Mano vardas Jorikas, ir aš nuo ankstyvos vaikystės nekenčiau šito vardo ir savo tėvų už tokį parinkimą. Nežinau, kur jie tą Joriką nugirdo ar perskaitė – lyg ir nebuvo nei Šekspyro gerbėjai, nei "Hamleto" žinovai, tačiau nuo mažų dienų, pasisakęs savo vardą, nuolat girdėdavau – kaip, kaip? Ai, ne Juozas, Jorikas? Šlykščioji dalis, žinoma, prasidėjo mokykloje – kai skaitėme nemirtingą klasikos kūrinį su skenduolėmis, nuodytojais ir duobkasiais. Visa klasė aktyviai svarstė, būti ar nebūti, na, o aš gavau pravardę – Smirdanti Kaukolė. Kas nesuprato dėl ko, tepaskaito dar sykį nemirtingąjį "Hamletą".
Skaičiau jį ir aš – reikėjo. Skaičiau, ir jis man nuoširdžiai nepatiko. Net ne dėl mano vardo ir pravardės – tas visas nuolatinis pozavimas, kalbėjimas į dangų su kaukole rankose siutino ir migdė vienu metu. Na, netikėjau, nuoširdžiai netikėjau aš tuo Šekspyru, netikėjau veikėjų kančiomis, lavonų smarve nei fraze "Vargšas Jorikas!". Buvau nuoširdžiau už viduramžių šventuosius įsitikinęs, kad tokių žodžių, ir dar su kaukole rankose, nuoširdžiai ištarti neįmanoma, net pjesėje ar teatre. Tačiau gyvenimas – tokia kiaulystė, kuri geba įtikinti nemaloniausiais dalykais. Mane įtikino ir vargšo Joriko tiesa, ir tuo, kad vardas atneša likimą, bent jau išriečia vieną kitą jo vingį. Todėl dabar, skaitydamas duobkasių sceną, esu daug santūresnis ir atlaidesnis. Dėl to, kad senstu, dėl to, kad turiu ką prisiminti. Dėl to, kad frazė "Vargšas Jorikas!" man seniai – jokia literatūra, o žvilgsnis į kaukolę – jokia simbolika.
O prasidėjo viskas tais metais, kai rusai šventė eilinį pergalės prieš fašistus jubiliejų – paradai, kretantys, medaliais barškinantys seniai, desantai geležiniais smakrais ir prakiurusio tualeto bakelio srautu kliokiantys filmai apie didįjį tėvynės ir apie nenugalimąją raudonąją. Žodžiu, buvo pavasaris – laikas, kai žydi medžiai, o tai, be gražiosios, turi ir savo šlykščiąją pusę – žiedadulkes. Ir nors niekada nesirgau šienlige, nebuvau itin alergiškas, tais metais atsižiedadulkinau iš širdies. Bent jau aš pats manau, kad dėl visko kaltos žiedadulkės, nors galutinės diagnozės taip niekas ir nenustatė – iš poliklinikos dezertyravau neatsigręždamas kaip paskutinis bailys iš mūšio lauko. Bet tai buvo jau pabaiga, o pradžia... Pradžioje buvo sloga. Pūčiau nosį kaip traktorius, ašarojau, kaip koks musulmonas apsukęs galvą rankšluosčiu nuolat dariausi inhaliacijas, šliurpiau į nosį druskos tirpalą, viriau bulves, grūdau jas ir traukiau į nosį ir plaučius karštus garus – ir nieko. Sloga, matyt, progresavo, nes pradėjo keistai skaudėti pusę galvos – o tai reiškė, kad ir antrąja puse, kaip viename kūrinyje pasakyta, naudotis jau nesugebėjau. Ėmė kilti temperatūra, ir artimieji patarė nejuokauti – gausiu meningitą ir liksiu nevaisingas, geriausiu atveju – idiotas.
