Šiemet, gruodžio 23 d., sukanka 75 metai nuo žymaus XX a. pradžios lietuvių švietėjo, kunigo, pedagogo, visuomenės veikėjo, poeto Motiejaus Gustaičio mirties. Mokydamas, veikdamas tautos labui sunkiomis carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos ir Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis, jis brendo kaip iškili asmenybė, tautinės savimonės ir dvasingumo puoselėtojas. M. Gustaitis gerai įsisąmonino lietuvių tautos politinius, kultūrinius siekius, jiems pritarė, daug jėgų atidavė kviesdamas tautą šviestis, mokytis, pats kurį laiką buvo mokyklų globėju ir vadovu.
Apie M. Gustaitį daugiausia rašyta kaip apie poetą ir, beje, užsienio lietuvių spaudoje (A. Merkelis. 1947; P. Naujokaitis, 1947, 1975; F. Bartkus, 1952; P. Dambrauskas, 1957: V. Mykolaitis-Putinas, 1957; Tyruolis, 1952) (1). Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) apie jį kaip pedagogą rašė K. Berulis, 1936; E. Lastas, 1928; J. Staugaitis, 1936. (2) M. Gustaitis minimas Tarybų Lietuvoje išleistose enciklopedijose (1978, 1986), akademinėje ..Lietuvių literatūros istorijoje“, II d. (1979). (3) Organizacinę kunigo veiklą „Žiburio“ draugijoje aprašė V. Pukienė (1994), VI. Pupšys (1995) – jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. (4)
Šio straipsnio autorė tyrimo objektu pasirinko mažai tirtas pedagogines švietėjo pažiūras, išryškėjusias knygoje „Amerikos mokykla“, kitose publikacijose, praktinėje veikloje.
Tyrimo tikslas – apibūdinti M. Gustaičio asmenybę formavusius veiksnius ir išryškinti, susisteminti bei įvertinti pedagogines pažiūras.
Kilmė, kelias į šviesą, veikla tautos pažangai
Motiejus Gustaitis gimė 1870 m. vasario 27 d. Pajėsio kaime, Garliavos valsčiuje. Augo Panemunės valsčiuje, Rokuose, kur tėvai turėjo ūkį.
Savo kilmę siejo su Gudija, Berezina: jo senelis, pabėgęs iš ten nuo baudžiavos, apsigyveno Lietuvoje ir sulietuvėjo. Tai liudija eilėmis, rašytomis 1921 m.:
Juk ties Berezina sriauna
Senolių buvo gimtinė,
Kuriuos Gustov’ais praminė
Gamta gėrybių kupina. (5)
Autobiografinių momentų randame ir šiame aštuoneilyje:
Ei Mūza. ką sakyt turiu:
Ar kad išaušo man diena
Pajėsyje ties Šlapekšna
Septyniasdešimt – vasariu?
Ar jogiai tėviškė Rokai,
Kur tarpe brolių, seserų,
Globoj gimdytojų gerų
Aš augau dingo visiškai? (6)
Pradžios mokyklą baigė Panemunėje, gimnaziją lankė Marijampolėje (1881-1886). Baigęs penkias jos klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1893 m. įšventintas kunigu dirbo vikaru Marijampolės parapijoje. Susitaupęs pinigų, išvyko studijuoti į užsienio universitetus: Regensburge lankė bažnytinės muzikos mokyklą, Romoje studijavo kanonų teisę Jėzuitų ir šv. Apolinaro universitetuose. Šveicarijoje, Fribūre, apgynė disertaciją „Orientalizmas A. Mickevičiaus kūryboje“. Jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
Į Lietuvą M. Gustaitis grįžo 1904 m. Buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu, dėstė tikybą lietuviškai. Drauge su mokytoju P. Kriaučiūnu žadino ir stiprino mokinių lietuvybės jausmą: pasiūlydavo jiems skaityti knygų iš savo bibliotekos lietuvių kalba, suorganizavo mokinių chorą (jam vadovavo aušrininkas poetas T. Žičkus-Linkis) (7).
Paisydama lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo organizatorių ir dalyvių reikalavimų, o taip pat išgąsdinta 1905-1907 m. revoliucijos įvykių, caro valdžia ir Lietuvai padarė kai kurių nuolaidų švietimo organizavimo ir gimtosios kalbos vartojimo klausimais, leido legaliai steigtis ir funkcionuoti lietuviškoms draugijoms. Viena iš jų — 1906 m. pradėjusi veikti „Žiburio“ draugija, kurios steigėjas – busimasis vyskupas J. Staugaitis. Steigiamasis susirinkimas įvyko sausio 6 d. Draugijos vadovu J. Staugaičiui teko dirbti neilgai, nes spalio 3 d. išvyko dirbti į Lekėčius, todėl ilgamečiu pirmininku tapo M. Gustaitis. Vertindamas „Žiburio“ narių veiklą ir jos reikšmę puoselėjant lietuvybę vėliau, beveik po 30 metų, vyskupas J. Staugaitis rašė: „Žymus buvo, be abejonės, lietuvybės šulas ir kun. Motiejus Gustaitis, gimnazijos kapelionas. Bet jis, kaip žinome, buvo poetas. O poetai į praktikos vadus netinka. Todėl ir Gustaitis vadas nebuvo“. (8)
„Žiburio“ draugija, kaip ir kitos draugijos („Saulės“, „Ryto“), steigė pradžios mokyklas. Prie „Žiburio“ mokyklų veikė 5 vakariniai kursai jaunimui ir suaugusiems (Marijampolėje, Seirijuose, Seinuose, Vilkaviškyje, Punske). Didis draugijos aktyvistų nuopelnas tas, jog 1907 m. Marijampolėje jie įsteigė nepilną mergaičių vidurinę mokyklą (progimnaziją), kuri pradėjo veikti tų pačių metų rugsėjo 22 d. (9) Tapęs šios gimnazijos globėju ir vadovu, M. Gustaitis rūpinosi mokymo reikalais. Ūkio ir finansinius klausimus tvarkė kun. A. Uogintas. (10)
Mergaičių progimnazija ir internatas įsikūrė dviejuose nuomojamuose namuose. Mokinių mokymosi ir gyvenimo sąlygos buvo sunkios, nes mokykla išsilaikė tik iš mokesčių už mokslą ir iš visuomenės aukų. Esant nedidelėms aukoms, materialinė mokyklos bazė priklausė nuo mokinių skaičiaus ir klasės: atidarius progimnaziją parengiamosios klasės mokinės mokėjo 15 rublių, I kl. – 35 rublius, II kl. – 40 rublių. Už gyvenime internate – 135 rublius. (11)
M. Gustaitis, kaip ir kiti šviesuoliai, gerai suprato, kad švietimas – tautos gyvenimo pažangos sąlyga, todėl rūpinosi mokyklos išlaikymu ir stengėsi, kad progimnazija pritrauktų kuo daugiau mergaičių. Tuo tikslu jis 1910 m. parašė „Marijampolės lietuvaičių atsišaukimą į visuomenę“. (12) Jame kvietė lietuvių šeimas pasinaudoti mokyklos teikiamomis auklėjimo ir lavinimo galimybėmis ir siųsti mergaites į progimnaziją.
Kaip mokyklos globėjui, M. Gustaičiui rūpėjo, kad joje dirbtų autoritetingi mokytojai. Tam tikslui 1908 m. kreipėsi į tuo metu Vilniuje gyvenančią rašytoją, pedagogę M. Pečkauskaitę, prieš tai kurį laiką studijavusią Šveicarijoje, gerai susipažinusią su naujausia Vakarų Europos pedagogine mintimi, kvietė ją vadovauti progimnazijai. Tik po metų į Marijampolę atvykusi M. Pečkauskaitė tikrai prisidėjo prie progimnazijos autoriteto visuomenėje stiprinimo. Joje dėstė lietuvių kalbą, literatūros istoriją, vadovavo internatui, vedė auklėjimo valandėles, disputus, diegė į ugdymo praktiką naujausias pedagogines idėjas (demokratinio valdymo, savianalizės, teigiamų pedagoginių santykių). Neatsitiktinai atsišaukime į visuomenę M. Gustaitis pažymėjo, kad progimnazijoje taikoma V. F. Fersterio pedagoginė sistema, puoselėjamos ir stiprinamos teigiamos moralinės mergaičių savybės. (13)
M. Gustaitis drauge su „žiburio“ draugijos aktyvistais turėjo tikslą pertvarkyti progimnaziją į gimnaziją. Tuo tikslu du kartus – 1908 ir 1910 m. – nusiuntė prašymus Varšuvos švietimo apygardos globėjui. Prašymas nebuvo patenkintas. Tai lėmė susiklosčiusios politinės aplinkybės: po 1905-1907 m. revoliucinių įvykių Rusijoje įsigalėjo reakcija ir visos iniciatyvos švietimo klausimais buvo slopinamos. Be to, likviduojamos net tos teisės, kurias caro valdžia buvo anksčiau suteikusi. Tai, be kitų, liudija ir tas faktas, jog į M. Gustaičio raštus švietimo apygardos globėjas atsakė pateikdamas sąlygą visus dalykus pageidaujamoje reformuoti progimnazijoje dėstvti rusų kalba. (14)
Nepaisant sunkių progimnazijos egzistavimo ir mokymosi joje sąlygų, mokinių skaičius augo, mokyklos autoritetas stiprėjo. M. Gustaitis su kitais pedagogų kolektyvo nariais pasiryžo spręsti mokyklos patalpų ir bendrabučio klausimą, pastatyti „savus namus“. Tuo tikslu 1914 m. išvyko į Ameriką rinkti aukų. Iš Amerikos grįžo prieš pat pirmą pasaulinį karą. (15) Nors, kaip nurodyta to meto spaudoje, Marijampolėje, gražioje vietoje, buvo nupirktas žemės plotas „saviems namams“, jų statybą sutrukdė prasidėjęs karas.
