Kad ir kiek žvalgyčiausi po akmens amžių, jame nerandu nei būsimojo manęs tėvo, nei motinos: jų ten paprasčiausiai nėra. Nes aritmetika gana savotiška, bet drauge - ir labai paprasta. Štai susitinka akmens amžiaus vyras ir moteris. Štai jie pagamina, tarkime, akmens amžiaus berniuką. Manote, kad tai jau būsimasis aš? Nė to tiek. Tai tik esamasis jis, arba - pusė būsimojo manęs. Norint pasislinkti link esamojo manęs reikalinga antroji pusė, t. y. mergaitė. Ir kažkas kažkur akmens amžiaus patamsiuose ją taip pat pagamina. Ji užauga tiek, kad pasiekia akmens amžiaus brandos cenzą. Paskui susitinka minėtąjį (bet jau irgi subrendusį pagal tuometinius reikalavimus) berniuką. Juodu vėl pagamina vaiką. Šį sykį, tarkime, mergaitę. Ir ką? Manote, kad tai jau būsimasis aš? Nė to tiek. Vėl išėjo tik pusė būsimojo manęs, arba - tik esamoji ji. Ir vėl kažkas kiek kitokiuose akmens amžiaus patamsiuose gamina (šį sykį) berniuką, kad dar sykį būtų pasistūmėta būsimojo manęs link... Tačiau vėl išeina tas pat ir tas pat, ir tas pat. Nors ir ne visai...


       Kol šitaip be perstojo gaminamos būsimojo manęs pusės, bėga laikas, ir keičiasi amžiai: paleolitas, mezolitas, neolitas, geležies amžius, bronzos amžius, aukso... Tiesa, jo dar nebuvo. Bet vis viena per tą laiką pralekia maždaug du milijonai metų. Ir visus tuos metus, egzistuodamas tik būsimojo savęs pusių pavidalu, niekados nebūdamas sveiku būsimuoju savimi, aš nepailsdamas kopiu ir kopiu dabartinio (esamojo) savęs link. Ir galų gale išmuša pergalės valanda: pačioje antrojo tūkstantmečio po Kristaus paskutinio šimtmečio pradžioje pagaliau susidariusiems mano tėvams, artėjant šio šimtmečio viduriui, galiausiai pasiseka sudaryti mane. Jeigu tikėsime, kad akmens amžius (ne apie Lietuvą kalbu, jos dar nebuvo) prasidėjo prieš maždaug du milijonus metų, ir jeigu tikėsime, kad lytinis aktas, stumtelintis būsimojo manęs pusę sveiko būsimojo manęs link, įvykdavo maždaug kas ketvirtis šimtmečio, išeina, kad man (kaip sakiau - pusių pavidalu) teko įveikti aštuoniasdešimt tūkstančių pakopų. Kol iš akmens amžiaus patamsių, geležies amžiaus patamsių, bronzos amžiaus patamsių... patekau į 1940 metų šviesą. Kopiant tomis pakopomis ir susikrovė mano karma...


