„Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, arba „Neogolgota“, yra ypatinga drama. Parašyta (ar užbaigta) 1972 metais Lietuvoje, ji po keleto metų pateko į Vakarus. 1978 m. birželio mėnesį Jonas Jurašas įvedė jos angliškąjį variantą į New Yorko sceną. Tai pirmasis svarus „savilaidinis“ anoniminio autoriaus vaidinimas mūsų dramos istorijoje.
Šiandien Lietuva yra viena produktyviausių religinio ir politinio samizdato leidėjų visoje Rytų Europoje, bet iki šiol iš Lietuvos pogrindžio nebuvo pasirodęs nei vienas iškilesnis literatūrinis kūrinys. Ar „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ yra pirmoji kregždė, skelbianti naują „savilaidinės“ raštijos bangą, panašią į klestinčią nepriklausomą literatūrą Lenkijoje (Zapis etc.)? Kaip ateitis beatsakytų į šį klausimą, jau dabar nėra abejonės, kad šią dramą galima priskirti prie svarbiųjų Rytų Europos „savilaidos“ pavyzdžių.
„Pasivaikščiojimo mėnesienoje“ veiksmas vyksta „poilsio namuose“, kuriuose gyvena dvi grupės žmonių: sukerpėję karšinčiai, nusikaltėliško valstybės aparato liekanos, ir sumišę jauni neprisitaikėliai, nepritapę prie sistemos. Pačioje pradžioje ką tik lavoninėje įregistruoto žmogaus balsas praneša dramos leitmotyvus: ant senojo pasaulio griuvėsių pastatytos utopijos iškilimas ir žlugimas; naujosios religijos, tikėjusios pakeisti senąją, mirtis; ir sunki kaltės našta, slegianti utopijos statytojų pečius.
Vienoje plotmėje į „Pasivaikščiojimą mėnesienoje“ galima žiūrėti kaip į tikrovinį epizodą sanatorijos įnamių gyvenimuose. Teisybė, jie keistai kalba ir dar keisčiau elgiasi, bet ko gi galima laukti iš psichiškai sutrikusių žmonių. Tačiau kitoje plotmėje poilsio namai, kaip Solženycino Vėžio palata, yra metafora, vaizduojanti visą valstybę ir, anapus jos, patį pragarą. Tartum pasmerkti amžinai kartoti savo padarytus nusikaltimus, senieji įnamiai, kaip ir Dantės pragaro gyventojai, drasko vienas kito kūnus ir sielas, rungiasi su savo kalte ilgoje makabriškoje agonijoje. Ir kaip Dantės Inferno veikėjai, jie nėra praradę kūniškųjų geidulių. Ant jų nuolatos lyja, juos be perstojo žeidžia aštrios šūkių šukės, pompastiškų kalbų skudurai, baisių išdavysčių fragmentai.
Haliucinacijos, karštligiškas blaškymasis sunkiai duodasi įspraudžiami į dramos struktūrą. Anoniminis autorius (Juozas Glinskis – tekstai.lt) nusprendė apvilkti savo vaidinimą ritualo rūbu. Tai kaltės (ypač neišpirktos ir dabar paslėptos Stalino laikų kaltės), bei mėginimų ją „išspjauti“, atpirkti ritualas. Antifoninis dialogas, inkantacijos, stilizuotas kankinimas (žodinis ir fizinis) kai kam gali atrodyti statiški, „nedramatiški“, bet jie yra labai vietoje kaip teatrinio ritualo komponentai, ypač to ritualo, kurio popiežiumi yra Antonin Artaud, Ritualo ir žiaurumo teatro pranašas, taip labai paveikęs 1960-ųjų metų amerikiečių avangardinę sceną.
Dramos struktūra primena lygiagrečius geležinkelio bėgius. Vienas jų – tai senių istorija. Du senius, įklimpusius patologiškon kaltėn ir įsipainiojusius šūkiuose, išlaiko ir palaiko dvi senės, kurios, nepaisant judviejų politinės praeities, yra mažiau abstrakčios, praktiškesnės, gyvybiškesnės ir todėl gašlesnės. Trijų jaunuolių neslegia tokia sunki praeities našta, bet jų gyvenimai dėl to dar tuštesni. Dramos muzikinėje visumoje jie atstovauja atgimimo ilgesio gaidą – kontrapunktą bendrai išsekimo ir išsigimimo atmosferai. Pavyzdžiui, vienas jaunuolių laikas nuo laiko ima deklamuoti romantinio pobūdžio baltas eiles. Ar tai dramatinė poezija, sugebanti staiga išplėsti sceną metaforos pagalba ar kristalizuoti etinius pareiškimus? Ne, Pirmojo Jaunuolio deklamuojamos eilės yra labai vidutiniškos – užuot pakėlę skaitytoją (ar žiūrovą) į kitą dimensiją, jos gali jį net suerzinti, kaip jos suerzina Trečią Jaunuolį, ironiškąjį komentatorių. Atrodo, kad Jaunuoliai nesugeba išsivaduoti poezijos pagalba.
