PIKTAS LIETUS
Kas brenda ir brenda per lietų kuris tarsi vanago
snapas kapoja
kam veliasi kojos be kelio vien molis ir šlynas ir šlynas
o viešpatie šitokio pikto lietaus dar niekad regėti
neteko
lyg strėlės iš švino ir kūną ir dvasią be gailesčio plaka
lyg švinta nešvinta tinklainėj šmėžuoja aušra lyg
miražas
tu eiki keleivi tegul judesys šiam pasauly įteisina
dabartį
kelių pasirinkti negalima kur žengsi ten kelias ten žemė
ar vienas ar dviese vis viena vis viena išeisi į kelią
tas piktas lietus tau keleivi nuo seno pažįstamas
tiek amžių jis šniokščia iš tvano iš Scilių Charibdžių
tolybės
belieka tikėt sugrįžimų daugiau negu buvo kadaise
Homero rašyta
kelk kojas keleivi per molį ir šlyną į tūkstantį metų
į kitą
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
JUODAS LAŠAS
Aš netikiu, vadinas – gyvenu.
Tik netikėdamas gali išsilaikyti
šitam laive bepročių ir kvailių
ar apsėstų nežemiškos didybės.
Aš netikiu, vadinas – gyvenu
ir netikėjimu aš priešinuos nykimui
visų tikėjimų, kuriuos seniai
mes pavertėm iliuzijų žaidimais.
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
DAINUOJANČIO BALSAS
Balsas pramuša ledą iliuzijų per kapines eina
vidurnaktį
vėjų smuklėje geria ir kortomis lošia iš nuosavo kraujo
protą užstato ir širdį bet balsą tik sau pasilieka
vienintelę meilę išduoda dėl meilės visuotinės
užnuodija savąją taurę kad drąsiai išgertų lig dugno
bet nuodas neveikia jis pats to suprast nebegali
vinių surūdijusių niekas į delnus neįkala
o sielos kaip balso sugaut neįmanoma
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
RETORIKOS VARIANTAS. 1987
Surūdijo garbė rūsčios pilys pavirto egzotika
kunigaikštis iš gipso tau moja nulūžusiu kardo strypu
krenta girios tarytum kareivių pulkai užplanuotos
mirties užkapoti
dabartis lyg pabėgęs rekrūtas dar slapstosi mūsą veiduos
surūdijo tiesa ir jau trupa tarp teisiojo pirštų
su teisybe vogta tyliai gūžiasi gatvėj žmogus
kur ją dėt kam parduot ar įduot
nes teisybė nugirdo
nes teisybė sunkiau negu žemė plačiau nei dangus
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
BŪRIMAS PEILIAIS
Laiko peiliais žaidžiu mėnesėtoj žolėj atsisėdęs
ir iš peilių likimą buriu būrimu netikėdamas
viskas ašmenys žemėj ir žolės ir žvaigždės ir sielos
vienas peiliais žaidžiu spiritinėj rudens mėnesienoj
tyliai peiliais žaidžiu neįmanomą sapną sapnuoju
blyksi ašmenys skaudūs žolynų viršūnės šarmoja
šaltas vėjas lyg voras iš plaukų mano supina tinklą
seka mėnesio kelią klastinguos dangaus labirintuos
peiliai sminga ir sminga į juodžemio kūną korėtą
bet žaidimas netenka prasmės nes negalima nieko
atspėti
tik prisėda naktis prie manęs nusišypso lyg moteris
žiūri
žaidžia peiliais keistuolis toli nuo namų atsidūręs
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
***
Ežeras paukštis suglaudžia vakaro plunksnas – tai vėjas
nutyla.
Valties šešėlis ir vienišo žvejo šešėlis nuplaukia į rūką.
Dunksi širdis gelmėje lyg būtų dugnan atsigulus
ir jaustų atvėsiančių nakčiai pakrančių virpėjimą.
Iš rūko į rūką nugirgžda garnys – ir tavo, ir garnio
čia ilgas budėjimas.
Kantrybė čia būti, kantrybė žiūrėti ir laukti, ir laukti.
Žvejo šešėlis negrįžta, širdis nepaliauja dunksėti.
Vidurnaktį garnio sapnai apie aušrą lyg didelę
žvilgančią žuvį.
