beresnevicius_imperijosberesnevicius_imperijosPRATARMĖ

 

Didžiausia įmanomų mūsų darytų ir tebedaromų klaidų  – sėdėti pasyve ir aimanuoti. Dėl prarandamo identiteto. Deja, sėdint jis nestiprėja. Jis stiprėja vedamas ir patirdamas iššūkius. Reikia veikti taip, kad tas identitetas tvirtėtų. Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teritorijos ribų. Jis atvirai reklamuojamas, tampa pasaulinių masinės kultūros švenčių ir masinės kultūros vaizdinių šaltiniu. Keltų Halovynas, airių per Šv. Patriko dieną žaliai dažomas Hudzonas, kiniečių drakonai, skandinavų troliai tapo didžiųjų kino filmų personažais.

 

Pasyviai ginamas identitetas pražus daug greičiau. Žinoma, galima tarti, kad lietuvių savastis negali būti verčiama prekiniu logotipu, vartotojiškos gyvensenos žaisleliu. Tikrai – geriau būtų, kad taip nevyktų. Tačiau jeigu garsioji kino epopėja „Žiedų valdovas“ remtųsi lietuvių mitologija, laumėm, kaukais, aitvarais, barzdukais ir barstukais, būtume stipriai patenkinti. O panašūs dalykai lieka įmanomi. Labai daug kas įmanoma, jei judama.

 

Mes žiūrime į ES nelyginant kiškis iš krūmo: kviečia meška medaus trobelėn, ir norisi, ir baugu, o jei medus ne liepžiedžių, o jeigu ims ir suvalgys? Ir bala ta mešką žino. Mes jau nes su viena buvome susidėję, ir niekad kiškiui į gera neišeidavo, nors kiškis ir žino, kad jam vienam miške, be tos meškos trobelės nesaldu. Ir miegos po atviru dangum, ir tokios trobos nepasistatys.

 

 Tačiau nejaugi viskas taip paprasta? Mūsų mąstymas vienakryptis – taip ar ne, gerai ar blogai, prarys ar ar ne. Juk mes tokie maži, tokie nebrendylos.

 

Bet kodėl? Kodėl priimame savęs kaip nevėkšlų įvaizdį? Kas jį mums primetė? Kol tokį valkiosimės iš paskos, dardėdami „Mes silpni“, „Mes nepatyrę“, „Mes kiškiai, miško nematę“, išties ims meška ir pasidės į lentyną ar lieps kur kampe girnapusę sukti, kol nukvaksim.

 

 Meška mūsų nepažįsta, ir jos žlibumu galime pasinaudoti; mes esame jauni vilkai, ir jeigu suvoksime save kaip tokius, toje trobelėje mūsų padėtis bus kitokia; gal mes ir godžios lapės aštriais dantimis ir su didele įgimtos klastos ir individualizmo galiomis. Mes klastingi, tai blogai, bet tai tautiško charakterio bruožas. Kodėl jo, to negero charakterio, nepanaudoti? Klasta silpnųjų jėga, ji atsirado, kai mes buvome okupuoti, sustiprėjo. Tačiau klastingi esame nuo daug senesnių laikų, tą demonstruoja mūsų karybos istorija.

 

Meška, vilkai, lapės...Ne taip svarbu, kokį įvaizdį pasirinksime. Tačiau einant, judant, stojant, įstojant, reikia ne dejuoti, ne aimanuoti, dievulėliau kas bus!? Reikia atpažinti situaciją ir tarti, kad tokios dar neturėjome. Čia sutiks ir optimistai, ir pesimistai. Tačiau – kokia ta situacija ir kokią naudą iš jos galime išpešti? Ir optimistai ir pesimistai kalba apie fondus, išmokas, skaičiuoja. Vis tai yra teisinga. Tačiau mums reikia geriau save apsisvarstyti ir nuspręsti, ar kartais nedarome klaidos, kalbėdami apie stojimą ir po to seksiančią ateitį visiškame pasyve? Būsime objektas, kuris bus dėliojamas, apsprendžiamas, vertinamas, perkamas, bet objektas, kurio teisės gal ribosis pasigraužinėjimais Briuselyje dėl fondų. Tai labai svarbu – graužtis Briuselyje dėl fondų, mūsų derybininkai jau įrodė, kad jie tą moka.

 

Bet ar nėra mums kitos vietos, vietos tarp lyderių, tarkime, tarp penketo šešeto ES šalių, „darančių“ ES  politiką, tiek užsienio (karinę), tiek ekonominę. To neklausėmė, nes mums atsakymas savaime aiškus. Esame kažkokia neapibrėžta ES uodega. Be juk ne taip. Net ir dabar mes tebesame maždaug 10 Vidurio ir Europos šalių lyderiai, netgi būdami už ES ir NATO ribų, gebėjome sutelkti jas ir suteikti joms bendrą interesą. Pagalvokime, ar tokį žygį šioje pasaulio vietoje, tarkime, būtų atlikusi Prancūzija ar Švedija ar Ispanija? Žinoma, kad ne.

