Wittgensteinas Rusijoje

1.
Wittgensteinas norėjo pasilikti Rusijoje.
-Mečiau Rusiją!

2.
1935m. Liudvigas Wittgensteinas nutarė aplankyti Rusiją.
Manoma, kad šį beprotišką sumanymą jis gvildeno jau seniai.
Tokį norą, greičiausiai, lėmė jaunystės žavėjimasis L. Tolstojumi
ir F. Dostojevskiu, be to amžina Europos intelektualų mintis, jog
Motulė Rusija yra dvasios lopšio buveinė. Dėl šio tikslo išmokęs
kalbą, L.W laivu atplaukė į Leningradą ir per visą centrinę Rusiją
keliavo traukiniu iki pat Kazanės. Sakoma, kad jam net siūlė
profesoriaus vietą miesto prie Kaspijos jūros universitete.
Ką galėjo matyti ir suprasti Liudvigas Sovietų Sąjungoje?
Manau, kad filosofas daugiau mastė apie 1915 metus kai jis iš puškos
pylė rusus Karpatuose. Bet turbūt tai, ką jis nujautė galutinai
atgrasė nuo dvasingosios Rusijos smarvės. Pasauliui išėjo tik į naudą,
kad Wittgensteinas grįžo į Kembridžą, o nepasiliko tyrinėti čiukčių
kalbos prižiūrimas N.K.V.D. Nors, ką gali žinoti…

 

Jautis

1.
Leninas yra įtikintas antiLenino!

2.
Aleksandro Sokurovo "Jautis" neabejotinai yra menininko kūrybos viršūnė.
Didžiojo patriarcho, jau niekam nereikalingo, nuo pasaulio izoliuoto Lenino,
Ruduo (vos viena jo gyvenimo diena) perteiktas neskubriu čechovišku ritmu,
be galo taikliais žmogaus nuotaikų niuansais - visiško suvaikėjimo valandėlėmis
ir aštraus proto blyksniais, nerimu ("Kas po manęs bus?", "Ar lygiai taip pat
Švies saulė ir pūs vėjas?", "Kas tas Stalinas?"). Žiūrovas verčiamas susimastyti…
Filmo kokybės ženklas yra jo paprastumas, kurio gali pasiekti tik subrendęs menininkas.
                                                                                                    Eugenijus Žmuida
Seniausias Lenkijoje. "Literatūra ir menas" 2001. Liepos 21.

 

95% darbo - 5% talento
arba genialumo paslaptis

1.
Man kaip kokos nuo baltakio dūka
Mozarto operos pagrindinis
Šio tapimo variantas.

2.
Manau jums nereikia pristatinėti šlovingojo Wolfgango Amadėjaus Mozarto.
Bet, turbūt, nedaugelis žinot, kad mėgstamiausi jo žodžiai buvo "šikna" ir "išgraužk".
Baronas Grimmas kartą rašė Leopoldui Mozartui apie sūnų; "Norėčiau, dėl jo laimės,
kad jis turėtų dvigubai mažiau talento, bet du kartus daugiau pagarbos žmonėms".
Ir aš dabar guliu, galvodamas apie genialumą. Iš kur visa tai? O dievai žino iš kur!
Gal viskas paprasčiau, kaip ir žodžio "Opera" reikšmė.
Darbas.

 

Poeto mirtis

1.
Osipas Mandelštamas žūna
Lyg lūšiukas migyje…

2.
Felikso Dzeržinskio numylėtinis Jakovas Bliumkinas nušauna Vokietijos pasiuntinį Wilhelmą fon Mirbachą. Maskvoje iš karto kyla neregėta politinė sumaištis. Leninas skuba atsiprašinėti vokiečių,
Bolševikų sąjungininkai eserai puola imti valdžią į savo rankas, Bliumkinas pasislepia po Č.K sparneliu.
Dzeržinskis areštuojamas. Tai, ko gero, vienintelės dienos per visą jų istoriją, kai bolševikai buvo bežlungą.
Juos, deja, išgelbėjo latvių šauliai. Vėliau aiškinosi esą todėl, kad Leninas buvo garantavęs Latvijos valstybingumą. Na, o žudikas Bliumkinas lyg niekur nieko ūžavo dar ištisus du dešimtmečius, bet ir jis priėjo liepto galą. Verta įsidėmėti, jog tai tas pats Bliumkinas, kuriam Osipas Mandelštamas "Poetų kavinėje" skėlė antausį už tai, kad anas gyrėsi galįs sunaikinti visus rusų rašytojus.
Iš tikrųjų galėjo. (1918.)
"Juodasis kalendorius". Š.A. 1995. Liepos 6 diena.

