Vyrai nekantriai laukė. Jau ėmė tamsėti, nes buvo vėlyvas ruduo ir temdavo greitai. Jie vis dar stovėjo prie gamyklos laiptų, trypinėjo vietoje, ir nežinia, ką kiekvienas galvojo. Jie, linksmi vaikinai, galėjo, žinoma, dabar pajuokauti, paplepėti apie niekus, bet lyg susitarę tylėjo, ir kiekvienas sekliau ar giliau suprato savo keistą pareigą. Gerai, vaikinai jo sulauks, jis nusileis žemyn laiptais, ir ką jam pasakyti? Čia reikia tiek daug nuoširdumo, tikrumo, čia negali būti nė lašelio šaltos pareigos, ir, sakydamas, patardamas, tu turi parodyti jam geras salas, prie kurių jis galėtų nusiirti.

       Vienas iš jų žiūrėjo į kylančius dūmus iš kamino ir į ramias žvaigždes vėsiame danguje, jis įsivaizdavo save didelio skliauto vidury, ir jį suėmė šiurpas, kažkodėl pagalvojus, kas būtų, jei staiga iš to vėsaus skliauto nukristų bomba... Jis papurtė galvą, vydamas tas keistas mintis, nes jos netiko dabar prie jų laukimo, prie tikslo, o gal ir tiko – juk viskas su viskuo savaip susisiekia.

       Vania ėmė švilpiniuoti. Užvertęs galvą, jis taip pat žiūrėjo į persišviečianti dūmų stulpą, kylantį iš kamino, ir pagalvojo, kokio aukščio turi būti kaminas, kad ištrauktų į orą žmogų, ir dar pagalvojo, ar tenai, kamino viršuje, labai karšta.

       Trečiasis žiūrėjo po kojomis, jis kažkodėl prisiminė šaltą besniegę žiemą kaime ir sodelyje ant virvių motinos išdžiaustytas baltas drobules.

       – Ir nesirodo, – neiškentė pagaliau Vania, nutaręs, kad ant kamino vis dėlto baisu, jei ne dėl karščio, tai dėl aukščio. – Kiek mes čia jo galim laukti?

       Nuo Vanios žodžių sugrįžo vyrai į šį vakarą ir į savo tokį nereikšmingą ir sunkų laukimą, jie dar tylėjo ir galvojo, bet jau apie daug artimesnius dalykus, galėjo jie, žinoma, galvoti ne vien tik apie Simą, bet ir apie save, palyginti trupučiuką su tuo pamišusiu, kaip jie sakydavo, Simu, bet nelygino nė vienas, nes, rodėsi, nepasielgė taip arba panašiai, kaip Simas. Na, išgerti tai išgeria visi, bet Simas su ta Vera! Na, su tokiomis jau nė vienas iš jų neprasideda. Seniai čia ji tąsėsi su kitu, o prieš tai dar su kitu, kasmet beveik su kitu. Kaip tam Simui šitaip išeina? Buvo antai atsitikimas, kad ir Vania metė žmoną, nesutarė charakteriai – prieš penketą metų tai įvyko – na, metė, ir viskas. Pastyrinėjo vienas savaitę, o paskui į vakaruškas ėmė lakstyti, o tos mergaitės taip ir limpa – nebjaurus vyras Vania, ir šoko jis pasiutusiai puikiai. Pašoko šitaip dar vieną savaitę, o trečiąją jau ir vestuvės. Gausias iškėlė, visa brigada susirinko, ir Simas su žmona atėjo, graži jo žmona buvo, aukšta ir liekna, pailgo veiduko, dainavo visą vakarą. Gražiai Vania pasielgė – vedė iš naujo, jauną ir įdomią, ir jei reikės – ar gali būti nuo to apsaugotas – gal ir dar kartą. Bet jau Simas! Toks jaunas ir su tokia...

       – Eini kartais namo, o tau gatvė – lyg prožektoriaus spinduliais nutvieksta – vis platyn ir platyn priekyje. Paskui prisimeni, kas esi, ko nori, kuo rūpinies, ir iš to prožektorių kelio ima atgal prie tavęs riedėti juodas kamuolys, kol susiriečia po kojom kaip šunytis. Mažas toksai... – buvo bepradedąs pirmasis, bet trečiasis jį pertraukė:

       – Tas šuniukas ir dabar turės susirangyti. Gal ne toks ir mažas... O Simas, tikriausiai, lauks, kol Veros pamaina baigs darbą.

       – Jeigu taip, tai iki išnaktų jo nesulauksim. Pabūsim dar kiek, ir eiti reikia. Pagalvojus – tas šuniukas dar mažesnis nuo to darosi: Simo reikalai jau šunytis, o tai, kad mes negalim Simo palaukti, turėdami savo reikalų, dar mažesnis šuniukas...

