Dienomis jis ne visada būdavo vienas. Tiesa, vidurdienį, jei užeidavo karščiai, jis sėdėdavo pavėsyje ant suklypusiu suolo vienas, tada jo kuprota nugara būdavo beveik lygiagretė su žeme, kad nenugriūtų ant nosies, vieną ranką laikydavo ištiesęs ir įsikibęs į lazdą. Kartais rankas palaisvindavo, lazda remdamas smakrą, ir tada šis mažo miesteliuko Kvazimodas pasidarydavo visai panašus į suskilinėjusią, kandžių išvarpytą medžio skulptūrėlę. Nejudėdamas žmogus galėdavo išbūti pasibaisėtinai ilgai, jis net išsėdėjo suolo lentoj duobę. Mėlynomis, visada išdžiūvusiomis akimis jis žiūrėdavo į kiemą, kuriame buvo šulinys ir kur dažnai aplinkinių namų gyventojai eidavo vandens. Tankiausiai – moterys. Kartais nebyliomis, o kartais graudžiai geromis akimis kuprius lydėdavo kiekvieną vandens lašą, nutykštantį per rentinio kraštą, o jei nubėgdavo srovelė, jis, žinoma, nuo suolo nepašokdavo, tačiau susierzinęs mechaniškai krusteldavo kaklą, ant kurio savotiškai priaugęs buvo kampuotas, pailgas veidas; burna prasižiodavo. Vandens šitam žmogui tikrai netrūko, nors jis vaikščiodavo sunkiai, bet prie miestelį supančių ežerų nueidavo, be to, grandine pritvirtintam kibire žmonės vandens palikdavo. Žiūrėdamas į rentinio kraštais tekantį vandeni, kuprotas žmogus, reikia manyti, galvodavo apie kažką gražaus, tikro, ko jisai nuo pat vygės stigo ir ko, jam atrodė, turi visi šitie žmonės, nerūpestingai švilpiniuodami ateinantys ir nueinantys, ateinantys ir nueinantys. Baisiausia jam būdavo, kai traukti pasemto kibiro pasilenkdavo jaunos moterys, kurių mažame miestelyje taip pat netrūko – vietinių ir vasarą atvažiuojančių, – ir kai gražios arba negražios, o vis tiek kuprotam žmogui nujaučiamos turint kažkokią paslaptį – jų kojos begėdiškai apsinuogindavo. Jis pajusdavo, kaip šaltis imdavo lįsti kažkur iš žemės pro jo suplyšusių batų padus, kildavo aukštyn išdžiūvusiomis, kaulėtomis kojomis, spruzdindavosi po nestipriai suveržtų kelnių diržu, o paskui imdavo šliaužti aukštyn, švelnus ir gražiai prilimpantis prie jo didelės kupros ir išlekiantis pro akis. Dar būdavo ir tokių moterų, kurios per rentinį smarkiai persisverdavo tyčia – tikra moteriška paikystė amžinai džiaugtis tuo, ko neturi kiti, ir amžinai justi malonų kutenimą paširdžiuos, suprantant, kad tie kiti ją mato ir gal net trupučiuką jos geidžia. Tokia kuprelio žudikė pasilenkusi ilgai knibinėdavo kibirą, o žmogus ant suolo išgirsdavo, kaip į suplūktą žemę, smakro spaudžiama, pradeda smigti lazda. Dar baisiau būdavo, kai ta storakojė širdagraužė po to, supylusi į savo kibirą vandenį ir būtinai nutekinusi šaltą srovelę per rentinį, tarytum niekur nieko – pasisukdavo į kuprių ir pasisveikindavo:

       – Labas rytas! Taip anksti pakilai...

       Ir nueidavo, trupučiuką pakrypusi nuo kibiro svorio ir vis tiek dar sugebėdama tinkamai judinti tą vietą, kurios kuprius neturi ir kurios, moteris žinojo, geidžia. Jau gerokai moteriškei nutolus, žmogelis lėtai kėlė kepurę, nespėjo pirma, priblokštas gražaus ir ne taip dažnai girdimo balso, ir atvirai šypsojosi, rodydamas pageltonavusius dantis.

