, – tu, regis, turi kažkokią idėją?

 

        Indėnas nesileido į kalbas, jis nudrėskė džinsus ir parbloškė moterį aukštielninką. Ši, nereaguodama į jo šnarpštimą. Tebevartė žurnalą ir kramtė kažkokį šiaudelį. Tačiau indėnas reikalavo abipusiškumo, išplėšęs iš jos rankų žurnalą įsisiurbė į aukos lūpas ir jau ėmė artėti prie kulminacijos, tik staiga suklykė ir atšoko nuo viliojančio kūno, apsivėlęs kažkokiais žaliais glitėsiais. Vietoj moters kėpsojo smarkiai apgedęs lavonas, kurio dvokas jau pasiekė ir mano nosį. Indėnas lyg pašėlęs strapinėjo, mosikuodamas rankomis, nuoširdžiai baisėdamasis ir piktindamasis. Lavonas sukrutėjo, atsisėdo, virto šimtametės senės mumija ir šiepdamas geltonus dantukus gosliai sušnibždėjo: Darling...

 

        Indėną pasivijau vargais negalais. Jis visas drebėjo ir verkė, ašaros plovė iškilmingai nudažytą veidą, o rankom dygėdamasis braukė nuo pilvo žalius puvėsius.

 

        – Laukinis kraštas, – kūkčiodamas ištarė nelaimingasis, ir nauja raudų papliūpa pertraukė jo kalbą...

 

        – O iš kur tu pats? – pasiteiravau kiek galėdamas taktiškiau.

 

        – Iš Uolinių kalnų, – atsakė indėnas, peizodamas šlapią veidą ranka.

 

        – Ten buvo geriau? – kamantinėjau nelaimingąjį.

 

        – O! – šūktelėjo indėnas. – Ten buvo grifų ir gyvačių... visko buvo, ko tik geidžia širdis, o Manitu!

 

        Mudu patylėjome, indėnas tebekūkčiojo.

 

        – Ar grifai skanūs? – paklausiau aš.

 

        Indėnas linktelėjo.

 

        – Labai, – tarė jis. – O dar mes valgydavome karkvabalius, katinus, negrus, popierių... – svajingai vardijo gurmanas, pliaukšėdamas liežuviu.

 

        Aš kiek nustebau: o popierių kodėl? Indėnas pažvelgė į mane, lyg pirmąkart matydamas tokį kvailį, paniekinamai nusispjovė ant savo mokasino ir pareiškė:

 

        – Tu kvailys. Popierių valgyti yra skanu.

 

        – A... – atsiliepiau aš ir pamėginau pasitraukti nuo šio kulinarijos adepto. Bet už kelių metrų mane pasivijo jo sviesta ietis. Ji pervėrė mano kaklą, tik, žinoma, ir vėl nepadarė jokios žalos. Atsigręžiau. Indėnas sutrikęs žiopsojo į mane, apsimetė, kad jo ranka su tomahauku, kuriuo jis kėsinosi mane pribaigti, pakelta tik pakaušiui pasikasyti.

 

        – Atsiprašau, – droviai pasakė indėnas.

 

        – Niekai, – nuraminau jį ir pasukau savo keliu. Po kurio laiko, kai vėl atsigręžiau, indėnas stoviniavo ore žemyn galva, matyt, praradęs orientaciją, ir apžiūrinėjo savo ietį. Aš keliavau toliau, o dykros apačioje nė nemanė keistis. Žemai slankiojantys padarai jau nustojo kreipti į mane bet kokį dėmesį. Šiose sferose iš tikrųjų viešpatavo visuotinis nuobodulys, tik retkarčiais atvykstantys naujokai jį praskaidrindavo, bet greičiau sau, o ne senbuviams, kuriems per milijonus metų įgriso amžinai vienodi ir naivūs naujai atvykusiųjų pokštai. Čia būta spaudos, tačiau vien dienraščiai ir žurnalai, knygų matyti neteko, tikriausiai tos mintys, kurias galėjo sužadinti kokia nors knyga, amžinojo nuobodulio fone atrodė pernelyg paprastos, o gal atvirkščiai – pernelyg sudėtingos. Vargu ar čia būta kančių, kurias Žemėje priskirdavo pragarams, vargu ar čia siautėjo sąžinės priekaištų ugnis – jai trūko deguonies. Čia sklandė tik karštis, dulkės ir amžinas nuobodulys...

