Trylika metų sukakus nuo poeto Motiejaus Gustaičio mirties, pasirodo šis jo raštų rinkinys*. Paskutiniai poeto žodžiai prieš mirtį, sako, buvę "Saugokite mano raštus". Garbingojo velionies paskutinės valios vykdytojai pasirūpino, kad jo raštai būtų ne vien saugojami, bet ir išleisti. Tai buvo reikalinga ir mirusiam pcetui pagerbti ir mūsų literatūrai jį visą iš naujo pristatyti. Mat, Gustaitis, nors buvo didelis poezijos gerbėjas, visą amžių ja gyvenęs, nuolatos šį bei tą rašinėjęs, bei taisinėjęs, nors jo eilėraščių dažnai pasitaikydavo įvairiuose leidiniuose ir periodinėj spaudoj nuo pat "Tėvynės Sargo" laikų, pats tačiau, be kelių plonų rinkinėlių, menkai paplitusių, nesuskato nei išleisti, nei paruošti spaudai bent apypilnio savo poezijų rinkinio.
M. Gustaitis dėl sunkoko, nevisuomet sklandaus eiliavimo — ypač su rimais jam būdavo keblu — nelabai buvo mėgiamas skaitytojų, nevienodai vertinamas nė kritikų. Adomas Jakštas Gustaitį vadina par excellence simfoningos sielos poetu ir jo poeziją priima labai palankiai. J. Tumas– Vaižgantas, išbaręs "Tėvynės Ašarų" autorių už visokias kaltines-veltines, be jokios fantazijos eiles, čia pat nustemba: "Ir kadgi šiūptels, tai net atsiloši: ir forma bus kristalinė, be jokios dėmelės, ir rimas elegantiškas, įvairus, įdomus ir skambus, ir vaizdų bus, ir meilaus, nemelagingo, už širdies tveriančio jausme, daug inteligencijos ir maestriškumo". V. Bičiūnas M. Gustaitį vadina kilnios širdies dainium, labai palankiai apibūdina jo kūrybą, o į klausimą, dėl ko daug kas jam prikaišioja šaltumą ir poetinio jausmo stoką, atsako: "Todėl, kad M. Gustaitis nebuvo ekspromtininkas ir novatorius. Jo poezijos šaltiniai — ne audringi ir aistringi jausmų siaubai, bet estetinio jautrumo ir švelnaus jausmingumo kupina širdis". E. Radzikauskas M. Gustaitį laiko pomaironinio mūsų laikotarpio pirmąja kregžde. Jis — "pirmas pradėjusis ir temų ir formos atžvilgiu ieškoti naujesnių, laisvesnių ir platesnių kelių ir galimybių poetinei lietuvių minčiai ir lietuviškai eilėdarai". E. Viskanta, kaip ir J. Tumas, nepatenkintas M. Gustaičio poezijos sausumu, jausmo stoka ir eilėdaros technikos menkumu, randa tačiau ir gražių dalykų. Pagaliau F. Kirša "Meilės" autorių laikė, turbūt, didžiausiu lietuvių poetu, kone genijum. Jaunųjų literatų tarpe M. Gustaitis turi taip pat nemaža nuoširdžių gerbėjų.
Iš šitų nelygių, kartais visai priešingų vertinimų, taip pat ir iš skaitytojų nuomonių paaiški vienas įdomus dalykas: M. Gustaitis nepatinka maironinės poetikos šalininkams. Kas įpratęs į elementarinį Maironio ir jo mokyklos eilių lengvumą ir skambumą, kas maironiškąjį jausmingumą, patosą, minties aiškumą, tiesioginį pasisakymą ir savaime suvokiamą vaizdingumą laiko vieninteliais poezijos ir kūrybingumo požymiais, tas M. Gustaičio nemėgs ir jo nesupras. Maironis ir Gustaitis — tai du visai skirtingi poezijos kūrybos metodai, pasiekę ne mažiau skirtingų rezultatų.
