Vežimėlio ratai klimpo į smėlį, kartais pašokdami ant pasitaikiusio akmens. Vyras tada tvirčiau įsikibdavo rankomis į vežimėlio kraštą. Moteris ėjo iš paskos truputį pasilenkusi, nes ji stūmė vežimėlį. Avietinė jos suknelė buvo labai graži. Kelelis leidosi žemyn, prie ežero, kuris didelis tįsojo, nusidriekęs iš rytų į vakarus. Tiesiai priešais riedantį vežimėlį, tik anoje ežero pusėje, lakstė vaikai, jie buvo nuogai nusirengę, puldinėjo į vandenį, o išlipę vėl pasileisdavo pakrante. Jų vaikiškas klyksmas ir juokas skardeno paežerę.

       Buvo apie vidurdienį, saulė kybojo virš ežero, pušynas ant kalnelio mirgėjo spinduliais.

       – Kur važiuosim? – paklausė moteris.– Tikriausiai nori į savo senąją vietą?

       – Noriu. Iš ten viskas gerai matyti, visas ežeras. Pažiūrėk, kaip apšviesta sala, vanduo mirguliuoja, rodos, ji juda kartu su medžiais!

       Suraukęs kaktą, prisidėjęs delną prie akių, vyras žiūrėjo į vandens skalaujamą salą.

       Kai vežimėlis atriedėjo į pievą, moteris paleido jo rankeną, o pati pamažu ėjo ežero pakraščiu, vienoje vietoje praskleidė meldus ir pateliūskavo kojos pėda vandenį.

       Tuo metu vyras per galvą movėsi marškinius. Jo kūnas buvo labai baltas. Moteris vis dar stovėjo paežerėj, dabar ji žiūrėjo nebe į vandenį, o į plieno spalvos bažnyčią ant kalvos. Paskui, pamačiusi, kad vyras rengiasi, ji taip pat lėtai sugrįžo prie vežimėlio. Matyt, abu per laiką buvo pripratę prie kasdieniškos monotonijos: kai tiktai vyras pasikėlė ant rankų, įsikibdamas į vežimėlio kraštus, ji paskubom ištraukė pailgą dėžę, ant kurios jis sėdėjo atvažiuodamas, padėjo ant žolės, suėmė vyrą per pažastis, įsiręžė ir, nuo svorio perkreipdama burną, iškėlė jį ir pasodino ant žolės. Du pamėlynavę kojų strampai aklais galais dabar žiūrėjo į pietų pusę, kur aname krante lakstė vaikai. Vyras atrodė jaunas, pailgo veido, žili paausiai ir kelios gilios raukšlės kaktoje bylojo apie nelengvą jo gyvenimą. Jis pasidėjo rankas ant savo trumpų kojų ir taip sėdėjo, o moteris, žvelgdama į sužydusią lanką, vėl buvo beeinanti prie ežero.

       – Jei nesunku, paduok man antklodę, – paprašė jis.

       Ji žengė žingsnį artyn ir paklausė:

       – Kam?

       – Noriu užsikloti.

       Moteris nuėjo prie vežimėlio ir paėmė melsvą antklodę, žmogus ja užsiklojo kojas. Dabar jis buvo panašus į kokį iki pusės išsirengusį vyskupą.

       Netardama nė žodžio, ji vėl pasuko į paežerę, kojomis švelniai braukdama neaukštą žolę, ėjo tolyn neatsigręždama. Sustojusi ilgai žiūrėjo į bitę, dūzgiančią nuo vienos dobilo galvutės prie kitos. Prisirinkusi dulkelių, bitė užsimiršusi vėl grįžo prie dobilo, kurį jau buvo aplankiusi, bakstelėjo kelis sykius ir piktai sudūzgė: pyksta kiekvienas padaras, kai pats apsigauna...

       Bekojis žmogus, mėlyna antklode prisidengęs savo negalią, tebežiūrėjo į aną ežero pusę.