Kadangi gydymo įstaigose visada jaučiuosi kaip katinas veterinarijos gydykloje, kur jį tuoj arba kastruos, arba matuos temperatūrą analiniu būdu, gydytoją nusprendžiau išsikviesti į namus. Paskambinau. Registratūroje atsakė, kad reikia susisiekti tiesiog su pačia gydytoja. Paskambinau – ji buvo labai užsiėmusi: ragelyje šnarėjo vartomi popieriai, skambėjo prastai tramdomas juokas, išgirdau, kaip sulojo šuo, girdėjau radijo transliuojamą muziką, paskui gydytoja manęs paklausė, ar dar esu prie telefono, ir pasakė, kad atvažiuoti negalės, nes turi labai daug pacientų ir labai mažai laiko. Bet dėl viso pikto iš geros širdies galinti mane pakonsultuoti telefonu. Paklausė, kokio aukščio temperatūra ir ar turiu vaistų, mažinančių karštį, išgirdusi, kad turiu, atsakė, kad labai gerai, ir ėmė klausinėti anketinių duomenų: vardas Jorikas, ne ne, ne Juozas, o Jorikas, ir taip toliau... Kai atėjo eilė pasakyti darbovietę, išgirdusi aukštos valdiškos kontoros pavadinimą, gydytoja aname laido gale nuščiuvo, padarė pauzę, paskui pasakė "oi kaip negerai išėjo" ir pradėjo iš naujo klausinėti, kuo skundžiuosi ir ką geriu. Paprašė giliau pakvėpuoti ir pakosėti į ragelį, pasakė, kad kosulys, regis, švarus, dar kartą pagyrė mano geriamus nuo karščiavimo vaistus ir palinkėjo sveikti, bet jei tik pasijusiu blogiau – iš karto skambinti jai. Be jokių registratūrų – tiesiog jai. Dariau viską kaip lieptas, o vakare ji atvažiavo į namus. Savo mašina. Nekviesta, neperspėjusi. Į mano butą penktame aukšte užlipo tokia uždususi, kad atrodė, tuoj reikės kviesti greitąją pagalbą jai. Paaiškino, kad jai buvo labai neramu, ji visą laiką galvojo apie mane ir mano sveikatą ir nusprendė pasielgti pagal Hipokrato priesaiką, kuri sako, kad ligonį geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti, juolab telefonu. Nežinau, ką ji pamatė, tačiau paskutinį kartą taip apžiūrėtas buvau turbūt medicinos komisijos, rūšiuojančios paauglius į tinkamus ir netinkamus karinei tarnybai. Nieko blogo nerado, tačiau tai buvo ne pabaiga, o gera pradžia. Gydytoja liepė su sveikata nejuokauti, o rytoj atvykti į polikliniką – persišviesti plaučių, duoti kraujo, būtinai atsinešti rytinio šlapimo. Šlapimo neatsinešiau, bet į polikliniką nuvažiavau.
Dabar pats metas pasakyti, kad visa ši istorija vyko laikais, kai medikai pradėjo dirbti pagal naują tvarką – jų atlygio dalis tiesiogiai priklausė nuo apžiūrėtų pacientų skaičiaus. Todėl gydytojai siuntinėjo ligonius iš kabineto į kabinetą, kad vienam kitam kolegai nubyrėtų vienas kitas litas. Žodžiu, vakarykštė mano viešnia – o buvo ji bendrosios praktikos gydytoja terapeutė – be eilės ir jokių talonėlių liepė užeiti į kabinetą ir vaišintis, kaip ji pati pasakė, "labdarinėmis bambonkėmis". Nežinantiems paaiškinsiu, kad "bambonkės" – tai čiulpiami saldainiai, ir kadangi vaišinamas buvau ne lėktuve, tos gydomosios "bambonkės" buvo šlykštaus anyžių skonio su kažkokių žolelių priemaiša – pagal skonį turėjo būti skirtos askaridėms iš organizmo varyti, bet gydytoja sakė, kad jos nuo peršalimo ir apskritai stiprinančios organizmą profilaktiškai. Žodžiu, ten vos nesusivėmiau pirmą kartą. Gydytoja išklausė mane, išklausė mano plaučius ir pasakė, kad man jau daug geriau, kad tikrai greit pasveiksiu, tačiau dėl viso pikto reikia nueiti į fluorografiją persišviesti plaučių, o paskui pas lorę – labai gerą ausų, nosies ir gerklės gydytoją, jos draugę, pas kurią jos seselė mane palydės, o lorė priims be jokių eilių ir talonėlių.