       Paskui jis likdavo beveik vienas, miestelio žmonės išsivaikščiodavo kas į laukus, kas gaudyti žuvies, kas išvažiuodavo dulkinu keliu į didesnį miestą ieškoti mandresnės medžiagos paltui ar suknelei, o sugrįždavo vilkdamas pilną krepšį gražios ruginės ar kvietinės duonos. Tiesa, užklysdavo nemažai svetimų žmonių, tie labai plėšikiškai, daužydami kibirą į cementinio rentinio kraštus, semdavo vandenį, paskui pildavo į savo alyvuotus kibirus ir nunešę versdavo į šnypščiančius mašinų radiatorius, ir netrukus, sukėlę dulkių debesis, lėkdavo pats galas žino kur ir kokiais reikalais. Pasitaikydavo ir tokių, kurie jį labiau sudomindavo, – tie išlipdavo iš blizgančių lengvųjų mašinų, pavaikščiodavo miestelio gatvėm, į kelnių kišenes susivarę rankas, žiūrėdami į naujai statomus namus, į raudonų plytų mokyklą, ir kuprius, kartais nugirsdavęs miestelio bufete vieną kitą nuotrupą per radiją, suprasdavo, kad tas visas gražumas – tai jau tikrai tokių, kaip baltmarškiniai atvykėliai, darbas. Kartais jis, nudavęs, kad sėlina kažkur su reikalais, sustojęs atidžiai žiūrėdavo į tuos labai galingus žmones, vėl lipančius į mašinas ir skutančius toliau plačiaisiais tėvynės keliais.

       Smagiausia jam būdavo sekmadieniais, kai į turgelį priešais bažnyčią sulėkdavo iš apylinkių moteriškės, o kartais ir vienas kitas vyras, pavadavęs šeimininkę ar atnešęs parduoti per žiemą pridarytų grėblių.

       Visas turgauninkes jis pažinojo, todėl kaip mokėdamas pirkėjams labai įtikinamai girdavo kiekvienos prekę, nes tikrai žinodavo, kuri moterėlė gerai spaudžia sūrius, o kuri niekada neatneš didžiojo sviesto, padažyto morkų sunka. Išeidavo iš turgaus jau pats paskutinis, jausdamas didelį malonumą ir pasitenkinimą, pasukdavo į miestelio aikštę ne tiesiai gatve, o užuolankom, palei ežerą, kurio vidury kyšojo smilgomis apaugęs violetinis salos viršugalvis. Kiekvieną vasarą, prieš šienapjūtę, jis nusipirkdavo grėblį, grėblių dirbėjas tai žinodavo ir jam nuskusdavo, nušvitindavo gražiausiai. Tų grėblių ant aukšto buvo primesta gal penkiolika, jei ne daugiau, bet pirkdavo kiekvienais metais naują, šitaip buvo įdomiau gyventi.

       Dar vieną smagų darbelį vasarą turėdavo jisai. Išlydėjęs akimis nutolstančias pakeleivingas mašinas, praleisdamas greitus, sveikus ir labiau alkanus, tykiai remdamasis lazda, jis įeidavo į miestelio bufetą, pakabinęs smakrą ant stalo briaunos, ilgai rausdavosi visokių trupinių pilnose kišenėse, kol surasdavo kokį metalinį pinigą, paskui slinkdavo prie bufeto, stora moteriškė anoj pertvaros pusėj jį seniai pažinojo, siūlydavo be eilės, o jisai, storindamas balsą ir perkreipęs veidą, žiūrėdavo į eilėj stovinčiuosius ir sakydavo:

       – Nieko, nieko. Pastovėėėsiu, turiu laiko. Žmonės šit skuba. – Ir atsistodavo į eilės galą, o priėjęs pasiimdavo kavos ir bulkutę, kartais pinigo neužtekdavo, o kartais gaudavo dar grąžos. Sėdėdavo ant kėdės pačiame kampe, iš visų jėgų stengdamasis atsilošti, kad tarp smakro ir stalo liktų vietos stiklinei. Čia būdavo daug pažįstamų, pritrūkę vietos, prisėsdavo prie jo stalo, valgydavo ir gerdavo, nelabai kreipdami į kuprių dėmesio. Ir jam būdavo gera, jis mylėjo tuos visus žmones, todėl negalėdavo atsisakyti stikliuko, jei kas pasiūlydavo. Kai pirmą sykį pasiūlė išgerti, jisai sutriko, ilgai tyrinėjo žmogų, kuris stūmė jam stikliuką, paskui netyrinėdavo, suprato, kad siūlo iš gero ir iš meilės – jam, savam miestelio žmogui, be kurio viskas būtų ne taip ir daug ko netektų. Išgėręs porą stikliukų, jis šiepdavo burną smarkiau, negu išgirdęs prie šulinio moteriškę sakant labas rytas, sukembęs, niekada vertikaliai nevaikščiojęs kūnas pradėdavo šilti, ir tada kuprius imdavo išdarinėti dalykus, kurių paskui pats gailėdavosi, pykdavo ant savęs ir kartais dėl to net nedrįsdavo kelias dienas išeiti į aikštę. Jis įremdavo kojas į stalo kryžių ir lošdavosi kėdėj atgal, šaukdamas sėdintiems prie staliuko:

