Išėjau į trasą. Sėdžiu kontoroje ir, nuleidęs akis, apžiūrinėju gerokai apkramtytus nagus. Ką daugiau galiu veikti, jeigu trečia diena nė lašo neimu į burną? Tvirtai nusprendžiau. Gana! Šakės! Charakirį pasidarysiu, vos pajutęs nenumaldomą, saldų tarytum pirmosios meilės papukas potraukį. Nebijau žvilgtelti į tuštėjantį „Sobieski“ ar tautinio mėtų gėrimo butelį. Nesikrimsiu, kaip kaimiečiai kad sako: nei kartu, nei saldu. Galiu seilę varvinti ir nuryti, kur dėsies, juk nepradėsi leisti pro lūpų kampą? Nagai ataugs, ir pelargonijos ant palangės kitą pavasarį vėl žydės. Tik voras, saugantis savo tinklą tarp pelargonijos šakučių, vargu ar sulauks pavasario. Nė vienos musės kontoroje! Visas išgaudė ponia Jadvyga...

       Mane apėmusi tokia stipri vidinė tyla, jog negirdžiu už nugaros sėdinčių karštų ir aštrių diskusijų. Pasak Benedikto, mane, t. y. Pijų, kankina dvasinė sachara. Tai tokia būsena, kai ko nors labai nori, bet susilaikai. Nori šokolado, o į burną įsidedi žalios bulvės luistelį. Ir ne tik čiulpi, bet šypsaisi – kaip prezidento piniginė Daukanto aikštėje. Ne pamesta, o kišenėje. Nemačiau aš tos piniginės ir niekada nematysiu, bet mano viduje kažkas žino, jog ji turi būti laiminga.

       Netikėtai išgirstu balsą. Ne balsą, o kažkokį ciepsėjimą, sklindantį nuo pelargonijos. Voratinklis sujuda, sublizga dulkės – ir išsigąstu. Netikiu savomis akimis. Užsimerkiu, trinu krumpliais blakstienas, masažuoju vokus, bet kuo toliau, tuo saldžiau niežti. Ar nebūsiu užsikrėtęs blakstienų erkutėmis? Pagaliau atsimerkiu. Voras iš tikrųjų baltas. Esu girdėjęs apie baltuosius arklius, baltuosius triušius... Bet apie baltuosius vorus?! Gink Dieve!

       Žvilgteliu į bendradarbius, besisupančius ant europietiškų darbo kėdžių, ir jų vaišių stalą atstojančią paprastą kėdę, aptrauktą sovietinių laikų gobelenu. Nutriušusiu, bet tikros vilnos, kvepiančiu avies papilve, o ne dirbtine oda, gurgždančia tarsi silikoninės krūtys. Niekada tokių nesu čiupinėjęs, bet nujaučiu – gurgžda jos tarytum sniegas. Brrr... Voras iš tikrųjų baltas, bl... Ne, į pelargonijų pusę daugiau nežiūrėsiu. Geriau retsykiais užmesiu akį į vis labiau kaistančias koleges. Aha, kas ant kėdės? Šaltiena, pomidorų sultys iš valgyklėlės, esančios anapus gatvės, ir „Belyj aist“ iš turgaus. Baltarusių moteriškių atvežtas kontrabandinis gėrimas. Ne kartą ir man siūlė. Tyliai šnibžtelėjo praeidama senučiukė: „Vam vodočki? Ili konjačku?“ Dar dėmėtas kielikas. Senas. Kojelė įskilusi, bet nieko. Vertybė. Dėmių debesėliai nuo lūpdažių. Rožinių.

       – Eisiu į knygyną, – sakau jiems, – gal kokią poezijos knygelę nusipirksiu...

       – Ką tu, – kvailina mane vienas už kitą gudriau – visokiais drąsiais žodžiais. – Nepirk iš knygyno. Brangu. Turguje pigiau.

       – Poeziją?

       – Kas iš tos poezijos? Geriau žodynas!

       – Anglų-lietuvių?

       – Ne. Nepirk. Ne! Podelka, vietinės gamybos pliurzė, blakių buiza. Geriau – lietuvių-rusų.

       – Visų geriausia būtų, jei atneštum dar vieną paukščių enciklopediją. Tuoj susimesim po lituką. Šitą jau baigiam skaityti. Na, Jadzyt, prosit, verčiu penkiasdešimt puslapiukų į tavo sveikatą.

       Iš tikrųjų „Belyj aist“ puslitris jau pustuštis.

       – Vyrai, jūs netikri. Jūs moters apkabint nemokat. Jūs neprilygstat Benučiui. Kiekvieną rytą jis mus apglėbia ir švelniai pakšteli į skruostuką. Ir į lūpas, jei pageidaujam. Galime atkišti savo rausvutes ir prasižioti trupučiuką, lyg netyčia, – juokaudama, nesustodama čiauška Jadvyga. Visa įraudusi, sukaitusi.

       Ir kolegė Katia padūmavusiomis akimis siūbuoja, žargstosi ant dirbtinės odos krėslo. Oi, Jakaterina, sunku šalia tavęs.