 

Aš buvau euroskeptikas, ir didele dalimi juo tebelieku. Ši knygelė tai yra euroskeptiko analizė. Mas nepatinka daugel iš to, kas darosi ES, nepatinka nei unitarizmas, nei imigrantai, nei nuvalstybinimo tendencijos, nei beveidė užsienio politika, nei savimonės stoka.

 

Tačiau jeigu jau aišku, kad nėra alternatyvos, reikia pasistengti, kad ta alternatyva mus ne nugramzdintų į drumzliną dugną, o iškeltų į paviršių, tarp dreifuojančių stambiųjų banginių. Tai ne kliedesys. Tai vienintelis kelias, kuris vertas dėmesio. Šitas kelias nenuobodus, o tai jau daug. Koks tas kelias, maždaug aišku – akumuliuoti didelių teritorijų politines ir ekonomines galias. Tų teritorijų, su kuriomis ES tiesioginio kontakto užmegzti nesugeba ar jis yra ir liks nepilnavertis. Mes turime įeiti į ES kaip demokratiška imperija, veikdami plotuose, kurie gal pranoks pačios ES teritoriją. Mes iš to turime pasidaryti nuotykį. Mes dar žinome, pažįstame skurdą, vargą, apleistumą, ir dėl viso šito pažinimo tebesame labai stiprūs. Mums tereikia panaudoti, kaip sakoma, savo svertus. Jie po ranka. Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė – regionai, jaučiantys mums simpatiją iš bendros praeities; o tai šiuo metu strateginiai regionai pasaulinėje geopolitikoje. Mes galime susikurti didelį egzistencinį nuotykį, kuris, kas be ko, iš politinių dividendų tiesiogiai turėtų nešti ir ekonominius dividendus, paverčiančius mus Baltijos tigru. Politiniu ir ekonominiu.

 

Kitu atveju eiti į ES yra tokia pati lėta savižudybė, kaip ir nestoti į šią sąjungą.

 

 

I. Imperijos atpažinimas   

 

Mūsų mąstymas imperialistinis. Turime tai prisipažinti, prieš ieškodami sau vietos modernybėje ir juolab ateityje.

 

Mes imperinio mąstymo žmonės, o mūsų charakteriai valdantys, visos depresijos iš to ir kyla. Visos bėdos, stresai. Mes esame labai stipriai pabrėžta gentis, net nuosavoje valstybėje liekanti gentimi. Gentis, kuri gimusi valdyti, ir kurios genuose valdymas užprogramuotas. Likimas ar istorija pakaitom svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai stereotipai, ir realios veiklos modeliai persipina. Tai mūsų teritorijos, nuo amžių, ir šita teritorija gali ir turi būti kontroliuojama Lietuvos, iki pat apytiksliai Dono ir Volgos. Vakaruose ne kontrolė, o sąjunga – sąjungas su Lenkija nulėmė, kad Vakaruose ir šiaurės Vakaruose mūsų politika rėmėsi sąjungomis – su Lenkija ir vienu trumpu metu su Švedija. Tai istorijos vektorius, beje – sąjungos, kurias Lietuva darė pati, savo vardu, buvo sąjungos su vakaruose ar šiaurės vakaruose esančiomis valstybėmis.

 

 Mūsų imperializmas savitas. Esame iš barbarų klajoklių ir žemdirbių susiformavusi nacija, genai persimaišę ir pagimdę persmelkiančios lietuviškos nostalgijos fenomeną kaip ir pašėlusį individualizmą. Niekas to individualizmo neužgesina. Ir šiandien vietoj interesus vienijančio Prezidento mes vis vien renkamės vadą. Ir šiandien mūsų partijos kuriasi pagal asmeninį, ne pagal kolektyvinį principą. Kiekvienas barbaras pats sau partija ir pats sau karalius. Jis gali pakęsti tik (laikiną) karo vado valdžią, ir jam pasibodėjimą kelia administracinės struktūros.

 

 Barbaro politinis idealas puikiai žinomas – užimama žemdirbių tauta, pasistatydinamos pilys, įsitvirtinama strategiškai ir žemdirbiai apkraunami pakeliamais mokesčiais (daug mažesniais nei feodalinės valstybės ar šiuolaikinio sociumo), o barbarai valdovai mainais žemdirbių teritoriją gina nuo kitų tokių, ir palengva iš savos terpės formuoja elitą, karinį elitą. Šis elitas reikalingas mokesčių. Tačiau jie nedideli todėl, kad barbarai kai reikia moka būti saikingi, be to, karo žygiai jų iždą papildo papildomu, „neužplanuotu“ grobiu.  

