TROBELĖ ANT DEBESIES
Yra du dangūs, kurie man nepatinka.
Tai gryna žydrynė, kada spigina karšta saulė ir nuo horizonto iki horizonto plyti visiška tuštuma. Kitas dangus – kai vienodai apniukę, nei lyja, nei giedrijasi; jokio saulės blyksnio pro skliauto properšas nei įžvelgiamos debesies formos. Štai tokie yra tie du dangūs, kurie man nepatinka. Jie abu – lyg absoliučiai abstraktūs paveikslai, kuriuose nėra net užuominos apie spalvų šokį, koloritą ar linijas. Palyginti su tais dangumis, Malevičiaus suprematizmas yra tūkstantį kartų išraiškingesnis.
Dangaus gyvybė ir grožis yra ne kas kita, kaip debesys. Pridėkim prie jų saulę ar mėnulį, nakties žvaigždes ir kartais krentantį meteoritą – ir štai paveikslai, kurie gyvi ir mieli. Nuolat kintantys, plaukiantys paveikslai. Iš esmės niekada nesikartojantys, nes debesys, tie dangaus medžio lapai, niekada nebūna visiškai vienodi, kaip ir medžių lapai girioje.
Debesys yra mitas ir realybė, meteorologijos reiškinys ir svajonė. Debesys yra ilgesys ir džiaugsmas, perkūnijos grėsmė ir tolstančio liūdesio pilys. Jie yra gyvi, judantys, nuolat keičiantys formas ir spalvas. Ateinantys, praeinantys ir išnykstantys. Debesys virš kalvos arba pro lėktuvo iliuminatorių – lyg pasakiškas kilimas, ant kurio atsigultum. Debesys yra nepasiekiamas dykaduonių rojus, menininko sapnas po mėnuliu ir saule. Nes kiekvienas menininkas it drugelių medžiotojas iš esmės kolekcionuoja debesis, kolekcionuoja juos sieloje ir atminty. Kartais žodžiuose. Muzikos garsuose. Spalvų paletėse ir indeliuose.
Debesys yra visuotiniai. Neprivatizuoti. Neapmokestinti. Neaptverti tvoromis kaip ežerai ir neužrakinti spynomis. Jie visiems prieinami, išskyrus tuos, kurie praradę regą. Išorinę ar vidinę. Debesys yra kaip žmonijos sapnas apie vienį, vienovę ir taikią darną. Jie keliauja virš imperijų ir aborigenų, virš kariaujančių ir puotaujančių.
Kartais vaidenasi, kad debesys yra išėjusiųjų sielų skulptūros. Atitrūkusios nuo purvo, kančios, rutinos. Jos ten, erdvėje, džiaugiasi vėju ir saule, keičia savo formas; keliauja ir keliauja, pavirsta lietumi ir nusišypso vaivorykšte arba visai ištirpsta, kad vėlei kažkur susiformuotų, atgimtų.
Debesys savo ritmika, jos banguojančių formų platybe primena Homero hegzametrus. Balti kamuoliniai debesys – antikos skulptūrų galvas, argonautų laivų bures; Hesiodo aukso, sidabro ir bronzos amžių legendas. Debesys man kalba apie sielos ir troškimų trapybę, laikinumo gėrį, neleidžiantį dvasiai apakti, apkursti ar nutukti.
Dangus, įvairuojantis debesimis, įkvepia. Naktį debesys plaukia po žvaigždėmis ir mėnuliu, ir miegas dažnai nuplaukia kartu su jais. Naktį žmogaus "Aš" labiausiai priartėja pats prie savęs. Galbūt todėl, kad esam tiek dienos, tiek nakties vaikai. Tos nakties, kuri neturi nieko juodo. Tik mėnulio mistiškai nušviestus debesis ir įdėmias žvaigždžių akis, žybsinčias pro properšas tų plaukiančių padangės sielių.
Debesų dangūs yra tie, kurie įkvepia. Prikausto žvilgsnį ir sielą. Kartais norisi reinkarnuotis į debesį ir keliauti aplink lyg šagrenės oda mažėjančią, susitraukiančią planetą. Kalbėt su paukščiais ir žaibais, kartais užkalbint kokį nors lėktuvą. Pasistatyti rąstų trobelę ant debesies kalno, pasisodinti medžių ir gėlių ir plaukti tolyn. Kas žino, gal tai būtų tikrieji mano namai.
Namai debesyje tarp debesų. Mažas asmeninis kuriančiojo olimpas sapnams apie būtį.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –
MADAM DEPRESIJA IR LAPKRITIS
Pirmiausia – lapkritis: man regis, kad netikslus jau pats mėnesio vardas. Beveik visi lapai, degę aršia spalio ugnimi, jau užgesę lyg Vėlinių žvakutės, sukritę į purvą arba sušluoti ir išvežti iš miestų gatvių.
Kadaise sakiau A.A.J., kad lapkritį lapai jau beveik nebekrinta, – "lapai lapkrityje krinta/ mus vejoja minotaurai/ po prakeiktą labirintą" Jis atsakė berods taip – bet gražiai skamba. Taigi lapkritis yra toks klastingas mėnuo, kad tas magiškas sudurtinis daiktavardis apgauna netgi poetą.
