Pjesė gali atrodyti kiek neįprastos formos ir neįprasto turinio. Turinys diktavo formą.
Iškelti tam tikros dalies jaunimo antivisuomeniškus, net antižmogiškus veiksmus, užregistruoti vien faktus – tiktų daugiau laikraštiniam straipsniui arba kriminalinei kronikai.
Rašytojas, o juo labiau dramaturgas, spręsdamas sudėtingus gyvenimo konfliktus, ieškodamas žmonių santykiuose draminio objektyvumo, privalo apimti giliau ir plačiau, privalo parodyti žmogaus tiesą, atskleisti aistrų prigimtį, atrasti, kur tie prigimties takai, kuriais einama nuo žvėries iki žmogaus arba priešingai. Vaizduodamas šių dienų žmogų ir vengdamas tam tikro paviršutiniškumo, rašytojas turi paliesti labai įvairius veiksnius, įvairias įtakas, praeitį ir dabartį, tragiškas istorijos kryžkeles, naujas ateities koncepcijas. Praplečiant žmogaus dvasios judėjimo skalę ir veiksmo ribas, ne visada užtenka tos medžiagos, kurią duoda paprasta matomoji tikrovė. Kartais tenka pereiti į kitokį vaizduotės kuriamą pasaulį, į pasaką, poetinę išmonę.
Šios pjesės situacijos iš realių, vietomis net pabrėžtinai ryškių, kartais betarpiškai pereina į fantastines, alogiškas, gyvenimiškai nepateisinamas. Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos pateisinamos. Jos atskleidžia pirmųjų vidinį filosofinį tūrį, parodo tikrovės santykį su žmogaus trokštamu idealu.
Pagrindinis pjesės personažas Beatričė yra paprasta, tėvų palikta mergaitė ir tuo pat metu – fantazijos reiškinys, net sužvėrėjusių jaunuolių grožio ir gėrio idealas, kurį jie sunaikina. Sunaikinimas gėrio ir sunaikinimas etikos pagrindų yra galutinis žmogaus kritimas.
Aišku savaime, šitokių jaunuolių, kurie pjesėje parodyti, konkrečiame mūsų gyvenime nėra daug. Ir būtų nelogiška daryti kokias nors apibendrinančias išvadas. Taip pat būtų nelogiška iš meno kūrinio reikalauti gatavų gyvenimiškų receptų.
Ši pjesė 1967 m. pavasarį buvo pastatyta Panevėžio teatre; ten ji buvo pavadinta „Pražūtingas apsvaigimas“.
Juozas Grušas. Meilė, džiazas ir velnias 3 v. tragiška komedija. Vilnius: Vaga, 1967.
***
Rašyti apie jaunimą – tai bendrauti su jaunimu, gyventi jų idealais, susidurti su jų ydomis. Dramaturgui ypač brangus veržlus, aktyvus herojus, žmogus, kuris siekia ką nors nuveikti, realizuoti save. Dramaturgui reikia žmogaus valios, aistringumo, pozityvaus maištavimo. Ir visa tai pirmiausia randama tarp jaunimo. Dramoje gali būti vaizduojami įvairūs gyvenimo klausimai. Bet kad drama būtų veržli, veiksminga ir nauja, ji pati privalo turėti maištingą jaunuolio dvasią. Apie jaunimą reikia rašyti su didele meile ir dideliu atsakingumu.
Kritika man sako, kad aš niekada nebuvau toks piktas, kaip rašydamas „Pražūtingą apsvaigimą“. Taip, pykti galima. Bet negalima neapkęsti. Iš neapykantos nebuvo sukurtas nė vienas tikras meno kūrinys. Šio veikalo herojus aš mylėjau – ten sudėjau daug žmogiško skausmo, kuris leido dar labiau pasmerkti jų žiaurumą. Beatričė man buvo lyg saulė. Jos veiksmus stengiausi apgaubti taikiais šviesos spinduliais, kuriais prasiveržė nemirtingas žmogaus gerumas. Rašydamas jaučiau, kad trys pusiau sužvėrėję jaunuoliai myli Beatričę. Ir aš leidau jiems tai daryti. Tai buvo jų dar išlikusios žmogiškos vertės pradas. Sunaikindami aktyvųjį gėrį – Beatričę, jie galutinai moraliai sunaikina save. Tai jų tragizmo esmė.
Klausiat, kokį poveikį turi jaunimui pjesė, kurioje nemaža blogų pavyzdžių? Manau, kad menas turi vengti didaktikos. Nuo didaktikos bėgama. Menas turi organizuoti jausmų ir valios jėgas, nagrinėti žmogaus problematiką. Jis turi padėti atrinkti tikrąsias vertybes ir neparklupti tarp tūkstančio tiesų. Žmogiškųjų papročių liberalizmo laikotarpiu jo pareiga padėti mums suprasti, kada prasideda agresija prieš patį save ir visuomenę. Tikiu, kad menas, teigdamas žmogaus dvasios žavesį, nejučiomis padeda susidaryti ir pasaulėžiūrinę sistemą.
Ar galvoju apie teatrą dabar? Taip. Vėl rašau pjesę, tartum „Pražūtingo apsvaigimo“ tąsą. Joje noriu pavaizduoti teigiamą herojų, kovojantį su neigiamais reiškiniais, degantį visuomeniniais idealais...
Jaunimas ir teatras. Tiesa, 1968 m. gruodžio 8 d.
Juozas Grušas, 1972 m.