 

        Jau prieš išeidamas iš šių nuobodulio ratų sutikau dar vieną naujoką. Jis tebevilkėjo drabužiais, su kuriais jį užklupo mirtis. Naujokas mirksėjo akimis, kurios savo dydžiu, regis, stengėsi pavyti plačiai iš nuostabos išžiotą burną. Aš buvau jau prie pat išėjimo, kuris buvo ir įėjimas, taigi žmogus pravira burna, iš visko sprendžiant, ką tik atsirado...

 

        – Klausykit, drauge, – žioptelėjo atvykėlis, – aš, regis, pasiklydau... Važiavau į kolūkio centrą, o staiga avarija ar kas... Va dabar – šituose smėlynuose... čia jau Varėnos rajonas, ar ką? Man reikia spėti į paskaitą! – susijaudinusiu balsu pylė žmogėnas.

 

        – Į paskaitą nebespėjote, deja, – pasakiau aš. – O kokia paskaita? Jūs lektorius?

 

        – Aha, – atsakė žmogėnas, – aš rajono ateistinės propagandos skyriaus vedėjas, – jo balse pasigirdo menkai maskuojamas pasididžiavimas. – Beje, – jis padavė ranką, – Jonas.

 

        Situacija mane suintrigavo. Aš irgi prisistačiau – tuo vardu, kuriuo mane vadino Freiburge 1645 – 1713 metais po Kristaus.

 

        – Jūs vokietis? – paklausė žmogus.

 

        – Kažkada buvau, – atsakiau, – bet tai nesvarbu.

 

        – Žinoma, – tarė draugas Jonas, – mūsą šalyje nėra jokių nacionalinių skirtumų. Bet kurgi mes?

 

        – Pragare! – atšoviau aš.

 

        Draugas Jonas, įvertindamas mano sąmojį, nutaisė gudrią miną ir pašmaikštavo:

 

        – O kurgi velniai?

 

        – Atsigręžkite, – pasiūliau jam, nes keli senbuviai, dar iki galo nepersiėmę šių sferų nuotaikomis, tikriausiai praleidę čia tik kelis dešimtmečius, jau rengė atvykėliui maskaradą.

 

        Jonas šypsodamasis atsigręžė, visa savo povyza rodydamas tikrąjį požiūrį į prietarus, ir staiga suspigo plonu moterišku balseliu net atšokdamas atgal. Jis sugriebė mane už rankos ir mikčiodamas paklausė:

 

        – Kk... kas čia?

 

        Prieš mus jau stovėjo juodas dervos katilas, po kuriuo smagiai erzėjo ugnis. Keli velniai, vaipydamiesi ir mirkčiodami naujokui, kurstė liepsną.

 

        – Put put put, – pamojo piršteliu vienas, prastai ir nemokšiškai pasivertęs kažkuo panašiu į apšiurusį satyrą. Jo užpakalis per išsiblaškymą tebebuvo paliktas nuogas, apsižioplinęs jis užsiaugino tris ragelius, bet visa tai atpirko tikrai fantastiškas snukelis.

 

        – Put put, – pakartojo butaforinis velnias, bet atvykėliui jis sukėlė tokį įspūdį, kokio ir buvo siekta, jeigu ne didesnį.

 

        – Ko jie iš mūsų nori? – drebėdamas paklausė lektorius.

 

        – Iš jūsų, o ne iš mūsų, – atsakiau. – Kaip matote, aš jų nedominu.

 

        Kraipydamas užpakalį velnias pritipeno prie Jono ir pabučiavo jam į ausį.