Taip ir buvo – abi gydytojos mane priėmė be jokių eilių ir talonėlių. Fluorografė liepė nusirengti, užgriūti krūtine ant šalto plastikinio skydo ambrazūros, įkvėpti, paskui iškvėpti, rengtis ir eiti lauk. Kai paklausiau, ar man duos kokį popierių ar nuotrauką, atsakė, kad neduos – o jei vis dėlto paaiškės, kad aš esu silpnų plaučių ir, pavyzdžiui, džiovos nešiotojas, jie jau patys mane susiras, galiu būti ramus. Tada mane apžiūrėjo lorė – prakvipusi eteriu, pilkų ir nenatūraliai šaltų akių – ir rado: seilių gerklėje, sieros ausyse ir snarglių nosyje. Viskas jai patiko, tik nepatiko snargliai – ar spalva, ar tirštumas, gydytoja nepatikslino, tačiau pasvarstė, ar tik nebus sinusitas, ir pasiuntė mane pas kitą kolegę pasidaryti galvos rentgeno nuotraukos. Pasak jos, dėl viso pikto – tai tikrai ilgai neužtruks, o pas rentgenologę mane palydės seselė, ir būsiu priimtas be jokių eilių ir talonėlių.
Taip ir buvo. Rentgenologė – plačių pečių moteris su ūsais, iš figūros panaši į nedidelį boksininką, pastatė mane prie fotolentos – maždaug tokios pačios, prie kokios buvo šviečiami plaučiai. Bet kadangi didžiausias įtarimas dėl mano ligos krito ant nosies ir ertmių aplink ją, rentgenologė-boksininkė prie fotolentos mane vienu ištobulintu rankos judesiu priplojo taip, kaip turbūt prisiploja prie priekinio automobilio stiklo pėstysis, nespėjęs pereiti gatvę. Ko žmogus nepadarysi, kad nuotraukoje atrodytum gražesnis – tegu ta nuotrauka ir rentgeno. Taigi buvau nufotografuotas ir jau maniau būsiąs laisvas, tačiau rentgenologė pasakė, kad net ir rentgeno nuotraukos parodo ne viską, ir mano išsamiai diagnozei būtina išmatuoti plaučių tūrį. O tai padarys jos kolegė iš kabineto, ant kurio durų kabo lentelė su kažkokiais aramėjiškais terminais ir į kurį mane palydės seselė, tad būsiu priimtas be jokių eilių ir talonėlių.
Taip ir buvo. Buvau palydėtas į kabinetą, kuriame matuojamas plaučių tūris. Įdomu, kaip tai daroma? Visai neįdomiai – tas pats, lyg turėtum vienu įkvėpimu pritraukti pilnus plaučius oro ir išpūsti jį į balioną ar alkoholio tikrintuvą. Tik viena maža detalė: vietoj baliono tuo humanišku tikslu žmogui į burną kišama žarna (maždaug tokios buvo naudojamos senų laikų skalbimo mašinose "Ryga") su plastikiniu antgaliu. Buvau jau bepučiąs, tik pastebėjau, kad tas plastikinis antgalis, kurį turiu apžioti, – visas apkramtytas. Tada aš supratau, kad tai, ką dabar apžioju aš, prieš mane jau buvo apžioję daugybė kvėpavimo takų ligonių – džiovininkų, astmatikų, vėžininkų. Pamačiusi klausimą mano akyse ir pauzę veiksmuose, gydytoja nuramino, kad po kiekvieno plaučių tūrio matavimo plastikinis antgalis dezinfekuojamas – ir mostelėjo ranka į kampą, kuriame stovėjo didelis emaliuotas indas su užrašu "Dezinfekcija", o rusvame vandenyje plūduriavo keliolika tokių pat plastikinių antgalių. Čia aš vos nesusivėmiau antrą kartą, todėl sklandžiai įkvėpti pilnus plaučius ir sklandžiai iškvėpti viską kur reikia man pavyko tik antru bandymu, po kurio kažkoks daiktas, panašus į spausdintuvą, išspjovė kažkokią schemą, iš pirmo žvilgsnio primenančią vidaus degimo variklio darbinio tūrio grafiką.
