[iš]ėjimai
prijaukinti
[mirštantį]
vaiką
puodeliu
šilto pieno
su medum - -
pririšti
jį [čia]
sustabarėjusia
laime - -
tik išeidamas
palik
duris
neužrakintas
eskizas. 1945-ieji
Prisimenu rankas,
kai trynei nuo manęs
likimą šalčio –
akcentai odos linkių –
ir skiemenys tada dar
silpnapročių žodžių –
nekenčiamas beethovenas,
išvogęs tylą iš ausų būgnelių –
sakiau, palauk,
sakiau, sustok guldyti
savo žvilgsnį,
o tu mikčiodamas
tik lyginai takus,
sakiau, palauk,
o jau netrukus žadėjau
per kojinių arimus
tave lydėti.
Nebėr duobelių ledo,
o mano delnuose
kovai susukę lizdą
išlupinėjo vyzdžių raibumus.
miegoti draudžiama – sapnų cenzūra
nei tavo saujos
nei mano delnai
nei mūsų kišenės
pritvinkusios niekio
ir mūsų norai –
ne pirkti, bet gauti, –
sapnuoti surinkti
ir žodžiais paspringus
savus rudenius ir
savo geltonus lapus
languose išskaityti
nieks nepadės, jei
dangus – palei bambą
jei dangus – tik minty,
jei užanty – miegas,
o kai miegam –
juk mūsų nėra.
papje maše
suklijuota esi it
papje maše figūrėlė
sukurta iš tėvo
ir motinos syvų
kam?
riboms ir padorumui
priklausomybė
Išmušu skyleles tavo saujoj,
kad lino virvele pririščiau.
Juk visas skausmas – laimei,
taip bus geriau – nes šitaip
surištas su ateitim
laimingas kažkada
žemelę į save sugersi.
be pavadinimo apie vieną istoriją
pakasiau savo gėdą
šaltžemy. buvo taip.
daug nepasakosiu.
paskui varėm arklius
į šiaurę. vienas,
Girvelniu pramintas,
batus nusimovė,
varlynėn įlipo nakvoti.
kiti du į Kauną pasuko.
vieną paliko. plaukus
į mazgą surišus variau
arklį Viduklėn. sakiau,
daug nepasakosiu:
arklį nupirko nors
jis pietų vėjo bijojo
rugsėjo išgąstis
Septynios Jono pupos
ir geltoni kaktusų žiedai
į tavo petį, duria, sakai,
ak, duria ir man,
kai mėnuliai skandinasi,
skauda, kai pirštų galais
mano gaudesį nuslėpti bandai,
ak, katine, slėpk savo uodegą,
ūsus nuleisk ir lovą
ties koja paremk,
vargas juk, kai ruduo,
vargas, kai viskas eina į pabaigą,
o mano norai – tik tu.
sau
Būti kuo esu
rašyt į savo
sąsiuvinius
savo tulpes
sodinti
išmokt savo Dievą
ir save tikėti
savimi šypsotis
savyje nešiotis
buvimą savąjį
kiekvienais metais
kiekvieną pavasarį
ant savo stogo
sėdėti
karklo gausmą
sugerti
nesutilpti kišenėje
sienų
eit nosim į priekį
ne užuomina
ne užuomina
laikrodžių tiksėjime
nepražydusių gubojų
keliais į Dievo užantį
plaukti.
teisuolė
teisuolė
gi ji
teisuolė --
prisiūsiu
teisuolei
galvelę ir
paleisiu
[teisiai]
gyventi
žinau per daug
žinau per daug
į ateitį tavo:
apie iškritusius plaukus
ir nuskeltas mano rankų
grindinio plyteles,
užsibuvimus kartu
ir visą liūdesį
(tą po manęs sulauktą),
ir visą ilgesį,
kelionę per tave,
sulyjant apmąstymus,
į save nuryjant,
nežagsint,
nečiaudint,
apveltu gomuriu
užmiegant,
o prabudus –
jau pergyventą
tave apgalvoti.
apie žuvis
mano bamboje
gyvena žuvys.
žuvys be
bambų, bet
vis tiek –
žuvys
kaskart
per pilnatį,
kai laša
stogas,
išleidžiu jas
pasiganyti. ir
ganos žuvys,
rozmarino
nuoviro dubenyse
neršia.
ir nors
nereikia man –
sugrįžta. visad
pro maumenį
pro liaukas
kairį plautį
sunkias
atgal į
bambą
[mano]
anąsyk [pameni?]
bandei žvejoti.
tačiau ne tavo
šitos žuvys,
bebenčiuk,
ne tavo
Akmeninės moterys
Akmeninės moterys,
savo kūnuose
harpijas slepiančios,
ąžuolynuose nakties
padarus kerdžia.
Akmeninės moterys,
moterys milžinės,
rausvus apatinukus
į tylą, į buvimą
tik sau iškeitusios,
sekmadieniais lėtina
žingsnį, nes būna –
nepataiko į taktą.
Nes būna –
šimtai pavasarių
vidurius suka.
brokas
skausmas
dažnai
būna
labai
dėmesingas
braižo
giliukų galvutėmis
gedimų schemas
šventajame
smegenų pusrutulyje
gerbiu
skausmą
bet
svetimo
nesuprantu - -
ir
šičia
brokas
tautų kraustymasis: bus dar
kiniu dalinomės, bet
mitologinius jaučius
pagirdę ne iš gero
svetimų kiaulių ganyti
išėjom namuose
šviesų negesinę
[kad dar sugrįžti galėtume]
iškasė išplovė mus iš
savo krašto - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - -
tanku, bjaurybės, parjosiu
maža mašinytė veža kryželį
kitoje kišenės
pusėje tarp
gudobelių lapų
glūdi Dievas
sudygsta rūtomis
po senmergės
langais:
mažos kojelės
geltonais batukais
žingsniuoja ---
užpildo sodelį -----
dievdirbys
kryžukus
išvežioja
2005 m.