Per pirmąjį pasaulinį karą M. Gustaitis drauge su „Žiburio“ progimnazija pasitraukė į Jaroslavlį. Į Lietuvą grįžo tik po karo. 1918 m. buvo paskirtas Seinų gimnazijos direktoriumi. Tačiau 1920 m. lenkams užėmus Seinus, gimnazija įsisteigė Lazdijuose. Dirbdamas šios gimnazijos direktoriumi buvo kviečiamas skaityti literatūros paskaitų į Lietuvos universitetą tačiau kvietimo atsisakė, matyt, nenorėdamas palikti gimnazijos, kuriai vadovavo iki pat mirties, 1927 metų. (16)
Visa savo veikla M. Gustaitis stengėsi puoselėti lietuviškumą. Vadovaudamas „Žiburio“ draugijai prisidėjo prie lietuviškų vakarų, kurių metu buvo vaidinami spektakliai, dainuojamos dainos, deklamuojamos eilės, organizavimo. „Žiburio“ draugija apskritai lyginant su kitomis draugijomis teatro mėgėjų srityje veikė ypač aktyviai. „Žiburio“ Marijampolės teatro mėgėjai pastatė A. Fromo-Gužučio dramą „Ponas ir mužikai“, P. Bajardo komediją „Svarbi priežastis“, J. Griniaus „Genovaitę“, M. Petrausko operą „Birutė“. Seinų artistai-mėgėjai suvaidino J. Žemaitės komediją „Trys mylimos“, J. Tumo-Vaižganto komediją ..Nepadėjus nėr ko kasti“, V. Pilesio dramą „Šventoji Agnietė“, A. Čechovo „Mešką“, J. Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Velnias spąstuose“, A. Fromo-Gužučio „Ponas ir mužikai“. (17)
Šia veikla M. Gustaitis prisidėjo prie lietuviškumo puoselėjimo, tautinės sąmonės stiprinimo, tautos kultūrinimo.
Motiejus Gustaitis įnešė nemažą indėlį į lietuvių literatūrą. Jis laikomas simbolistinės poezijos pradininku. Būdingi poezijos motyvai – visatos harmonija, amžinas grožis, vienatvė, patriotizmas. Išleido rinkinius: „Tėvynės ašaros“ (1914), „Tėvynės ašaros. Erškėčių taku“ (1916), „Sielos akordai“ (1917). „Varpeliai“ (1925), poemą „Meilė“ (1914), simbolistinę oratoriją „Aureolė“ (1914). M. Gustaitis buvo ir vertėjas. Išvertė lenkų rašytojų kūrinius: A. Mickevičiaus „Krymo sonetus“ (1909), „Vėlines“, 2 d. (1926), J. Slovackio „Ankelį“ (1923), A. Novrockio „Lietuvos krikštą“ (1927). Išvertė antikinės literatūros, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrinių. Parašė monografijas apie A. Tatarę (1913), P. Kriaučiūną (1926). J. Basanavičių (1923), pedagoginio turinio veikalą „Amerikos mokykla“ (1919), Stilistikos vadovėlį mokykloms (1923, II leid. 1927). (18)
Pedagoginės Motiejaus Gustaičio pažiūros
Jos formavosi praktinėje kunigo-auklėtojo-pedagogo veikloje ir studijuojant užsienio pedagoginę literatūrą, susipažįstant su mokyklų patirtimi.
Kai kurios pažiūros į ugdymą atsiskleidžia Motiejaus Gustaičio rašytame „Marijampolės lietuvaičių progimnazijos atsišaukime į visuomenę“ (1910). Šiame kreipimesi į visuomenę išryškintas ir mergaičių progimnazijos tikslas, paskirtis. Jame tautos švietėjas prisimena sunkius lietuvių tautos gyvenimo momentus spaudos draudimo metais: „Neseniai dar buvo laikas, kada nekalčiausią lietuvišką knygą, tą brangiausią prigimtą žodį, rausėme į žemę, kaipo kokį užgintą vaisių, aršiau – kaip kokį nuodingą kirminą, ir vargas tam, kurisai jį palytėjo, kurisai drįso savaip manyti ir veikti. Tuomet apie lietuvišką mokyklą, apie susirinkimus ir draugijas nebuvo ko ir kalbėti. Rodėsi dangus, tolydžio švininiais debesimis apsiniaukęs, sugniuždys mus visus arba griausmas išvaikys po šiaurės plotus, kaip išvaikė šimtus kitų mūsų brolių“ (19).
Kunigą-žmogų, kaip ir kitus tautiečius, ypač šviesesnius, išsilavinusius, neramino sunki dvasinė, politinė lietuvių tautos būklė, tebeslopinama tautinė savimonė, gimtojo žodžio varžymai. Tačiau vykstant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, jau caro valdžiai padarius kai kurias nuolaidas švietimo srityje, M. Gustaitis puoselėjo tautos geresnės ateities viltis ir jas siejo su jaunimu, jo lavinimusi, šviesėjimu. Ugdymo tikslą suprato kaip imanentinį tikslą, harmoningą visų galių ugdymą, kvietė lietuvius bendrai su mokykla siekti šio tikslo: „Išauklėkime ją (jaunuomenę – aut. pasl. O. T.) sveiką kūnu, protu ir dvasia, o išgis Lietuva“ (20).
Auklėjimą, švietimą M. Gustaitis pripažino didele, galinga jėga, galinčia ir griauti, ir kurti, statyti. Auklėjimas turįs ypač rūpėti visiems žmonėms, visiems luomams ir visoms tautoms. Vaikų lavinimo ir auklėjimo tikslų nesuvokiančiuosius M. Gustaitis linkęs laikyti net pasigailėjimo nevertais.
Mokyklos funkcijas vertindamas tautos gyvenimo, jos kultūrėjimo tikslų kontekste, progimnazijos globėjas ypač teigė dorinimo uždavinį, o dorinimą siejo su religiniu auklėjimu, nes prie doros ugdymo prisideda religija ir tikėjimas: „Jeigu visur, tai juo labiau religija reikalinga mokykloje ir auklėtnamyjc. Ji tenai, kur perdėtinis (auklėtinis – aut. past. O. T.) nemato ir veikti negali, visados šviečia it amžina lempa ir apsaugoja nuo daugybės paklydimų. Prašalinus gi ją, mokykla pavirstų į kareivių lagerį, kur reiktų vien baime užlaikyti tvarką. Ten jau nebebūtų ribos tarp didžiausios sauvalės ir smarkiausios prievartos“ (21).
Tautai skirtame kreipimesi M. Gustaitis nurodė ir socialinės visuomenės poreikius atitinkantį mokyklos uždavinį – parengti gyvenimui tautiškai susipratusius, sveikos dvasios, pasirengusius grumtis gyvenime už savo būvį, vieningus tautos bendruomenės narius. Progimnazijos tikslas – mokyti, lavinti, auklėti.
Šiame dokumente M. Gustaitis sutelkia dėmesį į istorijos bėgyje visuose kraštuose aktualią moters, mergaitės teisės šviestis problemą. Vaikų švietimu besirūpiną tėvai visada pirmenybę skirdavo berniukų mokymui ir dėdavo viltis juos būsiant kunigais, advokatais, gydytojais. Mergaitėms, ir ypač gabioms, ir didžiausią norą turinčioms mokytis, visada skirtas vienintelis kelias – ištekėti ir duoti piniginę dalį bei kraitį. (22)
M. Gustaitis – vienas pirmųjų Lietuvos šviesuolių, kėlęs mergaičių teisės ugdytis problemą, savo nuostatas grindė ypatingais moters sugebėjimais daryti įtaką žmogaus auklėjimuisi, lemti vienokią ar kitokią žmonijos ateitį. Nuo moters priklauso:
– šeimos stiprumas;
– geri vaikų įpročiai ir doras charakteris;
– gyvenimo namuose laimė ir sėkmė;
– teigiami giminės narių santykiai.