Ties šia gydytoja draugių ir kolegių ratas užsidarė, nes ji įdavė popierius į ranką ir pasiuntė atgal pas lorę. Pakeliui dar privalėjau užsukti į rentgeną ir pasiimti nuotrauką – negatyvinę kaukolę nenatūraliai užlaužta nosimi – kad geriau matytųsi, kas joje dedasi. Grįžęs prie lorės kabineto, sutikau kaimynę su tirtančia iš baimės dukra – pasirodo, toji lorė garsėja kaip senų pažiūrų gydytoja, visiems iš eilės diagnozuojanti žiauriausio sinusito paskutinę stadiją ir reikia ar nereikia laužianti kremzles ir plaunanti tai, kas išplaunama. Atsiprašiau kaimynės ir kitų eilėje laukusiųjų, labai nuoširdžiai patikinau, kad aš – tik palieku popierius ir spūdinu lauk. Dievas mato: nuoširdžiai tikėjau, kad taip ir bus.
Sancta simplicitas – būtų pakartojęs žinomą frazę žinomas personažas, matydamas mane iš šalies, ir būtų buvęs teisus. Kabinete ant gulto sėdėjo stambi pagyvenusi moteris su iš nosies kyšančiais kruvinais vatos gniužulais, o gydytojos padėjėja – sena žila moteris ilga prijuoste, kokias praeityje nešiodavo kankintojai filmuose apie gestapą, o dabartyje turbūt tik skerdienos išpjaustytojai – kažką iššluostė nuo grindų ir išėjo į gretimą kambarį. Galite eiti, – tarė gydytoja ir man pašokus patikslino: ne jūs, o jūs, ponia, – per valandą jums tikrai palengvės. Jei pūsitės su kraujais, nebijokite – po tokios procedūros taip būna. Na, ką čia turime, parodykit savo nuotrauką... O, matote po viena akimi nedidelį patamsėjimą? Matau. O ką tai reiškia?
Tai reiškia – negerai, pakentėkit. Na, aš kenčiu – o ji apvynioja ant vielos gabalo gniužulą vatos, pamirko į kažkokią smarvę, kiša man į nosį ir liepia pasėdėti dešimt minučių. Aš sėdžiu, laukiu. Per tą laiką užeina mano kaimynė su dukra – piktai dėbteli į mane, tačiau netrukus gauna kelialapį pas kitą gydytoją, kur dukrai bus peršviesti plaučiai, pamatuotas tūris, suprantama, be jokių eilių ir talonėlių, ir išspūdina. Gydytoja atsigręžia į mane. Na, kaip? Jau geriau – tas daiktas, į kurį pavilgyta vata, iš tikrųjų šiek tiek graužia, šiek tiek ramina slogą. Tai ir gerai, dabar aš jus išplausiu. Kaip išplausit? Kaip visus – o tai kam aš jums čia nosį užšaldžiau? Mes pasiruošę – šūkteli ji seselei į gretimą kambarį, ir aš pamatau išeinant ją – seną žilagalvę moterėlę, vilkinčią prijuostę, – dabar man atrodo, kad ji visa išmarginta kraujo dėmėmis, – ir rankose laikančią dubenį, kuriame žlega inkvizicijos įrankiai – kažkokie klaikūs strypai, dabar aš neabejoju, kad jie žiauriai įkaitinti, rankos storio švirkštas pilnas kažko geltono, dabar aš neabejoju, kad tai sieros rūgštis. Esu veiksnus ir pajėgus, bet negaliu nei rėkt, nei bėgt. Būčiau Galilėjus – nuo tokių inkvizicijos įrankių vaizdo atsižadėčiau visų savo darbų ir idėjų – visko, kas įmanoma. O ko atsižadėti, kaip išsigelbėti man, paprastam mirtingajam? Supratau, kad pralaimėjau. Prasideda profesionalūs veiksmai: tarsi iš šalies matau, kaip vienu įgudusiu judesiu atlošiama mano galva, girdžiu, kaip mano paties kremzles pralaužia stora adata, bet nejaučiu, kaip į mano galvą leidžiamas kažkoks tirpalas, nejaučiu, kad iš mano nosies bėga tas pats skystis. Kaip iš miego bundantis zombis išgirstu gydytojos žodžius: na va kiek išsiplovė, tada seselės atsakymą: tai kad labai mažai, tik instrumentus išpurvinom, ir tiek. Tada vėl gydytoja: bet bus ramu. Jums bloga? Gal amoniako? Ačiū, nereikia – suprantu, kad po tokių vaišių amoniako desertas labai pritiktų, bet kad kažkaip nelenda. Nebijokit, per valandą jums tikrai palengvės. Jei pūsitės su kraujais, nebijokite – po tokios procedūros taip būna. Va čia aš jums dar išrašiau receptą tokiems vaistams – brangoki, bet labai geri, pagerkit, visiems sinusitikams padeda.