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
***
Tavo lūpos naftuotos vaikeli
šis upokšnis pagirdyt negali
žalią mišką išdegino lietūs
rūgštūs debesys Dievo palėpėj
bet aš noriu giesmės vandenų strazdo balso pavasarį
žydro
ir žalumo miškų kurių šakos lyg pirštai per veidą
nuslysta
jų ošimo šaly juodą negalią dvasios išgydančio vėjo aš
noriu
amžinybės miškų noriu sau ir kitiems kai jau būsiu
išėjęs į tolį
kliokia miestą kloakos tai pragaras kyla grumtynėms su
giedančiais genais
vystant medžiui gamtos toks vėlyvas vėlyvas žmogaus
praregėjimas
toks beviltiškas noras sugrįžt sugrąžinti į aukštupius
vandenis
kad nušvistų lyg veidrodis Nemunas ir žmogus ir žirgai
atsigertų
tavo lūpos suskirsta vaikeli
sunkias švinas į smegenis kaulų
ir pasiutiškai ateitį gelia
tą kraujuojančią žaizdą pasaulio
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
NUOJAUTA
Suvienyk pulsą ir mintis
ir neįveikiama naktis
tave užties regėjimų kaskadom
ir tai ką saugo atmintis
tau vėl kartosis prieš akis
sugrįš taip visa ką esi praradęs
vaikystės sniegas ir žila
senatvė tavo žengianti šalia
vienoj sekundėj sutelpa ir kalbas
tu žvelk į jas nueinančias kartu
stiprybės semkis ir jėgų
šiai dienai prie kurios esi prikaltas
kol aidi pulsas blyksteli mintis
šakotas žaibas blėstančioj nakty
gyvenki nuojauta kad dūžta laivas
nebuvęs laikas chimera
tiesa tik tai kas dar yra
tačiau kaip rūkas vėjy išsisklaido
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
NEIGIMO DĖSNIS
Mes turime paneigt mylėdami kitus
jau muša laikas mūsų kartai
jau mestos kortos skriejančios ratu
ir švilpia vėjai aštrią mūsų tartį
kažkas išliks kažkas praloš
kažkas ramiai išlips pirmoj stotelėj
o traukinys į erdvų tolį oš
matydamas tik būsimąjį kelią
jau iškalbėtas spindesys dangaus
aksomas sutemų auksinės dienos
tačiau nekintant pojūčiams žmogaus
kartosim vėlei šilką mėnesienų
beje ir tai kas paneigta išliks
kai mus visus nuvers nuo sosto
aukšta graži ir amžina naktis
išplaukus iš visatos uosto
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
KRANTO ŠALIS
D.
Ar atsimeni vėją – mėlyną bėgantį vorą
baltą sniegą bangų, nuputojančių kranto šalin.
Lėkė vasara, karštas rugpjūtis nelyg meteoras,
rankos virto žalčiais ir girgždėjo per smėlį tolyn.
Krito sniegas bangų, atkartodamas marmurą kūnų.
Antikiniam geltony smėlynų nurimdavo lėkus jėga.
Nereikėjo čia nieko – kas buvo per amžius, kas bus arba
būna
vieną sykį lemty tartum lūžtanti žaibo šaka.
Mėnesienos šviesa – ji miškus mūs minčių tyliai vilgė.
Nesapnuotų dienų akimis žvelgė žvaigždės į gelmę erčių.
Šito kranto šalies teneužneša jūržotėm virtusios viltys,
teaplenkia ją griaučiai laivų ir nafta netekties.