       Spėju, kad būsimojo manęs pusės daug tūkstantmečių praleido pelkėse arba netoli jų. Nes man patinka pelkės. Ir neišdildomiausias pačios ankstyvosios mano vaikystės (buvau dvejų trejų metų) įspūdis - durpės, sukrautos prie senelio iš motinos pusės daržinės galo. Ir durpių spalva man nuo seno begal artima - tiek kai kurių moterų akyse, tiek kai kuriuose Algimanto Kuro peizažuose. Be to, vėlyvesnėje vaikystėje aš pats ištisus pusdienius leidau pelkėje arba prie pat jos: anksti pažinau girtuoklių skonį, supausi ant samanų "marškos", brukau pro ją kojas gilyn iki šakumo, kad tapčiau bent pusiau negru, be tėvų žinios svaiginausi gailių kvapu. Tai ten aš užmušiau dvi gražutėles raibas anteles ir nualpinau Agnietę. Su antimis buvo taip. Ėjau pavakare papelkiu laikydamas dar netvirtose rankose paruoštą senelio (šįkart iš tėvo pusės) šautuvą. Viskas buvo beveik kaip Saigyō eilėraštyje: "Net bejausmį žmogų / apimtų / liūdnumas: / rudenio vakaras, / iš pelkės kyla perkūno oželiai". Tik man iš po kojų pakilo būrys ančių, ir aš šoviau nė nemirktelėjęs. Dvi iš jų sužeistos nukrito ir plakė sparnais tarp berželių. Kadangi nušautas paukštis turi būti negyvas, talžiau jų puikias raibas galvas į aksominius neūžaugų berželių kamienus, kol abidvi krūptelėjusios išleido atgal į pelkę savo dvasią. O su Agniete buvo taip. Ji vesdavosi mane į sausą vietelę prie durpėse įsiraususio ežeriuko ir prašydavo žaisti su ja daktarą ir ligonį. Bėda ta, kad aš amžinai turėdavau būti daktaras, o ji amžinai būdavo ligonė. Mano prašymus pasikeisti vaidmenimis Agnietė atmesdavo biurokratiškai vienodai: "Tu nesergi, užtat kad tu - nekregždžiuotas". Ir tai, deja, buvo šventa tiesa: ji buvo paauglė ir strazdanota kaip putpelės kiaušinis, o aš - vaikas ir išblyškęs kaip avižos šūdas. Jos strazdanų buvo tiek, kad atrodė, jog didžiulė minia raudonųjų skruzdžių bėga slėptis į jos galvos plaukus, o mažesnė minia skruzdžių skuba rasti prieglobstį dar skystokuose jos kūno želmenyse, kuriuos man, kaip daktarui, deja, taip pat teko regėti. Ji aukštielninka gulėdavo ant šilto durpžemio, o aš atlikdavau jos "sveikatos atstatymo" praktiką, kuri susidėdavo iš trynimo, spaudymo, pūtimo ir gydymo seilėmis. Iš keturių minėtų būdų jai kažkodėl labiausiai patiko pastarasis. Ir būtent gydant seilėmis vieną kartą ji staiga pradėjo labai keistai kvepėti (visai ne kaip gailis ir visai ne kaip puplaiškis; nors nepasakysi, kad tai buvo suvis ne pelkės kvapas) ir taip lyg truputį alpti. Tai be galo išgąsdino mane ir turėjo lemiamą reikšmę mano būsimajai profesinei karjerai: kurdamas planus, kuo būsiu, prie galimybės, pažymėtos etikete "daktaras", nė vieno karto nė nestabtelėjau...


       Ar buvo akmens amžiuje alyvos? Vargu, bet vaizduokimės, kad buvo. Vaizduokimės, kad jų chaki spalva, jų diržingi beraumeniai kamienai, jų kartūs (kaip kitos genties atstovų širdys) lapai labai derėjo prie nesvetingo akmens amžiaus nesvetingo peizažo. Ir kai akmens amžiaus pavasarį užkukuodavo keista akmens amžiaus gegutė, jos atmerkdavo savo melzganas akis (tūkstančius melzganų akių) ir visaip stengdavosi pamatyti jos balsą. Alyvos klausydavosi akimis.


       Ir tai kartojosi (vaizduokimės) per visą akmens amžių, visą geležies amžių, visą bronzos amžių, visą aukso... Teisybė, jo juk dar nebuvo. Bet vis viena per tą laiką pralėkė maždaug du milijonai metų.


       Konkretaus alyvų krūmo, kuris pasirodys teksto gale, kelias į šiuos laikus dar tamsesnis negu mano. Kokiais judesiais jis atsiyrė į dvidešimtąjį amžių? Būsimojo manęs pusių teorija, manau, čia visai netinka. Nes alyvos, be abejo, poruojasi kitaip nei žmonės.


       Bet ir poruodamosi kitaip jos klajoja. Daug (reikia manyti, tūkstantmečių) alyvos klajojo po Aziją. Jos suko ir suko ratus, tarytum nerasdamos sau vietos. Ir, ko gero, atsitikdavo taip, kad ten, kur būdavo alyvos, nebūdavo gegutės, o ten, kur gyveno gegutė, neužsukdavo alyvos. Tuomet jos, aišku, negalėdavo pamatyti jos balso. Bet, neabejoju, pasitaikydavo ir (nemažai) laimingų atvejų: alyvos, gegutė, jos balsas, tūkstančiai išplėstų melzganų akių, dedančių nealyviškas pastangas jį pamatyti...


