Alis Balbierius per „Poezijos pavasario 2007“ skaitymus Europos parke. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Alis Balbierius per „Poezijos pavasario 2007“ skaitymus Europos parke. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Pirmiausia yra lietaus lašai, ritmiškai krentantys į palangės skardą, ornamentuotą gan įmantriais rūdžių raštais – tas nenutylantis, tai sustiprėjantis, tai retsykiais prislopstantis garsas už lango.

 

       Tai lietaus karalystės garsai, užklupę, okupavę šalį vietoj sniego baltumo, vietoj snaigių kristalų tobulybės, kurią taip neseniai – tik 140 metų prieš Kristų – pirmąkart aprašė kinas Hanas Yingas, atradęs, kad snaigės yra šešiakampės... Kur buvo graikai, kalbėję apie nematomus atomus, bet nepastebėję snaigių architektonikos tobulybės?

 

       Tačiau dabar lietaus karalystės garsai už lango, lyg gaustų dešimtys ir šimtai mažų būgnų, kurių oda taip tampriai, kietai įtempta, kad prilygsta skardos metalui. Ir gera sėdėt šiltam kambary, ir matyt tuos rūdžių raštus, kurių tamsoj už lango tikrai nematyti, ir girdėti tuos tūkstančius būgnų būgnelių, kurių gi išvis nėra ir niekad nebuvo; ir girdėt, būnant šilumoj ir šviesoj, už stiklo vėjo gūsius, čaižančius tą patį stiklą ir senas obelis kieme, plakančius lietaus lašais žemę, kada lietus tamsoj maišosi su šlapdribos ženklais, ir – taip būt ir klausyt – be pradžios ir pabaigos.

 

       Galvoju, kad norėčiau kada nors rašyt apie lietaus karalystę taip, kad kompiuterio klavišai sutaptų su lietaus ritmu, plakančiu palangės skardą ir žemę, kad kartkartėm visas tas ritmas kristų kaip šlapio vėjo šuoras, labai gerai girdimas, o dienomis ir regimas. Žodžiai turėtų judėt tuo pačiu lietaus judesių ir garsų ritmu, daug jų turėtų ritmiškai kartotis ir kartotis, ir tuose pasikartojimuose jie galbūt galėtų įgaut magiškos jėgos, magiško ritmo auros, nes visa, kas magiška ar bent šiek tiek „antgamtiška", mūsų civilizacija pamiršo, užmiršo ir kiek tik turėdama jėgų trynė iš savo atminties ir patirties, palikdama (kol kas) tik religinį antgamtiškumą, kur protas bejėgis prieš religijos džiungles ir nuolat jose pasiklysta arba jas visiškai paneigia, o naivus ar fanatiškas tikėjimas jas įveikia arba tiki, kad įveikė... Bet ne apie tai kalba, nors kalbant apie religijas man maga cituoti ir cituoti Nyčę, pavyzdžiui, kad žmogus tėra Dievo beždžionė, sukurta už mus protingesniam Dievui pralinksminti jo nuobodžią amžinybę...

 

       O vakare, prieš sutemstant, ilgai žvelgiau į lietaus karalystės debesis, vaikišką bendram kieme sūpynę, kurioje suposi tik lašai ir vėjas, nes tokiu oru niekas iš gyvųjų nenorėtų suptis tose sūpynėse. Nors kas žino, kai pagalvoji, gal kaip tik tokiu oru ir reiktų suptis, metant sau ir gamtai iššūkį, bet mes kartais pernelyg esam lepūs ir baiminamės pasielgti ne taip kaip visi.

 

       Regėjau vakare properšas tarp tų įkyriai žemų debesų, ir pro tas properšas plūdo dangiška šviesa, į sutemas vis mažiau spindėdama, ir ta šviesa, ir tie debesys, jų žemuma ir juodai mėlynai pilka tamsuma man kažkodėl priminė Viduramžius, kuriuose niekada negyvenau; man priminė iš knygų težinomą baimingą tų laikų tamsą ir kartu įvairius tų laikų tikėjimų ir prietarų spindėjimus, kartais istorijoje prasiveržusius lygiai taip pat kaip šio jau buvusio vakaro šviesos spindėjimai pro debesis...