       – Žiūrėkit, ir aš vertikalus, ir aš vertikalus, cha, cha! – Tačiau beveik nebuvo sykio, kad po tų žodžių jisai nedriokstelėtų su visa kėde ant grindų. Nors juokdavosi tik labai girti ir iš svetur į bufetą užklydę žmonės, jį pagaudavo apdujęs siustas, pašokęs vėl sėsdavo ant kėdės, vėl spirdavosi kojomis, ir, kai pagaliau pavykdavo, žmogus panarindavo galvą, įtempęs susiraukšlėjusius, žilais plaukais apžėlusius sprando raumenis, nes nuo horizontalios nugaros padėties, riečiant veidą aukštyn, dabar burna norėdavo žiūrėti į lubas. Kai pasisekdavo kėdėj išsilaikyti, jis šaukdavo, nuo raumenų įsitempimo rydamas seiles:

       – Ar nesakiau! Ir aš vertikalus...

       Po to jisai sugniuždavo, vėl paremdavo smakru stalą, pasiimdavo lazdą ir išeidavo. Gal dėl to, kad lauke pajusdavo palengvėjimą ir apimantį gailestį, jis pasukdavo prie pinavijom apaugusios tvoros, kur visada sau guolį pasitaisydavo per daug bufete išgėrę; darbo čia rasdavos, nes žmogeliai, įlindę į žolę ir pinavijas, jau galvodavo esą namuose, prie tvoros nusiaudavo avalynę, ir, išsitiesę anoj pusėj, per plyšius iškišdavo basas kojas. Kuprius surankiodavo jų batus ir maudavo ant purvinų letenų, parkritęs raišiodavo varsčius, kažką šnekėdamas, bardamas žmogų, judindamas ir liepdamas eiti namo. Sykį šitokią grožybę pamatė kažkokie važiuotojai plačiaisiais laukais, ir miestelio valdžia tvorą nuvertė, pinavijas greitai išmindžiojo, prieglaudos girtiems neliko, o kuprius nebeturėjo kur atgailauti, todėl daugiau vertikalumu nebeužsiiminėjo, nors prie to labai įpratę žmonės ir toliau duodavo išgerti ir vis prašydavo jį prisiminti senus gerus laikus.

       Naktys būdavo jo. Kai viskas nurimdavo, žmonės užsidarinėdavo duris ir nulėkdavo paskutinis autobusas, jis vėl išeidavo į aikštę, tik jau ant suoliuko nebesėdėdavo, o slinkdavo tiesiai prie šulinio, įsikibdavo į rentinį ranka arba padėdavo ant jo smakrą ir sustingdavo. Tai vienur, tai kitur lange užgesdavo žiburys, dienos gyvenimas pradėdavo mirti. Mėnesieną naktį jį galėdavai matyti, apšviestą blausios šviesos, vienišesnį, negu dieną, ir žiūrintį pro rentinio kraštą į tą pusę, kur buvo piliakalnis ir didysis ežeras. Kuprius suklusdavo, jo ausys pasistodavo lyg kokio gyvulio, o į kuprą, rodos, suplaukdavo visa tai, kas žmogų supa paslaptingo ir nesuprantamo. Žiūrėdamas mėnulio šviesoj spindinčiom akim į naktį, žmogus juto, kaip jis yra miestelio aikštėj, prie šulinio, kad jis reikalingas ne tik šuliniui ir miegantiems žmonėms, medžiams, ežerams ir dar kažkam – kad tai jo įpūsta gyvybė plasta šalia ir, skaudžia meile užgavusi aplink esančią gyvastį, vėl pareina į jo kuprą. Tą naktį dėjosi stebuklas: kuprotas žmogus pakeldavo laisvą ranką, su kuria nereikėjo kabintis į rentinį, rodydamas ežero pusėn, ir tenai pliaukštelėdavo didžiausia žuvis, atlošdavo ją atgal, ir pro šulinį, visai žemai, šlumšteldavo šikšnosparnis. Pasuko jis ranką į žiburį lange, ir prie lango nuogom krūtim priėjo jauna moteris, paskui ji visiškai nusirengė ir ilgai žiūrėjo į save didžiuliame veidrodyje.