Kita vertus, mergaičių mokymosi, tobulinimosi reikšmę siejo su XX a. pradžios dar okupuotos Lietuvos atgimstančia žmonių sąmone, didėjančiu savo vertės pajautimu. pastangomis išsivaduoti iš žeminimo, o taip pat su pasaulyje plintančiu moterų emancipacijos reiškiniu. Kunigo teigimu, moteris – beteisiškiausią pasaulyje būtybė: „Kieno gi šiandien asmens teisės yra labiau mindžiojamos ir labiau įstatymais apsaugotos, jei ne mūsų moterų. Jos atstumtos nuo viešo gyvenimo, jų šeimyniškas būvis, dažnai vyrų sauvale susiaurintas, tebeplaukia ašarų upeliu... Visame pasaulyje subruzdo moterys ginti savo teises, atgauti lygybę. Nejaugi laukia stebuklų, tikėdamosi, kad be mokslo, be pasišventimo įgis tai. už ką kiti, ilgai kariaudami, kraują lieja, šviečiasi ir veikia?“ (23)
Mergaičių mokymąsi Marijampolės mergaičių progimnazijoje M. Gustaitis siejo ir su privačių lietuviškų mokyklų, kurias steigė Lietuvoje, be „Žiburio“, ir kitos visuomeninės draugijos, plėtra bei jose reikalingais vietinės kilmės mokytojais: įsigijusios išsilavinimą, vėliau mokytojų teises, mergaitės dirbtų mokytojomis, neužleistų vietos svetimiesiems, nemokantiems mūsų kalbos, nepažįstantiems mūsų dvasios ir nežinantiems prigimtinių poreikių bei tikslų.
Kreipimosi į tautą paskirtis – atkreipti lietuvių dėmesį, kad tėvai nepasinaudoja galimybe leisti savo dukras į progimnaziją, kurioje dirba dešimt mokytojų, veikia keturios klasės, o jose mokosi tik po keliolika mergaičių. Tokios sudėties mokytojų kontingentas galėtų mokyti apie 200 mokinių.
M. Gustaitis tiesiogiai ragina lietuvius pasinaudoti progimnazijos teikiamomis galimybėmis ir siųsti į ją mergaites mokytis: „Susipraskime sykį, tautiečiai, bent prieky didelės apšvietos dalykuose reformos, kuri mūsų laukia. Juk nuo to priguli tautos ateitis. Meskime šalin mokslo dalykuose partinius ginčus, privatiškus nesusipratimus, neskaldykime silpnų spėkų <...>. Mažas mokinių skaičius kenkia mokyklai net valdžios akyse.“ (24)
Savo raginimą kunigas pastiprina rezultatais apie ugdymo progimnazijoje kokybę:
– mokymo turinys ir kryptis tautiška, todėl atitinka mokinių prigimtį;
– mokoma lietuvių kalbos (4-5 sav. valandos) ir istorijos – labai reikšmingų dalykų;
– mokiniams tenka mokytis daug ir intensyviai;
– mokykloje mokosi vieno tikėjimo, t.y. katalikų tikėjimo, mergaitės, todėl lengviau jas auklėti ir doriniu požiūriu;
– taikoma vokiečių pedagogo F. V. Fersterio auklėjimo sistema: vadovaujamasi demokratizmo principu, puoselėjamos teigiamos mokinių savybės, ryškinamos ir stiprinarnos; atsisakyta prievartos, praktikuojami teigiami paskatinimai: įtikinimai, paraginimai.
Tenka pripažinti, kad M. Gustaitis kaip niekas kitas iki jo aktyvino lietuviškas šeimas rūpintis mergaičių švietimu, mokymu ir auklėjimu: „<...> Tautiečiai – tėvai, kas norite savo dukteris išlavinti geromis lietuvaitėmis, tvirtomis katalikėmis, siųskite jas į šitą savą įstaigą. Po metų, kitų nepažinsite savo vaikų, taip jos pasikeis, augdamos ne tik kūniškai, bet vienkart doriškai ir protiškai. <...> Tik apšvieta ir dorybė gali nutiesti kelią į šviesesnę ateitį: tik tuomet jūsų dukterys taps naudingesnės ne tik sau ir šeimynai, bet ir platesnei visuomenei, kuri atgimstančiam tėvynės laike taip labai reikalauja švietėjų. Nejaugi mes savo dukterims pavydėsime lengvesnio gyvenimo?“ (25)
Taigi M. Gustaitis oficialiame kreipimesi į lietuvius atsiskleidžia kaip
– tautos šauklys į šviesą, mokslą, laisvę;
– moters vertės ir jos teisių ugdytis ryškintojas ir gynėjas;
– visaverčio žmogaus ugdymo šalininkas.
Dirbdamas mokykloje M. Gustaitis reiškėsi kaip sumanus, stipraus vidinio nusiteikimo dirbti ugdytojo darbą, kūrybiškas, autoritetingas, teisingas, kvalifikuotas auklėtojas.
Bendradarbiai iš Lazdijų gimnazijos jį prisiminė kaip visada geros nuotaikos, aktyvų, mokinius aktyvinantį ir darbo meilę sugebantį palaikyti mokytoją, kuris mokėjo derintis prie jaunatviškos mokinių prigimties. žadino ją. Dėstydamas taikė veiklos principą ir todėl mokiniai buvo patenkinti jo pamokomis. (26)
Jo autoritetą lėmė teigiami ir lygūs santykiai su mokiniais, kurių nefavorizavo, brangino kiekvieną ir gynė jo teises nuo įžeidėjų. (27) Autoritetą pelnė savo žodžių ir veiksmų darna.
M. Gustaitis kėlė mokyklos ir šeimos kaip ugdymo veiksnių bendradarbiavimo idėją, siekiant bendro tikslo – išlavinti vaiko protą, suteikti žinių, užgrūdinti valią, išlavinti būdą ir taip parengti gyvenimui. Ši jo pozicija išryškėja „Prakalboje Marijampolės progimnazijos aktui 1913 m. sausio 30 d.“ (28) Realiame gyvenime, kai jau II dešimtmečio pradžioje krašte buvo įsteigta daugiau privačių lietuviškų mokyklų, to ryšio dar nebuvo: („<...> greituoju statomas namas retai statoma iš sausos medžiagos, dėl to nenuostabu, jei kartais šen ten plyšta ar bent kiek pasvyra. Toksai namas paprastai sparų reikalingas.“ (29) Tačiau M. Gustaitis labai konkrečiai motyvavo savo poziciją: „Kadangi tėvų ir mokyklos vardas vaiko akivaizdoje yra iš pat prigimties apvilktas kokia tai nepaprasta autoriteto aureole, o tas autoritetas yra labai svarbus auklėjimo veiksnys, tai mokykla ir šeimyna, rūpindamos vaiko lavinimu, privalo itin saugoti vienas kito rimtybę. O ją geriausia bendrąja apsaugos sutartim. Ir priešingai, šių dviejų elementų atskyrimas ir jų suskirstymas gali sukelti tiktai nepasitikėjimą vieno kitu ir suskaldyti auklėjimo jėgas.“ (30) Mokykla ir šeima privalo bendrauti dėl šių priežasčių:
– mokyklos veikla sėkmingesnė, mokytojai įgyja daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo, jeigu visuomenė pataria, atkreipia dėmesį į ugdymo dalykus, pritaria, remia;
– mokykla ir šeima, suvokdamos, kad vaikų ugdymas yra bendras tikslas, drauge prisiima ir priedermes rūpintis mokyklos reikalais ir pažanga;
– mokyklai, atliekančiai ugdomąjį darbą, turi talkinti šeima visais klausimais: pirmiausia – pavyzdžiu, tik derinant abiejų veiksnių veiksmus, galima pasiekti norimų rezultatų.
Kunigas-auklėtojas mokiniams ir mokytojams darė didelį įspūdį savo asmenybe. Mokytojas E. Lastas. dirbęs su M. Gustaičiu, po jo mirties rašė: „Jo asmenyje besimokanti jaunuomenė nustojo tėvo pedagogo. Motiejus – tiesos, teisingumo, meilės, pasiaukojimo mokytojas, tikras pedagogas– kūrėjas. <...> Bendradarbiaudamas su mokiniais moko jaunuomenę ištvermės, darbo meilės, o tuo pat ruošia gyvenimui dorus, budrius ir sugebančius piliečius, šviesos skleidėjus. Ir jau šiandien pradeda reikštis jo metodingai išmokslintų auklėtojų iniciatyva, kurią jis ugdė savo galinga, gilia, nenugalima dvasia, poetiška kūrybine galia, savo inteligencija, giliu pasišventimu meno ir mokslo darbams, taktu ir doru, gražiu gyvenimu. niekad neklumpančiu prie žemės bei pasaulio audrų kliūtis, pinkles – jis žengė su pergalės vėliava prie to, kas kilnu, gražu. dora, šventa bei aukšta, amžina, vesdamas paskui save vis daugiau augančių darbui žmonių“. (31)
Taigi M. Gustaitis buvo kompetentingas pedagogas ir kreipė dėmesį į kertines ugdymo problemas:
– aiškino tautiečiams šviesos, mokslo reikšmę ir galią;
– skleidė imanentinio ugdymo tikslo idėją;
– kėlė moters teisės šviestis, lavintis prigimtinės teisės problemą ir uždavinį ją realizuoti:
– akcentavo mokyklos, visuomenės ir šeimos sąveikos idėją;
– pats buvo didelės ugdomosios kompetencijos, inteligencijos, vidinės ir išorinės kultūros žmogus, autoritetingas auklėtojas.