 

        – Atstokite! – šūktelėjo draugas Jonas. – Milicija!

 

        Sutinkantieji, pasirodo, turėjo neblogą humoro jausmą, nes sulig tuo šūksniu iš už besinervinančio darbuotojo nugaros išlindo nuoga mergina su milicininko kepure, prisėlino ir uždengė jam akis.

 

        – Atspėk kas! – katės balseliu sumurkė ji.

 

        – Atstokite! – šaukė lektorius muistydamasis. Atsigręžęs jis sustingo ir buku žvilgsniu įsistebeilijo į „milicininkę“.

 

        – Aš saugosiu tave nuo pragaro pagundų! – sušnabždėjo mergina, kišdama jam už kelnių ranką.

 

        – Jėzaumarija! – suklykė rajono propagandininkas.

 

        – Nėra tokių žodžių, – pasakė milicininkė, – nieko nėra. Na, pabučiuok mane.

 

        Visas drebėdamas Jonas atsigręžė į mane.

 

        – Paaiškinkite gi, kas čia darosi?

 

        – Pragaras, – atsakiau, – pats paprasčiausias pragaras, ateistų sektorius, devynioliktas skyrius. Kodėl nekreipiate dėmesio į damą? Juk jūs džentelmenas?!

 

        Du velniai jau krapštė jo ausis.

 

        – Tiks? – paklausė vienas iš jų.

 

        Antrasis mąsliai nutęsė:

 

        – Taip, peleninės man reikėtų...

 

        – Jėzaumarija, – pasakė lektorius.

 

        Dama tuo metu švelniai kandžiojo jam nosį.

 

        – Mein Lieber, – tarė ji, vaizduodama žvėrišką aistrą, – komm hier, komm hier! Eime į mūsų meilės guolį!

 

        – Jėzau, Jėzau, – vapėjo draugas Jonas, o kojos jam beviltiškai pynėsi, – Jėzau, kur aš patekau, kas dabar bus...

 

        – Nėra Jėzaus, darling, – suokė mergina, – nėra Dievo, nėra pragaro, nieko nėra,..

 

        – Gelbėkit! – sušuko ateistas, paklaikusiomis akimis spoksodamas į mane.

 

        O moteris jau sodino paklaikusį lektorių į katilą. Žinoma, ugnis užgeso, ir iš kvapo, atsklidusio iš tos pusės, supratau, kad katile – geri penki šimtai litrų degtinės. Mergina pūkštelėjo pas savo klientą ir krykštaudama ėmė taškytis purslais. Tasai nustebęs ragavo skystį, ir jo akys pamažu švito.

 

        – O, – šūktelėjo jis, – šnapsas! – Ir ėmė kliurkti degtinę lyg vandenį.

 

        Įsismaginęs jis griebė merginą, bet ši akimoju pasivertė žaliu krokodilu, tiesa, užmiršo milicininko kepurę, nors efektas nuo to buvo nė kiek ne mažesnis. Lektorius klykdamas šoko iš katilo net neprilaikydamas smunkančių kelnių, kurias jis jau apdairiai buvo atsisegęs.

 

        Velniai prilaikė svirduliuojantį lektorių už pažastų.

 

        – Warum bist du so traurig? – pasiteiravo vienas.

 

        – Was, bist du jenseits gewartet? – klausinėjo kitas, apžiodamas ausį. – Etwas anderes, ja?

 

        Krokodilas sukikeno, ir iš jo nasrų pliūptelėjo šalta ugnis.

 

        – Aš nežinojau... nežinojau, kad... – lemeno propagandininkas.

 

        – Tai ko tuomet lindai su savo plepalais, apsimetinėjai? O mes tikėjomės, kad tu mūsiškis...

 

        – Ne, aš ne jūsiškis! – šaukė lektorius, vėl atgavęs jėgas ir karštligiškai stengdamasis ištrūkti. – Mano vieta ne čia!

 

        – O kur? – nustebęs pasiteiravo velnias. – Į dangų tavęs juk nepriims.