 

 Dar vienas barbarų bruožas – tolerancija. Kodėl – tolerancija? Mūsų aplinka barbarą įvardija kaip buką, žiaurų, netašytą tipą. Tai graikų-romėnų siaubo prieš barbarus apraiška, paveldėta iki šiandien, tačiau tautos, taip kultūringai besibauginančios barbarų, tik kartoja antikinius anekdotus, Jos pačios kilusios iš barbarų. Prancūzai, vokiečiai, italai, ispanai – tai tie patys suromėninti keltai, germanai, gotai, alanai ir kitų barbariškų genčių palikuonys. Tautų kraustymosi suplakti sumuštų ir apsmurgusių genčių likučiai. Tai jiems netrukdo laikyti savęs kultūriškai etaloniškomis tautomis. Patys barbarai nebuvo civilizacijos žmonės, tarkime, jie neturėjo kalėjimų, vidinės socialinės prievartos mechanizmų, tačiau turėjo teisę ir nuo VI a. – teisynus, o buki jie niekada nebuvo, žiaurumas kaip tik labiau būdingas civilizacijoms. Ir aklai naudojama jėga – taip pat.  Barbarai dažnai išvengdavo karo derybomis, mokėjo eiti į kompromisus. Mitas apie barbarų deginamas bibliotekas paskleistas pačių papuvėlių antikos saulėlydžio pusgalvių. Aleksandras Didysis, šis graikų karys ir kultūrtrėgeris – štai kas sudegino Aleksandrijos biblioteką. Bet jis liko kultūros idealas, sakralizuotas genijus ir civilizacijos šviesos nešėjas „tamsioms“ Persijai, Baktrijai, Indijai. Barbarai nedegindavo bibliotekų, jie žinojo, kas tai yra ir kas be ko jausdavo magišką pagarbą užrašytam žodžiui. Vienuolynų jie neliesdavo, daugybę barbarų palietė ankstyvas krikštas, ir jie buvo ne mažiau žiaurūs ar atlaidūs kaip kiti civilizuoti imperatoriai ir karvedžiai. Barbarai vertino meną, architektūrą, būtent barbariškas skonis, jungdamasis su romėnišku betonu ir vėlyvąja Romos architektūra, pagimdė romaninį stilių, barbarų skonis, sujungtas su islamo minareto forma pagimdė gotiką. Barbarai perėmė Romos teisę, jungdama ją su savąja, ir derindami su ja savo laisvės dvasią – Europa kilo iš barbarų. Ir gėdingai jų atsikratė savo genealogijoje. Ėmėsi kildintis iš graikų ir romėnų, nors nei vieni nei kiti nebuvo pratęsti kaip identiškos tautos, jos ištirpo, dingo, susiliejo su tais pačiais barbarais. Barbaras tai maksimaliai laisvas, atsakingas ir ištikimas žmogus, turintis griežtą garbės kodeksą ir užuojautą, tuo pačiu jis turi jėgą ir nevengia jos naudoti. Tokią prasmę aš teikiu barbarui, tokiais jie save ir matė. 

 

  Barbarai daugybę dalykų pasiekia aplinkiniais keliais, ir jų mąstymas nėra bukas ir tiesiaeigis. Mes barbarus įsivaizduojame kaip galingus judančius masyvus, milijonines aibes, ir kartais išties taip būdavo, kraustantis hunams, gotams, ar dar anksčiau Rusijos stepių arijams, besiveržiantiems į Indostano pusiasalį ir Iraną. Tačiau barbarai kaip toks masyvas būdavo laikinas reiškinys; jis susiskaldydavo labai greitai. Barbarai, apsigyvenę sėsliai, spėriai pasidaugindavo, tačiau jų gausa būdavo laikina; perteklius emigruodavo, tretieji broliai, nepaveldintys žemės, eidavo į karus, ir negrįždavo. O jei ir grįždavo – su kariniu patyrimu, grobiu ir nenumaldomu šauksmu atgal į karą. Dažniausiai barbarus apibrėždavo kaip tik mažumas. Kokie nors langobardai, kaip pabrėžiama antikiniuose šaltiniuose, buvo mažytė tauta ir tokia liko visą laiką – tačiau pasižymėjo tuo, kad nedvejodami stodavo į kovą su daug gausesnėmis gentimis, nesvarstydami apie pasekmes. Dėl tokių savo įpročių langobardai visada buvo mažytė tauta, jų žiedas nuolat būdavo skabomas, tačiau jie išliko. Galiausiai kaimynai, nors ir daug gausesni apsiramino, o langobardai kaip žinome VI a. įsiveržė į Šiaurės Italiją ir ją užvaldė. Mažytė imperialistų gentis. Vėliau ištirpusi šiaurės Italijoje, o jos kelias, kas be ko, prasidėjo prie Baltijos, kurį laiką jie buvo prūsų galindų bei lietuvių protėvių kaimynai. Lietuviai irgi tokia „langobardiško“ charakterio gentis – jau istoriniais laikais matome, jog maža etniniu požiūriu tauta sugebėjo sutelkti nepalydinamai gausesnes tautas. Ir žiebia į nosį aplinkinėms tautoms, nepaisydami pastarųjų formalaus pranašumo nei rango.