Dabar pagalvoju, kad tas lapkritis iš tiesų yra kažkoks sumautas mėnuo, kažkoks labirintas, kas rudenį įtraukiantis į save. Nesukelia jis man jokio poetinio pagyvėjimo, nekalbant jau apie kokį misterį Įkvėpimą. Monotonija, nykuma, trumpos dienos it buldogo uodega, fotografiškai ir dvasiškai bloga šviesa, ir apskritai nejauku. Gal kalta žemdirbiška prigimtis – jokio derliaus nenuėmiau, aruodai seniai supuvę, tušti. Slogus metų laikas, be perspektyvos, kurį reikia pergyventi, išlaukti. Būtų gerai įmigt į rudens miegą ir pamiegot – bent jau iki Naujųjų.
Lapkritį madam Depresija, apsivilkusi pilku chalatu, apsmukusiomis kojinėmis rūko ir rūko cigaretes su ilgu kandikliu. Jos akių lėliukėse, kai tik į jas pažiūriu, plečiasi melancholija, kažkokia neaiški padūmavusi erdvė lyg nevykusiame siurrealistiniame paveiksle. Šlapdriba tame paveiksle, vienas lašas – lietaus, kitas – šlapio sniego. Keli nušiurę lapai ant palangės. Kurių velnių ne kartą esu išdidžiai sakęs, kad man gražūs visi metų laikai, kad neturiu vieno – gražiausio. Nes rudens grožis susijęs su to paties rudens bjaurumu, kaip valkataujanti vasara susijusi su beprasme žalumos tinginyste.
Ruduo, galvoju, metas, kai pagaliau galima sėst prie stalo ir skaityt intelektualias ar pusiau intelektualias knygas arba pseudointelektualias knygas, pilnas intelektualaus ištvirkavimo. Pasitaiko knygų, kurios tiesiog per daug intelektualios. Bent man. Bet kartais tos knygos įvaro tiek pat melancholijos, kiek ir lapkričio šlapdriba.
Intelektualios lapkričio knygos nė kiek nesumažina melancholijos. Dar pasitaiko tokių, kurios savo egzistencialistiniais ašmenimis tiesiog pjauna gyvasties nervą. Ir madam Depresija vis dažniau įsipila į savo taurę melancholijos vyno. Kurių velnių per vasaros kaitrą ir tviskesį aš manydavau, kad intelektualinė savišvieta labiau tinka rudeniui!? Tik ne lapkritį, kai gatvėj, nuo pat ryto iki popietės normaliai ir neprašvitus, vaikšto tamsūs, susigūžę tautiečių siluetai. Lyg dar būtų gilus pilkas sovietmetis – kokie Chruščiovo laikai. Ir visi tokie pilki, nupilkinti pilko lapkričio, nebeskiriančio spalvų.
Veltui prisimenu psichologų pamokas, kad kiekviena diena yra puiki, nepakartojama, ir ją reikia laikyti laimingiausia ir šviesiausia savo diena. Melancholija, rudens išnara, regis, slypi mūsų genuose nuo tų laikų, kai dar žibalinės lempos neturėjom. Ką gi veikėm tais laikais, sulindę į savo tamsius būstų urvus? Miegojom, darėm vaikus. Kūrėm mitus ir visa tai, ką dabar vadinam "liaudies kūryba". Galbūt. Galbūt ir tada lapkritį pavydėdavom lokiams, kurie gali užmigti žiemos miegu ir ramiai atsikelti pavasarį.
Negelbsti nuo lapkričio melancholijos net ir palyginimas su anais laikais. Galiu užsidegt kambary kiek tik noriu lempų, įsijungt radiją, TV ar internetą, skaityt arba rašyt, bet melancholiškos madam Depresijos akys kyšo tarp raidžių ir tarp judančių ekrane paveikslėlių, žiba net užsimerkus vakare, kai dar neima miegas. Išlenda jos ir rytą, kai prabudęs pro langą matai šlapdribos brūkšnius pilkame, lyg po atominės žiemos, dangaus fone.
O amžinai eklektiška dviveidė sąmonė trokšta, kad tik greičiau prabėgtų šios bjaurios ne rudens ir ne žiemos dienos; tuo tarpu kita jos dalis rauda tų greit prabėgančių dienų, kad ir kokios jos būtų. O biologinis mano gyvenimo laikrodis tiksi vis greičiau, įsibėgėja ir lekia vis greityn lyg greitasis traukinys Vakarų kraštuose. Aš žinau, kad šis lapkritis taip pat praeis, kaip praėjo jau 48 lapkričiai, ir ne visus aš juos prisimenu. Kad traukinys lėks vis greičiau ir greičiau, tik aš nežinau, kur jis ir kada mane nuveš. Ir spjaunu aš madam Depresijai po kojomis, išpilu jos sumautą vyną, užgesinu jos dvokiančią cigaretę.
Tik melancholiją nugalėti sunkiau (depresijos priepuolį įveikia kad ir šio teksto užrašymas, nes visoks fizinis ar dvasinis veiksmas naikina entropiją, kurią, bėgant metams, pradedame vis dažniau jausti). O žodžių rašymas man asocijuojasi su žole, žolės žėlimu pavasarį: vienos žolės pražysta, kitos – ne. Tik šią rudens melancholijos dieną žodžiai ir raidės krito beveik beprasmiai kaip paskutiniai lapai nuo lapkričio medžių. Ir laikinai atstumta madam Depresija, prieš ištirpdama ryškioje stalinės lempos šviesoje, vangiai šypteli ir sako: "Iki pasimatymo".