Seniai ir Jaunuoliai gyvena tuose pačiuose poilsio namuose, tame pačiame pasaulyje, bet jie niekad nesusitinka. Ar tai išradingas būdas pavaizduoti bedugnę, skiriančią dvi kartas, ir jų nesugebėjimą komuni- kuoti? O gal anoniminis autorius pradžioje parašė du vienveiksmius – vieną apie Senius, kitą apie Jaunuolius – kuriuos jis vėliau sujungė?
Kai kurie „samizdatiniai“ kūriniai yra taip ankštai susiję su sovietinės tikrovės detalėmis, kad eiliniam išsilavinusiam vakariečiui skaitytojui jie kartais pasirodo paslaptingai egzotiški ir nepermatomi. „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ iš dalies priklauso šiai grupei; dalis dramos simbolizmo, terminologijos ir net humoro yra „sovietiški“; labai sunkiai išverčiami į kitas kalbas. Vienas pavyzdys – tai gausybė būdvardžių su priesagomis „spec“, kurios reiškia ypatingą statusą, vien „naujosios klasės“ nariams rezervuotas privilegijas etc. Sbvietiniame kontekste tos „specužuominos“ yra taiklios ir konkrečios, bet amerikiečių ar Vakarų Europos skaitytojas jas tesuprastų su priediniais paaiškinimais.
Kitas pavyzdys, kaip su sovietine aplinka nedaug susipažinusiam skaitytojui sunku suprasti įvairius šios dramos įvaizdžius, yra vieną senį kankinantis košmaras. Jis paniškai bijosi, kad už nesugebėjimą išpildyti Džiugašvilio įsakymą, valdžios atstovai prie jo prijungs „Dnieprohesą“ – Dniepro jėgainę. Sovietiškam kontekste tai išraiškus įvaizdis, ne tik groteskiškas, bet ir virpantis šventvagyste, nes „Dnieprohesas“ yra šventas „komunistinės statybos“ žodis. Vertime viso to netenkama.
Tuo pat metu, „Pasivaikščiojimo mėnesienoje“ autorius parodo, kad jis intymiai pažįsta Vakarų dramą ir teatrą. Dalis jo vaidinimo turi becketišką skonį. Kaip ir Becketto „Baigminiuose ėjimuose“ (End-game), dramos veiksmas vyksta jau po apokalipsės, tai „laikas po tvano“ („tiek metų po revoliucijos“, kalba Senė) – karšinčių sukalkėjimo ir jaunatviškos impotencijos, išsekimo, entropijos ir inercijos metas. Dauguma to veiksmo vyksta atsiminimuose, ir didžiuma smurto tesiriboja žodžiais. Ir viską gaubia neviltis. Vienas dramos epizodų primena Georgijaus Vladimovo novelę „Ištikimasis Ruslanas“, kurioje „demobilizuoti“ šunys, kadaise saugoję lagerius, staiga užpuola žąsele einančius paprastus darbininkus. Vienas Senių dramoje, kaip koksai pavloviškas šuo, dar bando sugauti įsivaizduojamus „valstybės priešus“. Jis pagauna kitus Senius, tų pačių poilsio namų įnamius, primuša juos, ir pasodina juos ant iešmų drėgname rūsyje. Senė nuima juos nuo iešmų, ištempia juos į dienos šviesą, išdažo juos optimistiškomis spalvomis („temato visas pasaulis, kokie dailūs mūsų seneliukai“) ir pasodina juos ant – tikro? įsivaizduojamo? – miesto suolų, kur jie kaitinasi saulutėje. Begalinis sizifiškas darbas, becketiškas ciklas.