 

        Lektorius nurimo ir apdujęs atsisėdo ant akmens.

 

        – Tai čia – pragaras? – paklausė jis.

 

        – Aha, – atsakė krokodilas.

 

        – Kodėl? – nei į tvorą, nei į mietą klustelėjo ateistas.

 

        – Todėl! – atšovė krokodilas už jo nugaros. – Bet Dievo nėra. Ir pragaro nėra.

 

        – Tai aš žinau...

 

        – Eto sanatorija dlia umališionnych, – nenurimo krokodilas, – dlia bolnych ateističeskich rabotnikov.

 

        – Aš išprotėjau? – svarstė sau lektorius. – Ar tai tik tamsybininkų išmonės? O gal... o gal aš numiriau? Tamsta, – kreipėsi jis į mane, – gal paaiškintum man, kas čia darosi?

 

        – Aš jau sakiau jums – čia pragaras. Jūs numirėte. Tikriausiai vertėtų jums pareikšti užuojautą, bet kažkaip neįprasta, kad vienas miruolis užjaustų kitą.

 

        – Oooo! – sustaugė lektorius, griebęsis už galvos, – Kas dabar bus?!

 

        – Kas ir turi būti, – paguodžiau nelaimėlį. – Bet gal jums dar leis kada pasivaidenti...

 

        – Kas jau tokiam leis?! – šūktelėjo krokodilas, siurbdamas degtinę, ir jo balse skambėjo paniekos gaidelė. – Geriausiu atveju per Visus Šventus, kokiam pusvalandžiui...

 

        – O pragaras – amžinas? – paklausė lektorius, su viltimi žvelgdamas į mane.

 

        – Tau jo bet kokiu atveju pakaks, – pažadėjo velnias.

 

        Aš nebeišlaikiau ir pasitraukiau – žaidimas man nusibodo.

 

        Tačiau pragarai turi savo dėsnius, ir kitaip juose būti negali.

 

        Už pragarų plytėjo naujos erdvės, tikriausiai tai buvo sapnų ir haliucinacijų pasaulis, supantis juos. Prasidėjo spalvotos miglos.

 

        Čia irgi žaidė ir siautėjo visos įmanomos įsivaizduoti būtybės, iššauktos delfinų, žmonių ir demonų sapnų, ganėtinai savarankiškos egzistuoti toliau, – jos suvokė save tik per tarpusavio kontaktą, todėl šiose srityse kas mirksnį kažkas vyko ir keitėsi. Išskirti vieną ar kitą siužetą buvo neįmanomai sunku – mirgantis kaleidoskopas, ir tiek. Galop man į akis tvykstelėjo smaragdinė žaluma: pievoje žaidė berniukas ir mergaitė, abu nuogi ir pašėliškai gražūs, ilgais garbanotais plaukais, tik berniukas, žinoma, beviltiškai susivėlęs. „Gaudyk“, – šūktelėjo jis man ir sviedė raudonai baltą kamuolį, lengvą ir stangrų, ir mes trise ėmėme svaidytis, krykštaudami ir laimingi, – paprasčiausias žaidimas sviediniu teikė neapsakomą džiaugsmą. „Kas jūs?“ – paklausiau atmušdamas vikriai pamėtėtą kamuolį. Berniukas visai nenustebęs atšovė: „Mes tavo vaikai... aš – Tomas...“ „O aš – Maja!“ – šūktelėjo mergaitė.. „Nežinojau... nežinojau, kad turiu vaikų...“ – kiek netaktiškai sumikčiojau, bet tuodu nė kiek neįsižeidė. „Mes buvome tavo – jau nuo pat pradžios!“ „O kur... kur Lo... kur mama?“ – pasitaisiau aš. „Ji netoliese, – atsakė mergaitė, – ji tuoj ateis, o kol kas liepė mums pažaisti su tavim“. Vaikai nusivijo kamuolį, o aš nuvargęs ir laimingas kritau į žolę, ir ji akyse ėmė bręsti, augti, virto rugiais, prinoko – virš mano akių jau suposi ištisas varpų miškas, pačiame jo viršuje kabojo milžiniška geltona Saulė, ne akinanti ir ne kepinanti, o tikra, mūsų Saulė... Jaučiausi taip, kaip jaučiasi nupieštas multiplikacinio filmo žmogeliukas. Buvau neįtikėtinai tvirtai suaugęs su fonu, su sunkia žeme, kurios sunkumas buvo ir mano svoris... O viršuje – Saulė, milžiniška milžiniška Saulė...

