duty free
I
užspringo laikrodis smėliu, sustojo;
pakaks byrėti, irti, nykiai srūti;
pelenai – pelenių kraitis, net sliekams jie kartūs
prieš gimstant dar reikėtų su tėvu pasitart
ir motiną subarti – galėčiau šimtmetį pabaigti tyliai;
žinau, kad nusivylei – žuvis esi, piranija baisi
gašlūnė! net urnoje girdžiu sopraną –
kai gieda ligi debesų bliūzelė atsagstyta ir liula
liaunutė leila, vykstanti iš rojaus emyratų
laineris išnyra virš debesų
ir zyzia radijas lyg uodas;
japonas krato palei ausį auksinį laikrodį –
kaip ponas bynas:
nutyla geišos, salonų liūtės,
kaimynė leila šypsosi ir užsimerkia
celano erškėtis į širdį tyliai sminga,
jaučiu ant sprando tavo ranką –
šaltą tarytum pokario miškų žiema,
o verkia sniegas – lyg kažkur paryžiuje
po sapno atsibudusi mergaitė,
po sapno, pagimdyto barikadų
pripildyto neapvaisintų moterų tylos;
o lainerio pilve – linksmiausios dujos:
jau ne laikas klausytis pelenų soprano
II
urnose pražysta piliarožės
ir liepos, ir motinos keptas
duonos kepalas ritasi
nuo kalno tiesiai į juodaodžio
vyriškio glėbį – tai jisai
iš liepsnojančio namo mergaitę išnešė ant rankų;
tikri vyrai juodomis šernų širdimis
į ugnį žiūri – lyg prievartautojai;
tėvynė – nutrypta angliška pievelė:
tiesiu ore virš jos vergystės kopėčias;
amerikoniškas blusas,
skėrių pulkelį paleidžiu laisvai ganytis;
šilkinėse kelnaitėse ir stringuose –
3 nepagydomos ligos;
geidžiu kalbėtis su ta moterim,
net urnoje – aistringai;
nebent reikėtų šokti iš lėktuvo
ir su kirais braidyti po jūros dumblių sąnašas;
prie jūros rasiu akmenuką, panašų į tave:
glostysiu jį, prausiu, myluosiu –
būsiu sutrikęs, persenęs gogenas
pelenus barstysiu poilsiautojams į veidus
ir gersiu alų su bukovskiu senoje daržinėje,
ant šalinės; o akmenuką mirdamas
slapčia laikysiu kišenėlyje
ir pragare juo ugnį įskelsiu
Literatūra ir menas, 2008 09 12
laiškas mirusiai motinai
airis niūriai žvelgia: mes – kalės, lakančios alų, bedarbės snaiperės.
jis renkasi mane tartum avį: apžiūri, pučia dūmus, uodžia mėsinga nosimi –
vis aršiau ir skaudžiau slysta žemė.
motin, kur tu?
plakasi
lange
žuvis
ošia
jūra,
kurmis-
kareivis skęsta.
smėlį – nelyginant chaki spalvos cukrų – laižau.
manau, jis bus dezertyras – bėga, pamatęs baltąsias keteras,
dienos šviesoje už motinos kuprės slepiasi, gyvybė jam – musė
ant įkaitusio šalmo, o mes pigesnės už šaltą vandenį:
lemūro
uodega
trumpa
dienų
sapnai:
melisa –
vos pražydusi, tarsi nuotaka, kvepianti
sodelyje prie avilių už tvoros, raktelis po kaklu parištas,
kaspinėlis raudonas žėruoja pienių pievoje, krentu iš tėvo glėbio:
šalia rusas niūniuoja į ausį progiesmiu:
spjaudausi –
moterys
liūdi
liudi,
kakaja
ženščina!
vieno per maža nakčiai:
neišskalbs, padžiaus ant kėdės, o rytą ir vėl: liudi, kakaja ženščina!