Dramoje taip pat girdisi aidai iš Aldous Huxley „Šaunaus Naujo Pasaulio“ (Brave New World), iš George Orwello knygų, ir iš fantastinės-mokslinės literatūros antiutopinių fantazoidų. Visa tai daro „Pasivaikščiojimą mėnesienoje“ prieinamesnių Vakarų skaitytojui. Svarbu, kad autorius ne tik surankiojo tuos žinomus motyvus, bet ir integravo juos j savitą visumą.
„Pasivaikščiojimo mėnesienoje“ tikroji tėviškė tačiau yra ta plati ir dar nepakankamai ištirta antiutopinės literatūros Rytų Europoje teritorija. Istorijos tėkmėje, po milenarinių utopinių vilčių sužlugimo, paprastai prasidėdavo nusivylimo ir skeptiškumo periodai. Tas pat atsitiko ir Rytų Europoje. Per pastaruosius kelis dešimtmečius daugumą antiutopinių literatūrinių veikalų Rytų Europoje sukūrė nusivylę autoriai, kadais tikėjusieji marksistine ar marksistine-leninistine utopija. Jų anti-utopiniai raštai, marksistiškai kalbant, yra „antitezė“, nukreipta prieš tokius ankstyvesnius utopinės ekstazės prasiveržimus, kaip, pavyzdžiui, Trockio Literatūra ir revoliucija. Kartais jie aprašo juodžiausią negatyviosios utopijos („distopijos“) dugną, kaip vengro Gyvula Illyes poemoje „Sakinys apie tironiją“. Kartais jie naudoja istoriją kaip šydą savo antiutopinėmis idėjomis – lenko Jerzy Andrzejewskio romanas Tamsa gaubia žemę paviršiuje vyksta Torkvemados Ispanijoje, bet tikrovėje aprašo Stalino laikus Lenkijoje. Arba, kaip vengro Tibor Dery romane, Ponas G. A. X šalyje, scena yra utopijos prieblanda, kurioje vyriausias veikėjas svyruoja tarp dviejų iškrypusių pasaulių. Visos tos knygos turi bendrą žymę – gilų pagiežos randą, kuris puošia suvedžiotųjų ir išduotųjų dvasinius veidus.
„Pasivaikščiojimo mėnesienoje“ autorius nepriklauso šiai grupei; jis nėra nusivylęs buvęs tikintysis. Jo aprašoma utopija yra vėlyva, pūvanti totalitarinė šalis, kur tikėjimas jau atvėsęs ir kur priespauda yra tapusi automatiška rutina. Todėl jis pasirinko sanatoriją, o ne koncentracijos stovyklą – įprastinį totalitarinės utopijos savo aukštumoje modelį – kaip dramos mikrokosmą. Ir tinkamiausia forma atvaizduoti pūvančiai utopijai, kaip Andrejus Siniavskis seniai pastebėjo, yra groteska.
Antiutopinė tradicija Rytų Europos kultūroje yra daug senesnė už Antrojo pasaulinio karo patirtį ir totalitarizmą. Rytų europiečiai savo atvirose pasienio šalyse kovojo už savo tautinę, kultūrinę, kalbinę egzistenciją. Jų tautinės tapatybės visad buvo pavojuje. Paprasta „normalybė“, tas nuobodus stovis, iš kurio šiandien tyčiojasi vakarų utopininkai, rytų europiečiams visad buvo tolima, beveik nepasiekiama utopija. Lenkų poetas Tadeusz Rozewicz turėjo tai omenyje, kai jis rašė, jog
senutė, vedanti
ožką už virvės,
yra reikalingesnė
ir daug brangesnė
už septynius pasaulio stebuklus.
Kai 1960-aisiais metais anarchistinis utopizmas pasiekė savo viršūnę Vakarų Europoje ir Amerikoje (Paradise Now!), rytų ir vidurio europiečiai, seni ir jauni, su panieka žiūrėjo į „neohegelinius žaidimus“. Utopinė retorika jiems priminė senąsias iliuzijas, kurios prisidėjo prie jų pačių tragedijos.
Šis nepasitikėjimas visa apimančiomis ideologijomis ir neva teologinėmis politinėmis filosofijomis ryškus ir „Pasivaikščiojime mėnesienoje“. Dramos veikėjai, ir autorius drauge su jais, nenori, kad žmonės būtų paversti į utopinius angelus. Kaip ir Rozewiczius, dramos autorius tesitiki prarastų esminių vertybių sugrįžimo.