       Azija labai ruda. Pažiūrėkite į žemėlapį. Kur ruduma šviesi - dykumos. Kur ji tirštėja - kalnai. Turėjo derėti prie Azijos rudumos chakiaspalviai alyvų kamienai; o krūptelėdavo ji nuo melzganų jų žiedų akių.


       Kai alyvos liovėsi klajoti ir tapo sėslios, jas iškart ištiko socialinė nelygybė: vienos imtos auginti, tarkime, šeichų, emyrų, vizirių, chanų, sultonų rūmų soduose, o kitoms teko skleistis prisišliejus molinių prasčiokų bakūžių. Tokia buvo jų karma. Į Europą atvyko "grietinėlė": 1563 m. turkų sultonas alyvas iš Stambulo sodų dovanojo Vienos sodams. Tačiau ir čia jos bemat puolė skirstytis pagal socialinius sluoksnius. Neabejoju, kad kai aštuonioliktajame amžiuje alyvos pasiekė Lietuvą, neilgai dykaduoniavo vien senuose dvaruose: daliai buvo lemta kraustytis į baudžiauninkų kaimus, prie jų samanotų bakūžių...


       Man patinka Azija. Ypač dykuminė. Ta, kurioje aš beveik nebuvau. Man patinka alyvų kvapas. Aš jo esu prisiuostęs. Jis turi kažką iš ten. Aš nežinau, kokios spalvos ir formos buteliuke šis kvapas galėtų būti tinkamai uždarytas. Nes jis yra dvilytis ir dvikryptis. Dvilytis todėl, kad uosdamas alyvų kekę aiškiai jauti, jog ji kvepia tiek vyru, tiek moterimi. O dvikryptis todėl, kad toji kekė atsiduoda ir gyvybe, ir mirtimi. Ir dar ji atsiduoda - pelke.


       O pelkę aš gerai pažįstu, nes beveik joje užaugau. Tai pelkėje talžiau į berželių kamienus nuostabias raibas laukinių ančių galvas. Ir pelkėje nualpinau Agnietę. O kur dar sugerti gailių ir puplaiškių kvapai! Tikrai neturėčiau klysti, teigdamas, kad alyvų kvape glūdi truputėlis pelkės kvapo...


       Kai alyvos tapo sėslios ir buvo užkluptos socialinės nelygybės, kai kurios jų iš viso deklasavosi: virto alyvų visuomenės autsaiderėmis. Tai visai nereiškia, kad jos grįžo į savo laukinį klajoklinį būvį - ne, jos nepasidarė nei laukinės, nei klajoklės, bet drauge kažkaip lyg atsisakė civilizacijos ir priklausymo normaliai vietai. Jos tapo tam tikroje vietoje augančiomis išvietintomis alyvomis. Bet tai reiškia, kad ne jos paliko vietą, o veikiau vieta tam tikra prasme paliko jas. Na, pavyzdžiui, sudegė kaimas. Arba, pavyzdžiui, išsikraustė (toli gražu ne visuomet savo noru) sodybos gyventojai, ir ji (sodyba) degradavo. Arba, pavyzdžiui... Kitaip tariant, alyvų gyvenimo vieta tapo lyg ir nebe vieta, o jų padėtis socialinėje hierarchijoje - nulinė. Šitaip veikė jų karma.


       Bet nė kiek nenusiminė ir tos deklasuotosios bei išvietintosios alyvos. Jos žydėjo kaip žydėjusios ir kiekvieną pavasarį savo melzganomis akimis stengėsi pamatyti gegutės balsą. Negana to: jų kekes galėjo laužti visi, kas tik ėjo pro šalį. Ir to negana: kiekvienas panorėjęs turėjo neginčijamą teisę pasėdėti ant buvusio namo pamatų šalia tokių alyvų krūmo. Ir to dar negana: kas netingėjo, buvo laisvas versti savo šiukšles deklasuotan alyvynan...


       Tą gegužės dieną ėjau pro benykstantį dzūkų kaimą. Pirmiausia pajutau kvapą, o paskui - žvilgsnį. Pakėlęs galvą pamačiau šalia buvusios sodybvietės žydintį alyvų krūmą. Mūsų akys susitiko. Buvo ketvirtadienis, Budos gimimo diena.

       ŠA, 2005 09 24