Tačiau palikę nuošaliai šių dviejų poetų kūrybos lyginimo klausimą, pirm negu pradėsime M. Gustaičio poezijos apžvalgą, susipažinkime su svarbesniaisiais poeto gyvenimo duomenimis. Poeto tėvai, Kazimieras ir Elzbieta Bairūnaitė Gustaičiai turėjo gražų ūkį ir plytinę Rokų kaime, Aukštosios Panemunės parapijoj. Ten ir gimė jiems trečias sūnus Motiejus 1870 m. vasario 27 d. Savo eiliuotoj autobiografijoje poetas sako, kad jo senolių gimtinė buvus Guduos ties Berezinos upe, ir ten jie vadinosi Gustovais. Vienas iš jų, pabėgęs nuo baudžiavos į Lietuvą, įsigijo ūkį Panemunėj, vedė lietuvaitę, o sulietuvėjęs tapo šakotos Gustaičių šeimos ainiu.
Motiejus, eidamas 8 metus, neteko motinos. Jos atminimui skirtame sonete vėliau poetas apraudojo tą smūgį:
Aštuntojo rudens rūsčioji diena!
Gyvenimo sutraukius sietą,
Tu jai paskyrei vystamą velėną,
O man našlaičio vardą kietą.
Baigęs pradžios mokyklą Panemunėj, 1881 m. Motiejus įstojo į Marijampolės gimnaziją, kur baigęs 5 klases, išvažiavo į Seinų dvasinę seminariją 1893 m. Varšuvoj jis buvo įšvęstas kunigu. Keletą metų pabuvęs Marijampolėj vikaru, vyskupo Baranausko leidžiamas, išvažiavo studijuoti į Vakarų Europą. Rearensburge studijavo bažnytinę muziką, Romoj teisę, o Friburge literatūrą ir meno isteriją, čia gavo filosofijos daktaro laipsnį, parašę 3 disertaciją apie Adomo Mickevičiaus "Krymo Sonetus". Šveicarijoj jis pradėjo ir pats rašinėti eilėraščius.
O grožio deivę pirmąkart
Išvydau Alpių dausuose,
Kuriai simfonijos dvasia
Pamokė ritmiškai pritart —
pasisako minėtoj autobiografijoj.
Šveicarijoj ir, iš viso, užsieny praleistas laikas davė apsčiai medžiagos Gustaičio kūrybai. Sonetuose randame keletą ciklų, kur tų kraštų įspūdžiai ir gamtos motyvai pinami su Lietuvos atsiminimais, arba šiaip kokiomis poeto refleksijomis.
Grįžęs iš užsienių, kun. Gustaitis buvo paskirtas kapelionu ir tikybos mokytoju Marijampolės gimnazijoje, čia jis apie save spietė gabesniuosius mokinius, davinėjo jiems knygų skaityti, organizavo chorą, supažindinėjo su tautiniais reikalais, spauda ir literatūra, žodžiu, tęsė ir papildinėjo tą patį tautinio jaunuomenės sąmoninimo darbą, kurį uoliai varė ir vyresnysis jo kolega P. Kriaučiūnas.
M. Gustaitis buvo vienas iš "Žiburio" draugijos organizatorių ir sumanytojų. 1906 m. įsikūrusi ši Suvalkijos švietimo draugija, kitais metais atidaro Marijampolėj pirmą lietuvių mergaičių gimnaziją, kur M. Gustaičiui tenka ir direktoriauti. Jį taip pat randame ir "Gabijos", muzikos, literatūros ir dramos draugijos, iniciatorių būrely.
Prieš pat karą važinėjo į Ameriką aukų švietimo reikalams rinkti. Ta proga Amerikoj išspausdino "Tėvynės Ašaras", "Meilę", "Aureolę" ir "Lietuvos Vyčių dovanėlę". Amerikos įspūdžių randame ir jo poezijose. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, pasitraukė su "Žiburio" gimnazija į Trakus, o paskui į Jaroslavlį, Rusijos gilumon. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, gavo tvarkyti ir vesti "Žiburio" įsteigtą Seinų gimnaziją. Seinus lenkams okupavus, įsikūrė su savo gimnazija Lazdijuose. Be direktoriaus ir pedagogo darbe, rašinėjo dar eilėraščius ir su ypatingu pamėgimu skaitė lotynų klasikus ir nemaža jų išvertė i lietuvių kalba. Mirė Lazdijuose širdies liga 1927 m. gruodžio 23 d.