       Palei vandenį vakarų kryptimi, persimetęs lazdą per petį, o ant lazdos pasimovęs ryšulį, ėjo keleivis. Pasiekęs įlanką, jis dingo iš akių, tačiau netrukus vėl pasirodė, ėjo skubėdamas, tiktai sykį nuo kranto užšoko ant storo pušies kelmo, išlindusiu iš vandens, apsižvalgė lyg iš kokios juokingos sakyklos, vėl stryktelėjo ant žemės ir traukė toliau. Dabar jį pamatė ir moteris. Sunkiai nusakomos baimės akimis ji sekė, kaip nepažįstamasis lemtingai artinosi prie jų vietos. O jis ėjo aprimęs – sakytum su viskuo susitaikė, nieko nebetrokšta ir nieko nebenori žinoti. Apylengvė patirties pilnatvė po ano susitikimo prie upės keistai jį šildė.

       Žmogus buvo jau visiškai arti. Pro vyrą, sėdintį ant dėžės, jis praėjo nepasakęs nė žodžio, įdėmiai nužvelgdamas antklodę. Paskui lingavo toliau, žliugindamas paežerės durpyną, link pilkos bažnyčios, į tą pusę, kur stovėjo moteris. Tačiau iki jos nenuėjo, – susiradęs baltais dobiliukais žydintį žemės lopą, žmogus atsigulė. Taip jis gulėjo, akis įsmeigęs į dangų, beveik nieko negalvodamas. Tačiau po kurio laiko jis pajuto užeinant ilgesį, šmėkštelėjo mintis, kad jo gyvenimas vienišas ir liūdnas. Jis labai daug ką gavo pajusti ir pajausti per tuos metus, kai vaikščiojo po žmones. Jis matė visko, visko girdėjo. Kartais jam būdavo nesuprantama, kaip žmonės sugeba taip greitai atsigauti, pamiršti kokią negandą, nustumti visa tai, kas buvo tragiška ir liūdna, į šalį ir toliau atkakliai siekti kasdieninės laimės. Tos moters prie upės, tos Milašiaus dukters, gyvenimas buvo sukrečianti išimtis. Liūdnai šypsodamasis, žmogus dabar pagalvojo, jog dėl keisto savo išskirtinumo ta moteris gyvenime atrodo neįmanoma.

       Kai jis atsikėlė, tie du žmonės prie ežero dar tebebuvo, ji dar stovėjo savo vietoje, o vyras iškilmingai tebesėdėjo ant dėžės.

       Žmogus pamanė, jog reikia eiti, tačiau nebežinojo kur, todėl pasuko atgal, į tą puse, iš kur atėjo. Aplenkęs sėdintįjį ant dėžės, jis staiga pajuto keistą norą dar čia pasilikti, pasėdėti, atgauti jėgas; keleivis nusimetė viršutinį drabužį, atsisėdo prie storos pušies, akimis lydėdamas atsirandančius baltus debesis, lekiančius aukštai virš ežero ir atsispindinčius vandeny.

       Trobelėje prie upės jis, rodos, nesužinojo, ko iš viso negali būti, ir vis dėlto baisus buvo pasitvirtinimas, kad sunkiausia žmogui įveikti ne kitų daromas kliūtis, tveriamas pertvaras, duodamus darbus, o tai, kas yra pačiame tavyje. Ak, kaip būtų gera, jei, atsikėlęs rytą, išsigaląstum kirvį ir eitum leisti medžių, o kieno nors visagalis pirštas tau aiškiai nurodytų, ką su tais medžiais padaryti, ir padaryti taip, kad tavo sieloje nebūtų jokio pasipriešinimo... Gal dėl to kartais tokia saldi palaima atsiduoti likimui?

       Moteris dabar irgi nusivilko avietinę suknelę ir atsargiais žingsniais ėjo prie vandens. Prasiskynusi taką melduose, ji brido gilyn, ir netrukus raibuliuojančiame vandens plote prieš saulę švystelėjo sagė jos plaukuose. Moteris plaukė labai tyliai, beveik nebuvo girdėti vandens teliūškavimo; pamažu ji vis tolo nuo kranto. Tyliame jos plaukime buvo kažkokios paslapties.