Ir jai visiškai nesvarbu, kad aš nieko neatsakau; ji per daug gerai žino, kad nė vienas iš mūsų neišvengiame pakartotinių pasimatymų su ja.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –
ALTĖS SARKOFAGAS
Tai didžiulė, didžiausia granito plokštė, kuri kada nors buvo iškirsta iš akmens. Šis sarkofagas slegia ne mirusiuosius, bet tuos, kurie iš tikrųjų gyvi.
Gyvieji po gigantišku sarkofagu ir – gyvi? Taip. Nes jie jaučia kaltę, nors yra nekalti.
Juokingiausia, kad šalia tų, kurie iš tikrųjų gyvi, dar daugiau gyvųjų, kurių tas sarkofagas neslegia. Tiems "gyviesiems" mažai terūpi, kad žmonija vis toliau debilėja, sugalvoja vis rafinuotesnius prievartos būdus, kuriems išvardinti prireiktų daugiatomės, kasdien papildomos enciklopedijos. Tie "gyvieji" visiškai nesisieloja, kad kasdieną liejamas kraujas ar mirštama iš bado. Tad ką čia bekalbėti apie kokią nors "moralinę žalą"?
Netgi dvasios gaivintojas, menas, darosi vis labiau absurdiškesnis, neretai
O kaltės sarkofagas slegia tik tuos, kuriems visa tai rūpi. Ir dar tūkstančiai kitų dalykų, ne tik tie, apie kuriuos čia užsiminiau.
Tie kaltieji be kaltės nėra kokie nors ligoniai ar religijų fanatikai, nes jie patys prisiima tą kaltę. Ir tikintys, ir ateistai. Jie visi tiesiog yra pašaukti ją suvokti kaip savastį, ir tiek. Vieni iš jų bando pakeisti, patobulinti pasaulį, kiti, filosofiškiau nusiteikę, mano, kad tai beveik neįmanoma.
Keisčiausia, kad būtent kaltės jausmas visada skiria gyvuosius nuo tų, kurie tik apsimeta, kad yra gyvi.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –
APIE FOBIJAS
Fobijų yra daug.
Daug daugiau, negu planetoje žmonių. Tačiau dauguma jų visiškai neoriginalios. Būdingos visiems, jos įkyriai pasikartoja ir ėda gyvenimą.
Fobijos nėra kokie nors žvėrys, vilkolakiai, drakonai ar mistinės tamsybių būtybės. Nors tamsumų jos visos turi.
Fobija yra ne kas kita kaip baimė. Graikiškai - phobos. Bet žodis fobija kur kas gražiau ir reikšmingiau skamba, turi tam tikros egzotikos. Jį supranta ir kitakalbiai, jis - moksliškesnis. Pavyzdžiui, kad ir homofobija - kai žmogus bijo žmonių. O ši baimės rūšis mūsų laikais ypač suklestėjo tamsiose nakties gatvėse, vienišose senukų ir senučių sodybose.
Apskritai daugelis fobijų pasidaugino, išplito šiais parėjimo iš "nesubrendusio" socializmo į dar "nesubrendusį" kapitalizmą laikais. Tiesiog tarpsta mūsų socialinėje ir psichologinėje terpėje tiek iš prigimties visuotinės, tiek ir subtiliai individualios baimės.
Štai turtuolis dreba
Tarkim, kad visi bijom karų ir gaisrų, AIDS ir kitų epidemijų. Baiminamės, kad kas nors neatsitiktų artimiesiems. Menininkas bijo prarasti ar pragert savo talentą - juk buvo pasakyta vieno rusų rašytojo, kad talentas - kaip dulkelės ant drugelio sparno Neatsargiai paliesi, pačiupinėsi - ir nebeliks magiškojo spalvų tvaskesio.
Pagaliau bijom ir mirties, tos paskutinės gyvenimo fobijos, nes ir pamaldžiausia davatka vis dėlto suabejoja tuo amžinuoju pomirtiniu gyvenimu, rojaus sodais ir rausvais angeliukais.
Baimių iš tiesų tiek daug, kad niekas ir niekad nepajėgs jų išvardinti. Turiu galvoje tas subtiliausias, individualias kiekvieno žmogaus fobijas, kurių jis dažniausiai neišsako niekam - nei artimiesiems, nei psichologui. Kai kurie žmonės jų nedrįsta net sau prisipažinti.
