Birželio vidudienis. Ežero pakrantėm jau grįžo meškeriotojai, pūsdami mėlynus dūmus, kurie dar labiau pamėlynuodavo įkaitusiame ore, žuvis nurimo, nugrimzdo į dugną, ji lengvai gali pasislėpti nuo karščių, tik niekur negali pabėgti nuo savo mažo proto, užtat ją dažnai pražudo išmirkęs sliekas.

       Mašinos lėkė plentu į vieną ir į kitą pusę, posūkyje sukeldamos dulkių debesis, lėkė sunkvežimiai, kriokdami ir springdami, nes buvo perkrauti, jie vežė betoną, akmenis ir didžiulius blokus, žmones ir galvijus, plytas ir durpes. Lėkė automobiliai, didesni ir mažesni, pilni ir tušti. Mašinos drebino orą; žalios, pailsusios ir vandens ištroškusios pušys nenorėjo nusileisti šitam ūžiančiam chaosui – šakomis jos griebdavo mašinų krioksmą ir prarydavo, nurėždamos jį lyg peiliu. Ir prie viso triukšmo dar prisidėjo garsiakalbiai, kuriuos bažnytkaimio stulpuose ir šakotesnėse pušyse neseniai iškabinėjo elektrikai. Visa gerkle garsiakalbiai rėkė apie didžiulius tempus, nors nereikėjo, visi matė, ir mašinos, tarytum išgirdusios ir supratusios tų geležinių burnų žodžius, dar labiau įsiręždavo ir kriokdamos lėkdavo per miestelį, tolyn, į tas vietas, kur jų laukė išskėstom rankom ir kur taip pat rėkė garsiakalbiai.

       Bažnytkaimio žmonės sulindo į pavėsius – kas prie ežero, o kas namie, jie, žinoma, prie tempų buvo šiek tiek įpratę, turėjo ir savo, bet šitas ermyderis ant plento nelabai patiko. Jie gulėjo pavėsiuose kaip ant kranto išmestos didelių ežerų žuvys ir tikėjosi lietaus, kuris bent kiek nuplautų dulkes. Kartais palei ežerą, o taip pat kitoje jo pusėje, nueidavo žmonės – po vieną ir daugiau, bet ar jie tylėdavo, ar nebūdavo girdėti – nepasiekdavo joks garsas. Buvo kaitra, nueinantieji atrodė panašūs į žmones dykumoje, o žuvys sulindo į gelmę, jei ne – būtų pagarsinusios žmonių žodžius, juk vėsesnę dieną arba rytais žuvys šokinėja iš vandens, laiko ištempusios laidus, ir žmonės susišneka per ežerą.

       Prie mašinų gaudesio žmonės įprato, jau nebebuvo jis toks svetimas, o daugiau beveik nieko nematė.

       Ir tuo metu ant plento netikėtai pasirodė trys gyvi, gana netriukšmingi padarai: labai keistai dėliodama kojas, lyg jos būtų guminės ir lankstytųsi, nuleidusi galvą ir ištempusi kaklą, ėjo žalmarga karvė, ją vedė už apinasrio smarkiai susikūprinusi senutė, o iš paskos kiūtino mažas baltapūkis vaikiukas ir protarpiais be žodžių paragindavo žalmargę: kiek turėdamas sveikatos, tvodavo ilgu vytiniu, bet žalmargei jau buvo vis tiek, ją galėjai ir užmušti, atsivaikščiojo savo. O senutei ir baltapūkiui vaikiukui buvo vis tiek, ką, užsikirsdamas ir tarpais prasmegdamas mašinų gaudime, rėkia garsiakalbis. Beje, gal ir ne vis tiek: vaikiukas stabtelėjo ties pušim, kur buvo įkelta ta geležinė burna, užlaužė galvą, keistai atmetė koją ir vytinį, bet netrukus pasivijo du savo draugus ir dar smarkiau ėmė tvoti žalmargei. Gal jis ir suprato kai ką iš to garsiakalbio gerklės. Vaikai dabar gudrūs ir mokyti, bet tikriausiai nesuprato, tik šitaip sutapo, tik atsitiktinai jis greičiau ėmė varyti žalmargę ir dar smarkiau mušti. Šia procesija nesidomėjo mašinų šoferiai, nes ji ėjo labai tvarkingai, nė kiek nepažeisdama judėjimo taisyklių, ėjo pačiu pakraščiuku, gal jau net ir per daug. Tiesa, žalmargė kartais pasitraukdavo labiau į plentą, nes jos kojos silpnai belaikė, o kartu su žalmarge į plento pusę žingsniuką padarydavo ir senutė, bet labai mažytį, ir bjauriausiam autoinspektoriui sunku butų prikibti. Berniukas kartais išbėgdavo į plentą, mat, jam reikėdavo vytiniu sutvoti žalmargei per šoną, kad toji dar labiau laikytųsi griovio, jau tiek tai gali išmanyti, jokio čia nereikia gudrumo: drožk pakraščiu, ir viskas. Taigi šoferiams tie žmogeliai ir karvė jokių pašalinių rūpesčių nesudarė, kaip ir visada – reikėjo tik saugotis, kad neįvažiuotum į griovį, lėkdamas tokiu pašėlusiu greičiu ir taip burzgiant mašinai. Gal kas ir patėmijo karvę, senutę ir vaikiuką, negali sakyti, ir akylų yra, bet rimčiau nelabai buvo svarbu, kas eina plento pakraščiu.