       Raukausi, nudelbęs akis, laukiu, ką joms atrėš mūsų vyrai – Tadas ir Bladas. Visos jūs tokios, mintiju. Jums vyrą su purvais sumindyti svarbiau už brangiausias dovanas, šiaušiasi visas mano gležnas kūnas. Jei šiaušiasi – blogai, ausyse skamba Beno balsas. Žmogus yra gašlus, jeigu jo oda iš vidaus apaugusi plaukais. Iki šiol nepagaunu minties siūlo... Oda, plaukuota iš vidaus? Kažkoks kreizas. Paprašyčiau šiandien paaiškinti, tačiau Benas Ispanijoje. Iš tikrųjų jis kažkur užsidaręs. Laisvame plote. Senamiestyje. Bet Ispanijoje, tai Ispanijoje. Koks mano reikalas.

       – Vyrai, mokykitės iš Benuko, – girdžiu Virginijos karštą šneką. – Prie jo krūtinės prisiglaudi tarsi prie motinos – ir ne tik. Benas supranta moterį. Jam gali pasiguosti, patikėti savo paslaptis, papasakoti apie sunkias dienas, apie jūsų nesąmones. Reto švelnumo vyras.

       – Radot su kuo mus lyginti? – Tadas užsikirsdamas šneka apie vyriškumą. Tikrą. Aistringą.

       Iš balso tembro suprantu, jog bičiulis blefuoja. Aptarinėti kito vyro blogąsias savybes kartu su moterimis? Neįmanoma! Pralaimėsi iš karto! Moterys užjaučia skriaudžiamus, paguodos trokštančius vyriškius. Visi žinom: Benediktas plikas kaip uodo birka. Negražu taip sakyti, bet žodžio iš kupiškėnų patarlės neišmesi. Pasakysi: plikas kaip uodo pagaliukas – neskamba. Susiginčiję per šienapjūtę kaimo vyrai traukdavo birkas, kuriam atitekdavo ilgiausia, tam didžiausias šieno kupetys. Ir kuo čia dėtas Benas? Daug inteligentiškiau būtų sakyti: plikas kaip uodo lyties organas. Dar labiau neskamba. Organas! Labai jau šaltas žodis. Sovietiniai organai. Saugumo organai... O dar – lytiniai! Iš karto patenki į labirintą. Priekabiavimas. Lytiniai santykiai. Normalūs. Nutraukti. Mazochistiniai. Politiniai... Kartą moteriškaitės iš Švabijos paklausiau: ar ji gerai pažįstanti grybus? Buvau nesuprastas, nes jai Birkenpilz ir yra der Birkenpilz. Man tą vakarą pasirodė kitaip. Koks skirtingas vyrų ir moterų pasaulis!

       Ne, aš ne prieš lyčių lygybę, žinoma. Bet kas per daiktas būtų – politinė meilė? Suprantu, kai paaugliukės cypauja, mosuoja rankomis, prakaituoja, pamačiusios ar išgirdusios geidžiamą dainininką. O politikai juk retai dainuoja. Užtat dantis dažnai rodo. Bando užkalbėti. Tiktai Pijaus neapmausit! Viena mano kaimynė, kai tik artėja rinkimai, visiems garsiai pasakoja balsuosianti už B. partiją. Kodėl? Aš jį myliu. Myliu! Myliu! Va ir svarstau: moterų daugiau, jos aktyvesnės, gerklingesnės, jos... politiškai lytiškos. Tai kas valdo mūsų šalį? Taip ir norisi užčiaupti burnas feministėms!

       – Ką tu, Tadai, šneki? – nerimsta Jakaterina. – Tau ir visiems kitiems vyrams moteris yra daiktas. Kaip šviestuvas arba spinta. Kitaip sakant, vyriškų dulkių gaudyklė. Jūs nemylite moterų.