 

 Karinį buklumą pademonstravę barbarai (kaip ir lietuvių kunigaikščių politikos Rytuose atveju) imami išmėginti daug rečiau. Jie patikrinti kaip valdovai. Jie sėda į kunigaikštysčių sostus, valdo slavų teritorijas. Valdo gerai. Taip gerai, kad tas laikas pereina į liaudies dainas, taip gerai, kad jie tampa stačiatikių šventaisiais. Taip gerai, kad priešai juos demonizuoja. Tačiau – tik priešai. Kijevui, Pskovui, Naugardui ar Černigovui lietuvių kunigaikščiai tampa savi. Bendrai kariauja, drauge puotauja, vesdina sūnus ir dukteris. Valdo gerai. Kodėl jie valdo gerai ir kodėl jie atstovauja rusų žemių interesus taip, kaip galbūt neatstovautų vietinis kunigaikštis?

 

 Ir būtent čia sutinkamas barbarų bruožas – tolerancija. Jis lygiai barbariškas kaip ir aršumas mūšiui. Kare nėra vietos sentimentams, bet jiems atsiranda vietos po mūšio, po karo. Barbarai su retom Tautų kraustymosi epochos išimtim yra mažiau skaitlingi nei junginiai, su kuriais jie kaunasi. Judanti ir kariaujanti gentis apskritai skaboma greitai. Nugalėję mūšyje, priešo likučius jie įjungia į savo gentį, ir moteris, ir vyrus. Moteris žmonių gausinimui, vyrus – karui. Taip elgėsi langobardai, jei jau apie juos šnekame, taip elgdavosi ir lietuviai. Langobardai priimdavo į savo karių tarpą netgi svetimos genties vergus (ar išlaisvindavo savus belaisvius ir vergus prieš kritinį mūšį). Štai čia ir yra tolerancija. Kol langobardai klaidžiojo po Europą ir kovėsi, jie laikėsi kaip gentis (nors apie etninį „grynumą“ jokios kalbos čia nebėra). Kai apsistojo Italijoje, ėmė valdyti vietos žemdirbius, net tik iš Milano ir Paduvos, bet ir iš Neapolio ir Benevento, jie per kelis šimtus metų išnyko be pėdsakų. Lygiai taip pat Ispanijoje išnyko gotai su alanais, davę ispanų naciją, bet tai jau kitas darinys, neturintis nei gotiškos nei alaniškos savimonės; lygiai taip pat Frankų Imperijoje išnyko patys frankai. Prancūzija, prancūzai, paveldėję frankišką valstybingumo tradiciją, yra romanizuoti keltai, o frankai – germanai.

 

 Tai, kad lietuviai sėdo į slavų kunigaikštysčių sostus, vesdavo vietos diduomenės dukteris, priimdavo stačiatikybę ir vadovaudavo integruoti į vietos papročius, kalbą, religiją, buvo natūralu. Tai barbarų elgesio modelis. Mes jį vadiname tolerancija. Kitaip tai reiškia mažos karinės diduomenės prisitaikymą prie vietos sąlygų. Prisitaikymą, pasiektą po karinės pergalės ar pasikvietimo vadovavimui. Tarkime, skandinaviška vikingų normanų Riurikų giminė lygiai taip pat ėmė viešpatauti Kijeve. Čia atsirado normanų/variagų kariauna ir siauras valdantysis sluoksnis, per laiką suslavėjęs.

 

 Žemdirbių visada daugiau, valdančioji karinė diduomenė perima jų kalbą ir kultūrą. Jei pastaroji aukštesnė – aukštesnę – žemesnė – žemesnę. Tai ir yra prisitaikymas. Lietuviai elgėsi lygiai kaip normanų, gotų ar langobardų kunigaikštukai – tik skirtumas tas, kad lietuviai neišnyko, o neišnyko nes turėjo vieningą etninę bazę. Etninę Lietuvą. Jeigu ta etninė bazė būtų sujudėjusi ir atsikėlusi tarkime į Pandneprę ar Pavolgį, lietuviai būtų išnykę beviešpataudami kur nors Kijeve ar Sarajuje. Pačiame viešpatystės apogėjuje. Barbarai, sukūrę Europą, šitaip ir baigė savo istorijas. Lietuviai – vieninteliai Tautų kraustymesi dalyvavę barbarai, kurie išlaikė ryšius su savo senąja tėvyne ir todėl ši bazė išliko. Langobardų bazės ar gotų bazės judėjo, kilnojosi. Todėl jų ir nebėra. Panašiai atsitiko su vikingais – jie labai dažnai likdavo tarnauti ar viešpatauti Sicilijoje, Bizantijoje, Kijeve, bet liko Skandinavijos bazė ir galimybė istorijos plėtrai. Vikingai ar gotai, užvaldę svetimos kultūros šalį, būdavo pernelyg toli nuo savo tėvonijų, kad su jomis palaikytų ryšį, pakankamą kultūrinio gyvenimo, savojo „gyvenimo stiliaus“  pratęsimui. Jie asimiliuodavosi. Perimdavo valdžią, bet rūmų architektūroje ar socialinėje struktūroje nieko nekeitė. Asimiliacija vykdavo per kelias kartas, būdavo palaipsnė ir nieko nejaudino, gal atvirkščiai, jau po kelių kartų valdovus kaip tik erzindavo kalbos apie jų svetimą kilmę. Tai irgi buvo tolerancija. Barbarų valdžia kultūriškai ir religiškai pati tolerantiškiausia.

