Apie miestelin atvykusį naują žmogų beveik visi gyventojai sužinojo po pietų. Gatvelėmis ir pajūriu bėgiojo vaikai ir, tarytum kieno paliepti, kiekvienam sutiktam sakydavo:

       – Naujas žmogus atvyko. Šiandien prieš pietus atvažiavo.

       Netrukus žmogų pamatė visi. Jis pasirodė centrinėje gatvelėje, buvo gana aukštas, elegantiškai apsirengęs, atrodė dar labai jaunas ir nešėsi per pečius pasikabinęs tranzistorių. Kiekvienam sutiktam jis sakydavo ,,labą dieną“ – labai mandagiai ir giliai žvelgdamas į akis. Jo tranzistorius grojo keistą muziką, nedaug kas galėjo ir suprasti ją, nes čia niekas tokios muzikos nebuvo girdėjęs, bet keisčiausia buvo elegantiško vyro galva. Jinai nebuvo panaši į visų mirtingųjų galvas, ne apvali, o beveik keturkampė, ir plaukelio jokio ant tos galvos, ir spalva jos keista, galima sakyti, į plieno panaši, beveik matinė. Kai žmogus sakydavo „labą dieną“, jo lūpos sužvangėdavo.

       Jisai pasuko per miškelį prie jūros, išniro ties kalvele, ir dabar čia mažai kas pastebėjo jį, nors vaikų ir smalsuolių būrys ir sekė slapčia. Žmogus piktokai užspaudė tranzistorių, atsisėdo ant įkaitusio smėlio už žilvičio krūmo ir ėmė keistomis akimis, panašiomis į miestelio žmonėms gerai žinomus prožektorius, sekti jūros pakrantę. Jam iš karto apsalo širdis, žvangančios lūpos prasižiojo ir visai nebežvangėjo. Buvo šilta birželio pabaiga ir dar sekmadienis, beveik visi gyventojai išėjo prie jūros, pasiliko tik pasiligoję seniai saugoti namų, ir dabar čia atėję žmonės dainavo ir sukosi rateliuose. Jis žiūrėjo, kaip, susikabinę rankomis, pakraščiu nueidavo vyrai ir merginos, o toliau – jo akys gerai užmatė – prie žalios jūros buvo pieva, kurioje tarp pienių bėgiojo mergaitės, pynė geltonus vainikus ir dėjo ant galvų. Čia vyrai ir moterys taip pat dainavo žmogui nelabai girdėtas dainas, o vaikai plikom bambutėm bėgiojo palei krantą arba, ilgakasių motinų prižiūrimi, taškėsi vandeny.

       Žmogaus lūpos vis dar buvo iššieptos, jis nebuvo matęs šitokių vaizdų, ir nelabai jį galėjo paveikti šie reginiai savo gražumu, tačiau į nematytus dalykus žmogus visada žiūrėdavo labai dėmesingai ir užtat prasižiojęs. Jis vis žiūrėjo į pakrantę, nustebęs ir tylėdamas, o tenai vis vaikščiojo daugybė mergaičių ir jaunų vyrų, dainuojančių ir linksmų, nes čia beveik niekas nežinojo, kas yra ašaros. Jūra prarydavo, nusinešdavo ne vieną žveją, bet niekas neaimanavo – žmonės mylėjo jūrą ir tikėjo ja. Ji buvo jų tikėjimas. Žmonėms atrodė, kad jūra žino, ką daro.

       Elegantiškas žmogus taukštelėjo pirštu į plieninį matinės spalvos kiaušą, ir visas širdies apsalimas praėjo, o jo prožektoriai nesiliovė perdavinėti visokius vaizdus, dėl kurių jam neseniai apsalo širdis, bet po trinktelėjimo smegenys suveikė taip, kad žmogaus lūpos triskart žvangtelėjo, ir jis pradėjo juoktis. Jo smegenys dabar galėjo atkurti tūkstančius panašių scenų, bet jokio jaudulio jau nebuvo, ir galva pradėjo dirbti savo pagrindinį darbą. Žmogus dar kartą nusijuokė, dabar jau garsiai, jo lūpos žvangtelėjo keturis kartus, ir jis nuėjo į pajūrį, arčiau žmonių.

       Visi pamatė jį ir suprato, kas jisai. Vaikai pamažėl, nudūrę akis, išbrido iš bangų, mergelės atsirėmė berneliams į pečius, ir tik drąsiausios nusiėmė nuo galvų vainikus ir, gražiai nusilenkdamos, padėjo juos prie žmogaus kojų. Vyrai stovėjo susimąstę.