Ačiū. Išeinu, neturėdamas kur dėtis ir kur dėti akių, kai koridoriuje vėl susitinku su kaimyne. Jos akyse aš – smulkus niekšelis, akiplėšiškai užlindęs prieš visą eilę ligonių – vaikų, pagyvenusių, būsimųjų mamų, pirmos, antros ir trečios eilės invalidų užgultomis nosimis. Protu aš visa tai suprantu, bet pasiteisinti, kad man pačiam tai buvo labai netikėta, kad aš tikrai tikėjausi nutėkšti popierius ant stalo ir bėgti lauk, neturiu jėgų ir einu link artimiausios šiukšliadėžės, ten praleidžiu geras penkiolika minučių – pučiu savo vargšę defloruotą nosį ir mėtau kruvinas servetėles.
O paskui stojo ramybė. Buvo labai gražios pavasario dienos, ir aš pasijutau kaip mokyklos laikais per atostogas: guliu lovoje, apsistatęs buteliukais ir tabletėmis, gurkšnoju arbatėles, o per televizorių nuo ryto iki vakaro riaumoja rusų filmai apie karą. Geriu vaistus, kuriuos man išrašė geroji gydytoja. Prisimenu savo patyrimą trečiajame poliklinikos aukšte ir net nenumanau, kad tai dar ne viskas, ką lemtis man buvo paruošusi tą žiedadulkėtą pavasarį. Po "išplovimo" atrodė, kad perėjau viską, kas galėjo būti baisiausia, bet čia ėmė veikti vaistai. Nuo sinusito. Labai geri, šveicariški. Ne kokios ten "labdarinės bambonkės". O suveikė jie taip, kad jau pirmą dieną, ėmus juos vartoti, prasidėjo tokie galvos skausmai, kad pasijutau Dzeusas, kuriam iš galvos bando išlįsti ir niekaip neišlenda deivė Atėnė. Kartu pajutau, kad mane pila šaltas prakaitas, labai šalta ir labai norisi miego. Kaip tokia proga neatsiminti visų girdėtų pasakojimų apie mirtinai sušalusius žmones, kurie pirmiausia, kaip jiems patiems atrodo, užmiega, na, o paskui jau ir visa kita. Taip tęsėsi apie valandą, paskui galvos skausmas lėtai atslūgo, grįžo šilumos ir realybės jausmas. Pradėjau baimingai įtarti, kad mano kūne vyksta kažkas rimta. Kai kitą dieną vėl išgėriau vaistus, viskas pasikartojo dar baisiau – galvą degino iš vidaus taip, kad nesugebėjau nieko kito, tik gulėti ir dejuoti. Užsidėti ant kaktos šlapią rankšluostį nepajėgiau – tik gulėjau, raičiausi ir girdėjau, kaip mano smegenyse nepaliaujamai kala kurantai – tikriausiai dėl žiauriai aukšto spaudimo – ir sulig kiekvienu dūžiu kaukolę iš vidaus kažkas tai baksteli skalpeliu, tai pertraukia obliumi ar švitrinio popieriaus skiaute. Kai didžiausiomis valios pastangomis, per didžiausius skausmus tiesmukiausia šių žodžių prasme prisiverčiau pasimatuoti temperatūrą, pasirodė, kas ji nesiekia trisdešimt penkių. Be jokios pompastikos pamaniau, kad mirštu.
Juokai juokais, bet taip ir užsilenkti galima. Sukaupiau jėgas ir parašiau kažką panašaus į atsisveikinimo laišką ar testamentą. Nors koks ten testamentas – neturėjau aš turto. Užtat kaip niekada nuoširdžiai turėjau noro atsiprašyti visų žmonių, kurie vienu ar kitu metu buvo arti, kurie nori nenori žmogaus gyvenime kažką reiškia, ir nuo tos reikšmės niekur nesidėsi. Atsiprašiau motinos, liepiau sūnui klausyti mamos – buvusios mano žmonos, atsiprašiau ir jos, parašiau keletą labai šiltų žodžių draugams ir pasiruošiau mirti.