       – Ai, ką ten, vyrai! Baikit apie tuos šunis. Kas nežino, kad visus mus lydi tokie ciuciai. O dabar einam. Kitą sykį nugriebsim Simą, – pasakė Vania. – Jeigu jam su Vera taip įdomu, tai namie man irgi nenuobodu.

       Vyrai jau pradėjo skirstytis, pavaikščiojo palei sieną ir netrukus vienas paskui kitą išėjo pro vartus.

       Simas nusileido laiptais tuojau pat, vos tik Vania su draugais nuėjo. Gal jis tyčia laukė, kol jie išsivaikščios, o gal tik sutapo viskas šitaip. Jis nulipo laiptais pamažu, užsivertė apykaklę ir išėjo į gatvę. Ėjo jis koja už kojos, nesidairydamas ir su niekuo nesisveikindamas, nes nieko nenorėjo matyti, ir galva dar svaigo po vakarykščių gertuvių, nors ir išdirbo gamykloje visą dieną. Jis vijo įkyrias mintis ir nieko nenorėjo galvoti. Bet negalvoti negalėjo. Jam jau seniai reikėjo išspręsti, ne, ne išspręsti, o suprasti vieną svarbų dalyką. Iš tikrųjų jis jau seniai gyvena tomis mintimis.

       Simas nuėjo ilgą galą prospektu, jis nesėdo į autobusą ar troleibusą, o po kurio laiko pasuko į senamiestį su keistai pavadintomis gatvelėmis, su apdulkėjusiais senovę imituojančiais žibintais, kur vietoje dagčių įsukta dvidešimt penkių ar keturiasdešimties lemputė. Čia buvo kažkodėl jaukiau ir paprasčiau, nes kartais ir namai tau ima kalbėti ir suprasti, o kokie namai supras ir atjaus daugiau, jei ne senamiesčio? Naujiems – kas, jie patys dar geltoni, kaip viščiukai, patys dėl savo pirmųjų bėdų eina iš proto, o šitie visko matę ir viską įveikę, jei išliko. Ak, velnias! Nejaugi tai galėtų turėti kokį nors ryšį su Vera? Nejaugi? Jis papurto galvą ir eina toliau, o tas kvailas lyginimas neduoda ramybės, ir Simas kažkur gilumoj pradeda suprasti, kad tas netikėtas, bet labai dabar natūralus suderinimas vis dėlto ne šiaip sau, ne iš piršto išlaužtas, čia yra kažkas.

       – Taip, čia kažkas yra, bet kam reikia galvoti apie tai, o kai viską man pavyks vienaip ar kitaip sudurstyti, ar palengvės nors kiek, ar aš jau žinosiu, ką daryti? – klausia jis savęs beveik garsiai, ir pro šalį ėjusi mergaitė atsisuka – graži žibintų šviesoj, ir kepuraitė jos balta, o pro kepuraitės kraštus – garbanėlių kuokštas. Ir drąsi ta mergaitė, pažiūrėjo taip į Simą, taip pažiūrėjo. Niekas pasaulyje taip nesupranta vyrų skausmo ir nerimo, kaip tikros moterys. Ir jos pasiruošusios nedelsdamos pulti į nelaimės vietą, nors nelaimės išvengti beveik negali padėti, nes per daug tame aukojimesi yra savimeilės.

       Simas eina toliau senamiesčio gatvele, paskui kita – ir tas gretinimas neišeina iš galvos, ir jis pagaliau pradeda kai ką suprasti, jis jau norėtų pasakyti tą sau žodžiais, bet jam nesmagu darosi dėl Veros, jis vėl veja mintis – čia kažkas ne taip, kaip su tais senamiesčio namais, ir kažkas taip, nes kaip pažiūrėsi į tokius dalykus, taip ir suprasi. Bet jis negali minčių atsikratyti, ir jau šnibžda kažkas čia pat: „Tu bijai sau pasakyti teisybę. Bijai pasilikti vienas su savim ir ieškoti užuovėjos. Verą tu apgaudinėji niekšiškiausiai. Tau jos visiškai nereikia – tik iš baimės ir vienišumo ieškai jos, tu bijai ieškoti užuovėjos kitur, nes kitam žmogui, jaunam ir pilnam pasitikėjimo, tu turėtum atiduoti viską. Vera, kaip ir tu, džiaugiasi mažyte apgaulinga šiluma, nes jai jau sunku galvoti apie tikrą, ji tyli, niekada nieko tau nesako, nes bijo netekti ir tų trupinių, kuriuos jai numeti. Jūsų abiejų užuovėjos baisiausiai netikros. Tu neieškai užuovėjos kitur, nes tada reikėtų save visą atiduoti, o tu bijaisi, nes nori išsaugoti savo nepriklausomybę kitai.“

       – Kitai? – paklausė jis ir vėl pasuko į pilką senamiesčio gatvelę. Jis vis dar ėjo pamažu, mintys valandėlę paliko jį, o paskui ir vėl ėmė lyginti senamiesčio namus, Verą ir save, ir jam pasirodė, kad čia tikrai yra didelis panašumas, beveik viskas taip pat. Naujam namui, naujam butui turėtum atiduoti visą save, turėtum tausoti, saugoti jį, kad nepasidarytų per greit nebe naujas, o seno – gali nekęsti, nemėgti – gyventi, galvodamas apie naują. Ir vis dėlto šitaip lyginti perdaug negražu. Jis negalvoja ir neieško jokio naujo namo, jis ilgisi pirmojo, kurį reikėjo palikti.