 

 Tolerancija – valdymo būdas, kai reikia suvaldyti labai skirtingas gentis, tautas, religijas. Protingiausia išeitis, suprantama, - nieko nejudinti. Lietuvių valdovų lozungas ir įsipareigojimas buvo – seno neliečiame, naujo neįvedame. Jie taip ir elgėsi, jų veiksmo aplinkybės, sąlygos tokios ir buvo. Lietuvos ir Lenkijos sąjungą taipogi demonstravo pavydėtiną toleranciją. XVI a. pabaigoje, Europoje, ir protestantiškoje, ir katalikiškoje, liepsnojant Inkvizicijos laužams, vykstant religiniams karams ir žiauriai slopinant religinių sektų maištus, Lietuvos seimas įsivedė visų tikėjimų lygiateisiškumo įstatymą. Tai buvo dar neregėtas Europoje įvykis, aplenkęs Europos laiką keliais šimtmečiais 

 

 Mes pergyvename dėl bajorų nutautėjimo – deja, tai buvo barbariško valdymo modelio realija. Žemdirbiai sau, valdovai sau – tai irgi realija, ir XVI-XVIII a. Lietuvos, ir XX a. ir šių laikų faktas. Tai vėlgi barbariškas požiūris į visuomenės sąrangą ir raidą. Niekur nedingsi, toks valdymas, toks mentalitetas. Bet tai yra valdytojų mąstymas. Ir mes tebeturime bazę. Išlaikėme ją. Gotai, gepidai, langobardai, alanai, vandalai, aibė Tautų kraustymosi epochos genčių savo bazių neišlaikė. Mes turime bazę, kurią vadiname Tėvyne, ir jos sąsaja su mumis yra trigubai glaudesnė. Jos dėka mes išlikome, ne mes ją ištraukėme, išgelbėjome, suteikėme istoriją – o ji mums. Mes galėjome nusėsti Ispanijoje, kaip mūsų kaimynai II –III a. gotai ir alanai  ar kiek anksčiau – vandalai – ir išnykti, bet mus išgelbėjo teritorijos prie Baltijos, imperijos šerdis. Visąlaik būdavo kur grįžti, čia ir lietuviškos nostalgijos šaknys; Lietuva gelbsti magiškai. Tautoms kraustantis, II-VI a. baltų gentys judėjo

 

Europoje, tai neabejotina, ir dalis jų ten pradingo, susilieję su gotų sąjungomis, alanais, hunais ir pan. Tačiau dalis jų, kaip rodo archeologija, grįžo V-VI a. po Kr., grįžo į Prūsijos ir Lietuvos žemes. Grįžo po pralaimėjimų. Istorijos grimasa – tie, kurie pasiekė pergales, ir užvaldė Vakarų kunigaikštystes, išnyko. Grįžusieji čia suėmė dalį genčių valdžios. Bet pasiėmę tai, kas jų nuomone jiems priklausė, jie ėmė čia valdyti, gindami ir gindamiesi vietinius žemdirbius. Kai prasidėjo antrasis sprogimas XII-XV a., vėl įvyko tas pats kaip ir per tautų kraustymąsį. Kariai ir valdovai slinko į Vakarus, kur jie buvo pavojingi, bet negalėjo lemti geopolitinių dalykų, ir vėliau buvo teutonų ir livoniečių sustabdyti, Judėjimas į Rytus atnešė kitus rezultatus. Mūs geopolitinė sėkmė slypėjo mūsų pasiūlytame valdymo modelyje – barbariška imperija su didžiulėmis laisvėmis, jei lyginsime su tuo metu besiformavusiais Rytų ir Vakarų absoliutizmais.          

 

Esame imperijos žmonės. Mes esame iškelti virš kitų ir tuo pačiu visi mūsų kasdieniai nepasisekimai iš to, kad imperija prarasta. Prasta mūsų psichologinė būklė ir stresai visa tai plaukia iš apgailėtino fakto, kad imperiją esame praradę. 