 

Pavergtas protas

1.
Miloszo knyga klestėjo tada,
Kai Europai, Azijai, Afrikai
(vienišai planetai) iškilo
didelė grėsmė.

2.
Knygoje visu žeidžiančiu atvirumu parodoma padėtis,
leidžianti rinktis tiesos arba melo, išdavystės arba
pasipriešinimo alternatyvas.
Kas dedasi žmoguje, kybant sunaikinimo grėsmei
ir kartu tvyrant istorinės būtinybės, kurią įgyvendina
regimai neįveikiama jėga, įtaigai, - tai Miloszas
perteikia nepaprasto įvairumo vaizdų virtine.
                                                             Karl Jaspers

 

Nekromantiškas Nietzschės šnabždesys
Miegančiam Freudui

Karas būna paprastas
Romantiškas ir filosofinis.

Kai sėdi burnoje
Ir varpa liepia išvalyt dantis
O tarp dantų atrandi
Begales nėštumų - Tu!

 

Paskutinės šešiaeilio eilėraščio "Bložės ruduo" eilutės
Pasąmoningai iškilusios šąlančio rudens rytą *

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Jie bijojo, kad sandalų fabriko kišenėse
bus girdėti mano kreidė.

* (Uždavinys Bložei - parašykite pirmus du posmelius).

 

Šio sapno veikėjai yra du draugai, kuriems
pavyko panašiai susigrumti su komunizmu

Venclova ir sako Brodskiui
Nusivylęs dėl saugumo persekiojimų:
-Dainuokim Lietuvą kaip dainuoja
Nadzornava sveta smak.

 

Ko nepasakė išminčius

1.
Pabalnoki gerą mano konį
Ir pats save analizuoki…
Tada sprendimas
Pats save pateisins.

2.
Po ilgos ir sunkios kelionės jaunas japonas atvyko į miško gūdumą
pas mokytoją, kuris gyveno paties susiręstoje trobelėje. Kai mokinys
prisistatė, mokytojas stebėjo, kaip sukdamiesi krinta lapai. Pagarbiai
pasveikinęs meistrą, mokinys neišgirdo prideramo atsakymo. Ir visi
kiti klausimai liko be atsako. Supratęs, kad neatitrauks mokytojo dėmesio,
mokinys pasitraukė į kitą miško pusę ir pasistatė namelį.
Po metų stebėdamas krintančius lapus jis nušvito. Viską metęs atbėgo
pas mokytoją ir pratarė: "Ačiū jums".
                                                                           J. Cage

 

Kugelis

1.
Kelios vietos. Jaunystė
Mauricio Kagel ateina
Suspaustų vaflyčių.

2.
Mauricio Kagel gimė Argentinoje. Vėliau persikėlė į Europą.
Čia susidraugavo su Karlheizu Stockhausenu - dirigavo, komponavo,
bet tai visiškai nesvarbu. Tame sapne aš turėjau mažą parduotuvę ir
kaip dabar prisimenu - buvo vasaros pabaiga. Pradėjus leistis saulei
melancholiškos būsenos pagautas pajutau, kad jis ateina. Kodėl ateina
suspaustų vaflyčių, jei įdomu, paklauskite paties M.Kagelio…
Beje, išgirdę M.K muzikos mes jį praminėm kugeliu.
Tai, patikėkit, buvo pakankamai sąmoningas blyksnis.

 

Kareivių ir baltaplunksnių karininkų
Pasveikinimas po nesėkmingo mūšio

1.
Generolas greitai nusileido laiptais.
Ceremonija neužtruko.
Atsidūręs tarp dviejų eilių
linktelėjo į vieną pusę - "Drąsos!"
"Baltiems šešėlis drąsos", pasakė
linktelėjęs į kitą pusę ir išėjo.
Plojimai kaip paukščiai išskrido
pro teatro stogą.