       – Kas aš esu, jau žinote. Apie mane labai greitai visur sužino ir visur mane pamilsta. – Žmogaus lūpos vėl žvangtelėjo, jis nusijuokė, patenkintas savo nuoširdžiu sąmoju, jautresnės mergelės taip pat šyptelėjo nedrąsiai. – Noriu tarti jums kelis žodžius. Mačiau jus iš tolo, o dabar ir iš arti. Jūsų pakrantė labai graži. Ji patiko mano akiai. Vanduo čia šiltas. – Žmogus nusiavė batus ir patekšeno vandenį dešinės kojos pėda. – Žemės čia taip pat daug. Jūs keisti, mano supratimu. Žaidimai jūsų gražūs, tik naivūs, neužpykit, – žmogus linktelėjo spindinčią keturkampę galvą. – Mano galva to nepakelia. Ji liepia man jus kitur vesti. Jūs vieniši ir atsiskyrę. Aš išvesiu jus iš atsiskyrimo į žmones. Tuojau pradedame čia statyti kurortą. Manau, jums viskas aišku?

       Žmonės iš pradžių tylėjo, žinia jiems buvo netikėta, ir mažai kuris tikriau galėjo suprasti, ką reiškia visokios statybos ir kurortai, ir vėl pirmosios linktelėjo tik jautriausios mergelės, o žmogus nukreipdavo savo akis į jų širdis, ir netrukus jo lūpos sužvangėdavo.

       – Statykim kurortą, – nedrąsiai sugaudė vyrai ir moterys, o žmogus apsisuko, apsiavė batus ir nuėjo vėl į tą pusę, iš kur buvo atėjęs.

       Vaikai bėgo, įsikabinę motinoms į rankas, ir klausinėjo:

       – Naujų avilių dėdė pievoj pristatys, taip?

       Jau tos pačios dienos vakarą iš visų pusių į miestelį kriokdamos ėmė plūsti mašinos, jos rausė duobes, vežė plytas, akmenis, ir visur, kur tik pažiūrėjai, jau buvo iškilę didžiuliai kranai, žvangėjo, bildėjo, daužėsi, virė darbas. Elegantiškasis žmogus dabar vaikščiojo apsivilkęs kombinezoną, paliko kažkur tranzistorių su keista muzika, saulė kaitino smarkiai, nes jau buvo pirmosios liepos dienos, ir ant matinės galvos žmogus nešiojo kaimo nupirktą šiaudinę skrybėlę. Darbas virė dieną ir naktį, ir matinė galva beveik nemiegodavo, jam reikėdavo būti visur, nes miestelio gyventojai dar mažai išmanė apie statybas, jam reikėdavo taisyti jų klaidas, daryti visokius apskaičiavimus, tiesinti kreivai pastatytas sienas, giliau leisti pamatus. Mažiau išmanančius žmogus po darbo sukviesdavo į tam reikalui laikinai pastatytą salę, nukabinėtą brėžiniais ir nuotraukom, ir čia mažo miestelio gyventojus jis mokydavo statybos darbų: kaip maišyti cementą, kaip dėti plytas, kad siena išeitų tiesi, o gabesnieji buvo mokomi ir sudėtingesnių dalykų – jie nagrinėjo blokų gaminimo technologiją, nes ar palyginsi, koks skirtumas tarp plytų ir bloko – įdėjai dešimt tokių cementinių lapų – ir siena stovi. Svarbiausia – siena ir užuovėja, o vidų jau paskui lengviau. Ir vietinių meistrų vidaus tvarkymui netrūko – seniau čia dirbdavo ratus, kaustydavo roges. Svarbiausia – išmokyti statyti sieną!

       Žmonės stebėjosi jo išmaningumu ir supratimu, dirbo atsidėję, vyrai prie jūros dabar nueidavo tik vakarais, – nusiplauti dulkių, o moterys ir mergelės nešdavo lauknešėlius, beveik jokių pietų pertraukų nebūdavo. Ir vaikai mažiau bebraidžiodavo jūros pakrašty, jie landžiojo pro statomų namų langus, karstėsi sienomis, kai kurie užlipdavo net ant stogų, o rūpestingesnių tėvų vaikeliai vaikščiojo po statybas su krepšiais ir, primurdę juos, tempdavo namo skiedras – ruošė šilimą žiemai.

