Viskas buvo žinoma kaip iš rašto: kai sunkvežimis įvažiuoja į ilgojo namo šešėlį (suprantama, priklausomai nuo metų laiko), reikia signalizuoti – tegul kambariuose esantys žmonės išgirsta iš anksto ir tegul skuba laiptais, tempdami kibirus, ryšulius ir dėžes. Visą laiką signalizuoti nereikia, su pertraukom, ne taip smarkiai tada trukdoma miesto rimtis, ir inspekcija yra ištisai signalizuoti uždraudusi. Paskiau turi sukti į kairę, labai atidžiai, nes iš priekio pasitaiko daug automobilių, gali atsitikti nelaimė, o kol juos praleidi, įdomu pasižiūrėti į gražius apvalainus bažnyčios bokštus ir įsivaizduoti, kaip viduje ten viskas aprimę, įspindus vakaro saulei ir prieš miegą švelniai nusiteikus angelams, moterims, seniams ir vaikams, kurių pilna prilipdyta bažnyčia.

       Jau galima ir sukti, o čia reikia vėl paspausti signalą, paskui, įvažiavus į kiemą, sužviegti garsiau, iš visos sveikatos, nes ir telefonais, ir raštu gauta priekaištų, jog dažnai negalima signalų išgirsti, reikia suprasti, žmonių yra visokių – neprigirdinčių irgi netrūksta. Sustojus ranka automatiškai spaudžia mygtuką, automobilio užpakaly subrazda, subilda, ir visokios šiukšlės, visokie slapčiausi žmonių daiktai lenda į mašinos vidurius; smarkiai geležinių letenų suspausti, jie praranda formą. Dabar jau taip pat automatiškai galima pasiimti laikraštį, kol subėgs iš tų narvų žmonės, įmanoma ir pasiskaityti, čia jau numatytas būtinas laukimo laikas, tad Tadeušas skaito anuose kiemuose pradėtą straipsnį apie gyvenimą ir literatūrą. Ką ir sakyti – Tadeušas mėgo skaityti knygas ir tai, kas apie knygas parašyta; gali patvirtinti jo pažįstami; ypač mėgo skaityti vaikystėje, kai, ant kupsto išniręs koją, negydomas liko šlubas. Smarkiai stumtelėtas į šalį nuo įprasto gyvenimo lovio, ėmėsi ieškotis sau kertelės tarp vargšių knygų ir laikraščių. Čia dar privalu pasakyti, kad ir Tadeušo motina labai mėgo knygas ir, teisybės dėlei pridursime, stiprius vyrus. Tadeušas irgi buvo nuo tokio vieno vyro, tačiau tas ne taip svarbu. Bemaž kasdien Tadeušo motina, įkišusi nosį į kambarį, sakydavo:

       – Tadziū, eik palakstyti ar kur pas draugą, aš turėsiu čia tokį pokalbį...

       Tadziū žinodavo arba numanydavo, koks bus tas pokalbis, sykį jis, kaip tame pasakojime apie „Joniuką gudruolį“, buvo pasiūlęs jiems, tai yra motinai, kurios vardas Felė, arba Felicija, ir tam kitam, eiti pasivaikščioti ir pasikalbėti, tačiau pabūgo ir pakluso, o kai po gero laiko tarpo parėjo, Felę rado gulinčią ir skaitančią knygą. Įdomus buvo Felės požiūris į gyvenimą. Ji sakydavo: „Pirma reikia gyventi, o paskui pasitikrinti iš raštų...“ Iš raštų – didžiuma atvejų reiškė iš knygų.