 

       Galvoju apie lietų, krentantį virš žemės ir visų jos daiktų. Virš visų mano regėtų šio krašto, šios šalies miestelių – miestų – kaimų ir namų, virš gatvių ir autobusų stočių, virš geležinkelio bėgių, virš dangaus vandens išmerktų arimų ir ganyklų. Dar pagalvoju apie įvairias gyvybės formas, kurios yra šiame lietuje ir slepiasi nuo jo – urvuose ir guoliuose, po pernykščiais lapais ar eglių laja, ir tokiose vietose, visur, kur tik įmanoma slėptis ir pasislėpus išgyventi.

 

       Bet dabar jaučiu, kaip lietaus karalystės ritmas ir ritmai sutampa su daugeliu mano gyvybės ir mąstymo, mano rašymo ar mąstymo apie rašymą formų; netgi su alsavimu ir širdies plakimu, tais išoriniais rodikliais, liudijančiais kiekvieno iš mūsų fizinę gyvybę, deja, kartais nesutampančią su dvasine. Juk kartais rašydamas jausdavais neva dievu, bent tą akimirką įtikėdamas, kad rašymas yra tas pats, kas geologinis kalnų formavimas, pasaulio daiktų ir dalių kūrimas; kad tai yra galinga dvasinė jėga, galinti keisti tave, kitus ir net pasaulį. Ir galbūt gyvenant ir gyvenant vis mažiau rašyme lieka to su jokia religija nesusijusio dieviškumo, bet manau, kad privaloma, kad jo liktų kiek įmanoma daugiau, nes ši iliuzija rašančiajam yra gyvybiškai būtina, net nesvarbu, kad protas nerašymo akimirkomis tą iliuziją atmeta, net pašiepia. Ir nesvarbu, kad žinai, kad rašymas neišgelbės nei tavęs, nei pasaulio; tačiau, jei kada nors iš tiesų šiose lietaus ir ne lietaus karalystėse kažkada kažką rašei kaip dievas „vien tik sau", visada tų akimirkų ilgėsies.

 

       Galbūt tik religiniai fanatikai tiki, kad bus išrinkti ir išgelbėti, nes protas kartais sako, kad vargu ar mes nusipelnėm kažkokio išgelbėjimo, kad galų gale niekas jo niekada ir nežadėjo, tik mes patys tuos pažadus sugalvojome sau apgauti daugiausia iš baimės, kad neatsistotumėme nuogi ir bejėgiai prieš šaltą ir žiaurią tiesą, taip ir neišmokyti – neišmokę – tik labai retai kuris – džiaugtis tuo, kas buvo d u o t a  v a k a r ir kas dar yra d u o t a d a b a r.

 

       Vėl kažkodėl prisimenu tą kiną, kuris pirmasis „atrado" šešiakampes snaigių formas.

 

       Ir, regis, matau, kaip šioje naktyje debesyse aukštai užgimę snaigės krisdamos žemyn maišos su lietum ir vėju, praranda savo tobulas formas, tampa nykoka šlapdriba, kuri, vos pasiekusi žemę, reinkarnuojasi į vandenį, žliaugiantį visais įmanomais tuščių laukų ir miestų plynių nelygumais.

 

Bet svarbiausia šioje lietaus karalystėje yra ritmas už lango. Tie šimtai ir tūkstančiai būgnų ir būgnelių, sukuriančių nepakartoją ritmą, kalbos ir alsavimo, kalbos ir širdies plakimo, net „bekalbio" galvojimo apie kalbą ritmą, kuris šį gilų vakarą, jau perėjusį į naktį, yra visai neįkyrus ir net archetipiškai gilus – taip gilus, kad mano atmintis bejėgė pasiekti to šulinio dugną, ir jai gera pasiduoti prieš tą gylį, vien tik jaučiant, kad jis tiesiog yra toks, koks yra.

 

       Šiaurės rytai
       2009-12-31