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
BŪTINOJI GINTIS
Aš ginuos nuo mirties baisesnės negu amžiams išnykti
aš kas dieną ginuos sielos žvakę apglėbęs delnais
kiek numirusių žengia žeme pasivogusių kūnus ir
žvilgsnį
ir apgauna gyvuosius apraizgo lyg voras tinklais
kiek stiprybės išlikt ąžuoluos ir žolėj – atsiremti
čia antėjišku liemeniu žemėn šaknim tarsi pirštais
gyvybę sugniauži
aš ginuos nuo mirties į save lyg į šulinį žvelgdamas
ar skaidrus ten vanduo ar nekyla iš Hado nafta
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Kas brenda ir brenda per lietų kuris tarsi vanago
snapas kapoja
kam veliasi kojos be kelio vien molis ir šlynas ir šlynas
o viešpatie šitokio pikto lietaus dar niekad regėti
neteko
lyg strėlės iš švino ir kūną ir dvasią be gailesčio plaka
lyg švinta nešvinta tinklainėj šmėžuoja aušra lyg
miražas
tu eiki keleivi tegul judesys šiam pasauly įteisina
dabartį
kelių pasirinkti negalima kur žengsi ten kelias ten žemė
ar vienas ar dviese vis viena vis viena išeisi į kelią
tas piktas lietus tau keleivi nuo seno pažįstamas
tiek amžių jis šniokščia iš tvano iš Scilių Charibdžių
tolybės
belieka tikėt sugrįžimų daugiau negu buvo kadaise
Homero rašyta
kelk kojas keleivi per molį ir šlyną į tūkstantį metų
į kitą
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
JUODAS LAŠAS
Aš netikiu, vadinas – gyvenu.
Tik netikėdamas gali išsilaikyti
šitam laive bepročių ir kvailių
ar apsėstų nežemiškos didybės.
Aš netikiu, vadinas – gyvenu
ir netikėjimu aš priešinuos nykimui
visų tikėjimų, kuriuos seniai
mes pavertėm iliuzijų žaidimais.
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
DAINUOJANČIO BALSAS
Balsas pramuša ledą iliuzijų per kapines eina
vidurnaktį
vėjų smuklėje geria ir kortomis lošia iš nuosavo kraujo
protą užstato ir širdį bet balsą tik sau pasilieka
vienintelę meilę išduoda dėl meilės visuotinės
užnuodija savąją taurę kad drąsiai išgertų lig dugno
bet nuodas neveikia jis pats to suprast nebegali
vinių surūdijusių niekas į delnus neįkala
o sielos kaip balso sugaut neįmanoma
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
RETORIKOS VARIANTAS. 1987
Surūdijo garbė rūsčios pilys pavirto egzotika
kunigaikštis iš gipso tau moja nulūžusiu kardo strypu
krenta girios tarytum kareivių pulkai užplanuotos
mirties užkapoti
dabartis lyg pabėgęs rekrūtas dar slapstosi mūsą veiduos
surūdijo tiesa ir jau trupa tarp teisiojo pirštų
su teisybe vogta tyliai gūžiasi gatvėj žmogus
kur ją dėt kam parduot ar įduot
nes teisybė nugirdo
nes teisybė sunkiau negu žemė plačiau nei dangus
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
BŪRIMAS PEILIAIS
Laiko peiliais žaidžiu mėnesėtoj žolėj atsisėdęs
ir iš peilių likimą buriu būrimu netikėdamas
viskas ašmenys žemėj ir žolės ir žvaigždės ir sielos
vienas peiliais žaidžiu spiritinėj rudens mėnesienoj
tyliai peiliais žaidžiu neįmanomą sapną sapnuoju
blyksi ašmenys skaudūs žolynų viršūnės šarmoja
šaltas vėjas lyg voras iš plaukų mano supina tinklą
seka mėnesio kelią klastinguos dangaus labirintuos
peiliai sminga ir sminga į juodžemio kūną korėtą
bet žaidimas netenka prasmės nes negalima nieko
atspėti
tik prisėda naktis prie manęs nusišypso lyg moteris
žiūri
žaidžia peiliais keistuolis toli nuo namų atsidūręs
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
***
Ežeras paukštis suglaudžia vakaro plunksnas – tai vėjas
nutyla.
Valties šešėlis ir vienišo žvejo šešėlis nuplaukia į rūką.
Dunksi širdis gelmėje lyg būtų dugnan atsigulus
ir jaustų atvėsiančių nakčiai pakrančių virpėjimą.
Iš rūko į rūką nugirgžda garnys – ir tavo, ir garnio
čia ilgas budėjimas.
Kantrybė čia būti, kantrybė žiūrėti ir laukti, ir laukti.
Žvejo šešėlis negrįžta, širdis nepaliauja dunksėti.
Vidurnaktį garnio sapnai apie aušrą lyg didelę
žvilgančią žuvį.