       O žmogeliai ir žalmargė traukė toliau. Kilnojosi visos aštuonios kojos kaip parade, beveik vienu ritmu, tiesa, vaikiukas labiausiai pamaišydavo, jis padaugindavo žingsnių, nebuvo dar kaip reikiant įpratęs. Bet ėjo tolyn visi trys. Mašinos lėkdavo ir pralėkdavo, ir, kol žmogeliai su žalmarge nuslinkdavo nuo vieno telegrafo stulpo iki kito, pačios greičiausios, sūkuriais į kėbulus pagaudamos pušyse įtaisytų burnų sakinių pradžią, nulėkusios tenai, kur joms reikėdavo, išgirsdavo pabaigą. Vidurio jos gal ir negirdėdavo, nes ne visur dar kabojo garsiakalbiai, ne visur paplentėse augo dideli medžiai, o jei augo, tai juos iškirto ir užsodino mažais. Į mažą to gelžgalio neįkelsi, o į cementinius telegrafo stulpus ne taip lengva įlipti. Bet greitų mašinų šoferiai lyg kelialapius patys užpildydavo praleistus tarpus ir apytikriai suprasdavo. Na, paklaida, žinoma, šiokia tokia galėdavo įsibrauti. Bet ar įmanoma jos išvengti? Šiaipjau esmę vis tiek pagaudavo. Pavyzdžiui, mašinoms kriokiant pro ežerą ir pušyną, šoferiai išgirsdavo: ,,Nutiesim kelius...“ (čia pasipainiodavo stulpai be garsiakalbių ir mažais medeliais apsodintas plento tarpas), o galinėj stoty juos pasitikdavo žodžiai: ,,pirma laiko“, – ir kriokiančių mašinų šoferiai vaipydamiesi žiūrėdavo į laikrodžius: darbai nesiskyrė nuo žodžių! Kokie žodžiai galėtų būti nukąstame tarpe, nelabai domino, svarbu gerai pradėti ir dar geriau baigti. Esmę atsekti būdavo nesunku, smarkiai ištreniruota buvo šoferių fantazija, ir jie, patenkinti, slėpdamiesi nuo girtų dispečerių, eidavo į bufetą išgerti alaus.