K.G.Jungas kadaise apie sąžinę rašė, kad ji kyla iš nesąmoningumo gelmių. Regis, iš ten pat kyla ir baimės. Galbūt psichoanalitikai teisūs, kad baimę sukelia jau pati gimimo trauma, kai įsčiose viskuo aprūpintas ir apsaugotas kūdikis įkvepia pirmąjį oro gurkšnį ir susiduria su pasauliu, kuris jam svetimas, jam nepaklūsta ir prie kurio jis nuolat turi pritapti, kad nepražūtų. Čia šiluma ir šaltis, kitoks alkis ir sotulys, šviesa ir tamsa, uodo įgėlimas ir dinozauriškas automobilio riaumojimas. Dar galime įtarti, kad baimė iš tiesų susijusi ir su sąžine, kažkuo viena kitą papildo, tačiau neabejotina visų fobijų kilmė iš to paties giluminio šaltinio, iš pasąmonės, iš nesąmoningumo terra incognita. Vėliau gyvenimas sukuria daugybę kitų baimių, kurios išauga ant vadinamosios "pirminės"ar "pamatinės" baimės. Ir net nesvarbu, kaip tą antstatą vadina antropologai ir psichologai - "kultūrine prievarta", tabu, dievobaimingumu, tradicijomis ar dar kitaip.
Apskritai civilizacija iš anksto stengiasi pažaboti baimes - tam kuriamos tradicijos, draudimai, kurpiami įstatymai, pluša mokslo pajėgos ir net biurokratija. Nes baimė neretai sprogsta, sukelia maištą, prievartą, trypia ir žagina visa, kas gyva. Baimė labai greitai gali peraugti į nežabotą įniršį ar į beprotišką drąsą. Regis, taip elgėsi kamikadzės, taip elgiasi savižudžiai sprogdintojai - teroristai.
Biologiniu atžvilgiu tiek žmonių, tiek gyvūnų pasaulyje baimė yra vienas iš svarbiausių išgyvenimo, išlikimo veiksnių. Kas būtų, jei kiškiai nebijotų lapių ir vilkų, taip pat medžiotojų? Kas būtų, jei staiga apskritai visame gyvajame pasaulyje pranyktų šventas baimės jausmas? Atsakymas paprastas - mes visi pražūtumėm, jei niekas nieko nebijotų ir nesiaukotų.
Regis, tik iš baimės, iš nesąmoningo savisaugos instinkto tegalėjo kilti ir moralė. Žmogus linkęs savo fobijas įvertinti kaip "protingą baimę".
Fobijos yra būtina ir neatskiriama mūsų esaties dalis. Jos mus ir graužia, ir sergsti nuo daugybės neprotingų žingsnių. Tenka su jomis taikytis, kovoti, draugauti. Pasišaipyti iš jų, kai pernelyg apspinta, - vis viena niekur nedings.
Baimes kuria ir mūsų auklėjimo sistema. Tėvų reikia ne tik klausyti, bet ir bijoti. Taip pat ir mokytojų, viršininko, valdžios. Dievobaimingumas taip pat turi du veidus: vienas saugo nuo pikta, nuo nuodėmių ir nusikaltimų; kitas - sukelia baimę, aklą nuolankumą ir susitaikymą su visokiu likimu.
Apskritai fobijos yra neatskiriama ne tik mūsų prigimties, bet ir pažangos, kultūros, gyvensenos sudėtinė dalis. Lyg vienas iš mechaninio laikrodžio sraigtelių, be kurio neveiktų visi kiti. Žmogus priverstas nuolat laviruoti tarp savo vidinių ir išorinių baimių. Juolab kad dabar mūsų krašte - fobijų laikas. Visuomeninių pervartų metu jos išlenda iš visų pakampių ir dauginasi, neretai grasindamos egzistencijos šviesai.
Nes laisvė išlaisvino ne tik turtą, bet ir skurdą. Laisvė išlaisvino ir fobijas. Ir iš pasąmonės gelmių, ir iš išorės.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –
KINTANTIS PAVEIKSLAS KINTANČIUOSE RĖMUOSE
Pasirinkti tiek nedaug galime.
Ypač pačioj pradžioj, kada iš begalinės tamsos staiga blyksteli šviesa. Ir tu, dar to nesuvokdamas protu, pats tampi šviesa, nes kiekviena gyvybė savaime yra šviesa; gyvybės šviesa; reginti ir jaučianti pasaulio šviesą.
Iš tiesų gimsti jau turėdamas tam tikrą tautybę ir kalbą - gamtos galios iššaukia tave iš įsčių. Ir nesvarbu, tu norėjai čia būti ar ne. Esi bejėgis, mažas padarėlis, valdomas instinktų misti, augti, pažinti. Kabintis į savo mažą gyvybę kaip daigas į uolą.
Vėliau randi stalą, žolę, lango stiklą, tėvą ir motiną, kokius nors namus. Net namų pasirinkti negali - tai gali būti rūmai ar skurdi lūšnelė. Instinktai ir stereotipai valdo tavo augimą ir pasaulio pažinimo ABC. Daugumai žmonių viso to užtenka ir tada, kai jie suauga. Ir teka pasroviui gyvenimu kaip upe, ką nors dirba
Atkaklieji ir maištingieji pradeda klausti savęs ir pasaulio - kas visa tai, kam visa tai, kas aš esu, kodėl esu toks, o ne kitoks? Kokio velnio aš apskritai klausiu, kodėl nenoriu būt "kaip visi" toje avelių bandoje, kuri vadinama visuomene? Kaip gyventi, kad gyvenimas apskritai įvyktų, o ne prabėgtų tarytum debesų šešėliai laukais?