       Jau buvau bebandąs prieštarauti, bet kietai sučiaupiau lūpas. Yra tokių moterų, kurios nutvilko tarsi ugnies liepsna, apsvyla ne tik antakiai. Kartą į mūsų kontorą buvo atvažiavusi grupė draugaičių iš Naujosios Zelandijos. O gal Australijos? Nepamenu. Ko joms iš mūsų reikėjo, taip pat nebežinau, bet vieną moteriškaitę dar ir dabar sapnuoju. Kai tik žvilgteliu į nuotrauką, tuoj karšta pasidaro, pradeda tvinksėti visas kūnas. Jėga! Gal ji kokia ekstrasensė, patyrusi vyrų gaudytoja, mokanti žaisti savo kerais? Nepykstu, nes esu supernaivus. Tai man padeda. Anksčiau, kai sunkiai pagiriodavau, griebdavausi tokio vyriško triuko. Niekam nepasakojau, žinau, jog kiekvienas vyras turi savo išdaigą... Prasibundi: galva braška ir dūzgia tarsi bimbalų prileista, liežuvis stačias kaip pagalys, krūtinėje spardosi ne širdis, o kariamas šunelis. Bijai pasijudinti, kad nesusprogtum. Ir pradedi sukti atminties filmą... Ežeras. Bangelės gena bangeles. Meldus šiurena lengvas vėjūkštis. Ir ji. Tokia stangri, prisirpusi uoga: tūpt į bangeles, kliūst abiem rankomis vandenį ant įkaitusios krūtinės... Banguoja, supasi visos moteriškos kalvelės ir lomelės. Saldu. Sentimentalu. Dekadansas. Idilė. Na, kaip tame filme apie šlapius marškinėlius. Širdis pradeda vartytis ne dėl sumautų gėrimų, o dėl daug šviesesnių dalykų. Pasaulis išsiplečia, ir aš pasijuntu esąs didelis, kietas vyras, reikalingas ne vien žemuogių pievelėms ravėti. Jei norite, galiu išlyginti visus kurmiarausius, išrankioti šukes, akmenėlius ir plytgalius. Tuomet, eidamas į trasą su tuščiais buteliais, nepraeinu pro numestą šiukšlę, tuščią alaus skardinę... Tik su šunų kakučiais sunkiau. Dabar sėdžiu nuleidęs ausis ir stipriai laikau liežuvį už dantų. Nei Jadvyga, nei Katia niekada neprilygs anai svajonių volungei. Tai kodėl turėčiau jas kiekvieną rytą atėjęs į darbą apkabinti? Ko man uostyti jų paausius?

       Būtų gyvas tėvelis, pasakytų: kad barščiai būt gardu, tai šunys nuo daržo nuėstų.

       Kiek esu patyręs iš visokių gudreivų: žmogaus vardas – ne šiaip sau asmens pavadinimas. Jadvyga... Su moterimi, turinčia tokį vardą, niekada nesusidėk! Lenkaitė Jadvyga, ištekėjusi už kunigaikščio Jogailos, pavergė jį, ir nuo tada prasidėjo mūsų tautos bėdos. Jadvygos visada ilgiau gyvena už savo vyrus... Galėčiau jums papasakoti bent trejetą istorijų, bet pakaks. O Jakaterinos, Katiušos! Ne moterys, o patrankos. Štai Poniatovskis, įsikibęs Jakaterinos II sijono ir jos apžavų negebėjęs užgesinti, ką padarė? Visi žino apie trečiąjį Lietuvos padalijimą. Nėra ko kartotis. Va, ir pagavau pats save už liežuvio: nuo senų laikų yra ta politinė meilė ir santykiai, kur bedingsi?!

       Išgirstu Blado balsą. Pakeliu akis, o jis kad aiškina, kad mojuoja rankomis.

       – Mes galim ir sugebam ne blogiau už Beną jus kiekvieną rytą apkabinti ir pamaloninti. Galim ar ne, Tadai?

       – Galim. Galim, galim, – murma šis, gręždamas paskutinius lašus iš butelio į rožinį kieliką. – Parodysim Benučiui klasę.

       – Nesąmonė! Siaubinga kvailystė! Jūs negalit prilygti Benučiui! – čirškia Jakaterina. – Jis nepaprastai aukštai iškėlė kartelę. Mums jūsų jausmų surogato nereikia. Jūs... jūs... – užsikerta moteriškė, – jūs matote mus tik nuo bambos į apačią...

       Bladas nepasiduoda:

       – Mielos moterys ir merginos, kodėl smūgiuojate žemiau juostos?

       – Mes jau moterys, – kerta Jadvyga.

       – Viskas... ryt pasitempsime ir būsime kitokie, – pritaria Tadas. – Ar ne, Pijau? Pralenksim Benutį?

       – Nežinau, – sumurmėjau ir leptelėjau apie savo žmoną. Nereikėjo... Na, nieko nepadarysi – kuo blaivesnis, tuo skystesnis.

       – Ji iš tikrųjų taip pasakė? Šauni moteris! – šūkteli Jadvyga. Tai man nepatinka. Kažką urzgiu po nosimi. Bet niekas manęs nebegirdi.

       Benutis – ne vyras! Ar tikri vyrai vaikšto tarsi balerinos? O rankų judesiai? O kalbos maniera? Žvilgsnis? Drabužiai...

       – Mes su Jadvyga – taip pat žydros! Pijau!.. – kikena Jakaterina, lyg netyčia kilsteldama ankštą sijonėlį virš faterlinijos. Su Jakaterinos valtele ir ramioje jūroje nuskęstų kiekvienas vyras. Jau žinau, kas dėsis tuoj pat. Viską žinau, patikėkit.

       Ne, šito man per daug! Griebiu nuo kabyklos savo pigią džinsinę striukę. Einu į turgų. Pirkti paukščių enciklopedijos – „Belyj aist“. Taip jiems visiems ir pasakiau. Tačiau toldamas nuo kontoros pajutau: nebegrįšiu! Manęs trasoje laukia: tikri bičai, naujoji pažįstama Bilė ir kiti.

       Literatūra ir menas
       2007 01 12