Nenumiriau. Skausmas po valandos praėjo, jo ryšys su gydytojos paskirtais vaistais pasidarė akivaizdus, ir aš juos išmečiau į unitazą. Be jokio pykčio lukštenau tabletes po vieną, mėčiau į unitazo skylę ir nuleidinėjau vandenį, nes tekantis vanduo labai ramina. O po savaitės vėl nuėjau pasirodyti gydytojai. Šį kartą – jau su talonėliu ir bendros eilės tvarka. Ji paklausė, kaip jaučiuosi, aš papasakojau, kad jos paskirti vaistai man sukėlė sunkią intoksikaciją, ji pasakė, kad toks šalutinis poveikis būna daug kam ir kad jai truputį keista – tokie geri vaistai, šveicariški, ir ėmėsi kažką ilgai rašyti į ligos istoriją. Paskui užvyniojo ant gerai pažįstamos vielos gerai pažįstamą gniužulą vatos, pamirkė gerai pažįstamoje smarvėje ir gerai pažįstamu judesiu sugrūdo man į nosį. Man maždaug ties šlapimo pūsle pasidarė karšta ir šalta tuo pat metu. Kai paklausiau, kas čia dabar bus, ji atsakė: aš jus išplausiu. Kai aš pasakiau, kad ji nežadėjo šiandien plauti, ji paklausė, kada taip sakė. Prieš savaitę, po to atmintino išplovimo. O aš jus jau ploviau? Taip. Atsivertė ligos istoriją, paskaitė – taip, tikrai ploviau. Tai ko jūs man iš karto nesakėte? Gerai, šiandien neplausiu, ateikite po savaitės. Va jums talonėlis, ir būkite geras, nuneškite savo ligos istoriją į registratūrą. Išėjau, nepalinkėjęs gydytojai viso gero. Ant laiptų tarp antro ir pirmo aukštų iš ligos istorijos išsiėmiau rentgeno nuotrauką su savo dėmėmis. Su data, gimimo metais ir pavarde – ilgam prisiminimui. Išėjau – turbūt dar nė vienas žmogus nebuvo išėjęs iš šitos poliklinikos toks laimingas, juolab be reikalo užšaldyta nosimi.
Tai būtų beveik ir viskas. Aš pasveikau. Po kelių dienų bendradarbė, išklausiusi mano istoriją, susiskambino su pažįstama gydytoja ir sužinojo, kad man tikriausiai ne sinusitas. O jei ir būtų sinusitas, jo visais tais geležiniais grąžtais jau seniai niekas negydo – būtų užtekę kažkokių lašelių ir sirupo. O vieną vakarą žiūrėdamas kažkokią televizijos laidą išgirdau, kad dėl kaip reta sausringo pavasario daugybė žmonių pasijuto blogai – juos užklupo kaip reta pikta sloga, alergija ir kiti simptomai, būdingi sinusitui. Jei teisingai supratau, žiedadulkės, patekusios į nosį, bandė atlikti gamtos skirtą misiją – ieškoti poros, daugintis, virsti augalais, leisti šaknis ir skleistis vyšniomis, rožėmis beigi orchidėjomis.
Nuo to laiko prabėgo daugiau nei penkeri metai. Fluorografė manęs neieškojo, vadinasi, džiovos tikriausiai neturėjau. Kaimynė su manimi ligi šiol nesisveikina, o tik piktai dėbteli ir nusisuka, kaip nusisukama nuo žmogaus, be eilės užlindusio į ausų, nosies ir gerklės ligų kabinetą. O šiaip viskas liko kaip buvę, tik nuo to laiko pavasariais aš daug atsargesnis. Ne, žydint medžiams nevaikštau su marlės raiščiu ant burnos, bet vis dėlto... Vis dėlto mėgstu retkarčiais pasiimti iš ligos istorijos išvogtą rentgeno nuotrauką su savo pavarde ir gimimo metais, žiūrėti kiaurai ją, kaip žiūri gydytojai, prisiminti viską, ką iškentėjau, ir tyliai atsidusti: vargšas, vargšas Jorikas.
Šiaurės Atėnai
2006 05 27