Štai tada ir bandai pasirinkti, atsirinkti ir su siaubu matai, suvoki, kiek nedaug iš tiesų duota pasirinkti. Taip daug kas aplinkui fatalu, kad tvirčiausia valia ir išradingiausias protas tiek nedaug gali keisti tą fatalumą.
Daugybė žmonių gyvena lyg sapne ar kokiame į sapną panašiame filme, tarsi juos kas nors nuolat filmuotų, o nematomas sufleris patarinėtų, ką daryti, kaip kalbėti, kaip elgtis. Vaidmenis skirsto kažkoks didysis Režisierius, kurio niekas nepažįsta ir nėra matęs; dažnai net nepagalvojama, kad toks iš viso yra. Ir viskas čia labai susipynę - esam lyg filmų herojai, nuolat žiūrintys kitus filmus ir kartu vaidinantys bent keliuose kituose. Kažkoks absurdas? Nesusipratimas? Bet šiandieninėje kultūrinte sukultūrintoje visuomenėje ir aplinkoje mes dažnai iš tiesų esam ir aktoriai, ir žiūrovai.
Tie, kurie sau keliame klausimus, pernelyg dažnai nunyram į eklektišką savianalizę. Preparuojam save ir pasaulį, išnarstom tai, ką tik galim išnarstyt, iki mažiausių sraigtelių. Neriam į filosofijos ir psichologijos knygų bedugnę, atsiduodam kiekvienam savo dievui ar dievams ir ieškom atsakymų. Bet kuo daugiau surandama, tuo daugiau kyla klausimų. Kuo smulkiau išnarstom savo "Aš" ir pasaulį, tuo daugėja egzistencinės tuštumos, dvasios šalčio. Pagaliau klausti iš tiesų lengviau, nei atsakyti arba pasirinkti.
Klausia tie, kurie yra pašaukti. Tas, kuris pašauktas, dažniausiai taip pat negali pasirinkti. Netgi tada, kai jis visomis išgalėmis bėga nuo savo pašaukimo. Pašaukti dažniausiai būna labai talentingi ar persmelkti tikėjimo žmonės - menininkai ir kunigai, mokslininkai, vienas kitas politikas ar net verslininkas. Pašaukimas yra amžina mįslė, kaip ir talento prigimtis, jo fenomenas. Kažkas įvyksta, ir žmogus eina ten, kur pašauktas, - įveikia kliūtis, kurios atrodė neįveikiamos, iškenčia nepriteklius arba absoliutų nesupratimą. Plačiausia prasme mes visi esam pašaukti - pašaukti gyventi. Galbūt tik vieną kartą, jei atmesim reinkarnacijos hipotezę. Pašaukti iš beribės tamsos - visos gyvybės formos ir apraiškos, ne tik žmogus.
Kiekvienas iš mūsų turime rojaus žemėje viziją. Visos jos skirtingos. Kai kurių - su rožiniais angeliukais, kitų - ganėtinai iškrypėliškos. Tačiau viena mums užprogramuota - siekti harmoningai sutart su savimi ir pasauliu. Bet rojus paprastai nepasiekiamas arba trunka labai trumpai. Mes per daug trokštame, per daug esam nepatenkinti savimi. O vienintelis realus rojus - pasaulis - tiek pat gražus ir nepakartojamas, kiek bjaurus; tiek pat geras, kiek ir žiaurus; tiek pat teisingas, kiek kupinas neteisybės. Ir mūsų nuotaikos, mintys, troškimai mirga it kaleidoskopas, nes tikra tik amžina kaita, amžinas nepastovumas, judėjimas gyvybės iš niekur į niekur.
Iš visų tiesų ir netiesų gaudimo, iš savianalizės džiunglių išnyra kitas pasirinkimo būdas. Pasirinkimas yra ne kas kita kaip susitaikymas. Su tuo, kiek tu gali ar negali pasirinkti, kiek gali ką nors keisti arba ne. Gali pasirinkti tiek, kiek gali susitaikyti. Pasirinkti tik daugiau arba mažiaus už kitus, išmestus į tą patį erdvės ir laiko krantą.
Esu priverstas, priverčiu save susitaikyti. Susitaikyti su savimi, kad vėl susipykčiau. Galiu džiaugtis nors tuo, kad turiu pasirinkimą susitaikyti. Šito paveikslo rėmuose, kurie yra ne kas kita kaip manojo "Aš" pažinimo ir suvokimo, mano galių ribos. Ir galimybę nuolat bandyti plėsti šio paveikslo rėmus, iššokti už jų ribų bent į mažytį žygį ar iškylą. Nes manasis "Aš" - kaip kintantis paveikslas kintančiuose rėmuose.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –
BŪTI AR GREITĖTI?