 

Mes neturime kam vadovauti, o esame centras ir metropolija per amžius. Savita metropolija, be didingų metropolių kaip Tėbai ar Babilonas.

 

 Istorija mums duoda šansą – Europą. Tokio šanso nebus daugiau.

 

Mes esame nuostabūs vadovai. Karas ir laukiniškumas mums nesvetimi. Mes nuostabūs vadovai ir valdovai, tą pripažįsta kiekviena nacija, kuriai vadovavome, ar kuri apskritai susiformavo mūsų dėka. Mes atlaidūs, tolerantiški, bet tik tada kai turime savo prigimtinę švelnumo formą imperiją, tokią, kuri derina priešybes, kuri sujungia ir apjungia stichijas. Mes barbarai ir mums artimas barbaro užkariautojo sindromas – žemdirbių teritorijos užkariavimas, kuris baigiasi mokesčiais, dažnai mažesniais nei mokėdavo tos bendruomenės anksčiau. Kuris baigiasi užkariautųjų religijos ir papročių tolerancija, tokia galinga, kad net patys atitrūkę nuo metropolijos persiimame kalba ir tikėjimu. Mes užkariautojai, kurie pajėgūs suprasti užkariautojų poreikius geriau nei jie patys ir mes ne kartą savo identitetą aukojome tam, kad atsibustų užkariautos tautos miglota tapatybė ir per sutemas atvestume ją į istorijos šviesą; mes esame tie, kurie konfrontuodami padarė Maskoliją, tai kuo maskvėnai yra šiandien; rusus – rusais. Bendradarbiaudami ir gindami, ir bendrai gindamiesi iš rytų slavų suformavome ukrainiečius ir baltarusius – leidome tapti tuo, kuo jie yra šiandien. Tautomis, turinčiomis kalbą ir ateitį. Skirtingas ateitis, bet tai jų reikalas. Tiesą sakant, ir mūsų, nes esame atsakingi už savo vaikus, nacijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

 

 Barbaras užkariautojas pakyla į savo bokštą, iškilusį tarp girių ar stepėje. Pakyla ir ilgisi. Baisus tai ilgesys, tai vilkų ilgesys, vilkai visada ilgisi Mėnulio ir staugimo meto. Jie ilgisi karo, judėjimo, jiems reikia tęsti Imperiją. Mes užslėgti į kampą. Mums reikia judesio, erdvės, kol kas tą judesį čiumpame pavieniui, bet yra galimybė dar veikti ir kurti toliau daugelyje, bendra dvasia. 

 

 Mes labai stipriai persekioti ir engti – nes kitos tautos gerai atpažindavo mumyse nesutramdomus imperialistus ir maištininkus drauge. Iš mūsų išdeginta imperinė atmintis, toje vietoje skauduliai, bet ko mes taip kabinamės į savo istoriją, praeitį, genus, menančius valdžias nuo jūrų lig jūrų?

 

 Matyt, mums to reikia. Mums to reikia – sielai, psychei, kūnui. Mums reikia šuoliuojančio Vyčio. Kas gi kita jei ne balnas yra automobilio sėdynė, po mumis, švilpiančiais iš Eindhoveno į Marijampolę; žirgų varymas, ilga kelionė per dykras. Karo žygis – parsigabenti žirgų. Parjojus parnešti namopi šilko skarą. Ir vėl atgal, atgal į žygį.

 

 Nesisėdi mus, raitelių tautai, tranzito tauta tapusiems. Automobilių ginimas iš vieno Europos pakraščio į kitą, tai žirgų tabūnų perginimas; tai įterpta genuose. Nėra kitos tokios mažytės tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių; mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi. Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvilkčius.

 

 Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.  

 

 Kitaip Vytis prasigeria, pasikaria, žūsta išprovokuotose pjautynėse prie diskotekos; absurdas visa tai. Mums per mažai vietos, mūsų galiai per mažai vietos, nes mes imperinio mentaliteto tauta. Mums uždėti raiščiai, pančiai – tai kitų imperijų siaubo dėl mūsų jėgos rezultatas.

 

 Mūsų jėga ne tik tame, kad mes stiprūs. Mūsų jėga ir mąstyme bei susimąstyme, ir būtent dėl savo kontempliatyvumo mes nesame imperialistai okupantai ar žiaurūs naikintojai. Mes gerbiame tai, kas auga, ir mūsų viena misijų puoselėti daigus, ginti juos.