Kitos pedagoginės pažiūros iš dalies atsispindi jo knygoje „Amerikos mokykla“ (19I9). (32)
M. Gustaitis apibūdina savo refleksijas, patirtas apsilankius vienuose Čikagos suaugusiųjų kursuose (1914 m. spalio 30 d.), šie kursai – tai vakarinio mokymo forma, kuri taikoma po darbo, vakare, pradedant 7-a ir 8-a val. Šiuos kursus lanko imigrantų šeimos ir mokosi dviejų pagrindinių dalykų: anglų kalbos bei pilietybės teisių. Žemesniajame ir aukštesniajame kurse, apsilankius kunigui, buvo po 30-40 įvairių tautybių žmonių, iš kurių – apie pusę lietuvių. M. Gustaitis ypač teigiamai ir su didele pagarba atsiliepia apie lietuvių išeivių sugebėjimą pasinaudoti gyvenimo aplinkybių suteikta proga mokytis.
M. Gustaitis, kaip liudija jo knygos turinys, palaiko nuolatinio mokymosi idėją, prisimena, jo žodžiais, kilniausius Europos vyrus, per visą savo amžių nesiliovusius mokytis. Vienas iš jų – Adomas Mickevičius, 1988 m. atsidūręs Konstantinopolyje, likus dviem savaitėms iki mirties, mokėsi turkų kalbos. Šv. I. Lojolą, turėdamas 33 metus, sėdo su vaikais į mokyklinį suolą mokytis lotynų kalbos ir nenustojo pasiryžimo, kol baigė Sorbonos universitetą. Istorija žino daug panašiai mokslo siekusių asmenybių.
Paminėtini ir kiti M. Gustaitį sudominę Amerikos žmonių gyvenimo ir švietimo momentai. Visų pirma tai, kad šioje šalyje nevaržoma spauda, jos leidyba. Skaityti spaudą – amerikiečio poreikis. Savąją spaudą turi ir lietuviai (jaunimas – „Vytį“, mokiniai – „Moksleivį“). Lietuvoje leidžiamą spaudą poetas vertina palankiau: dalykiškesnis jos turinys ir estetiškesnė išvaizda. Tai sieja su senojo žemyno – Europos – kultūra ir tradicijomis.
Valstybinėje pradžios mokykloje M. Gustaičio dėmesį patraukė šie ugdymo momentai:
– mokyklose, be teikiamų rašto pagrindų, lavinama mokinių kalba. Jie supažindinami su šalies įstatymais, piliečių priedermėmis. Mokykla išleidžia gyvenimui parengtą žmogų;
– pamokos mokykloje pradedamos muzika; vieni mokiniai groja smuiku, kiti – pianinu, treti – dar kitais muzikos instrumentais;
– mokinių bendruomenėje vyrauja mokymo forma, kuri šeimos narių santykiai ir dvasia: čia svetima prievarta, mokinių dvasia neprislėgta, džiaugsmu spindi mokinių akys. drauge – rimtis, pasitenkinimas. Mokytojai su mokiniais bendrauja tikrai išmintingai. įkvepia jauniems žmonėms drąsos, todėl šie jaučia savo vertę, išgyvena prigimties trokštamą moralinę lygybę, jaučiasi dvasiškai laisvi;
– Amerikoje daugiau mokytojų moterų negu vyrų. Jos, nepaisant, kad jų darbas apmokamas pigiau, sudaro du trečdalius visų mokytojų.
Ypač M. Gustaičio dėmesį patraukė integravimosi į Amerikos gyvenimą reiškinys. tos priemonės, kurios, kunigo žodžiais, slopina tautiškumą. Šiam reiškiniui būdinga, jog tautiškumas slopinamas ne prievarta, bet natūraliai, kultūriniais renginiais ir priemonėmis, teikiamomis nemokamai ir lengvai prieinamomis. Tarp jų – įvairios įstaigos su moderniomis salėmis, skaityklomis, knygynais siūlo įvairių pramogų, sporto renginių, vaidinimų, spektaklių religijos, gamtos, istorijos temomis. „Tenai kvėpuoja atmosfera, kuri pamažėle apima tavo sielą, apmigdo tavyje lietuvį ir žadina, kursto kažkokį kosmopolitą, kuriam laisvės rojus glosto gėlių takus. Tik pasigauk anglų kalbos, tuoj rieškučiomis semiesi linksmybių, bet drauge ir ištautėjimo pavojaus, nes pagunda veik ims kugždėti – ten tėvynė, kur gerai“. (33)
Iš visų „amerikonizmo“ priemonių veiksmingiausia M. Gustaitis laiko valstybinę mokyklą: ji tokių minčių sukelia ne tik išoriniu savo gyvenimu, bet ir vidaus. Autorių stebina mokykloje įsigalėjęs paprotys, jog mokiniai neatsistoja nei įėjus svečiui, nei atsakinėdami. M. Gustaitis tai vertina iš dorinių pozicijų: atsistoti – būtinas įgimto mandagumo gerbti vyresniuosius jausmo raiškos ženklas.
Į Amerikos gyvenimą vaiką integruojančiomis priemonėmis M. Gustaitis laiko ugdomuosius mokyklos renginius, kurių tikslas – mokymą sieti su gyvenimu: mokiniai pavasarį dirba daržuose, soduose, gėlynuose ir už tai gauna ne tik materialinių, bet ir dvasinių paskatinimų. Mokiniai materialiai „įeina“ į Amerikos gyvenimo dvasią dalyvaudami valstybinės mokyklos šventėse. Švenčių mokyklose rengiama daug: spalio 22 d. – obuolių diena, ketvirtadienis prieš adventą – padėkos diena, apykalėdyje – Santė Claus’o (sutrumpintas šv. Mikalojaus vardas) diena, kurios renginių turinys mokinius ypač patraukia. Šią dieną statomi spektakliai, lankosi pats Santa Clausas (šv. Mikalojus) ne tik mokykloje, bet ateina ir į namus, ypač Kūčių naktį. Kai visi vaikai suminga, atneša jiems dovanėlių, mokymosi priemonių, išskyrus maistą.
Pakankamai išsamiai charakterizavęs renginius, M. Gustaitis daro vienareikšmę išvadą, jog šie renginiai turi didelę galią, daro milžinišką įspūdį kitataučiams, natūraliai integruoja į Amerikos gyvenimą, silpnina tautinę savimonę. „Tos tie vietos impročiai – vis tai vinys, kalte kalančios jauną vaiko sielą prie tenykščio gyvenimo. Vargu kokia šalis suvoks taip ištautinti ateitį, kaip Jungtinė Valstybė savo „grynorių“, apsiausdama jį visokeriopais kultūros voratinkliais. Ir tai padarys nejučiomis pamaži, bet nuosekliai savaime, paties tavo valia. Kad tai Amerika kuo nors varžytų tautybių, veikimo ar žodžio laisvę, tad iššauktų pasipriešinimą, reakciją. Ale ta saldžioji liuosybė – tai medus, kurin musės pačios lekia ir limpa.“ (34)
Rūpimu tautinės savimonės išlaikymo ir auklėjamuoju požiūriu M. Gustaitis vertina ir vaikų gyvenimą darželiuose. Šiose ugdymo institucijose įžvelgia daug pažangių dalykų: taikomas vaizdumo principas, su gyvąja ir negyvąja gamta vaikai supažindinami panaudojant eksponatus. Vaikai daug veikia: lipdo, piešia, kepa. Taigi amerikiečiai stengiasi derintis prie vaikų amžiaus savybių ir jų prigimtinių poreikių („ugdymą jei ne paskubinti, tai bent palaikyti“). Tuo tarpu, M. Gustaičio nuomone, lietuviai, ugdydami vaikus, linkę vėluoti, o vaikai mūsų krašte vengia mokyklos. Pagrindinės šių tendencijų priežastys – menkai mūsų krašte išmanoma vaiko psichologija, todėl prie jos nesiderinama ir taikomi netinkami metodai, kurie atstumia vaiką nuo knygos ir nuo mokyklos.
Vertindamas vaikų gyvenimą Amerikos darželiuose tautiškumo aspektu, švietėjas ji laiko tarsi „sielos koštuvu“ – niekada Lietuvos nematę vaikai niekada jos nepamils.
M. Gustaitis išryškina amerikiečių bruožą – praktiškumą. Realiam gyvenimui rengiami ir mokiniai. Tam tikslui dėstomi gamtos mokslai, buhalteriniai dalykai. Mokykloje mokoma to, su kuo gyvenime teks susidurti praktiškai.
Amerikiečių bruožas – pagarba mokslui. Bemoksliui uždarytas kelias į aukštesnes vietas, tad šios šalies žmonės, pasiryžę siekti tikslo, nuolat mokosi. Tai būdinga kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai.