Greitis, greitai – tai magiški ir kultiniai šių dienų pasaulio žodžiai. Iš tiesų visą laiką greitėjame, lekiame vis greičiau, tik dažnai nežinia kur ir nežinia kodėl. Greitis pradėjo augti, kai žmogus išrado greitesnius judėjimo būdus, negu keliavimas pėsčiomis, bėgimas, važiavimas vežimu ar šuoliavimas arkliu. Vos išradę pirmuosius garvežius, garo laivus, automobilius ir lėktuvus, mes pasiutiškai pradėjom greitėti. Ir tam greitėjimui, regis, nebėra jokių ribų. Greitis, greičio siekimas užvaldė mus, ir niekam nevalia mąstyti, kur tas greitis nuves. Greitis pasaulio masėms tapo savaimine vertybe ir pažangos simboliu. Pažanga šiandien apskritai asocijuojasi su greičiu. Žodžiu "pažanga" pateisinama aibė beprasmių dalykų. Greitėjantis pasaulis, pasak dar nepamiršto politologo Zbigniewo Brzezińskio, primena vis greičiau lekiantį nebevaldomą lėktuvą. Tas lėktuvas seniai viršijo garso barjerą ir galbūt lekia šviesos greičio ribų link, kad taptų šviesa arba tamsa. Kas žino, kuo tampama pasiekus šią ribą, nes ji kol kas neperžengta.
Mes tampame visuomene, kuri visko nori greitai. Mes, viena iš postsocialistinių visuomenių (kaip ir kitos panašios), norime kuo greičiau "nueiti" į europas ir visus įmanomus vakarus. Nes tose visuomenėse greitis jau yra didesnis, nes, kad ir kaip būtų nemalonu, šiose varžybose buvom priversti atsilikti ne savo noru, ir velniop šiandien tą istorinį objektyvumą.
Kaip individai norime greitai turtėti ir praturtėti, greičiau tapti pasaulio piliečiais, greičiau perimti visas "pažangas", nesusimąstydami, kokia jų nauda ir turinys. Greitis nepaiso vertybių, nes jis pats
Šiuolaikinėse visuomenėse greitis ypač susijęs su pinigų darymu. Norint gyventi šiuolaikiškai, pažangiai, reikia išmokti greitai daryti pinigus. Užsidirbti juos taip greitai, kaip tas monetas ir tuos banknotus spausdina valstybių pinigų spausdinimo mašinos. Kai kam pasaulyje pavyksta priartėti prie to greičio.
Greitis keičia visą mūsų pasaulį, mąstymą, ekonomiką, politiką ir kultūrą. Greitis kadaise "pagimdė" modernizmus ir postmodernizmus, jų šakas ir atšakėles. Jo dėka mes jau regime k i t ą pasaulį, tik kažin ar geresnį ir tobulesnį, nes greitis taip pat turi savybę sujaukti, iškreipti ar niveliuoti viską, kas yra aplink mus ir galbūt net tai, kas slypi mūsų viduje.
Pasaulis iš tiesų šiandien suteikia begalę galimybių ir verčia mus skubėti jomis pasinaudoti. Bet mūsų biologinis, fizinis ir psichologinis greitis ne ką padidėjo nuo akmens amžiaus laikų. Ir šis greitėjantis pasaulis, kaip ir gyvenimas, vis greičiau pralekia pro mus lyg sapnas, lyg miražas. Nuolat patiriame atsilikimo, nespėjimo pojūtį. Greitėjantys ir besiplečiantys informacijos srautai, konvejerinių daiktų ir siūlomų paslaugų tvanas atakuoja mūsų sąmonę lyg greitojo reagavimo būrys. Ir toji ataka yra totalinė, nesibaigianti, nuo jos atsiriboti, pasislėpti nebeįmanoma. Pasaulis semia mus kaip tvanas, jei nebandysi kapanotis greičiau, grimsi į dugną, į užmarštį, tapsi gyvu lavonu. Šalikelių žmonės šalia civilizacijos greitkelio nepastebimi, jie šmėkšteli lyg kokios pilkos, beformės dėmės ir beregint išnyksta praeityje. Greičio demonas, apsėdęs žmoniją, nesigręžioja atgal. Jį valdo tik veiksmas ir ateitis, vis greičiau artėjanti greitėjančioje dabartyje.
Greitis kelia triukšmą, triukšmas yra nuolatinis jo palydovas. O rytietiški tylos bastionai – tiek aplinkoje, tiek dvasioje – traukiasi, nyksta. Tylos garbintojai tapo ezoterine mažuma, o pati tyla
Greitis yra vartojimo tėvas, įkūrėjas vartojimo religijos, išvariusios į praeitį ištisą dievų panteoną. Vakarų civilizacijos ryklė nuolat pražiota – į ją srūva begalinis konvejerinių daiktų srautas. Srūva neužsikirsdamas, be pertrūkio, spinduliuodamas visomis įmanomomis spalvomis, nes spalvos v e i k i a mus psichologiškai, masina, traukia lyg blizgantys niekučiai šarkas. Vartojimas triumfuoja ir greitėja. Kuria a priori niekio daiktus, užprogramuotus būti šiukšlėmis jau idėjos kokone, dar prieš konvejerį.
Vartojimo greitis visais įmanomais būdais skatinamas, reklama yra kaip kasdienis, kassekundinis naujametinis fejerverkas. Vartojimo karštligei niekada nesibaigia nei Kalėdų, nei Velykų ar kitos nuolaidos. Nuolaida tapo mitu, didinančiu vartojimo greitį ir kiekį. Daiktai modifikuojami nepaprastai žaibiškai, ypač naujosios elektroninės revoliucijos prekės. Industrinis demonas triumfuoja, kuria hedonistinį gyvenimo būdą, skatina "žaisti" vis naujų daiktų žaislais ir išmesti į šiukšlyną dar veikiančius, bet vartojimo ideologijos atžvilgiu jau neva pasenusius, "nebemodernius" daiktus.
