baseinas
Reikia ilgai plaukioti ir prisemti akis, kad užsimerkęs prieš
miegą regėtum žydrą dugną, kuris kartu su vandeniu,
skaidriu lyg spiritas, ramintų sielą. Tačiau tokiam danguj
nėra jokios (?) gilybės. O ir siela – vien gelsvas spindulėlis,
kažkas tokio, kam lengva tyliai būti: Ba-Sein-e*.
Geriau baseinas nei narkotikai, – girdžiu kolegą, kurio
skambutis prikėlė iš miego. – Ką naktį veikei? – Nusmigau
sugniaužusi Baudelaire'o „Paryžiaus spliną“. – Pašokusi
nuo telefono skambtelėjimo, pajutau nutirpusį bevardį
pirštą, vietoj žymeklio įkištą knygon. Išlipusi iš lovos,
žiūriu, kad vieną savo koją velku pažeme tarytum
negyvą kaulą.
Kartais gerai, kad pakelia skambučiai: imi ir parašai apie
tai? Tasai žmogus... „Ir po baseino taip norėjai mirti...“ Ir
toksai rašymas – vien plaukiojimas grimztant, pilną burną
prisėmus auksinių burbulų, kuriuos išpūtęs pro netyčia
sugriebtą šiaudą apsiramini. Prisiminimai it zuckli
svirpia galvoj. Dabar aš išgersiu kavos. Į kavą įmetu
porą kruopelių be sacharino.
Ar tu mano patelė? – susijaudinęs mėgo klausti. – Buvau
kvaila antis, gaigale! – dabar atkirsčiau. Jei būtum
vyresnė, ooo! jei būtumei brandi moteris, kaip
didžiuotumeis, jog man visiškai nereikia kitos be tavęs...
OOOOOOOOOOOOoooooooooooooooooo!“
Užtenka.
Man dar ilgai norisi plaukioti po to – kitaip aš skęstu
visiškoj apatijoj. Jeigu, apėmus tokiai būsenai, išeitum į
gatves, išleistum krūvą pinigų... O draugai? Ne tam!
Neinu į gatves. Lyg nutariau gyventi teisingai,
arba tvarkingai.
Baseinas – mano ilgesys.
Tiesa, nemoku plaukti. Štai plūduriuoju pačiu borto
pakraščiu lyg dvesianti žuvis.
Pro mane nardo tvirti vyrukai, rods, galvomis
daužydami dugną.
Sunkus mano kūnas tarytum ruonis išsirita iš vandens į
sausumą. Virpėdama šalčiu einu į sauną – prisėsiu prie
karščiuojančių akmenų. Kaip gerai mes vienas kitą
suprantam! Lyg būčiau vienas iš jų. Todėl ir einu į baseiną
viena, kad su jais susitikčiau. Man patinka kietos
ir karštos saunų širdys.
Ugningi rieduliai...
Jų kūnai neliečiami. Jie nebando manęs guosti. Per juos
nematai šalia sėdinčiųjų, kurie traukia į save, įkvėpdami
šnypščianti akmenų pyktį.
Reikia ilgai plaukioti, kad paskui dar ilgai regėtum –
Žydrumą,
Žydrą laisvę, kuri liejasi per kraštus ir užpildo tavo
tuštumą...
Tiesa, baseine negalima daryti sysiuko. Sureagavęs
chloringas vanduo paraustų kaip gėda šviesaus kraujo
raudoniu.
Gal baseine atsivertų – žaizdelė?
* Bas (pranc.) – tyliai
Sein (vok.) – būti
Abrutytė, Neringa. Iš pažintis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
svajonė
apie
tyrą bernužį
Bet jaučiu
po truputį išslenka mano
gyvybės po kiekvieno
įsibrovimo be galo
švelnaus, aš jų
neturėjau daug, bet
su kiekviena užtrukdavau
vis ilgiau, ir vėliau
ėmiau svajoti apie
tyrą bernužėlį
(kaip čia kitaip ištarus,
jei ne iš dainų) Juk
aš buvau sutikus
tokį vieną, jis
bučiavosi kaip žuvis (iš sausumos ar dausų)
Jam prabilus – iš neaiškios gelmės
paviršiun plūsdavo filosofiniai
burbuliukai,
iš tikrųjų tai buvo nekaltas bernužis,
bailokas,
įkyrus.
Abrutytė, Neringa. Iš pažintis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
apie
sutvertojus
ir Sutvėrėją
Mano motinos vardas yra Salomėja.
Mano gyvenimas – vėjas –
Ir tą galiu pasakyt.
Nėra manęs. Yra tie, kas mane
sutvėrė, yra ta. Tai Ta,
kuri peržengia visas ribas
ir bėga
nuo savo Sutvėrėjo.
Viskas praėjo.
Iki galo pažinta ir jau nepasiekiama.
Nepasiekiami tavieji sutvėrėjai!
Ką veiksi, Sutvertoji, vieną dieną?
Vieną dieną taip ir neištvėrusi.
Ir gerai. Nieko.
Abrutytė, Neringa. Iš pažintis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
| *** | |
| Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau Sigitas Geda |
|
Aš nežinau, ką pasakyt norėjau.
Vien žodžiai kaip vanduo ir vėjas,
o brolis, motina ir tėvas
kaip vienas balsas teka manyje
į tuštumą, kuri tolimoje saulėto
laiko riboje – kaip tuščia! Į
pušį atsirėmusi – – – – : Aš –
nežinau, ką pasakyt norėjau:
Man tuščia, mano įkvėpėjau!
Aš gyvenu tenai, o tau rodo – Vėjas!
Ir tu žinai, ką pasakyt norėjai,
o aš bandau išgirst ir atkartot,
Iš kur jisai ateina, ko tau dieve –
poete – – – – – – – – – – – – Ko?
Nes tu žinai, ką pasakyt norėjai,
o aš tik tavo balsą pakartot.
Ten gyvenu juk aš, o tu tik vėjas
Pačios poezijos grynos – – – – vanduo
Aš nežinau, ką pasakyt norėjau:
ir čia! Po dvitaškio – dabar suskliausk)
O skliautą nuo dangaus nuėmusi – (
atskliausk – eilėraštį pavertus šypsenėle:
„Dabar jau mūsų neišgelbės nieks“
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
„imk kaukolę atgyjančios nakties“
„bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties“
„sušvito kaukolė ir nebėra mirties“
„mylėk mane ir nebijok mirties“
Aš nežinau, ką pasakyt norėjau,
Taip įkyriai kartodama – – išties
Palik mane ramybėje, aš pasakyt norėjau,
ir nežinau – o gal tu čia meldies?
Kaip keista! Aš tada kvatojau. Paskui
man pasidarė net baisu – nejaugi tavo
balsą atkartojo kažkoks būrys bepročių angelų?
Bet ir dabar šaipaus – kaip malonu kartoti
Poeto gero balsą – vardą – ir eiles
Aš nežinau, ką pasakyti noriu:
Štai baigias baltas lapas – perskaityk mane!
Abrutytė, Neringa. Iš pažintis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
miss Poezija
(siela) be galo egzaltuota liūdnojo
veido kekšiutė, moteris apsimesti
norėtų mergaite, iš pirmo žvilgesio
graži, o gaikčioja! Prabilt jai te-
reikia, ir junti malonumą sakytumei
lūpų, ir tai net ne lūpdažiai net ne
lūpos, bet siela siela.....Siela!..rūpi.
Abrutytė, Neringa. Iš pažintis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.