Mokyklos vidaus aplinka taip pat labai praktiška: patogios lentos, tinkančios matematikos ir geografijos dalykams. Jos tarnauja diferencijuotam ir individualizuotam mokymui. Daug mokymo priemonių: žemėlapių, paveikslų.
Taikant mokykloje praktiškumo principą, mokiniams sudarytos sąlygos mokytis amatų. Mokiniai, vadovaujami mokytojų, jų mokosi specialiose patalpose, [vairių darbų (amatų) mokymąsi M. Gustaitis vertina asmenybės vystymosi ir praktiniu aspektu: stiprėja besimankštinančio jaunimo sveikata. prasmingai panaudojamas popamokinis laikas, išmokstama pasigaminti (pasidaryti) ir sau reikalingų daiktų. Amatų mokymąsi kunigas vertina ir fizinės sveikatos požiūriu: tokia veikla ypač reikalinga tiems vaikams, „kurių šeimynos verčiasi rank– pelniškai, nes jie reikalauja judėjimo daugiau, nekaip giminė iš kelintos jau kartos begyvenanti ramiu sėdimuoju gyvenimu. Gamta nemėgsta šuolių: jei tėvai, protėviai dirbę kūnu, tai ir vaikai bus paveldėję šių palinkimų. Staiga jie laužti pavojinga, tuoj atsilieps prigimtis, keršindama ligomis, nesveikata, keistais iškrypimais (35). M. Gustaitis atkreipia dėmesį į tai, kad Amerikos mokyklos tikslas mokant darbų (amatų) yra lavinimas, dėmesio, įžvalgumo stiprinimas. akies pastabumo tobulinimas, estetinio skonio ugdymas. Kadangi pagrindinis asmenybės ugdymo tikslas – siekti kūno ir sielos jėgų darnos, tai rankų darbai ir padeda šio tikslo siekti.
M. Gustaitis pabrėžia sektinus Amerikos mokyklos mokinių gyvenimo dalykus: tvarką ir švarą – kūno, rūbų, mokymo(si) priemonių. Iš auklėjimo metodų išskiria teigiamus pastiprinimus, padedančius užtikrinti drausmę, susikaupimą; pavyzdį, pokalbį, įtikinėjimą. Šių metodų parinkimo ir laikymosi pagrindas – mokinių prigimties pažinimas ir suvokimas, kad kiekvienas vaikas turi socialumo poreikį. Kuo anksčiau įžvelgiami mokinių poreikiai, tuo greičiau jie išplėtojami ir užkertamas kelias asocialumui. Amerikos mokykloje vyraujantis auklėjimo principas – neslopinti mokinio bausmėmis, o skatinti jį gerumu.
M. Gustaitis užsimena apie Amerikos mokykloje funkcionuojančią mokinių savivaldą, padedančią išvengti prievartos, mokinio prigimtinių galių slopinimo. Kiekvienoje mokykloje veikia mokinių komitetai, organizuojami jų narių susirinkimai, svarstomi mokiniams aktualūs klausimai, priimami nutarimai ir griežtai vykdomi. (36) Dalyvaudami savivaldoje mokiniai mokosi organizuotumo, pratinasi vykdyti pačių priimtus įstatymus, mokosi viešosios demokratijos, rengiasi vadovavimo ir politiniam darbui. Savivaldos idėjos, kuriomis domėjosi M. Pečkauskaitė ir M. Gustaitis, buvo iš dalies diegiamos ir Marijampolės mergaičių progimnazijoje.
M. Gustaičio knygoje randame kai kurių labai modernių didaktikos idėjų: mokinį jis laiko ne tik ugdymo objektu, bet ir subjektu. Potencijos glūdi pačiame mokinyje: „auklėtojas tiek tegali padėti auklėtiniui kiek augmeniui, būtent prirengti dirvą ir apsaugoti nuo kenksmingumų, bet ūgio nepridės, aklybės nepraregins. Žmogaus protas negi vaškinė lentelė svetima ranka mokslui rašyti, negi veidrodis svetimoms idėjoms vaiz– dinti; jis pats sau gamina paveikslą, iš šalies vien medžiagą teimdamas, jautimų organais sučiupdamas dalykus, kuriuos savyje aiškina, pažįsta ir bendrina. (37) Iškeldamas mokinio galimybių ir veiklos reikšmę, M. Gustaitis suformuluoja mokytojo priedermes mokiniui:
– mokyti mokytis;
– skatinti savimoką – „privalome mokyti taip, kad mokinys darytųsi savaimingas, gi mokytojas kaip ir nereikalingas; kad mokinys būtų pats sau mokytojas“ (38);
– sudaryti sąlygas veikti pagal prigimtį;
– organizuoti sistemingą veiklą – t.y. tapti tarpininku tarp mokinio prigimties ir jos veikimo planingu darbu.
M. Gustaitis kelia ypač visada buvus, esant ir būsiant reikšmingą pedagoginės meilės idėją. Pedagoginė meilė – mokytojo ir mokinių ryšių, reikalingų mokymo procese, pagrindas. Pedagoginės meilės poreikis yra mokinio poreikis: „tikras auklėtojas būtinai privalo motiniško instinkto ir motiniškai elgtis su auklėtiniais“. (39)
Švietėjas kelia kitą klasikinę idėją, kad gerai organizuotas mokymas neatsiejamas nuo auklėjimo – pirmiausia šiame procese didelį auklėjamąjį vaidmenį atlieka teigiami santykiai, todėl kiekviena mokykla, kurioje mokytojai dega pedagogine meile, greičiau tampa tokia bendruomene, kurios nariams būdingi šeimos narių santykiai. Jie yra auklėjimo pagrindas.
..Amerikos mokykloje“ M. Gustaitis išryškino tas švietimo organizavimo Amerikoje idėjas, kurios knygos pasirodymo Lietuvoje metu (1919 m.) buvo reikšmingos keliais požiūriais:
– atkreipė dėmesį į žmogaus prigimtį atitinkančias ugdymo idėjas, diegiamas Amerikos mokykloje (žmogiškas vertės puoselėjimas. dvasinės laisvės užtikrinimas, derinimasis prie žmogaus prigimties ir geras jos pažinimas, fizinių ir dvasinių žmogaus galių dermė), ryškino nuolatinio mokymosi, tautinių mažumų teisės į švietimą ir integracijos į šalies gyvenimą problemas, rašė apie mokymo ryšį su gyvenimu ir pilietinį ugdymą mokykloje;
– gaivino kai kurias klasikines mokymo proceso pagrindų idėjas (apie mokinį kaip veiklos objektą ir subjektą, mokymosi metodus, savimoką, pedagoginę meilę kaip teigiamų pedagoginių santykių pagrindą);
– iš pažangių Amerikos mokyklos ir ugdymo praktikos dalykų galėjo mokytis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos švietimo organizatoriai, kurti savąją švietimo sistemą ir panaudoti tuos pažangius momentus, kurie buvo artimi tautos dvasiai, atitiko ekonomines galimybes.
Motiejus Gustaitis apie ugdymo ir religijos santykį
Savo knygoje „Amerikos mokykla“ M. Gustaitis pateikia glaustą jaunimo religinio ugdymo Amerikos mokyklose charakteristiką. Beje, pirmiausia ryškina didelę, kartais gal kiek prislopintą tiesą: senajame pasaulio žemyne – Europoje nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų katalikų Bažnyčia buvo pirmoji žmogaus pagalbininkė, siekiant jam patenkinti prigimtinį šviesos, mokslo poreikį. Bažnyčia visada pripažino, kad mokslas ir žinios tarnauja žmogaus lavinimui, dorinei pažangai. Po kruvinų krikščionybės persekiojimų Bažnyčia ėmė ypač rūpintis žmonių švietimu. 1179 m. Visuotinis Laterano Susirinkimas popiežiui Aleksandrui III vadovaujant išleido dekretą mokyklų klausimu: „Bažnyčia trokšta, kad visi – bagočiai ir beturčiai – mokytųsi pasaulinių mokslų, kad tasai mokslas būtų teikiamas dovanai, kad kiekviena vyskupiškoji bažnyčia turėtų mokyklą, kurioje mokytų prideramai apmokamas mokytojas“ (40). O Inocentas III dar daugiau padarė: IV Laterano Susirinkime 1215 m. išplėtė minėtą dekretą įpareigodamas ir parapijas rūpintis mokyklų steigimu. (Tie dekretai visa savo galia veikė iki M. Liuterio laikų, kai šis drauge su savo šalininkais bažnyčias ir mokyklas paveda kunigaikščių kompetencijai. (41) Tad pirmutiniais šviesos židiniais tapo vyskupijų centrai ir vienuolynai. Bažnyčios dėka krikščioniškame pasaulyje sukurtas mokyklų tinklas, o popiežiai, remiami valstybių vadovų, kūrė universitetus, akademijas.