       Žalmargė kartais kažkuo suabejodavo: ji pakeldavo vieną priekinę koją, o užpakalinės tuo tarpu pašliauždavo tik trupučiuką ir nepakildavo. Senutė tokiom akimirkom iš visų jėgų įtempdavo pavadį, o vaikiukas aukštai iškeldavo vytinį, kad ne tik užtvotų žalmargei, bet kad toji dar ir pamatytų, jei gali iš viso pamatyti. Dažnai baimės jausmas yra didesnis už skausmą, bet tasai gyvulėlis buvo amžinai juos sulyginęs – jau vieno kitu pabauginti negalėjai. Vaikiukas užbėgdavo iš priekio, mosuodamas žalmargei palei snukį. Karvė pastebėdavo vytinį, kitaip ji būtų nuslydusi į griovį, bet matydama ji nieko nesuprasdavo, o į griovį neįslydo todėl, kad kelią jai rodė pakraščiu eidama senutė, kuri imdavo glostyti žalmargės kaklą, pakasydavo kaktą, paduodavo saują dobilų. Žalmargei dobilai, matyt, nelabai patiko, ji krimsteldavo ir išmesdavo ant pagriovio, o koksai vienas baltas dobiliukas likdavo kadaroti tarp jos lūpų. Senutė tada imdavo kalbėti švelniausius žodžius, juos prarydavo mašinos, be to, ar būtina čia pasakyti, kaip ji kalbino karvę, – žinom, kaip senutės šnekasi su gyvais padarais. Ir karvė, gal būt, pailsėdavo, o gal sukaupdavo paskutines jėgas, tačiau pradėdavo eiti toliau, iš pradžių labai nepasitikėdama ir gąsdindama senutę, o paskui jau ir tvirčiau. Taip palengva jie praėjo nemaža sankryžų. Ties viena jų, pavyzdžiui, ant tam tikros lentelės buvo parašyta „VTI stovykla“, prie kilos sankryžos „PK vila“, prie trečios „Turistinė bazė“, o prie ketvirtosios „Kempingas“. Žalmargė visai neatkreipdavo dėmesio į tas lenteles, jos niekada jai neegzistavo, senelė neprimatė ir nemokėjo skaityti, tik maldaknygę iš atminties, ji nė pas „daraktorių“ negavo mokslų. Mokyčiausias buvo baltapūkis vaikiukas, tas tai jau skaitydavo visom kalbom, kaip sakydavo kaimynams bobutė, jisai ir antrašus ant vokų, o retkarčiais ir ant siuntinių giminėms ir pažįstamiems mokėjo užrašyti. Vaikiukas, vienintelis iš trijų, ir dabar pastebėdavo ir, jei pašėlusiu greičiu lekiančios mašinos neapnešdavo dulkėm, perskaitydavo užrašus ant lentelių, bet jis nežinojo, ką reiškia tos raidės, o ir tie žodžiai. Pavyzdžiui, jis galėtų perskaityti ir bobutei pasakyti, bet toji taip pat nesuprastų. Galėtų tas vaikiukas paaugęs ir iš žodynų pasiskaityti, leidyklos dabar žodynų daug spausdina, bet vis tiek jis nelabai suprastų. Tie žodžiai jam bus tokie pat tolimi, kaip Eua salos pavadinimas. Yra labai nesupratingų žmonių, nes jie visai neišmano apie tempus.

       Praėjusi „kempingą“, žalmargė visai atsisakė. Jai jau užteko, ji padarė, ką galėjo, toliau – kaip sau žinotės. Žalmargė atsigulė ant pat griovio krašto, paskutiniųjų kojų nagos net pakibo ties griovio nuolaidžių, priekinę koją parietė tik vieną, kita liko nepatogiai atmesta į kairę, į plento pusę. Senutė sukaupė visas jėgas, ji instinktyviai pajuto, kad žalmargės gerumu dabar nepakelsi, todėl ėmė tampyti pavadį, sudžiūvusią ranka pliaukštelėjo karvei per ausį, paskui užsimojo spirti į šoną, bet apiplyšęs apavas pataikė į akmenuką, ir tas nusirito skersai kelio. Vaikiukas taip pat šokosi į pagalbą: jis pliekė karvei per nugarą iš visų jėgų, dabar gerai galėjo ją pasiekti, net pleišos iš vytinio lakstė, bet žalmargė nesuvirpėjo. Po valandėlės ji skausmingom akim pažiūrėjo į tokią pat skausmingą senutę ir lėtai ištiesė kaklą, ant žemės paguldydama galvą. Senutė dabar prarado bet kokią viltį pakelti žalmargę jėga, ji atstūmė užsimotą vaikiuko ranką, parkrito ant kelių, prikišo skarele apdengtą ausį prie žalmargės kaktos, paskui prie snukio. Žalmargė nepajudėjo. Senutė apėjo keliais aplink ją, kalbindama ir myluodama, ji pati vos nenusirito į griovį, o tuo tarpu vaikiukas stovėjo šalia, jo pleišėtas vytinis buvo nuleistas žemyn, balta galva tarpais pranykdavo dulkėse ir vėl pasirodydavo. Jis jautėsi truputėlį nedrąsiai, visi vaikai jaučiasi nedrąsiai, kai vyresni yra priversti susidurti su didele nelaime ir kai ta nelaimė vaikui atrodo tokia menka, nes jis gyvena kitokiame pasaulyje, kur ir nelaimės kitokios. Dabar jis pamatė senelės akyse ašaras, ir visas nedrąsumas praėjo, jis patempė lūpą, o senelė tuo tarpu kažką jam pasakė, vis dar parkritusi prie žalmargės ir rodydama ranka ežero link.

       Vaikiukas tuojau pat paėjo į šalį, žengė kelis žingsnius į priekį ir ėmė bėgti. Iš pradžių pamažu, nedrąsiai, taip visada pradedami bėgti dideli maratonai, o paskui greičiau, greičiau, greičiau... Rankoje jis dar tebelaikė vytinį, kuris vilkosi žeme, ir vis bėgo...