 

        – O... – tariau aš, iškilmingai keldamas į dangų pirštą: ŪMAS! Nežinojau kodėl, bet buvo aišku, kad ši Saulė vadinama kaip tik tokiu vardu ir rašoma didžiosiomis raidėmis, – tik taip...

 

        – Tu atspėjai savo reinkarnacijas! – staiga sugriaudėjo balsas virš mano galvos. – Tu pasmerktas, tu kvailys!

 

        Aš gulėjau ant purvinos paklodės klaikiai tamsiame požemyje pavirtęs milžinišku žmogaus ūgio falu ir šioje klaikioje inkarnacijoje (nejau ir tokių esama?!) turėjau likti amžiams, o Viešpatie! Tačiau kažkodėl tuoj pat sprendimas pasikeitė (kieno sprendimas?), aš buvau nuteistas mirties bausme. Mirtis šiltu gumulu kilo iš apačios į viršų, žinojau – kai ji prilips iki viršaus, iki galvos, tai yra iki glans penis, aš mirsiu, todėl su siaubu laukiau greitai viršun tekančios mirties. Štai ji jau išsiveržė pro pakaušį, o aš nemiriau (o gal miriau?), bet pamačiau save tame pačiame rūsyje, kur dvokė alumi ir pelių išmatomis, tik nebuvo ten nei gulto, nei paklodės, vien rudi mano kaulai ir kiek į šalį pariedėjusi kaukolė, jau spėjusi paberti dantis...

 

        – Tai amžinasis gyvenimas! – sugrumėjo kažkas prie ausies, ir aš iškart patikėjau, kad būtent taip ir yra – Jėzau, Jėzau!

 

        – Kelkis, – timptelėjo mane už blauzdikaulio slibinas – pro atviras duris ringavo ilgas jo kūnas, priešakinės kojos seniai nebejudėjo, jo uodega vis dar slinko, vyniodamasi taisyklingais ratilais. Aš desperatiškai sukrutėjau ir man pavyko ištrūkti iš čia tiesiai į Metropoliteno operos merginų šokį. Geros, jos iš tiesų buvo geros, taisyklingos, nuostabiai taisyklingos pusnuogės figūros, aš viską užmiršęs spoksojau į baletą ir plojau iš visų jėgų – valandą ar dvi, ar parą? Paskui su kažkokiu caro armijos generolu mes bufete gėrėme degtinę, vėliau šokau su devyniom nusigėrusiom negrėm, galiausiai viskas susimezgė į neatmezgamą raizgalynę – slibinai, gotikinės pilys, moterys, karininkai, žvėrių karnavalai, nykštukai, miškiniai ir kitokie neaiškaus plauko padarai. Šitaip tikriausiai buvo galima gyventi per amžių amžius. Čia viskas buvo netikra, tikri tiktai pojūčiai, ir veikė jie ypač aštriai. Ir Lolita – kad prieš mane išnirusi nauja figūra yra pati Lolita, o ne fantazmas, aš pažinau iš to, jog buvo kiek blankesnė nei visi šio haliucinacijų pasaulio personažai. Ji iš visų pamėklių išsiskyrė abejonių nekeliančiu ramumu ir savitvarda. Kol Lolita artėjo prie manęs, ją mėgino įtraukti į žaidimą keli oranžiniai triušiai ir dvi ar trys Alisos – sunku buvo susigaudyti, kiek tų Alisų yra, nes viena kas akimirką kaitaliojo formą, niekaip neapsispręsdama, ar jai likti mergaite, ar virsti miniatiūriniu drambliuku, o gal ir paprasčiausia purvina balute, kurios vidury ant lėkštutės plaukiotų deganti žvakė. Tačiau Lolita perėjo per abu triušius kiaurai ir nekreipdama jokio dėmesio į Alisas paėmė mane už rankos: „Prisižaidei?“ Aš sutrikau... Lolita nepyko, gal tik kiek apsimetinėdama šnairavo į mane. „Vaikėzas, – šnabždėjo ji tarytum sau, bet taip, kad aš girdėčiau. – Čia renkasi tik maži vaikai, vaiduokliai ir fantazmai. Ir narkomanai, žinoma“. Aš bejėgiškai skėstelėjau rankomis: „Ką padarysi, Lolita, tai sentimentai seniems pažįstamiems. Ir dar: ar mudu turime vaikų?“ „O tu neprisimeni? Dar per šeštąją mūsų inkarnaciją, Galijoje? A, tiesa, tau kol kas viskas painiojasi ir tu pats dar kaip vaikas“. Aš patempiau lūpą lyg įsižeidęs vaikėzas, bet neišlaikiau ir nusikvatojau. Nusijuokė ir Lolita. „Ten aukštai, – tarė ji, – prisiminsi viską“.