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
***
Tavo lūpos naftuotos vaikeli
šis upokšnis pagirdyt negali
žalią mišką išdegino lietūs
rūgštūs debesys Dievo palėpėj
bet aš noriu giesmės vandenų strazdo balso pavasarį
žydro
ir žalumo miškų kurių šakos lyg pirštai per veidą
nuslysta
jų ošimo šaly juodą negalią dvasios išgydančio vėjo aš
noriu
amžinybės miškų noriu sau ir kitiems kai jau būsiu
išėjęs į tolį
kliokia miestą kloakos tai pragaras kyla grumtynėms su
giedančiais genais
vystant medžiui gamtos toks vėlyvas vėlyvas žmogaus
praregėjimas
toks beviltiškas noras sugrįžt sugrąžinti į aukštupius
vandenis
kad nušvistų lyg veidrodis Nemunas ir žmogus ir žirgai
atsigertų
tavo lūpos suskirsta vaikeli
sunkias švinas į smegenis kaulų
ir pasiutiškai ateitį gelia
tą kraujuojančią žaizdą pasaulio
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
NUOJAUTA
Suvienyk pulsą ir mintis
ir neįveikiama naktis
tave užties regėjimų kaskadom
ir tai ką saugo atmintis
tau vėl kartosis prieš akis
sugrįš taip visa ką esi praradęs
vaikystės sniegas ir žila
senatvė tavo žengianti šalia
vienoj sekundėj sutelpa ir kalbas
tu žvelk į jas nueinančias kartu
stiprybės semkis ir jėgų
šiai dienai prie kurios esi prikaltas
kol aidi pulsas blyksteli mintis
šakotas žaibas blėstančioj nakty
gyvenki nuojauta kad dūžta laivas
nebuvęs laikas chimera
tiesa tik tai kas dar yra
tačiau kaip rūkas vėjy išsisklaido
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
NEIGIMO DĖSNIS
Mes turime paneigt mylėdami kitus
jau muša laikas mūsų kartai
jau mestos kortos skriejančios ratu
ir švilpia vėjai aštrią mūsų tartį
kažkas išliks kažkas praloš
kažkas ramiai išlips pirmoj stotelėj
o traukinys į erdvų tolį oš
matydamas tik būsimąjį kelią
jau iškalbėtas spindesys dangaus
aksomas sutemų auksinės dienos
tačiau nekintant pojūčiams žmogaus
kartosim vėlei šilką mėnesienų
beje ir tai kas paneigta išliks
kai mus visus nuvers nuo sosto
aukšta graži ir amžina naktis
išplaukus iš visatos uosto
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
KRANTO ŠALIS
D.
Ar atsimeni vėją – mėlyną bėgantį vorą
baltą sniegą bangų, nuputojančių kranto šalin.
Lėkė vasara, karštas rugpjūtis nelyg meteoras,
rankos virto žalčiais ir girgždėjo per smėlį tolyn.
Krito sniegas bangų, atkartodamas marmurą kūnų.
Antikiniam geltony smėlynų nurimdavo lėkus jėga.
Nereikėjo čia nieko – kas buvo per amžius, kas bus arba
būna
vieną sykį lemty tartum lūžtanti žaibo šaka.
Mėnesienos šviesa – ji miškus mūs minčių tyliai vilgė.
Nesapnuotų dienų akimis žvelgė žvaigždės į gelmę erčių.
Šito kranto šalies teneužneša jūržotėm virtusios viltys,
teaplenkia ją griaučiai laivų ir nafta netekties.
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
BŪTINOJI GINTIS
Aš ginuos nuo mirties baisesnės negu amžiams išnykti
aš kas dieną ginuos sielos žvakę apglėbęs delnais
kiek numirusių žengia žeme pasivogusių kūnus ir
žvilgsnį
ir apgauna gyvuosius apraizgo lyg voras tinklais
kiek stiprybės išlikt ąžuoluos ir žolėj – atsiremti
čia antėjišku liemeniu žemėn šaknim tarsi pirštais
gyvybę sugniauži
aš ginuos nuo mirties į save lyg į šulinį žvelgdamas
ar skaidrus ten vanduo ar nekyla iš Hado nafta
Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.