       Ir jau po kelių dienų miestelyje būtum pasiklydęs – buvo pristatyta tiek daug namų, ir visi gražūs, tokių seniau nebuvo, visi blizga, beveik iš vieno stiklo. Miestelio mergelės jau visai užmiršo pinti vainikus, o žmogus matine galva negalėjo atsidžiaugti ir taip greitai užbaigtom statybom, ir lyg iš naujo gimusiais žmonėmis, jam labai patiko viskas; nors būdavo mažai miegojęs, jis visą laiką juokdavosi, ir jo lūpos žvangėdavo be perstojo.

       Kai jau beveik viskas buvo pastatyta, žmogus sušaukė visus miestelio gyventojus ir pasakė:

       – Ačiū, kad dirbote gerai. Statybas šiandien baigiam. Aš trumpam išvažiuoju, o ryt grįšiu su poilsiautojais. Prašau juos priimti kaip pridera. Pastatėm naują kurortą, ir žmones gerai priimkim. Žmogus matine galva vėl apsisuko ir nuėjo, bet jis girdėjo, kaip žmonės šaukė iš paskos:

       – Ačiū už naujas statybas, ačiū už kurortą!

       Kitą dieną prieš pat pietus iš visų pusių miestelio gatveles užplūdo beržais apkaišytos mašinos, jos sustodavo prie tviskančių stiklinių namų, ir iš jų iššokdavo žmonės – vyrai ir moterys, o retkarčiais ir vaikai, ir miestelio, dabar jau didelių statybų kurorto, gyventojai įteikdavo kiekvienam gėlių.

       Jau nelabai galėjai bepažinti, kuris čia atvykęs, o kuris vietinis, jau mergelės nelabai norėdavo išeiti į gatvę dryžuotais juostuotais sijonais, ir jau nė viena nebrisdavo į vandenį ilgais marškiniais, nes krautuvės lūžte lūžo nuo daiktų, kurių anksčiau niekas nežinojo. Ir jau niekuo jos nebesiskyrė nuo atvykusiųjų – jos buvo dargi gražesnės ir mielesnės. Jos taip tiko prie aukštų stiklinių namų, jos buvo tokios drąsios ir viliojančios. Džiaugsmas atėjo į tylų, idiliškai naivų miestelį. Klegėjo gatvės, klegėjo ir dainavo aukštuose stiklu tviskančiuose namuose, vaikščiojo susikabinę gatvėmis ir garsiai kalbėjo apie sienų technologiją, apie tai, kad žmogus matine galva greitai ims juos mokyti, kaip dar greičiau statyti namų sienas.

       Žmogus matine galva, atstatęs iškrakmolytą krūtinę, nusiėmęs skrybėlę, išdidus vaikščiojo gatvėmis, kartais nueidavo iki jūros išsimaudyti, ir visi linkčiojo jam, visi buvo patenkinti, visų akyse žmogus matydavo tikrą dėkingumą. Jis džiaugėsi, ištempęs žmones iš naivios pievos, o jo galvos smegenys jau kūrė kitus planus, tik prieš tai jam labai norėjosi dar stebėti, patyrinėti miestelio žmones, bet jis nelabai begalėjo juos atskirti, todėl nuvyko į kitą miesteliuką, kur žieduojami paukščiai, parsinešė krepšį žiedų, susišaukė visus miestelio gyventojus, įteikė kiekvienam ir liepė nešioti. Bet nešiojo šituos žymeklius gal kelias valandas, paskui išsvaidė visi į krūmus. Niekas nenorėjo skirtis nuo kitų.

       Ir taip ėjo vasara. Jau niekas nebešoko vejoje, niekas nebežaidė žaidimų, miestelio žmonės turėjo svarbesnių ir daug linksmesnių reikalų. O matinė galva vis sukosi žmonių tarpe, jisai spjovė į savo ankstesnį sumanymą atskirti savuosius nuo kitų, ir dabar jo širdis salo nuo gražių ir linksmų svajonių jo pastatytame kurorte, jis džiaugdavosi ir juokdavosi beveik visą laiką, ir jo žvangančios lūpos būdavo prasižiojusios.

       Paskui ėmė gelsti lapai, žmonės pamažu išvažiuodavo, o naujų neatvykdavo, nuo jūros jau ėmė pūsti šaltas vėjas, draskydamas medžius ir purtydamas nunokusius kaštonus, o žmonių vis mažėjo ir mažėjo, ir pagaliau išvažiavo paskutinieji, liko tik miestelio gyventojai, pritilo triukšmas, ir dabar nereikėjo žmogui matine galva išradinėti jokių skiriamųjų ženklų – kiekvienas vyras gatvėje buvo to miestelio gyventojas, o kiekviena mergina – to miestelio mergina. Tik nesiliovė plaukę iš visų pusių atsisveikinimo laiškai, jie ėjo beveik į kiekvienus namus, ir beveik kas rytą prasiverdavo durys ir išeidavo į gatvę juoda skara apsigobusi mergina. Per kelias dienas tokių merginų jau buvo pilna centrinė gatvė, jos vaikščiodavo visos tik vienu šaligatviu ir tik į vieną pusę, eidavo nuleidusios galvas, užsismaukusios juodas skaras ant pat akių, pasukdavo per parką prie šaltos jūros ir traukdavo viena paskui kitą pajūriu, o jų skaras draskydavo vėjas.