 

        Mes judėjome jau naujoje erdvėje, tikriau, jos prieigose. Bet ir čia, takoskyroje, tebesklandė neaiškūs padarai, sunkūs ir įsižeidę vienas ant kito ir visi ant visų.

 

        – Kas toliau, Lolita? – paklausiau aš.

 

        – Prasidės Skaistyklos sferos, – atsakė Lolita nežiūrėdama, kažkodėl visai nežiūrėdama į mane.

 

        – O dar toliau? – klausinėjau aš. – Dangūs?

 

        Lolita linktelėjo.

 

        – Ir iš Skaistyklos kelio atgal nebebus, nebebus inkarnacijų ir šmėklų pasaulių, taip?

 

        Lolita linktelėjo.

 

        – O kas ten, Danguose?

 

        – Aš nežinau, – atsakė Lolita. – Patikėk, nežinau, ir pati bijau tos nežinios. Baisiausia, o gal nuostabiausia, kad kelio atgal nebus.

 

        Stop, stop, pagalvojau aš.

 

        – Bet Ten neabejotinai turi būti gera, – tarė kažkas (ar aš, Lolita?), – tik ar mes turime teisę eiti Tenai?

 

        – Palauk, – pasakiau aš. – Klausyk, Lolita, ar yra kažkoks Nebūties šansas? (Aš buvau nuvargęs, beviltiškai nuvargęs, neturėjau jokių jėgų toliau judėti, nuvargo net žvėrys mano pilvuose, visų reinkarnacijų pilvuose.)

 

        – Lolita, Lolita, Lolita, pažvelk man į akis! Negi visa tai yra, negi visa tai atsitiko ir negi negalima pasitraukti nuo to į šalį? Ne, ne atgal, ne į pragarų nuobodulius ar į tas kvailystes kelyje link jų... (Aš sveriu dvi tonas, dvi benzino tonas, – šnibžda man žibalu dvokianti būtybė, gigantiška moteris, – aš sveriu dvi benzino tonas ir mėgstu būti ant viršaus, tik pagalvok, tik pagalvok, koks tau malonumas, tu net nebejausi savęs spurdėdamas po mano pilvu, šiltame drėgname mano tarpkojy!) Visa tai kvaila ir netikra, Lolita, negi prieš mus tik vienas kelias? Ar nėra kelio, kuriame galėtum nebūti, kuriuo galėtum eiti gulėdamas aukštielninkas, o dar geriau – miręs? (Tu kvailioji, kvailioji ant šizopasaulio slenksčio, žmoguti, o gal tu jau esi už jo, seniai ir negrįžtamai, – nors koks skirtumas?) Lolita, jei mes atlikome Žemės ciklą ir susiradome vienas kitą, gal jau pakaks, gal jau turime teisę į Nebūtį, į Mirtį? Aš pavargau, žvėriškai pavargau... Išnykti, amžinai išnykti... noriu išnykti visai...