       Dabar – prie reikalo, nes laiko daug neturime: šiukšliavežio transporteris jau sustojo, sugrūdęs į vieną guzą tokių skirtingų, vienas į kitą nepanašių charakterių, likimų ir t. t. žmonių daiktelius. Tadeušui dabar privalu išlipti iš kabinos ir eiti prie automobilio užpakalio pasidarbuoti beveik specialia šake, tačiau –po velniais! – kad niekas jokių šiukšlių nė nebandė išnešti! Tadeušas prisiminė, jog labai daug žmonių buvo per pietus, tai gal dabar nieko ir nebeturi, tad vėl įniko į laikraštį. Vis dėlto, po galais, smagu būti paprastu žmogum, su motinos pienu įtraukusiu pašaukimą skaityti, ką rašo rašytojai ir kas rašoma apie pačius rašytojus! Va: „Mūsų rašytojai privalo būti pačiame gyvenimo sūkuryje, dirbančių, kuriančių žmonių tarpe. Ne kokie inteligentiški, saloniniai svaičiojimai reikalingi darbo žmogui, o jo kasdienybė, jo kasdieniško darbo prasmė.“ Tai ir bus! Po galais, tegu pasėdi koks rašytojas Tadeušo vietoje, Tadeušas per tą laiką pasiskaitytų knygelių, tegu pagyvena Tadeušo pusrūsy, tegu pasižiūri į plikas bobų kojas – nes iš pusrūsio daugiau nematyti, gal tada ir parašys žmoniškiau. O dabar – pinigais apsivertę, visi jiems lankstosi, tik patys savo tarpe riejasi kaip šunes. Tikrai dėl kaulo, o ne dėl ko kita... Ne dėl paprasto – dėl dramblio kaulo... Tadeušas ima juoktis, nei jis pyksta ant tų vargšų rašytojų, nei ką – tik taip lyg smagu, kad ir tuos vadinamuosius didelius žmones murkdo kaip ir jį, Tadeušą. Toks saldus solidarumo jausmas apima Tadeušą, kad, jei čia pasitaikytų koks rašytojas, Tadeušas jį gal net išbučiuotų arba pasakytų daug gražių žodžių.

       O tas jo vienintelis rašytojas iš didžiojo namo kaip tyčia irgi nesirodo, nepagamino jokių šiukšlių, neišneša, kaip ir kiti. Kodėl jį vis spaudžia, baksnoja laikraščiuose ir knygose, kad jis gyvas vargeta jau ir be to – Tadeušo akis įgudusi, jisai, ko gero, galėtų ir pats rašyti, jei kas būtų kaip reikiant pamokęs, kur sudėti kablelius. Kita vertus, vienas gudrus Tadeušo pažįstamas, dirbantis kažkokioj leidykloj ar skaitykloj, seniau yra pasakojęs, jog rašytojai irgi nežino, kur dėti kablelius, kad juos sudeda redaktoriai. Kad to rašytojo reikalai nekokie, Tadeušas gali tiksliai numatyti iš jo šiukšlių!

       Ak, palikim kol kas tą rašytoją nuošaly, verčiau pakalbėkim apie aspirantą Ag... Kam čia reikia jo vardo – aspirantas, ir viskas. Jis irgi gyvena tame pačiame name, toks velniškai žvalus, energingas, dryžuotu kostiumėliu, juodais plaukais, toks raudonskruostis, ties sprandu kažkaip... na, kaip čia pasakius, na, na – simboliškai apkirptais... Ir nusišnekėjo, kaip kokia moteriškaitė! Kuo čia dėti tie plaukai? Kerpasi, kaip ir visi... na, aukštesnio rango, na... Šnekėkim, ką jis meta į šiukšlių dėžę! Nebūtinai jis – jo žmona arba uošvė. Nieko tokio, žinoma, nėra – užkliuvo kelis sykius Tadeušo akis už mašinėle perrašytų puslapių – tai ten tik citatų citatos, tik nutarimas po nutarimo... Ir kas čia tokio? Nieko, būna juk ir jaunų žmonių, parašančių disertacijas, būna, mokančių rašyti ir – žinančių, ką rašyti. Tadeušas garantuoja, kad tai aspiranto Ag... disertacija. Ir šiaip visokios to aspiranto šiukšlės – velniai žino iš kur, visokie popieriukai, dėžiukai, skuduriukai – vis ne mūsų, tai yra mūsų, bet ne čia pat daryti, vis atkeliavę per jūreles mareles. Ir to aspiranto batai,– pastebi Tadeušas, kai aspirantas pats išneša šiukšles ir kai yra apsiavęs ne šlepetes, o dar nespėjęs nusimesti batų, – tokie riestais galais, išpucinti, blizga, Kad mūsiškiai taip nė neblizgės, pucink nepucinęs. Jei čia jau galima vėl prisiminti rašytoją, kuris, kaip sakyta, irgi tame name gyvena, tai bus netiesa, jei nepaminėsim, kad jo batai irgi blizga, netingi žmogelis pucinti, tačiau ne taip; kokios kritikos žodžiais galėtume pasakyti, kad blizgėjime jaučiamas prakaito kvapas. Blizgėjimui trūksta žaismingumo, grakštumo, nematyti jokių sąmonės klodų... O jau to rašytojo šiukšlės! Bulvių žievelytės, kokia apskritutė dėžė nuo skumbrės, kokia didėlesnė popierinė su Elniu ar kokiu Spaliu. Ir dar tą rašytoją vis baksnoja. Taigi jis mūsiškiausių mūsiškiausias. Negražu spėlioti, bet jau mūsiškesnis už aspirantą...