 

 Kokia yra mūsų imperinė ateitis? Aš nekalbu apie kažkokį teritorijų valdymą iš Vilniaus, jis mums nereikalingas. Mums reikalinga psichologinė valdymo pajauta. Mums reikalingas komfortas, kurį galime kurti, kai deriname interesus – savo vaikų, brolių, šeimos interesus. Mes esame maži, bet tai mums leidžia veikti, kitiems nesibaiminant dėl mūsų įtakos. O tapdami arbitrais, bendros ateities projektuotojais, interesų derintojais, mes ir taptume šiuolaikine vadovaujančia imperine galia. Tai imperija, kurios sienos nepažymėtos. Daugelio šiuolaikinių imperijų sienos neaiškios. Mūsų reikalas – įeiti į imperijų tarpą. Esame maži, bet mažas ir Izraelis. Žinoma, mūsų pajėgos kitos, tačiau mes galime atrasti savo imperinę nišą. Tai Vidurio ir Rytų Europa, iki pat islamo teritorijų, kurią mes galime pajudinti iki pat Volgos, Centrinės Azijos, Užkaukazės. Modeliuoti procesus apibrėžtoje erdvėje, į sąjungininkus telkiantis labai skirtingas jėgas, tiek JAV, tiek Kiniją, tiek galimas dalykas islamiškojo pasaulio dalį.

 

 Kam mums to reikia? Mes turime viena vertus sukurti saugią atmosferą aplinka save. Saugią ir aktyvią. Joje automatiškai atsiras erdvė, kurioje gerai jausis mūsų verslas. Ir galėsime akumuliuoti ir Uzbekijos ir Užkaukazės ir Ukrainos žaliavas, dirbti remdamiesi „tiesioginiu išėjimu“, suteikti sąlygas Europos pinigų cirkuliacijai daug platesnėje erdvėje, ir apsiimti tarpininkauti tarp erdvių, kurių Europa taip ir neįsisavina, ir nesugebėtų beje dėl lygių ir mentalitetų skirtumo; ir pačios Europos. Tai Europos tąsa į Rytus iki įmanomos ribos. Vidurio Europos centralizacija. Visa tai įmanoma tada, kai esame Europos Sąjungos dalis.

 

 Mes turime ne būti tiltu, o jį statyti. Aktyviai veiksime, kai veiksime ir savo vardu, ir Europos. Europos ambasadoriai besiplečiančioje jaunojoje Europoje.

 

 Tarkime, Rusijos imperija ekonomiškai pasislinkusi iki pat Reino, ir rusai savo interesus įgyvendina, nebrėždami okupacinių linijų. Savo įtakos teritorijų nebrėžia ir JAV, nors tikrosios JAV, išmėtytos ant gaublio, paverstų Žemės rutulį leopardo kailiu; šiame margume vyrautų JAV spalvos. Mes turime kurti imperiją sau, tačiau per Europą ir galiausiai suteikti gyvybinį impulsą europinei civilizacijai. Tai yra, jei Prancūzija (tarkime) skina Europai kelius Afrikoje, tai Didžioji Britanija pasižymi dar ir įtaka Azijoje, Australijoje ir kitose egzotiškose gaublio vietose. Mes turime dirbti panašiai. Tai yra, turėti zoną, kurioje mes pratęsiame Europą. Jei Ispanija ar Portugalija natūraliai tęsia Europą į Lotynų Ameriką, prancūzai – Į Afriką ir Polineziją, mes irgi turime tapti šalimi, pratęsiančia Europos interesus, į Rytų Europą, dalį Rusijos, ir į teritorijas už jos.

 

Kitaip patys liktume pasyvia puzzle kaladėle, o ne tuo, kuris montuoja dėlionę. Į mus nežiūrima rimtai, bet tai yra mūsų jėga. Juk dėlto ir tapome Vilniaus dešimtuko lyderiais.

 

 Mes turime sukurti savarankią imperiją, atsparos tašką išplėsti labai stipriai. Buvusios LDK teritorijos tai natūralios mūsų sienos, kurių įveikimui nereikia jokių pastangų – ten mūsų įtakos veikia. Kanalai yra, tereikia jais naudotis ir, tarkime, vien dėl savo santykių su Ukraina išankstinio šiltumo galima tapti Europai jėga galinčia praskinti kelią jos interesams šioje šalyje, tas pats ir su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu.

 

Mes vieni to niekada nepadarytume, bet net neakumuliuodami milžiniškų lėšų, galime stumti Europos verslo, finansinius interesus šiose teritorijose, ir gal net dar toliau.

 

Šiuo metu imperijos persidengia; mes dabar esame perdengti JAV ir Rusijos imperijų. Ekonomiką valdo rusai, dabar siekiantys ir platesnių įtakų; užsienio reikalus įtakoja JAV interesai. Ir jei neprisijungsime prie Europos, taip ir liksime interesų zona. O ne zona, turinčia interesų. Tik Europa gali mus padaryti reikšmingais ir tik Europa gali duoti papildomą reikšmės užnugarį – be abejo ir finansinį. Tačiau jeigu sudarytume įtakos zoną, kuri būtų persunkta tolerancija, draugiškumu ir svetimos Europai zonos žaidimo taisyklių permanymu, mes patys taptume tokia pat finansine ir ekonomine galia kaip kokia nors Olandija ir labai greitai. Teritorijos, kuriose galime veikti, palankios europinės civilizacijos plėtrai.