Masyvių antiutopinių nuotaikų supama, Rytų Europoje tebeklykčioja utopinių nuotaikų liepsnelė. Ją saugo mažytės radikalų ir anarchistų grupelės, kurių nariai dažniausiai išsireiškia politiniais ir sociologiniais traktatais. Vienas iš nedaugelio rašytojų, šiek tiek pritariančių toms blyškioms viltims, yra vengras Gyorgy Konrad, Lankytojo ir Miesto statytojo autorius. Neseniai išspausdintame pasikalbėjime su Vakarų laikraščio korespondentu jis pranašavo, kad utopinis pažadas sugrįšiąs trimis pagrindiniais žingsniais (apie panašią triadą viduramžiuose kalbėjo vizionierius pranciškonas Gioachimo da Flora). Pasak Konrado, pirmoji stadija buvusi stalinistinė, antrajai, dabartinei, būdinga nedarni sąjunga tarp intelektualinių biurokratų ir žinovų; trečioji stadija pasireiškianti „labiau išsivysčiusiu, brandesnių socializmu“, „komunaliniais miestais“, „doroviniu pabudimu“ ir 1.1. Paklaustas, ar tai nėra „Utopija“, Konradas atsakė: „Taip, Utopija ir Programa“.
„Pasivaikščiojimo mėnesienoje“ autoriui visos tos viltys yra svetimos. Sprendžiant iš jo dramos turinio, utopinė terminologija jį tiktai suerzintų. Jo filosofinė pozicija daug artimesnė lenkų nepriklausomajam Leszekui Kolakowskiui, kuris rašė:
Pastovios moralinės vertybės, išvystytos ilgoje žmogaus raidoje, mums suteikia tikriausią paramą, kai tikrovė pareikalauja iš mūsų pasirinkimo, kuris, galutinėje išdavoje, yra moralinio pobūdžio.
Dramos autoriui viena tų „pastovių moralinių vertybių“ yra krikščionybė. Šiuo atžvilgiu, jo požiūris sutampa su daugumos Lietuvos samizdatinių leidinių ideologine pozicija. Į „Pasivaikščiojimą mėnesienoje“, galima žiūrėti, kaip į liūdną Oresto „išsilaisvinimo“ epilogą Sartre’o Musėse – „Jupiterio“ atmetimas nenuveda prie naujos laisvės, bet baigiasi pavergimu. Dramai baigiantis, vienas veikėjų meldžia dieviškosios pagalbos:
Viešpatie, kolei taip bus? Ar rūstausi amžiais?
Ar vis kaip ugnis degs tavo nuožmumas?
Meilės karaliau, sugrįžk, pamiršęs kaltybes.
Be tavo šviesos mes visiški skurdžiai.
Duona kasdienė – tulžis ir ašaros sūrios.
Prapuolė viltis be tavo malonės.
Viešpatie, meldžiam, pažvelk, apšviesk mūsų veidus.
Išvydę tave, išgelbėti būsim.
Bet tie jo žodžiai primena aidą aklinai uždaroje kameroje. Žlugusių utopijų metas sutampa su mitiškuoju Geležies Amžiumi, kai dievai palieka žmones vienus, ar su Adomo išvijimu iš rojaus. Bet pagoniškieji dievai žadėjo sugrįžt; krikščionybė pažadėjo Išganytoją. „Pasivaikščiojime mėnesienoje“ tesijaučia ilgesys, bet nėra nei pažado, nei vilties:
„Viešpatie... meilės karaliau... sugrįžk... išgelbėti būsim...“ – murma paskutiniuoju einantis vyriškis. Tačiau žodžius taria tik lūpos, o visas jis išsekęs ir abuojas.
Šios paskutiniosios scenos fone ataidi Tadeuszo Rozewicziaus žodžiai, kuris perspėjo, kad „Arkadijų nėra“:
Niekas pagimdo nieką
niekas išugdo nieką
niekas nieko nelaukia
niekas negraso
niekas neteisia
niekas neatleidžia.
„Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ neveda į laisvę: paaiškėja, kad veikėjų vaikščiota tik sanatorijos ribose. Anoniminiam vaidinimo autoriui vis dar nėra išėjimo iš Utopijos „baigminių ėjimų“.
Metmenys, Nr. 37, 1979.
Jono Jurašo režisuota pjesė ..Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, New York, 1978 m.