       Nenusakomas savęs pajutimas prikaustė žmogų prie šulinio, kažko nepasiekiamo, amžino ilgėjimasis užsiropštė jam ant kupros. Žmogus dabar aiškiai matė save dieną, savo išskirtinumą ir savo viršų, nes jis turėjo tai, ko neturėjo kiti, paskęsdami mažuose kasdienybės džiaugsmuose ir liūdesiuose, – jis labiau už juos visus juto visko, kas mėnesieną naktį buvo aplinkui, amžinumą ir begalybę, liūdną savo, žmogaus, didingumą.

       Nuoga moteris dar kartą praėjo pro nedidelį langą, jisai spėjo pagalvoti, kad moters kūnas slepia savyje viską – ir ežerus, ir piliakalnius, ir šulinius; kad moters ir vyro pradai lyg du titnagai uždega viską žemėje – gyvybę ir mirtį, dieviškumą ir pragarą, dvasios polėkius ir nuopuolius.

       Moteris pro langą nuėjo išjungti šviesos, greit ji užgeso, ir anoje lango pusėje liko tik moters dvasia, išsiilgto moteriškumo simbolis.

       Tuo metu už jo nugaros pasigirdo kitos moters ir vyro balsai. Netrukus moteris išbėgo į kiemą. Ji verkė tyliai, paskui ėmė kūkčioti.

       Pro jos verksmą tarpais buvo girdėti naktinių žiogų čirpimas. Nuo šulinio dangčio į dugną nukrito šaltas vandens lašas. Moters verksmas dabar buvo panašus į ištisą aimaną. Baisi moters aimana mėnesieną naktį, per visą pasaulį eina jos verksmas, primindamas visiems, kad žmogus, ką nors susikūręs ir idealizuodamas, pats žiauriausiu būdu ir sunaikina.

       Paskui moters aimaną į kiemą išvirto pikti ir bjaurūs vyro žodžiai.

       Dar vienas šaltas lašas nukrito į šulinio dugną, ir kuprius daugiau nebeišsilaikė savo apsupimo lauke, vienu mirksniu jis perėjo į šį pasaulį ir, skubėdamas, sunkiai vilkdamas kojas, užkliūdamas už tvoros, įsmuko į kiemą, iš kur sklido aimana. Moters nebuvo matyti, buvo girdėti tik verksmas po obelim, vyras stovėjo ant žvyruoto takelio – susidraikiusiais plaukais, pusnuogis, išvirtusiom akim. Kuprius pažino jį, dar visai neseniai bufete jis ragino „padaryti vertikaliai“.

       Kuprius sustojo prieš jį, kairėn rankon perimdamas lazdą, o dešinę bejėgiškai keldamas į viršų.

       – Ih, ih, ih! – inkštė jis, lauždamas aukštyn galvą ir eidamas artyn. – Ih, ih, ih...

       Paskui praslinko pro vyrą ir nubėgo link obels, iš kur sklido verksmas. Moteris stovėjo vienais marškiniais, kurie buvo perplėšti, jos veidą jis gerai įžiūrėjo – ta pati aną rytą jį palabino ir paskui taip mokėdama nuėjo.

       – Ih... ih... ih... – norėjo kažką pasakyti kuprius, bet joks žodis neišsprūdo iš jo lūpų.

       Moteris staiga liovėsi verkusi.

       – Na, ko tu čia dabar? Ko?

       Jis pajuto balse pyktį, kažkokią nuo amžių vyro ir moters santykiuose paslėptą bjaurastį, jis jau norėjo šaukti lyg pamišęs, kad moteris nustojo verkti iš neapykantos jam, o ne anam, kuris ją mušė ir draskė, idealizavo ir paskui šlykščiai išniekino, tik jokio šauksmo atsikišusi burna neišdavė. Kuprius greitai išgriuvo pro vartus į savo mėnesėtą aikštę, šuoliavo tiesdamasis ir jusdamas, kaip po kupra kažkas braška. Du sykius, kol pasiekė šulinį, jis pasakė;

       – Bjaurus yra gyvenimas.

       – Bjaurus yra gyvenimas.

       Paskui viena ranka lyg vanagiukas įsikibo į rentinį, o kita prilaikė rankeną. Atgal išsuktą kibirą ištraukė apžiojęs jo lanką dantimis. Apsilaistydamas kiaurus batus ir purvinas kelnes, negailestingai šliūkštelėjo vandenį ant žolės. Vanduo mėnesienoj atrodė melsvas. Šitaip pasėmė ir išpylė tris kibirus melsvo vandens.

       Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.