Ericho Frommo praėjusiame amžiuje naujai suaktualintas amžinasis civilizacijos klausimas "turėti ar būti?" įgauna vis daugiau prasmių ir ženklų. Greičio demonas iškelia ir kitą klausimą – būti ar greitėti? Tai klausimas tiems, kurie ateina ir kurie dar tikisi ateityje rasti būdų, kaip, nemažinant greičio, vis dėlto suvaldyti tą beprotišką nevaldomą lėktuvą, kol jis netapo tik šviesa arba tik tamsa, arba dar kokia nors kita nežinoma materijos forma.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –
KŪNAS: BEGALYBĖS LINK
Pasak evoliucijos mokslo, pradžios pradžioje kūnas buvo kažkas labai maža. Mikroskopinė gyvybės užuomazga, dar tik keliaujanti ląstelės link. Vandenyno įsčiose per kelis milijardus metų toji užuomazga tapo ląstelių sankaupa, susibūrusios jų konglomeracijos įgavo regimas formas. Tik kas tada jas regėjo, jei jos pačios savęs dar negalėjo matyti? Šiandien tai regime mes, pasitelkę vaizduotę ir daugybę sukauptų žinių. Gal regime ne taip ir ne visiškai tiksliai, bet juk kažkas panašaus ten buvo, vyko, tapo. Gal mums tai nujausti, regėti padeda ir kokia nors istorinė intuityvi aiškiaregystė, užprogramuota ląstelėse? Gal tos ląstelės kur kas "gudresnės" ir atmena daugiau negu protas? Taip buvo pradžios pradžioje, ir pati gyvybė dar nesapnavo, kad šoks tokį stulbinantį šuolį į laiką ir erdvę, sukurs tokią begalę rūšių ir struktūrų; tokią begalę kūnų rūšių ir tokią begalę tos pačios rūšies individų. Pavyzdžiui, homo sapiens ar infuzorijų.
Kūnas gimė. Tegyvuoja kūnas! Kūnas, kaip laikinas individas, miršta, o jo vietą užima kiti kūnai. Kūnų suma, ypač homo sapiens, triumfuote triumfuoja. Žmogaus kūnų pasaulis sprogsta, skleidžiasi – milijardai dabar gyvųjų užtvindė dabartį ir erdvę, rausiasi į žemės gelmes ir pradeda skverbtis į kosmoso tolį.
Pirmykštėje bendruomenėje kūnas buvo tiktai kūnas. Iš visų planetoje egzistuojančių ir egzistavusių rūšių tik homo sapiens kūnas, iš esmės nekeisdamas savo archetipinio dvikojo, dvirankio, viengalvio įvaizdžio, sugebėjo taip išplėsti savo galias ir ribas. Gilioje senovėje čia talkino akmens kirvis ir peilio užuomazga, kūno galią išreiškianti grobio link lekianti strėlė ar stiprios medžioklio rankos sviesta ietis. Tais laikais tie menki atstumai buvo milžiniška revoliucija, garantavusi rūšies išlikimą ir pasaulinės ekspansijos pradžią. Kūno saugą didino ir pirmieji drabužiai bei būstai, ilgainiui tapę pilimis, tvirtovėmis, miestais-tvirtovėmis ir miestais-respublikomis. Žmogaus kūnas rėpė vis naujas erdves ir plotus, vandenynus ir jūras. Homo sapiens pradėjo žaibiškai ryti gamtos turtus, gaminti ginklus ir daiktus, juos nuolat tobulinti – nuo akmens kirvuko ir skaičiavimo lazdelių iki šių laikų branduolinių bombų kuokų ir skaitmeninių technologijų.
Kūnas ir protas – štai tas derinys, vedantis gyvybę iš proto, iš savo fizinio kūno ribų, verčiantis niekad nenustygti vienoje vietoje ir apsiriboti buvimu; verčiantis vis siekti "pažangos", modernizuoti ir optimizuoti, kurti ir griauti, griauti ir kurti. Jokia kita gyvybės forma, išskyrus mūsiškę, tuo nepasižymi. Todėl mes nekariaujame su gerai organizuotomis skruzdžių imperijomis ar vilkų rujomis. Mes tiesiog išstumiame kitas gyvybės formas, jas naikiname kaip kenkėjus arba atimame iš jų gyvybinę erdvę.
Filosofai teigia, kad technologijos yra kūno tęsinys. Ir šiame kelyje žmogus apimtas gigantomanijos, jo visa kūryba tapo nuolat klystančio, apsišaukusio dievo kūryba. Civilizacija yra lyg vis didėjantis gigantiškas oro balionas, tik nežinia, ar jau pasiektos jo plėtimosi ribos, o gal tolesnė kosminė ekspansija išvis bus beribė.