Pirmąsias mokyklas Amerikos indėnams taip pat steigė katalikų misionieriai. Jau Kolumbui antrąkart beplaukiant į Ameriką (1493), drauge su juo vyko benediktinai ir pranciškonai, o su vėlesniais keliauninkais į Ameriką traukė dominikonai. Dar vėliau (1516) ispanai savo kolonijose šalia bažnyčių steigia mokyklas ir pensionus: 1551 m. Peru Limoje arkivyskupas Loayso įkūrė Šv. Morkaus universitetą; netrukus, taip pat XVI a., misionieriai Meksikoje įkūrė daug mokyklų, tarp jų – kolegijų. 1651 m. Šv. Tomo universitetas atidarytas Grenadoje. Ilgainiui Amerikos kraštuose plėtojosi įvairių tipų mokyklos: kolegijos, seminarijos. Tokią misiją – kurti mokyklas ir vietiniams indėnams – vykdė vienuoliai. Iš jų ypač pasižymėjo jėzuitai. Pastarieji dėjo pradžios mokyklos sistemos pagrindus. Šiaurės Amerikoje mokyklos pradėtos kurti vėliau, nes ir imigrantai čia atvyko vėliau.
Kadangi valstijų konstitucijose įteisinta tikėjimo laisvė ir religijų įvairovė, Amerikoje tarpsta konfesinės mokyklos. Sąžinės laisvę Konstitucija Amerikos valstybėse užtikrino 1787-1788 m. Konstitucijoje nepalikta teisės kongresui įteisinti ar uždrausti tikėjimą. Todėl Amerikoje gali tikėti kiekvienas kaip tinkamas ir naudotis visomis piliečio teisėmis. Kiekvienas pilietis gali pereiti iš vieno tikėjimo į kitą, tačiau dauguma šios šalies žmonių yra krikščionys.
Katalikų Bažnyčia, pasinaudodama konstitucinėmis teisėmis, Amerikos valstybėse taip pat sukūrė mokyklų sistemą. Į šį žemyną ir jo valstijas pirmiau už kitų tikėjimų žmones nuvyko katalikai airiai, ispanai, prancūzai ir telkdamiesi kūrė parapijas bei greta bažnyčių mokyklas.
Jungtinės valstybės tikslas – ne skaldyti tautas, bet remti, organizuoti jas. Tokios pažiūros ir valstybės paramos dėka Amerikoje išsiplėtojo privačių mokyklų sistema.
Šios mokyklos atlieka didžiulį šviečiamąjį darbą. Tokį darbą atlieka ne tik katalikai, bet ir kitatikiai: atidarinėja mokyklas, populiarina Šv. Raštą, dvasiškai auklėja jaunimą, steigia universitetus (Harvardo, 1636; Jeilio, 1701).
Didžiausias M. Gustaičio dėmesys sutelktas į XX a. pirmųjų dviejų dešimtmečių švietimo ir mokyklos būklę bei ugdymą. Autorius išryškina dvi priežastis, kodėl būtent šiuo metu Amerikos valstybinėje mokykloje iš ugdymo turinio išbrauktas religinis ugdymas. Pagrindinės priežastys dvi:
– tikėjimo įvairovė;
– laisvamanybės plitimas ir įsigalėjimas (1840).
Aiškindamas pirmąją priežastį, M. Gustaitis ryškina valstybės vadovų poziciją: kadangi Amerika – tautų konglomerato šalis, tad reikėjo žadinti bendrą visų tautų pilietinį jausmą, valdyti piliečių santykius, asimiliuoti individualumo žymes (tikybos dėstymas kaip tik aštrina tuos santykius). Taigi valstybei atrodė naudingiau išbraukti tikybą iš programos.
Kita priežastis – radikalumas, laisvamanija ir prieš pozityviąją religiją veikiantys masonai. Tam nesugebėjo pasipriešinti mažai organizuoti katalikai ir į sektas susiskaidę protestantai. Todėl 1850 m. Niujorke iš programų išbraukiama tikyba. Įkandin sekė kiti miestai ir valstijos.
M. Gustaitis daro išvadą, kad neigiamas tokio apsisprendimo rezultatas greitai tapo akivaizdus: Amerika turi žmogžudžių, vagių, amoralaus elgesio žmonių daugiau negu visa Europa. Kunigas pateikia faktus (šaltinio nenurodo), kad XIX a. pabaigoje per dvylika metų (1898-1910) nužudyta 112 892 žmonės, prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo 1 850 000 iširusių šeimų, t.y. kas 12 Šeima. Drauge autorius apibūdina kai kurių tikėjimo bendruomenių pastangas palaikyti ir stiprinti jaunimo tikėjimą: protestantai organizavo sekmadienines religijos pamokas, turėdami vilčių, kad įkvėps vaikams tikėjimo.
Tačiau tikrovė sudėtingesnė – tik pusė vaikų lankė tas pamokas. Be to, pasak M. Gustaičio, „atmieštas“ mokslas negali padaryti tokios įtakos, kad suformuotų pasaulėžiūrą. Neatsitiktinai 40% valstybės gyventojų neina į jokią bažnyčią; 25% – visai netiki. Tai rezultatas ir tokios būklės, jog iš mokymo turinio valstybinėse mokyklose išbrauktas religinis ugdymas. Dievo garbės ir moralumo neįmanoma išsiugdyti vien teoriškai – reikia praktikos, kaip ir visiems kiliems kūno ir sielos reiškiniams. Šią išvadą M. Gustaitis grindžia ir rytinės Pensilvanijos, kur trečdalis vaikų lanko katalikiškas mokyklas. pavyzdžiu. Todėl neatsitiktinai 1890 m. iš 89 jaunuolių nusikaltėlių (iki 21 m.), nuteistų kalėti, 61 buvo valstybinės mokyklos, kur nemokoma tikybos, mokiniai ir tik 3 – parapinės mokyklos mokiniai. Sekant nusikaltimų dinamiką, šis argumentas dar pagrįstesnis: 1903 m. nusikalto 350 valstybinių mokyklų mokinių; 1908 m. – 542 valstybinių ir 9 parapinių mokyklų, kur mokoma tikybos, mokiniai.
Ryšku, kad M. Gustaitis yra šalininkas tos pozicijos, jog ir valstybinėse mokyklose tikyba iš programų neturėtų būti išbraukta. Kunigas konstatavo šiuos faktus, apgailestaudamas, jog amerikiečiai XIX a. neįsiklausė į prezidento Vašingtono žodžius, kuriais jis atkreipė dėmesį į tai,y'og galingiausius žmogaus laimės stulpus – religiją ir dorą – griaunantys žmonės nevadintini patriotais, nes religija ir dora yra pilietybės priedermių ramstis (kurs. aut. – O. T.). Išsilavinimas daro didelę įtaką žmonėms, tačiau išmintis reikalauja ir patvirtina, kad tikroji dora grindžiama religija. (42)
Knygos autorius remiasi ir kitais autoritetais, ryškina jų nuostatas. Cituoja prezidentą V. Taftą, bandžiusį perspėti visuomenę, kad neatsisakytų religinio ugdymo mokykloje: „Aš gerai žinau, jog yra žmonių, kurie norėtų Dievą ištremti iš mokyklos. Mano tvirtu įsitikinimu, Dievo meilė kuo puikiausiai santykiuoja su Tėvynės meile, ir toks auklėjimas, kuris tų abiejų dalykų moko, yra visų geriausias skydas būsimajai mokinio laimei“ (43).
M. Gustaitis pamini ir kitus Amerikos visuomenės veikėjus, susirūpinusius dėl tikybos dėstymo mokyklose. Iš jų Švietimo ministrą (komisarą) Brovn’ą 1909 m. ypač aktyviai kėlusį religinio ugdymo klausimą, tačiau dėl „socialinių aplinkybių ir sąlygų“ neįtraukusį religinio ugdymo į mokymo programas. Tą trūkumą manė kompensuosiąs skirdamas kas savaitę popietines vienos dienos valandas religijos mokymui bažnyčiose.
M. Gustaitis cituoja ir Pitsburgo vysk. Kanevin’o pastebėjimą: „167 valandas privalome šio pasaulio reikalams skirti, o Dievo karalystei, Jo teisingumui tik vieną! Kasmet vos tik 52 valandas aukoti amžinųjų tiesų mokslui, gi 8708 visokeriopai pasaulio žinybai“ (44). M. Gustaitis svarsto, kad ne vieną valandą savaitėje, bet „visus metų šeštadienius būtų galima suvartoti religijos mokymui, tačiau niekas tuo nepasinaudoja, nes pašalinis dalykas mokykloje paprastai liek– ti pašaliniu ir gyvenime“ (45).
Knygos autorius nuosekliai prieina prie mokyklos neutralumo sąvokos ir išdėsto savo požiūrį į religinį ugdymą Amerikoje: kalbėti apie neutralias mokyklas – beprasmiška. Neutralumą galima būtų garantuoti tik mokant skaityti, rašyti, keturių aritmetikos veiksmų. Be to, reiktų atsakyti dėstyti filosofiją, etiką, šalies istoriją senąją ir dabartinę literatūrą, t.y. tuos dalykus, kuriuose keliami klausimai žmones ypač jaudina. Tačiau šių dalykų mokomasi ir net patys geriausi pedagogai, dėstydami juos. negalėtų likti visiškai bešališki. Mokytojas – žmogus. Jis negali neatsiskleisti, liudyti savo savimonės taip, kad pastaroji nedarytų jaunimui poveikio. „Mokyklos neutralvbė yra ne kas kita. kaip įrankis užčiaupti šeimynai burną, priemonė grąžinti Spartos sistemą– išplėšti vaikus iš šeimynos ir darant juos valstybės automatais“ (46)’.