 

Žinoma, galima sakyti, kad tai Rusijos įtakos zona. Bet yra vietų, sričių, kurių Rusija neapima ir kurios jai nėra aktualios. Niekas nesako, kad veikla turi būti „etniškai lietuviška“. Mes turime gebėti derinti daugybės valstybių interesus, kuriant taikią ir ramią zoną, praplečiant Vidurio Europą iki dabartinės Rytų Europos ribų. O Rytų Europą tęsiant iki Samarkando, Bucharos, Kaspijos ir Užkaukazės. Daugelis pažaidimų duotų naudos ir pačiai Rusijai, yra vietų, kur Europa, Rusija, Lietuvai tarpininkaujant, galėtų laimėti daugiau nei Europa ar Rusija pavieniui. Lietuvai tereikia aplink save plėsti simpatijos ir patikimo įtakingo bet nepavojingo politinio partnerio įvaizdžio zoną. Šitą įvaizdį ji turi, jį reikia plėsti.  Plėtra gali būti įvairialypė, nuo aukšto rango konferencijų iki ilgalaikių stažuočių ir stipendijų uzbekams, gruzinams, azerbaidžaniečiams, baltarusiams, ukrainiečiams ir t. t. Visa tai kainuoja, bet kaina palyginti nėra didelė. Tai investicijos į mūsų „agentūros“ auginimą tose šalyse. Visos valstybės, kurios turi politinių interesų, ir tai suvokia, panašius fondus, stažuočių programas turi. Jos formuoja tos šalies įvaizdį būsimų žurnalistų, programuotojų, verslininkų, valstybės veikėjų rankomis, iš vidaus. Ta gera, palanki opinija gali nebūtinai prasiveržti stichiniais meilės Lietuvai mitingais. Tiesiog viešoji nuomonė labai lengvai pajudinama ta kryptimi visose buvusios SSSR tautose, kol ten į valdžią eina šešiasdešimtmečių karta, o savo eilės laukia bręstanti keturiasdešimtmečių – paskutiniųjų, kurie dar sąmoningo gyvenimo pradžią, kariuomenę ir studijas praleido Sovietinėje imperijoje. Šitiems žmonėms mes dar likome „sovetskaja zapadnaja Evropa“, tam tikras elgesio ir kultūrinio lygio etalonas. Truputėlį gaila, kad esame kiek apleidę šias sritis. Tačiau tą snaudžiantį palankumą galima pažadinti. O dabartiniams dvidešimtmečiams ir siūlyti stažuotes, kaip tik pats laikas. Kaip ir jų tėvams, verslo ir politikos lyderiams (ir ypač jei kalbame apie Centrinę Aziją ar Užkaukazės regioną) ir įtakingų šeimų, įtakingų klanų jaunimui.

 

 Vakarų kryptimi akivaizdžios galimybės jungtis į „mažų šalių“ klubą, koalicijas priiminėjant sprendimus, į politinį gyvenimą įjungti Vakarų diasporą, tik naujai interpretuojant mūsų emigrantus, - kaip kolonistus, remiant jų kultūrinę ir pilietinę integraciją į gyvenamąsias šalis, atgalinį ryšį ir per juos mėginant veikti viešąją nuomonę bei iš dalies politiką; regionuose tai gali sektis; viso šito tikslas – siekti suteikti emigrantams teritorinių kolonijų (kvartalų) statusą JAV miestuose, galbūt ir kai kuriose Europos sostinėse. Jeigu bus užtikrintas emigracijos ekonominis gerbūvis, labai svarbu palaikyti diasporos kultūrinį identitetą ir grįžtamąjį ryšį. Jeigu nebus – stengtis juos palankiomis sąlygomis parsigabenti namo, į Lietuvą. Emigracijos nereikia suvokti kaip katastrofos nes dabartinis pasaulinis kontekstas ir ES vidaus judėjimas šias problemas universalizuoja. Kompaktiškai gyvenantys tautiečiai Londone ar Paryžiuje mums gali būti pageidautini, lygiai kaip ir integruoti į šių šalių politinį ir visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Emigracijai nereikia teikti „prarastosios kartos“, „nutrūkusios gijos“ savimonės, nes taip patys diasporai įvarysime kompleksą – atitrūkti ir negrįžti. Pavyzdys mūsų diasporai turi būti žydų diaspora, be kurios Izraelis savo teritorija nebūtų  supervalstybė. Taigi – veikli, karjeros siekianti ir politiškai angažuota diaspora, palaikanti atgalinį ryšį su Lietuva. 

 

        Gintaras Beresnevičius. Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2003.