       Ir vėl keleiviui pasirodė, kad naktį jis eina savo gimtinės laukais, naktis juoda, tik nesiliaujantys žaibai skaldo dangų, ir toks nenumaldomas noras, kūnui iš baimės šiurpstant, keliauti, eiti, bėgti toli už miškų ir laukų, imtis kokio didelio darbo... Kad būtų gera visiems, kurie yra aplinkui, kad būtų gera motinai, tėvui, Milašiui, visiems kaimynams šiapus ir anapus miško, už trečio ir dešimto kaimo!

       Staiga jis prisiminė žmogų, sėdintį ant dėžės ir užsiklojusį kojas. Bekojis žmogus žvelgė priešais save, kaip ir pirma.

       Moteris vis plaukė – jau nebe į ežero vidurį, o palei krantą.

       Dabar visi, kurie buvo prie ežero, išgirdo šaižų motoro balsą; netrukus ežero gale pasirodė ir valtis. Ji nėrė išilgai tyvuliuojančio ploto, tiesiai prie salos. Valtyje buvo gal keturi, gal penki žmonės. Kai ji išniro beveik ties ežero viduriu, motoro burzgimas pasigirdo dar garsiau, jo balsas lyg tankus botago pliaukšėjimas atsimušė pušų viršūnėse. Žmonės valtyje buvo linksmi, ir pro motoro plerpimą krantą pasiekdavo jų klegesys, jie energingai mostagavo rankomis, vairininkas kelis kartus tyčia sumėtė vairą, valtis kriokdama darė posūkius, vandens purslai šovė į viršų, ir dabar keleivis nuo kranto mate šitą linksmų žmonių būrį lyg pro spindinčią vaivorykštę.

       Nuplaukę prie salos ir pavilkę valtį į krantą, visi puolė ant gūbrio, vis dar teberėkaudami, stumdydamiesi, griebdami už kojų ir norėdami vienas kitą pargriauti. Tik po kurio laiko balsai nutilo, nes valtininkai pasislėpė už kauburio, dingo, nusileido į kitą pusę, į žalią salos šlaitą.

       Moteris lėtai jau plaukė atgal.

       Bekojis žmogus sėdėjo ant amžinos savo dėžės, tačiau jo žvilgsnis dabar buvo įsmeigtas į salą. Balti debesėlių kamuoliukai vienas prie kito glaudėsi taip aukštai danguje, jog tarpais atrodydavo, kad jie yra anapus saulės. Buvo toks įspūdis, lyg iš tų švelnių debesėlių sroventų kokia galinga šiltų akių šviesa.

       Ir šit dabar tą palaimingą tylą turėjo sudrebinti nelauktas, tačiau virpulį keliantis garsas: anapus ežero, kur dar neseniai buvo lakstę vaikai, nedideliais beržiukais apaugusiu keliu žvengdamas bėgo arklys. Jis ne bėgo, o risnojo į nuolaidžią pakalnę, ir sužvengė tiktai du kartus, aukštai iškeldamas galvą. Jo raitelis buvo pusplikis mažas vaikiukas, matyt, vienas iš tų, kurie neseniai lakstė prie ežero.

       Pribėgęs prie smėlėtos pakrantės, arklys stabtelėjo, suprunkštė, o paskui ėmė atsargiai bristi, kol vanduo pasiekė pilvą. Mažasis raitelis dabar arkliui ant sprando susikėlė kojas. Gerdamas arklys žaismingai lūpomis sklaidė vandenį. Staiga, pakėlęs galvą, jis vėl sužvengė taip skardžiai, tokiu apylinkę persmelkiančiu garsu, jog aidas, nors buvo vidurdienis, nulėkė per visą paežere ir prasmego medžiuose. Pasigirdo triukšmas ir saloje – valtininkai išbėgo į šitą pusę žiūrėti. Tačiau arklys daugiau nebežvengė, tiktai priekinėmis kojomis kasė ežero dugną, taškydamas vandenį, ir todėl mažasis raitelis ėmė piktai jį raginti į krantą.

       Moteris jau buvo nebetoli nuo savo meldų tako.