Tikybos nebuvimą mokymo turinyje M. Gustaitis sieja ir su Amerikos, kaip demokratinės valstybės, principu – laisve. Juo grindžia visą visuomenės gyvenimą, visas gyvenimo sritis. Amerikos pažanga doros mokslo srityje yra laisvo asmens, laisvas tautos darbų ir pastangų rezultatas. Mokyklos laisvė reiškia teisę šviestis, kaip kas nori ir kur nori.
Pasinaudodami šia teise visuomenės aktyvistai organizuoja susirinkimus, tariasi, kaip veikti. M. Gustaitis mini 1909 m. Mineapolyje įvykusį evangelikų liuteronų kongresą, kuriame šios tikėjimo bendruomenės atstovai kritikavo mokyklą, kur nėra vietos tikybai, pažymėjo, jog dorinis auklėjimas be religijos pamato – yra utopija. Kitame, 1912 m. įvykusiame kongrese, kuris tęsėsi savaitę, taip pat kaltinama nekonfesinė mokykla dėl Dievo baimės nykimo tautų širdyse. Buvo keliamas uždavinys – grąžinti į mokyklą religinį ugdymą. Tą patį uždavinį 1910 m. sprendė Sagamoro kongresas.
M. Gustaitis, svarstydamas religinio ugdymo klausimą, siedamas jį su doriniu ugdymu, pripažįsta, kad netikinčio žmogaus nedoru niekas negali ir neturi teisės vadinti. Bet tokio žmogaus dora grindžiama tik širdies gerumu, gražiu būdu ir mokslu bei estetiniais jausmais. Tačiau ne visi žmonės turi šiuos turtus, o dori privalo būti visi. Tad jau ne pirmą kartą minėdamas autoritetus. šiuokart Broųuevilli, knygos autorius teigia, kad „religija yra geriausia sankcija dorai paremti ir vienintelis pagrindas socialiniam visuomenės kūnui“ (47). M. Gustaitis cituoja ir Portalį: „dorybė, kuri nesiremia religija. tegali praktikoje vien teisingumo be teismo turėti vertės“ (48). Neatsitiktinai todėl M. Gustaitis atkreipia dėmesį į tą XX a. pirmojo—antrojo dešimtmečio visuomenės reiškinį. kad dažna tikėjimo bendruomenė Amerikoje stengiasi rūpintis doriniu jaunimo auklėjimu ir kuria privačias mokyklas, dažniausiai parapines, rūpinasi, kad vaikai nepamirštų ir savo tėvų kalbos.
Atskirai M. Gustaitis rašo apie Amerikos katalikų dėmesį vaikų auklėjimui. Katalikai seka popiežių Pijaus IX ir Leono X žodžiais. Šie bažnyčios hierarchai laikosi nuomonės, kad mokyklose vyktų religinis auklėjimas, kad būtų steigiama konfesinių (katalikiškų) mokyklų. Šias idėjas Amerikoje skleidžia kunigai. Katalikų diecezija turi savo generalinį inspektorių, kuris pateikia vyskupui ataskaitas apie religinį ugdymą mokyklose. II dešimtmetyje XX a. JAV buvo 4000 parapinių mokyklų, 700 pensionų mergaitėms, 200 kolegijų berniukams. Visose šiose mokyklose buvo apie milijoną tikinčių moksleivių.
Leisti steigti parapines mokyklas, kunigo teigimu, tikslinga dėl šių priežasčių:
– plečiamas švietimas;
– remiamos iniciatyvos;
– taupomos lėšos.
Visa tai naudinga dvejopu požiūriu: valstybinėms mokykloms valstybė gali padidinti finansavimą ir pagerinti jų darbo sąlygas: privačioms mokykloms naudinga tuo požiūriu, jog mokyklos stimuliuojamos geriau dirbti, kad sugebėtų konkuruoti su valstybinėmis. Teigdamas šias mintis, mini ir kitus autoritetus, tarp jų vokiečių poetą V. F. Gėtę. savo knygoje „Vakarų ir Rytų divanas“ rašiusį apie veikimo už tikybą naudingumą: „Ypatinga vienatinė ir giliausia pasaulio istorijos tema, kuriai visos kitos lenkiasi, yra kova tikėjimo su netikėjimu. Visi religijos viešpataujantieji amžiai didūs, kelia širdį, vaisingi dabarčiai ir ateičiai. Visi amžiai, kuriuos valdo netikybė, jei kartais ir sušvis, tai laikinąja, melaginga žybsma. be reikšmės ainijai – kas gi domėsis bergždžiomis epochomis?“ (49)
M. Gustaitis, beje, nevengia pristatyti neigiamą XX a. pradžios švedų pedagogės, pedocentristės Elenos Key poziciją religinio ugdymo klausimu: ši pedagogė tikybos dėstymą mokykloje vadina stipriausiu demokratijos veiksniu, o jos puoselėtojai teigia, jog auklėjimas negali būti grindžiamas religija, nes auklėtiniai, nustoję tikėti, gali prarasti ir doros pamatą. M. Gustaitis tai interpretuoja kitaip: auklėtiniui nusižengus tikėjimo tiesoms, vis tiek jis išliks padorus.
Kunigas prisimena ir šveicarų pedagogo Pestalocio poziciją: „auklėjimas privalo siekti, kad vaikai būtų dievopi pamaldūs, išmintingi, kad turėtų jėgų noromis ir tver mingai pildyti savo pareigas“ (50). Vaikus religiškai auklėti – tai vesti prie Kristaus.
[ paminėtų autorių pozicijas M. Gustaitis reaguoja išvadinę mintim, jog auklėjimo apskritai rezultatai pasiekiami būtinai mokant religijos ir praktikuojant tikėjimo tiesas. Jeigu religiniam ugdymui sąlygos nesudaromos valstybinėje mokykloje, tai religinio ugdymo teisę reikia suteikti privačioms mokykloms.
M. Gustaitis drauge svarsto tėvų laisvės mokyti ir auklėti savo vaikus problemą. Tam tikslui remiasi sociologo A. Komto (A. Comte, 1798-1857) teorija, pripažįstančia tris bendruomenes: šeimą, tautą (tėvynę), žmoniją. Pagrindinė bendruomenė (vienetas), pagal šią teoriją – šeima. Visuomenę sudaro šeimos, ne pavieniai asmenys. Tad už vaikų auklėjimą atsako ne visuomenė, o šeimos. Tačiau šeima savo pareigas gali sėkmingai vykdyti tik turėdama teisę laisvai rinktis mokytojus ir mokyklas. Valstybė negali tinkamai pavaduoti tėvų. Bandydama atlikti jų pareigas – tik trukdytų. Valstybės užduotis – „ne pradėti, o tik padėti šviestis“ (51).
Pritardamas A. Komtui, kad tėvų teisė ir pareiga rūpintis vaikų auklėjimu, M. Gustaitis persako kiniečių patarlę, kurios esmė ta, jog tėvai, galintys, bet nenorintys leisti savo vaikų mokytis, yra didžiausi jų priešai. Knygos autoriaus nuomone, valstybė tėvams turėtų padėti tuo atveju, kai šie nesupranta mokslo reikšmės – galima įvesti privalomą mokslą kad žmonės taptų šviesūs.
Laisvė, M. Gustaičio teigimu, yra ne tiek teisė būti laisvam, kiek galia – laisvu tapti. Kadangi yra šeimų, kurios neišgali naudotis laisve – savarankiškai mokyti vaikus.
Todėl valstybės pareiga – toms šeimoms padėti. Antraip atsirastų tam tikra laisvės neapykanta, užkertanti galimybę tiems, kuriems ji teikiama. Tad šiems dviem uždaviniams spręsti – vargšams teikti nemokamą mokslą ir patenkinti poreikius tų, kurie nori auklėti savo vaikus pagal savo poreikius. Amerikos valstybė steigia valdžios mokyklas – valstybines mokyklas (public school), o kitiems leidžia kurti privačias mokyklas.
* * *
M. Gustaičio pateiktas aprašomojo refleksinio pobūdžio vaikų ir jaunimo religinio auklėjimo būklės Amerikos mokykloje XX a. pradžios pirmuosiuose dešimtmečiuose apibūdinimas naudingas ir šiandien:
– atgaivina žinias apie katalikų Bažnyčios iniciatyvas steigiant mokyklas, plėtojant jų sistemą, misijonierišką švietėjišką darbą;
– reikšminga, kad naujoje epochoje naujoms kartoms skleidžiama reali tiesa, jog katalikų Bažnyčiai visada rūpėjo padėti žmogui patenkinti pažinimo (žinijos) poreikį ir būtent ji inicijavo mokyklų tinklo sklaidą ne tik senajame – Europos – žemyne, bet ir Amerikos šalyse;
– padeda suvokti jaunimo ir vaikų religinio ugdymo būklę Amerikos mokykloje bei tokios būklės priežastis, kurias lemia demokratinės valstybės principai, įteisinti šalies Konstitucijoje.