 

        – Dievo gailestingumas begalinis, – šnabžda Lolita.

 

        Aš net nežinau, Lolita, kas tu. Gal tu esi antroji mano monologų pusė, jų vidurys, ruhige Mitte in meinen Monologen, mano paties fantazmas, projekcija... o gal aš – tavo vaizdinys, bet nėra skirtumo, jokio skirtumo, arba aš einu iš proto, arba iš tiesų viskas buvo taip, kaip ir buvo lemta. Mes pasimetėme liūdnoje Kosmoso begalybėje, mano mergaite, mes pasmerkti amžinajam skaudėjimui ir klajonei po ją, mes esame varganos žėrinčios Fajetono skeveldros...

 

        – Yra Likimo Knyga, – taria Lolita, – ir mes galime ją pavartyti.

 

        Sulig šiais jos žodžiais angelas ištiesė mums ranką, – tiesiai iš erdvės: paties angelo nematyti, tik ranka, bet aš žinau, mes žinome, kad tai mūsų angelas ir jo rankoje tomelis in quarto; skubiai verčiu jau žinomus puslapius, praėjusius mūsų gyvenimus, artėju prie šios dienos, taip... „Ir juodu gauna teisę pasiklausti Likimo Knygos“... – tuo ir baigiasi priešpaskutinis puslapis, tai paskutinis jo sakinys, o paskui dar – tuščias baltas lapas, kurio apačioje ranka parašyta: „Vorsetzung folgt“! Mudu žiūrime vienas į kitą ir juokiamės.

 

        – Iš ten jau nebegrįšime, – sako kažkas.

 

        Bet kodėl mes sustojome, juk liko tik žingsnis iki išsiilgtos palaimos! Taip, iš Ten jau negrįšime. Negrįšime į tą kvailą absurdišką erdvę, į tą gigantišką skarabėjaus suritintą kamuoliuką, lik sveikas, Žemės pasauli, good bye etc.!

 

        Reikia tik žingsnio, o mes stovime vietoje.

 

        Staiga tarp mūsų suspurda baltas paukštis. Balandis tūpia ant Lolitos peties, trinasi jai į skruostą. Ant balandžio kairės kojelės raudonu siūlu pririštas laiškutis, nedidelė ritinėliu susukta popieriaus skiautelė. Išvynioju ją.

 

        – „Lolitai ir Tomui Vagabundams...“ Tai mums, Lolita, skaityk geriau tu, skaityk toliau... Aš nebenulaikau to mažo popieriaus lapelio.

 

        Lolita trūkčiojančiu balsu skaito:

 

        KATAKOMBŲ BROLIAI PRANEŠA JUMS, JOG NUTAUTĖJĘS ANGELAS VĖL SUKASI LIZDĄ ŽEMĖS PASAULY RENGDAMASIS NAUJAM KOSMINIAM PUOLIMUI, VĖL JO KLEKETAVIMAS TEMDO ŽMONIŲ ŠIRDIS IR VARGINGO LIKIMO SIELOS PRITARIA JAM. KATAKOMBOS NEĮSAKINĖJA IR NETGI NESIJAUČIA TURINČIOS TEISĘ PRIMINTI KĄ NORS JAU ESANTIEMS ROJAUS PRIEANGY, JAU LAISVIEMS... TAČIAU KATAKOMBOS YRA IR SAKO JUDVIEM, BROLI IR SESE, SU DIEVU.

 

        Pajutau Lolitos žvilgsnį, bet nepakėliau akių.

 

        – Jie laukia mūsų, – tarė ji.

 

        Gintaras Beresnevičius. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai: romanas. K.: Kitos knygos, 2007.