2.
Septynioliktame, aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje
daugelio Europos armijų karininkai ant kepurių nešiojo baltas
stručių plunksnas. O paprasti kareiviai spalvotas.
Tai buvo gal ir gražu, bet dėl tų nelemtų plunksnų vos neišnaikino
stručių. Šiame tekste pasakojame apie tai, kaip korektiškai
nusakoma dalykų esmė. Iš generolo žodžių galima spręsti,
jog kareiviai narsiau kovėsi nei karininkai.
Todėl spektaklio moralas galėtų būti toks:
Kaip dažnai mes kaltinam tuos, kurie vadovauja.

 

Paskutinioji nekaltybė

1.
Išreikšti neištikimybę
Rembo bandė
baltųjų duona.

2.
Gyvenimas jį išprievartavo, neliko jame nė trupučio
Jaunuoliško nekaltumo, kuklumo. O vis dėlto ne!
Paskutinysis jo sielos nekaltumo požymis - tai jo
Pažadas pačiam sau: pridengti savo nuogumą, neberašyti.
Menas dėl meno, poezija dėl poezijos - beprasmiški.
Tam, kad rodytum pasauliui savo pasišlykštėjimus,
savo netesėjimus! - būtų tik romantizmas. Praradus
tikėjimo misiją ar pastebėjus, kad misijos nėra -
Poezija nebeturi prasmės.
                                                                           A. J. Greimas

 

Beviltiški Weberno pietūs

1.
Weberno, Weberno, Weberno pietūs
Weberno beviltiški pietūs!

2.
Vieną 1945 metų popietę austrų kompozitorius Anton fon Webern
ramiai sėdėjo savo namo valgomajame ir ruošėsi pietauti.
Netikėtai į namus įbėgo užsiiminėjantis kontrabanda jo žentas,
kurį vijosi okupacinės amerikiečių armijos policija.
Namas buvo apsuptas ir pradėta krata. Webernas nežinodamas,
kad nevalia judėti išėjo į terasą parūkyti. Čia jį nušovė eilinis,
dažniau savo pareigas atliekantis virtuvėje, pagalvojęs,
kad tai ir yra ieškomas nusikaltėlis…
Jeigu ne šis tragiškas įvykis A.W gyvenimas visiškai būtų neįdomus.

 

Mėnulio zuikis

1.
Kiškiaeinis mėnulis
Rūke nustūmęs
Lietaus debesis.

2.
Kiniečiai gi pasakoja apie mėnulio kiškį.
Viename iš savo praeitų gyvenimų Buda
kentėjo nuo alkio. Kad jį pamaitintų, kiškis
puolė į ugnį. Už tai Buda jo sielą patalpino
mėnulyje…
                                          J.L Borges

 

Naujas Sigito Gedos eilėraštis su cenzūruojančia raide R
1996 metais miegant perskaitytas mėlynoje knygoje

Vid(r)ūnas sako:
Kai ant kelio einu ko nors ieškau
Nors ir nardau…

 

Vieno Francis Ponge teksto metamorfozė
Mano sapne iššaukusi eilėraščio atsiradimą

1.
Vakare dvi pušys - žvakės
Ėmė slysti oro paviršiumi
Ir tapo visiškai neperregimu
Laivu.

2.
Naktimis kai kada atgyja savotiškas augalas, o jo žėrėjimas
Išskaido apstatytus kambarius į šešėlių masyvus.
Jo auksinis lapas nekrutėdamas stūkso ant juodų juodžiausio
Kotelio alebastrinės kolonėlės drevėje.
Nakties drugiai dažniausiai puola jį, o ne pernelyg aukštą
Mėnulį, paverčiantį girias garais. Bet tuoj pat apdegę ar
Nuvarginti grumtynių ima virpėti ties pačia beprotybės
Ir apstulbimo riba.
Tuo tarpu žvakė vilioja skaitytoją, blokšdama atošvaitas
Ant knygos, staiga pradėdama rūkti, o paskui ji palinksta
Prie savo lėkštelės ir nuskęsta savo maiste.
                                                                       Francis Ponge "Žvakė".