Išvados
1. M. Gustaitis kaip asmenybė, kaip dvasios žmogus – kunigas susiformavo ir brendo lietuvių tautos socialinių, politinių, ekonominių sąlygų nulemtoje kultūrinėje terpėje ir drauge veikiamas religijos vertybių, kurias geriau pažino kunigų seminarijoje ir studijuodamas katalikiškos krypties užsienio universitetuose, vėliau dirbdamas religinio ugdymo darbą krašte.
2. Okupuoto krašto žmonių dvasinė, socialinė, politinė padėtis lėmė tai, kad M. Gustaičiui. kaip ir daugeliui krašto šviesuolių, teko žadinti prislopintą tautos savimonę, gaivinti gimtąjį žodį, santykį su tautos kultūra, tradicijomis. Tai darė organizuodamas jaunimo ir suaugusiųjų švietimą, globodamas švietėjišką draugiją, remdamas mėgėjišką teatrinę veiklą, eiliuotu žodžiu keldamas tėvynės meilės idėją.
3. Mokymosi, studijų aplinkybių nulemtas universalesnis išsilavinimas, pažintis su universaliomis kultūros vertybėmis, XX a. I dešimtmetyje jau atsiradusios privačios švietimo sistemos kūrimo galimybės, ypač stiprus įsitikinimas ir supratimas, kad gyva gali likti tik šviesi, veikli tauta, lėmė M. Gustaičio atvirumą ir užsienio kraštų ugdymo idėjoms, poreikį susipažinti su jomis.
4. Savišvietos ir ugdymo praktikos dėka išsiugdė demokratiškas ir pažangias pažiūras į ugdymą:
– pripažino didelę švietimo, lavinimosi reikšmę žmogaus asmenybei tobulėti;
– ugdymo tikslą suprato kaip imanentinį, drauge nepaneigė socialinio užsakymo uždavinio;
– skleidė klasikinę visuomenės, šeimos ir mokyklos sąveikos idėją;
– vienas pirmųjų Lietuvoje kėlė moters teisės lavintis, šviestis problemą.
5. Iš užsienio ugdymo praktikos ir teorijos patirties, ypač amerikiečių mokyklos, atrinko tai, kas demokratiškiausia ir atitinka žmogaus prigimtį. Skleisdamas šios šalies ugdymo idėjas, labiausiai akcentavo teigiamus mokytojų ir mokinių santykius, pedagoginę meilę kaip tokių santykių pagrindą, laisvės užtikrinimą, savimoką, mokinio veiklumą ir pagalbą jam atsiskleisti.
6. Kėlė religinio ugdymo kaip integralaus ugdymo sudėtinį uždavinį, gaivino istorinę tiesą apie Katalikų Bažnyčios misiją – ne tik padėti pažinti religijos vertybes, suartėti su jomis, bet ir būti pirmąja pagalbininke žmogui patenkinti prigimtinį šviesos, mokslo poreikį.
Nuorodos
(1) A. Merkelis Motiejus Gustaitis // Tėviškės garsas. 1947, gruodžio 17.
(2) Pr. Naujokaitis. Dvidešimt metų nuo Gustaičio mirties // Lietuvių žodis, 1947, Nr. 52.
(3) Pr. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, II t. Čikaga: VI. Vijeikio spaustuvė, 1975, p. 179-185.
(4) F. Bartkus. Atsiminimai apie M. Gustaitį // Draugas, 1952, gruodžio 23.
(5) P. Dambrauskas. Motiejus Gustaitis // Draugas, 1957, gruodžio 21.
(6) V. Mykolaitis-Putinas. Motiejus Gustaitis ir jo kūryba // Aidai, 1958, Nr. 4 ir 5.
(7) A. Tyruolis. Šviesos žvaigždės dainius // Draugas, 1952, sausio 3.
(8) K. Bėrutis. Gustaitis – pedagogas ir švietėjas // Atheneum, 7 t., 1936.
(9) J. Staugaitis. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys, 1936. Nr. 10, p. 5-6;
(10) E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // Švietimo darbas, 1928, Nr. I, p. 7.
(11) M. Gustaitis (Apie jį). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4 t. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 259-260.
(12) M. Gustaitis (Apie jį). Tarybų Lietuvos enciklopedija. 2 t. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 18-19.
(13) Lietuvių literatūros istorija. 11 d. Vilnius: Vaga, 1997, p. 206, 216, 230.
(14) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX amžiaus pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius 1994, 128 p.
(15) Vl.. Pupšys. Lietuvos mokykla: atgimimo metai (1905-1918). Klaipėda: KU, 1995.
(16) M. Merkelis. Motiejus Gustaitis // Tėviškės garsas, 1947, gruodžio 17. p. 5.
(l7) Tcn pat, p. 5.
(18) Pr. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, II t. Čikaga: VI. Vijeikio spaustuvė, 1975, p 179-185.
(19) J. Staugaitis. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys. 1936, Nr. 10. p. 5.
(20) Ten pat.
(21) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX amžiaus pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius, 1994, p. 55.
(22) Marijampolės mergaičių progimnazija // Šaltinis, 1910, gegužės 3.
(23) M. Gustaitis. Marijampolės lietuvaičių atsišaukimas į visuomenę. Kaunas, 1910.
(24) Ten pat, p. 10-11.
(25) V. Staugaitis. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys, Nr. 10, p. 5.
(26) Pr. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, II t. Čikaga: VI Vijeikio spaustuvė, 1975, p. 180.
(27) Ten pat, p. 187.
(28) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX amžiaus pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius, 1994, p. 55.
(29) M. Gustaitis (Apie jį). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 4 t. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 259260.
(30) M. Gustaitis. Marijampolės lietuvaičių atsišaukimas į visuomenę. Kaunas, 1910, p. 5.
(31) Ten pat.
(32) Ten pat, p. 6.
(33) Ten pat, p. 10.
(34) Ten pat, p. 13.
(35) Ten pat, p. 16.
(36) K. Berulis. Kun. Motiejus Gustaitis – pedagogas ir švietėjas. Kaunas, 1936, p. 5.
(37) E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // Švietimo darbas, 1928, Nr. 1, p. 7.
(38) Ten pat, p. 7.
(39) M. Gustaitis. Prakalba Marijampolės progimnazijos aktui 1913 m. sausio 30 d. // Žiburys, 1913, Nr. 4, p. 32.
(40) Ten pat, p. 33.
(41) Ten pat, p. 7.
(42) E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // švietimo darbas. 1928, Nr. 1, p. 6-7.
(43) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX a. pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius, 1994, p. 61.
(44) M. Gustaitis. Amerikos mokykla. Seinai – Marijampolė, 1919-1920, p. 25.
(45) Ten pat, p. 33.
(46) Ten pat, p. 40.
(47) Ten pat, p. 43.
(48) Ten pat, p. 97.
(49) Ten pat, p. 98.
(51) Ten pat, p. 94.
(52) Ten pat, p. 139.
(53) Ten pat, p. 148.
(54) Ten pat, p. 73.
(55) Ten pat
(56) Ten pat, p. 78.
(57) Ten pat, p. 88.
(58) Ten pat, p. 79.
(59) Ten pat, p. 88.
(60) Ten pat, p. 82.
(61) Ten pat, p. 82.
(62) Ten pat, p. 83.
Literatūra
Bartkus F. Atsiminimai apie M. Gustaitį // Draugas, 1952, gruodžio 23.
Berulis K. Gustaitis – pedagogas ir švietėjas // Atheneum, 7 t., 1936, p. 3.
Dambrauskas P. Motiejus Gustaitis // Draugas, 1957, gruodžio 21.
Gustaitis M. Amerikos mokykla. Seinai – Marijampolė, 1919-1920, 152 p.
Gustaitis M.. Oratorija. Jaroslavlis, 1918.
Gustaitis M. Marijampolės Antanas Tatarė. Jo gyvenimas ir charakteristika. Vilnius, 1913.
Gustaitis M Aureolė lietuvaičių atsišaukimas į visuomenę. Kaunas, 1910.
Gustaitis M. Prakalba Marijampolės progimnazijos aktui 1913 m. sausio 30 d. // Žiburys, 1913, Nr. 4.
Gustaitis M. [Apie jį]. Gimimo šimtmetį minint // Draugas. 1970, kovo 7.
Gustaitis M. Sielos akordai. Jaroslavlis, 1917.
Gustaitis M. Tėvynės ašaros. Jaroslavlis, 1916.
Gustaitis M. (Apie jį). Lietuviu literatūros istorija, 11 d. Vilnius: Vaga, 1979.
Gustaitis M. (Apie jį). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija
Soter: religijos mokslo žurnalas. Kaunas: VDU l-kla, 2002.