       Žmogus matine galva matydavo visa tai, jis dažnai jas sutikdavo gatvėje, ir merginos tyliai linktelėdavo jam savo juodas skaras, ir žmogus jusdavo, kaip skaudžiai trankosi jo širdis. Jis negailestingai daužė pirštu savo matinio plieno galvą, bet ji ilgai tylėjo, ir tik tada, kai vienas po kito iš miestelio ėmė išvažinėti jo gyventojai, vyrai, kai nė vienas iš jų net nepažvelgdavo, neužkalbindavo gatvėje sutiktų merginų juodomis skaromis, matinio žmogaus smegenys padiktavo jam vieną sprendimą, ir žmogus negrąžino jo atgal į galvą – patikrinti iš visų pusių, nes jam atrodė, kad tai yra išsigelbėjimas. Tik toks išsigelbėjimas. Jis sušaukė visus miestelio vyrus, sukvietė išbėgiojusius į kitus miestus, bet jo balsas nebuvo dabar toks tvirtas ir aiškus, kaip pirma. Jis juto, kad jo širdis vis labiau ima plakti ir vis labiau neklausyti jo protingų ir labai judrių smegenų.

       – Aš surinkau jus, – pradėjo matinis žmogus vyrams, – kad pasakyčiau vieną savo sprendimą...

       – Sugrąžink mums mūsų merginas! – pasakė piktai iš minios.

       Žmogus juto, kaip jo širdis vis smarkiau trankosi, kaip ji nenori klausyti jo smegenų. Jis įpyko ir iki skausmo jau trimis pirštais daužė savo matinio plieno galvą, ir jai pavyko suimti širdį.

       – Moterų aš nesugrąžinsiu jums... Neturiu tokios galios... Bet aš prašau – nepalikit miestelio. Aš nenoriu jūsų prarasti... Aš padariau sprendimą – kitais metais į mūsų kurortą atvažiuos vien tik moterys... Nė vieno vyro...

       – Čia gal ir neblogai, – tarė iš minios. – Jei taip, tai pasiliekam. Palauksim vasaros.

       Žmogus matine galva žiemą plūkėsi dideliuose miestuose, įrodinėjo visiems, daužydamas galvą – jau net pirštai buvo nudaužyti, – bet įrodė savo, įveikė viską, o stiklinio miestelio merginos vaikščiojo diena iš dienos gatvėje, apsivilkusios ilgais kailiniais ir vis nenumesdamos juodų skarų, ir nuolat skaudėjo matiniam žmogui krūtinę, jis prisimindavo, negalėdavo išvyti iš atminties naiviai idiliško vaizdo, nors ir žinojo – be daužymo pirštais į galvą – kad buvo teisus, kad viskas už jį, jis negalėjo to nežinoti ir negalėjo galvoti kitaip, tačiau jis taip pat žinojo, jog nesuprato kažko ir dabar nieko negali suprasti. Į savo kambarį žmogus susikviesdavo gabiausius savo mokinius, susodindavo juos ant geležinių kėdžių arba suguldydavo sudedamose lovose ir liepdavo visiems sukti galvas – kas atsitiko, kodėl naujame miestelyje pradeda kažkas darytis ne taip. Jo mokiniai imdavo vartaliotis sudedamose lovose, o sėdintieji – pirštais baksnoti į grindis, ir paskui vienas po kito pradėdavo šaukti:

       – Aš pažadu per tris dienas sugalvoti, kaip dar didesnius blokus daryti.

       – Iš didelių blokų sienos išeis kreivos!

       – Nesikeikit! Kokį čia žodį girdžiu – „kreivos“.

       – Aš kitaip galvoju. Statom naują miestelį – vien tik namų sienas, vidų paskui sutvarkysim...

       Po tokių pasiūlymų žmogus įpykęs daužydavo galvą, žiūrėdavo paraudusiom toliaregėm akim į savo mokinius, o paskui tyliai praverdavo duris ir išleisdavo juos į gatvę.