moteris, kamanė vienišė, mažame urvelyje slepiasi – ar žemčiūgai
tebeliūdi tavo darželyje, mama? jie nesupranta mano schizo;
liūdi dievas prie senos,
pametęs
dantis,
tylus
rabi,
geriau jau tu
būtum
įsiuvęs man užtrauktuką – juodą
su balto kaulo ąsele; galingasai užtarėjau, nemirk už mane!
už klėtelės, sodo gale, gervuogėse, prieš patekant saulei apverčia
tavo kryžių žemyn galva lyg satanistai ir prikala kojas tenai,
kur turėtų kalti rankas; kala pasikeisdami –
triušiai!
rėkiu,
kandu
ore
skraido
išcentrinės
kulkos; ryti kardus, stiklus
medaus liepsną, vanagų prakaitą, svetimų žodžių askarides –
nesvarbu jog lūpos verkia ir skeldėja – išmokau
apsimesti aristokrate; dūstu ir inkščiu – bedantė šalta varlė,
burbulus
pučiu
žydui
dieve,
nemuną
išvemčiau;
dulkėta seilių košele
tepu neregių vokietukių akis ir vėl šliaužiu ant bambuko,
sėduosi sukandusi dantis, ilgakojė (pažįstu tavo balsą už tūkstančio
mylių); pardaviau užutekį ir deltą, sprogdina veržiasi šaknys –
nežemiško
medžio
vėjas
žinią
nešu:
vakaro
sargyba pavargo; džiunglėse
amazonės čiabuviukas pūkiniame gimdos patale čiulpia
pirštuką, skaičiuoja metus, o Lietuvoje, aušros vartuose
gieda
pelėda
baltu abitu
Literatūra ir menas, 2008 09 12
ąžuolas
Renavo
dvaro parke,
peiliu prarėžęs
žemės krūtinę,
pasivogiau ąžuoliuką –
šaknys per sprindį, stiebelis plonas, ketvirtuosius įpusėjęs
namo grįžau vakare, prožektorius be gyvybės, reikia sodinti –
nesulauks ryto... o lietus! o tamsa!
krapštaus patvory – tik girto kaimyno
betrūko su kvailiausiais
klausimais:
iš anapus?
iš žemės?
balsas
sausas,
troškus,
kleketuojančios
širdies tampomas, pašaipiai
širsta: penkličio gaila? sakau jam: labanakt!
nežinojau, kad kitą rytą iškeliaus jau kregždžių ganyti
dažnai ateina į sapną, griežia gražiai, šukas prispaudęs
prie lūpų – tokia lemtis, teisinuosi –
neištiesiau žemėtos rankos;
prabudęs krūpteliu:
tebegyvas
liudininkas,
ąžuolas
Literatūra ir menas, 2008 09 12
moteris
kalbini
katę meilingai,
o vyras – tuščia vieta;
žvilgsniu nuduri – murksok sau lyg musmirė;
kepure braukiu prakaitą prie tuščio stalo,
eisiu į kapines, kol diena lėtai leidžiasi širdies kadugiu
ir tu išeini,
suartu lauku žengi,
putoja po kojomis juodosios vilnys –
tartum Galvės ežeru slinktų paskutinė totorė;
slepi – lyg durklus – rankas nubučiuotas:
ne žaibas, tik balsas
pažįstamas
tavo ėjimą nutvilko
parpulti bijai,
atsigręžti –
tarytumei žemės pavasaris
būtų gyvastį smaugianti virvė;
dar žybsi geltonas vilties šalpusnis –
vaikų kosulys, bėgantis tau iš paskos žaliomis ežiomis ir takais
sutrinki, atpažinus šešėlio eigastį – su permestais batais per petį,
išsiduodi: paskutinįjį kartą drugeliais
margais iš drapanų tavo pabyra
žodžiai –
sauja
žarijų
Literatūra ir menas, 2008 09 12