       Bekojis žmogus, neišleidęs iš akių arklio ir raitelio, rodos, lyg pamėgino ant rankų pakelti savo kūną, tačiau pakėlė labai neaukštai ir tuoj pat vėl sustingo ant dėžės ir įsitempė. Liūdnas jo žvilgsnis lydėjo arklį, kuris jau brido iš vandens į smėlį, o netrukus su savo raiteliu žingine ėjo į kalvą.

       Keleiviui pasirodė, lyg jam kas kūju būtų sudavęs į krūtinę. Kažkoks saldus skausmas nusmelkė jį visą. Pašokęs jis ėjo artyn vandens, lydėdamas akimis ramiai tolstantį arklį ir baltagalvį jo raitelį. Keista, bekojis žmogus dabar žiūrėjo taip įsmeigęs akis į keleivį, jog tam pasidarė nejauku. Jis ėmė pamažu tvarkytis ir jau manė eiti į kelią ir traukti toliau. Staiga išgirdo bekojo balsą:

       – Žmogau, ar jūs nebūsit nuo Dubysos?

       – Ar aš? – pasisuko keleivis.

       – Ar nebuvote karo metais Padubysio dvare?..

       Keleivio atminty lyg pro rūką išplaukė tolima vasaros pabaiga, lėktuvų ūžesys, žemės drebėjimas, paskui baisus skausmas ir vežimo dardėjimas per duobes miškais ir pakrūmėm. Neužmatomas laukas baltų kryžių, automobiliai, automobiliai su sužeistaisiais, ir lovoje dejuojantis vaikas...

       – Buvau, O kas?

       – Aš taip pat. Nejaugi neprisimenat? Dabar, kai sužvengė arklys ir kai jūs taip pašokote, aš prisiminiau iš sykio. Tada jus atvežė tėvas, jums buvo sužeistas žandas ar galva, aš gulėjau pas tokias moteriškes lovoje. Jus įnešė tėvas ir paguldė šalia. Aš negirdėjau, kaip jums atsitiko nelaimė, nes man labai skaudėjo ir aš buvau beveik be sąmonės... Ganiau karves, o bomba nukrito visai netoli.

       Keleivis žengė du žingsnius link bekojo. Šis dabar jaukiai šypsojosi.

       – Viską prisimenu... – tarė keleivis. – Viską.

       – Matot, neapsirikau.

       Niekas taip neliko keleivio atminty, kaip didelė milinė antklodė, kuria buvo tada uždengtos vaiko kojos. Ta antklodė buvo tokia baisiai kruvina, kad žmogų net dabar nukrėtė šiurpas.

       – Tada mes susitikom keletą kartų, – ištempęs kaklą, kalbėjo žmogus ant dėžės. – Mane ir jus atveždavo perrišti. Kai dabar staiga sužvengė arklys, aš viską ir prisiminiau. Tada mes ir gyvenome vienas nuo kito ne taip toli. Pamenu, jūsų buvo tokia keista kumelė, sykį jūsų tėvas ją iškinkė ir pririšo prie vežimo, o ji ištruko ir išlėkė už daržinės, paskui skriejo palei vokiečių kapines, šokinėdama per krūmus ir tvoras. Jūsų tėvas labai bijojo, kad nenušautų.

       – Buvo šitaip, buvo... Keista. Kai dabar tas arklys sužvengė... Aš jūsų būčiau nepažinęs. Kaip viskas keista... – barstė žodžius keleivis, tačiau bekojis, rodos, jų visų ir negirdėjo; pasukęs galvą, jis žiūrėjo į artėjančią moterį. Dabar ji atrodė dar liūdnesnė ir vienišesnė.

       Ko gero, tolimo laiko prisiminimas keleiviui šnibždėjo, kad nereikia skubėti. Tačiau, pats nežinodamas kodėl, greitu žingsniu jis patraukė tiesiai į plentą.

       Kaip netikėtai žaliu laiko vingiu atėjau prie pradžios, – pamanė keleivis, atsisukdamas į ežerą. Tolokai nuo čia liūdna moteris keliu stūmė vežimėlį į saulėlydžio pusę.