Teoriškai viskas, kas pasauly sukurta, pastatyta, sukonstruota civilizacijos, yra mano Aš dalis. Dar daugiau – manojo Aš dalis yra viskas, ką aš regiu, įsivaizduoju, galiu lytėti pirštais, klausa, protu ir intuicija. Bet kažkodėl pernelyg dažnai tos technologijų praplėsto kūno "detalės"
Bet, kol esu gyvas, mano kūnas yra laikrodis, skaičiuojantis laiką, mano kūno tąsa yra viršgarsinis lėktuvas, paliekantis juostą dangaus sferoje; mano kūno tęsiniai yra visi planetos keliai ir geležinkeliai, visos komunikacijų linijos, apraizgiusios erdves, kontinentus ir daiktus; mano kūnas taip pat yra elektra, srūvanti laidais Europoje ir Amerikoje, Japonijoje ir Australijoje. Mano kūnas, pati gyvybės esmė, yra šviesa, sklindanti iš žvaigždžių ir saulės, atspindima mėnulio pilnaties, įsižiebianti elektros lemputėse. Aš net negaliu išvardinti, kas yra mano kūnas, kas tame kūne yra. Tai baisus, kartu didingas, atimantis amą, viską persmelkiantis Vienis. Ir kartu – kūno fizinė vienatvė, negalėjimas visiškai sutapti su kitu priešingos lyties kūnu; tas amžinas gyvybės šauksmas, užkoduotas kiekvienoje ląstelėje, kiekviename atome, – mumyse jis sustiprintas proto galios, etikos ir estetikos, pirmykščio švelnumo ir pirmykščio šiurkštumo. Gal tik ypatingomis fizinės ir dvasinės meilės lydinio akimirkomis mes priartėjame prie to dviejų kūnų Vienio, bet tai trunka neilgai; mes vis siekiame tas akimirkas pakartoti, kol išsenkame ir liekame lyg apgauti, apgavę kitą ir save. Besimylinčių žmonių kūnai grįžta į pačią pradžią, jie besąlygiškai užmiršta technologinius kūnų tęsinius, nusimeta juos lyg nereikalingą naštą ir priartėja prie esmės, bet šis priartėjimas nėra protu iki galo suvokiamas.
Plėsdamas savo kūną per technologijas, žmogus naikina kitą, natūraliąją, savo kūno dalį, visos savo evoliucijos bendražygę ir pagalbininkę – gamtą. Iš čia kyla veik neišsprendžiamas, dramatiškas ir tragiškas būties dualizmas. Ir sąmoningai, ir nesąmoningai kėsinamasi į archetipinio fizinio žmogaus kūno dalių pakeitimą technologinėmis, tobulesnėmis "detalėmis". Tiesa, dirbtiniai implantai išgelbsti ne vieno pasaulio piliečio gyvybę, susidėvėjus organams ar užklupus bjauriai ligai. Bet artėja ir žmogaus kiborgizacijos era. Kažkur tolimoje ateities tamsoje jau teka kiborgų saulė ir kiborgų mėnulis. Plaukia gatvėmis klonuotų praeivių upės, kariauja geriausių klonuotų kareivių armijos. Kūnai taps kartotiniai, pakartojami, modernizuojami technologiškai; gal tai jau vienas žingsnis į sąlyginę amžinybę ar bent fantastišką ilgaamžiškumą.
Tai, kas šiandien atrodo nerealu, fantastiška ir absoliučiai neįmanoma, rytoj gali tapti realybe, kas šiandien amoralu, – moralės viršūne po tūkstančio metų. Visa žmonijos istorija, jos greitėjanti pažanga kaip tik tai įrodo – kiek juoktasi praeityje iš neįgyvendinamų idėjų, bet daugybė jų greitai tapo realybe. Viena nuostabiausių kūno savybių – mintys, vaizduotė; sapnai ir regėjimai, nežinia iš kur staiga atplaukiančios kūrybinės mokslo ir meno idėjos. Galbūt tai, ką pasiekia mintis ir vaizduotė, pasieks ir fizinis kūnas?
Mūsų ir biologinė, ir technologinė evoliucija nenuspėjama. Kuo mes taptume, jei įvaldytume telepatiją, telekinezę, galėtume materializuoti daiktus ir pasaulius, išrastume kad ir nelemtąjį perpetuum mobile? O mūsų protas, ypač smegenys? Kiek juose nepanaudotų galimybių, kiek niekam "nenaudingų" jausmų ir būsenų chaoso! Amžinai naudos siekiantis šiuolaikinis homo sapiens jau suka galvą, ką daryti su ta begale neuronų, kurių per gyvenimą nepanaudojame. Jei jie yra, vadinasi, kam nors yra skirti – tereikia juos sužadinti, įjungti jų panaudojimo mechanizmus. Sukurti kokį nors biologinį kompiuterį ar kokį nors mechaninio kompiuterio ir gyvų smegenų kentaurą, praplėsiantį mūsų proto galimybes iki neįsivaizduojamų ribų. Tik ką darys tas protas, įgijęs neregėtą galią, ir kūnas, su technologijų pagalba plintantis žinomos visatos prakraščių link?
Kūnas transformuojasi, transformuoja aplinką ir sąmonę, veržiasi begalybės link. Koks šitos ekspansijos tikslas, galbūt mes niekada nesužinosime. Galbūt visa mūsų dabarties civilizacija tėra šiek tiek tobulesnė pirmykščių ląstelių konglomeracija, lyginant su tuo, kas gali įvykti, tarkim, po milijono metų.
Alis Balbierius. Trobelė ant debesies: esė. –