       Aspirantas! Ir kalba jie visai skirtingai. Jaunasis disertantas (sako, jis turi ir neblogą tarnybą) eina prie šiukšlių automobilio kažkaip laisvai, energingai, tikrai kaip prie šiukšlių, žiūrėdamas į priekį, ranka mojuodamas pro langą žvelgiančiai atžalai – net iš pačios Japonijos jo pažįstamas neseniai tai atžalai pargabeno spalvingą drabužėlį, ir nuo to karto senelė atžalą į lauką išveda daugybę kartų per dieną,– ir pasisveikina jis labai linksmai, kad kiek – patapšnotų Tadeušui per petį:

       – Labas! Kaip sekasi?

       – Nieko, – sakydavo Tadeušas. – Nieko. Viskas po senovei. Šiukšlių netrūksta.

       – Kaip tai nieko? Negali būti! – energingai prieštaraudavo aspirantas. – Kam taip kuklintis. Kiekviena diena duoda ką nors naujo, kiekviena, mielasis. Tik mes nesugebam pastebėti. Tokiais tempais lekiame...

       – O velniai žino... – sumurmėdavo Tadeušas.

       Smagu turėjo būti gyventi aspirantui! Tadeušas linguodavo galvą – ar imsi čia plačiai aiškintis prie nekaip kvepiančio automobilio užpakalio, tačiau aspiranto žodžiai vis tiek jį pakylėdavo, ar kaip čia pasakyti. Tadeušas jau knygose buvo skaitęs, rimtose knygose – jei ką nori pasiekti, turi primesti savo valią. Dar yra ir kita išeitis: paklusti kieno nors valiai. Betgi čia nekokia išeitis, tai ne pasiekimas, o pralaimėjimas! O ką gali primesti Tadeušo pažįstamas rašytojas? Maklina pro šalį, tarsteli labą vakarą – švept, švept! – vos girdėti, kažkaip nedrąsiai iškrapšto tas šiukslytes, susisukęs, surūgęs, suraukęs kaktą, lyg biesas žino, ką mąstytų, kėblina paskui atgal, nudelbęs akis, kelnių šikna sulopyta – mat dabar madinga susilopyti sėdynes, o ypač menininkams, tačiau Tadeušas supranta, kad čia, kaip tame senų laikų italų filme – yra juokingiau negu mes manome... Tam rašytojui mada bus pasitarnavusi... Nėra to blogo, kad neišeitų į gera.

       Olia! Ištupėjo Tadeušas kabinoje septynias minutes, ir niekas neatnešė nė šiukšlelės. Prie kito – irgi nemažo namo – nebuvo nė žmogaus! Pasiuto! – ėmė juoktis Tadeušas, o čia po trupučiuką, kukliai ir santūriai, galime pradėti juoktis ir mes, nes jau tikrai yra juokingiau negu mano Tadeušas, tasai knygų žiurkė. Prie antro namo įsivaręs toliau skaityti straipsnį, Tadeušas irgi nesulaukė nė vieno žmogaus, prie trečiojo irgi. Prie visų namų negavo jokios šiukšlelės. Į šiukšlyną automobilį jis varė labai greitai, dar kol kas buvo smagu, brėžėsi viltis: palengvėtų darbas, jei smarkiai sumažėtų šiukšlių. Labai palengvėtų, vadovybei būtų galima nieko nesakyti.

       Vakare, sugrįžęs į savo pusrūsį, kuriame gyveno vienas, – ir dėl to ar tik nebus kaltos knygos, sugadino jos ne vienam žmogui gyvenimą, – Tadeušas apsiprausė, užkando ir nuvirto į lovą, o paskui iki išnaktų skaitė knygą, kur buvo parašyta, kaip vienas kvanktelėjęs japonų mokytojas, vabalų gaudytojas, ilgiausiai gyveno su merga smėlio duobėj. Tai velniava – kodėl smėlio duobėj? Gali kam nors šauti į galvą parašyti knygą apie gyvenimą šiukšlių duobėj arba ant šiukšlių kalno!

       Kitą rytą vėl prasidėjo darbas, ir vėl buvo tas pats – jokios šiukšlelės tie rupkės namų gyventojai neišnešė. Kai automobiliais didžiuma vežėjų sugrįžo į garažą, Tadeušas vaikštinėjo nuo vieno prie kito ir abejingai klausinėjo:

       – Na, kaip tau?

       – Kas?

       – Kaip sekėsi?

       – Durnius! O kas galėjo nesisekti? Ar kada nors to brudo trūko? Gero reikia paieškoti, o tos smarvės...