       Jau baigėsi ir trečia senamiesčio gatvelė, netrukus jis pasuko į seną tarpuvartę, paėjo kiek ir ėmė lipti apdulkėjusiais suodinais laiptais. Jis spaudė mygtuką ilgai, kelias minutes, bet niekas neatidarė durų, matyt, išėjo visi. Vilės tikrai namie nėra, ji dirba antroj pamainoj ir grįš vėlai naktį, bet kur galėjo išeiti jos motina su Irmute? Simas nulipo žemyn, vėl atsidūrė mažoje gatvelėje, paskui apvaikščiojo visus aplinkinius skverelius ir didesnius kiemus, bet nei Vilės motinos, nei Irmutės niekur nebuvo matyti. Tada jis sugrįžo vėl, skambino ilgai, bet niekas dar nebuvo parėjęs. Jis ištraukė iš kišenės raudongalvį Čipoliną, surado siūlo galą ir pakabino Čipolinuką ant durų rankenos.

       Namo jis ėjo greitai, jusdamas keistą maudulį ir nerimą. Ir taip norėjosi dar negrįžti, dar pasukti kur nors į šalį – pas draugus arba ir vienam kavinėj pasigert, paskui į visus lyginimus ir nerimus nusispjaut, vis tiek nieko neišlyginsi, bet jis įveikė save. Šįvakar jis nutarė dirbti, skaityti ką nors, nutarė, kad negalima šitokiu netikusiu būdu save apgaudinėti. Vis dėlto gyventi juk reikia, ir kiek dar reikės. Tačiau kambaryje jis dar aštriau pajuto maudulį ir nerimą ir, priėjęs prie lango, žiūrėjo į siaura gatvele skubančius žmones.

       Vis dėlto trys vyrukai neiškentė, neįvykdę savo planų. Išėję pro vartus, jie susitiko vėl ir nutarė Simą užklupti namie. Reikia vieną sykį užbaigti, ką jie čia vaikščios pilni paslapčių, lyg ginklų prisimurdę į kišenes. Ir dabar visi trys užlipo į penktą aukštą ir spaudė mygtuką, bet spausti nereikėjo, nes durys buvo praviros, o Simas, kai jie įėjo į kambarį, vis dar stovėjo prie lango ir žiūrėjo į žmones siauroje gatvelėje. Jam atėjo į galvą kitas palyginimas, bet jis nespėjo baigti minties, nes užveriamos sucypė durys. Jis neatsisuko.

       – Matai, Simai, pats, tikriausiai, nujauti, ko mes čia atėjome, – pradėjo Vania, nes jis turėjo patyrimą, nors buvo dar jaunas. – Mums atrodo, kad tu gyveni nei šiaip, nei taip. Ne tik mums, čia atėjusiems, bet ir visam kolektyvui, suprask... ,,Kai žiūri iš viršaus, jie daug mažesni ir įdomesni, žmonės, o nusileisk ir prieik... Ir save veidrodyje, kai žiūri iš tolo, kitokį...“

       – Tai va, pirmiausia, žinoma, dėl Veros. Dėl girtuokliavimo – bus jau antras punktas. Čia jau ne taip svarbu, mūsų nuomone. Bet su Vera tu kažkaip ne taip. – Vania jau įsidrąsino, o kiti du stovėjo vienas iš kairės, o kitas iš dešinės. Simas vis dar neatsisuko, jis dar tebebuvo prie lango, nugara į juos. – Sėst pasiūlytum, – pamėgino juokauti Vania, traukdamas iš kišenės butelį ir sėsdamas ant arčiausia buvusios kėdės, bet antrasis vyrukas sulaikė jį ir parodė į kėdės atlošą, ant kurio buvo pakabintas moteriškas švarkelis. Visi trys atpažino – Vilė su tuo švarkeliu vaikščiojo prieš trejus metus, kai ji čia gyveno. Paskui antrasis vaikinas vėl kumštelėjo Vanią ir parodė tarp spintos ir sofos ant grindų pastatytą rankinuką. Jį taip pat prieš trejus metus nešiodavo Vilė, atsiminė gerai visi, kai ji ateidavo su tuo rankinuku ir švarkeliu prie gamyklos vartų pasitikti Simo.

       Valandėlę vaikinai nustebę tylėjo.

       – Matai, Simai, mes vis dėlto norėtume... – pradėjo Vania, bet jis nutilo, nes tuo metu Simas pasisuko į juos veidu.

 

       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.