       Vasarą vėl iš visų pusių lėkė į miestelį mašinos, ir gėles dabar įteikinėjo vien vyrai, nes iš mašinų išlipdavo tik moterys – gražios ir jaukios, o miestelio merginos nenumetė savo skarų, jos praeidavo per dieną kelis kartus šaligatviu, žvelgdamos pro juodų skarų kraštus.

       Ir vėl atgijo miestelis, žmogus matine galva pralinksmėjo, vėl ūžė miestelio gatvės, sklido dainos iš aukštų stiklu tviskančių namų, atgijo parkas, ir žmogus visą laiką daužė pirštais galvą, vis ieškojo būdo, kaip įtraukti miestelio merginas į gyvenimą, bet smegenys vis tylėdavo, ir pagaliau, vasarai baigiantis, aplink klestint džiaugsmui ir laimei, jis beveik pamiršo jas, nors jos eidavo kasdien šaligatviu.

       Kai pradėjo kristi nuo medžių lapai ir pūsti šaltesni vėjai, žmonių ėmė vis mažėti ir mažėti, paskui ir vėl liko tik savieji – moterys juodomis skaromis ir vyrai, tik keli išsivijo moteris–atvykėles, bet ir tie sugrįžo po savaitės kitos, liūdni ir tylūs, o dar keli po savaitės kitos palydėjo tas, kurios buvo miestelyje užsilikusios. Ir paskui ėmė plaukti atsisveikinimo laiškai, jie eidavo į kiekvienus namus, kur buvo bent koks vyras, ir po kelių savaičių čia pro vienas, čia pro kitas duris į gatvę išeidavo juodu drabužiu apsivilkęs vyras, ir po kelių savaičių jų buvo pilna gatvė, jie išeidavo anksti ir traukdavo šaligatviu tylūs ir susimąstę, nueidavo prie parko, pasukdavo per jį prie jūros, o paskui grįždavo ta pačia gatve ir tuo pačiu šaligatviu, ir kaip sykis tuo metu iš kitos pusės pasirodydavo merginos, apsigobusios juodas skaras. Vieni pro kitus praeidavo nebylūs, nuleidę galvas, ir tik retkarčiais, kai gatvės vidury pasirodydavo žmogus matine galva, nebyliai dirstelėdavo į jį. Tiesa, žmogus pasirodydavo labai retai, jo galva visai nenorėdavo klausyti gatvėje, vis smarkiau plakdavo širdis, jis užsidarydavo vienas kambary, kurio sienas meistrai rudenį apmušė geležies lakštais, ir daužydavo kumščiu galvą. Jis jau buvo sykį padaręs sprendimą, kad kvailiausiai apsiriko, bet paskui, pasiėmęs nedidelį plaktuką, taip stipriai ir taip skaudžiai sudavė per savo matinio plieno galvą, kad beregint mintis žodžiais išsiveržė pro jo žvangančias lūpas:

       – O ar būtų geriau, jei tavo miestelio žmonės būtų šitaip pasikeitę, kaip pasikeitė dabar, ir nė kiek nekentėtų? Ką tu jiems tada pasiūlytum?

       Jis suprato labiau, negu reikia, ką reiškė žodis – „nekentėtų“, – bet nieko kito negalėjo kol kas sugalvoti, nors iš įsiūčio be gailesčio plaktuku daužė galvą. Jis pradėjo galvoti, kas ir kaip galėtų išmokyti žmones dirbti tarp pastatytų sienų – račiai ir rogių kaustytojai nelabai mokėjo susidoroti su šiuo darbu. Vienąkart jam užėjo mintis susiieškoti pagalbininką, kuris jam padėtų susitvarkyti, bet jis nežinojo, kaip ir kur tokį žmogų surasti, kokia turėtų būti jo galva, ir paskui mintis matinėje galvoje visai pradingo ir nublanko.

       Žmogus išbėgo į gatvę, ir tuo metu kaip tik grįžo juodais drabužiais apsirengę vyrai, o į kitą pusę ėjo palinkusios juodaskarės moterys. Jis puolinėjo nuo vieno namo prie kito, savo matinio plieno galva daužydamas stiklus, o paskui vėl išbėgo į asfaltuotą gatvę ir ėmė eiti pamažu, jis vis dar daužė plaktuku galvą, daužė atkakliai ir užsispyręs, bet jo lūpos žvangėjo be paliovos ir ne taip, kaip tą popietę, kai jis čia atvažiavo, jos žvangėjo kitaip, nes žmogus plaktuku negailestingai daužė galvą ir jo prožektorinės akys verkė.

       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.