       – Taigi, ir aš sakau... – nedrąsiai mikčiojo Tadeušas, kirminiukas jau ėmė tvatinti kažkur prie šonkaulių savo bjauriais dantimis.

       Savaitę Tadeušas atlaikė, ir tai tik dėl to, kad buvo filosofiškų polinkių žmogus. Pirmadienį, sustabdęs mašiną, jau lėkė į namų laiptines ir spaudė skambučius. Keista, atsitiko toks negirdėtas dalykas, o niekas dėl to nesijaudino. Kai paskambindavo ir išpiltas prakaito laukdavo, kada prasivers durys, tikėdamasis kokio neeilinio, nekasdieniško paaiškinimo, – švariai išsiskutę vyrai arba kvapniai išsikvėpinusios moterys jam ramiausiai postringaudavo:

       – Ko čia triukšmauti? Žinot, kažkaip nėra tų šiukšlių... Taip jau stengiamės, vieningai... Kuo mažiau šiukšlinti... Pastaruoju metu, patikėkit, jų sumažėjo. Ėmėm švariau gyventi. Kai jau bus, mes būtinai, būtinai. Nenusiminkit, palaukit, atsiras.

       Dabar, jei norim, kad Tadeušas mūsų nepaliktų, arba – geriausiu atveju – nemestų tos šiukšlinės automobilio – pagalvokim, ką darytume mes, dabartiniai šiukšlintojai, būdami Tadeušo vietoje ir norėdami išlaikyti gyvenime šiokią tokią pusiausvyrą? Šiukšlintume už visus kitus, kad ta lygsvara išsilaikytų? Tačiau, blaiviai žiūrint, tai neįmanoma! Pabandyk tu prišiukšlinti už kelias dešimtis tūkstančių žmonių! Sugalvoti kokį nors dirbtinį būdą atitaisyti natūraliai atsiradusiai spragai? Galbūt, galbūt... Ir Tadeušo galvelė buvo sudaryta panašiai kaip mūsų – iš pradžių jis dabar važiuodavo ne į miestą, o į užmiestį, į šiukšlyną – tuo metu tenai jo darbo draugų nebūdavo. Garažų sargas jau ėmė keiktis, kad taip anksti kasryt žadina. Kartą jis neiškentė:

       – Matyt, turi gerą chaltūrą, Tadeušai... Neužmiršk, kad be mano leidimo neišvažiuotum kada nori!

       Tadeušas įstumdavo automobilio užpakalį kokioj patogesnėj vietoj – ir kabindavo tais transporterio kabliais visą sudėtingą ir painų gyvenimo šiukšlyną. Ir dabar pradėdavo daryti viską atvirkščiai – į kiemus įslinkdavo be jokių signalų, prietemoj, ir išnešiodavo į laiptines šiukšlių pundus, o popiet švilpaudamas, burzgiant įjungtai mašinai, su šake tas šiukšles tampydavo ir grūsdavo į automobilio vidurius, kiek dirbtinai keiksnodamas:

       – Tai žmonės! Suverčia viską tarpdury, o tu paskui vark!..

       Be reikalo jis burbėjo: neblogai sugalvojęs, nenumatė ateities – po savaitės baigės ir tie džiaugsmai, nes vieną popietę šiukšlių Tadeušas neberado! Nė vienoje laiptinėje. Gali pasiusti, neatspėsi, kaip tas atsitikdavo, kur šiukšlės pasidėdavo, tačiau jų nebūdavo. Nebūdavo Tadeušui ir ramybės – priešaušriais nuvežus, reikėdavo saugoti, pasistačius kokioj nuošalioj gatvėj sunkvežimį, kas išdrįs šiukšles kur nors ištąsyti, bet kol saugodavo, niekas šiukšlių nejudindavo, o kai tik snūduriuodamas, trindamas nuo nemigos paraudusias akis sėsdavo į savo šiukšliavežį automobilį, kai išvargęs pusvalandį sudėdavo bluostą, atvažiavęs šiukšlių neberasdavo nė kvapo...

       Po velnių! Net mums įdomu ir graudoka, ne vien Tadeušui: kur galėdavo dingti šiukšlės? Ką reikėjo daryti toliau? Važinėti tuščiu automobiliu ar iš viso liautis dirbus beprasmišką darbą? Tadeušas važinėdavo tuščiomis, vis laukdamas geresnių laikų, o vakarais ir naktimis dar labiau įniko į knygas, bet atsakymo tos puslapiuose suspaustos raidelės nedavė. Tad kur, po paraliais, paslaptis, jei čia tik paprasta paslaptis, o ne koks prakeikimas?

       Tadeušas metė paskutinę kortą: vieną vakarą jis paskambino prie aspiranto durų. Pasisekė, nes atidarė pats aspirantas. Jis buvo labai švarus, koridorius irgi blizgėjo.

       – Jus man kažkur matytas, – abejingai pasakė aspirantas.

       – Matytas!.. Kas atsitiko, būkit žmogus, jūs mokytas ir, taip sakant, esate prie pačių stumiamųjų jėgų, pasakykit, man jau nebekaip gyventi... – susigraudino Tadeušas.

       – Kas tamstai negerai? Padėsim, prašom, pasakokit... Kas nuo mūsų priklauso... Padėsim, taip sakant. Mūsų pareiga... Žmogus mums...

       – Kas priklauso!.. Šiukšlių nebėra! – vos nesuriko Tadeušas. – Nebegaunu šiukšlių.

       Aspirantas išpūtė akis:

       – Ak, tai jūs... Prisimenu... Kas čia tokio? Tai visai normalu. Dar daugiau – jums pasakysiu, kad tam tikrais momentais tai stačiai būtina. Šiukšlių turi mažėti. Kasdien, kiekvieną valandą. Kaip jūs šito nesuprantat?

       Lengva jam pasakyti – kas turi būti, bet kaip Tadeušui gyventi, kai šitaip yra? Kai visa tai jau buvo!

       Rašytojas Tadeušą pasitiko irgi išskėstomis rankomis, Tadeušui pasirodė, kad net lopas ant užpakalio buvo naujesnis ir švaresnis.

       – Nėra šiukšlių, rašytojau! – nepasisveikinęs sucipo Tadeušas.

       – Hmm,– atsakė rašytojas.– Tikrai nebėra šiukšlių? Hmm... Kažkokia magija... Kaip čia pasakius? Matai, jeigu jau taip, tai... Jeigu jau nėra, tai, iš esmės pasakius... Čia reikia įsigilinti, taip sakant, matyti visą vidinį pjūvį...

       – Nėra, sakau, kad nėra!.. Tūno čia tuose narvuose visokie ir ničnieko nesupranta... Net pašiukšlinti žmoniškai negali...

       Negavęs atsakymo, Tadeušas dar bandė raustis knygose, bet niekas nebelindo į galvą. Vieną rytą į garažą atlėkė galvą apsirišęs dviem šlapiais rankšluosčiais. Žinoma, dispečeris jo neišleido į tarnybos liniją, o pavėžino lengvąja už miesto, į pušyną, į baltą namuką, ir ten tuos rankšluosčius nurišo, o priveržė Tadeušui prie lovos kojas ir rankas. Nesistebėkim, mes irgi taip būtume padarę, nes Tadeušas, koridoriuje pamatęs pilną šiukšlių dėžę, parkrito ant kelių, apsikabino ją abiem rankom, o galvą įmurkdė giliausiai į skylę ir kažką palaimingai pasakojo šiukšlėms.

       Tadeušui jau geriau, jau vėl jis gauna pasiskaityti knygų, varo jis nuo pradžios iki pabaigos ir literatūrinį laikraštį, turbūt greitai ir visai pasveiks, nes labai žmoniškai juokiasi, suradęs vietą, kur pilama į skūrą rašytojams, nes jam tada visai smagu gyventi, pamačius, kad visus likimas baudžia bene vienodai.

       Duok dieve, kad Tadeušas galutinai pasveiktų, o mes, ne sykį sirgę ir pasveikę (kodėl žmoniškai nepasirgti?), ne sykį bandę matyti ne gyvenimą, o tiktai blausų jo vaizdinį, pabandykime atsakyti į du klausimus: 1) kodėl taip mįslingai dingo šiukšlės; 2) ką reikėjo daryti Tadeušui, kad nebūtų sulaukęs tokio nemalonaus likimo?

       Atsakymų, be abejo, gali būti daug ir įvairių, niekas čia nenori primesti savo nuomonės, tačiau kodėl nepabandžius pasamprotauti? Klausimus gavome du, o galutinei išvadai pateikiame tris prielaidas, kurios galėtų kiek padėti: 1) nepainiokim literatūros su gyvenimu; 2) jeigu sykį žmonės sumanė apsišvarinti, tai ir apsišvarins; 3) jeigu sykį žmonės nutarė apsišvarinti, tai kada nors nutars ir apsišiukšlinti.

       Taigi – jeigu aplankysite Tadeušą ir norėsite jam pasakyti ką gero, pasakykit: kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės.

       Išlaukimo momentas čia itin pabrėžtinas.