Motiejus Gustaitis buvo gilios erudicijos, kilnios sielos ir taurios širdies žmogus. Visados taktiškas, saikingai ramus, maloniai nušvitusiu veidu. Savo poelgiuose ir darbo metoduose buvo įsigijęs ir išviršinių poniškumo žymių. Vaikščiodavo lėtai, kalbėdavo atsargiai, malonaus tembro nustatytu balsu, mėgdavo turėti gražios rašysenos sekretorių, kuriam diktuodavo visa, kas tik buvo rašytina. Savo eiles redaguodavo, taisydavo pamažu, neskubėdamas, nerikarščiuodamas ir sverdamas kiekvieną žodi. Klausdavęs ir kitų nuomonės, bet jų beveik niekad neklausydavęs, o kartais su maloniu šypsniu pašiepdavęs. Tokis poeto charakteris ir jo darbo metodas atsispindi ir jo kūryboj.
M. Gustaičio lyrika yra sunkoka formos ir stiliaus atžvilgiu, rimta ir net rūsti savo turiniu. Gustaitis — ne lengvo jausmingumo, ne svajingo muzikalumo dainius, bet gilios refleksijos, maldingos ekstazės ir abstrakcijų mintytojas. Gustaitis, paneigęs žemę su jos aistromis, į gyvenimą žiūri iš idealų ir pareigų aukštybės. Grynas idealizmas ir antžemiškų augštybių pamėgimas primygtinai pabrėžiamas tuose eilėraščiuose, kurie turi aiškų poetinio credo pobūdį, kuriuose Gustaitis poetiniais vaizdais nagrinėja poeto pašaukimo temas. Toki yra "Sielos akordų" eikliai: "Pašaukimas", "Poezija", "Baltoji Viešnia," "Glorija". Ciklius "Poezija", kuriame randame, berods A. Mickevičiaus didžiosios improvizacijos atgarsių, nors nepriklauso prie geresniųjų Gustaičio kūrybos pavyzdžių, tačiau gerai charakterizuoja idealistinius poeto sielos ir vaizduotės polėkius:
Sparnų pavėsy aš globoju
Skaisčią dvasią,
Mėgėją grožio ir idėjų,
Sielą drąsią.
Kaip skaistus Grožybės dangus!
Nūn širdžiai sakyte kas sako —
Ant žemės gyvenimo tako
Negal sau pakakti žmogus.
Iš kosminių visumos sferų, kur skamba didinga pasaulių harmonija, poetas maldingai sušunka:
Palaimink, Aukščiausias, putelę,
Kuri vandenyno ne šito,
Bet skirtą pajutus jai kelią,
Ties kojomis Tavo nušvito.
Jei grįžt reiks iš dvasių srities,
Giedriųjų aidų sutartinė
Tegu jos kelionę nušvies
Ir giesmę primins cherubine.
Jei šituos posmuos be idealistinių poeto dvasios polėkių randame dar ir abstraktinį idėjinį simbolizmo pagrindą, tai "Baltojoj Viešnioj" pajuntame jau pačią simboliką, sukurtą kaip VI. Solovjovo, iš dviejų pasaulių antitezės; viršuj — skaisčios idealo aukštybės. o apačioj — rusenanti žemės piktybių ugnis:
Jos žvilgsnis pilnas ugnies
Tvaskėdams ant mano širdies,
Apsnūdusius kėlė jausmus
Ir glūdinčias gelmėj mintis;
Toli gi ruseno ugnis, —
Jos dūmams netemdinti mus!
Toli, toli, matai, kas švinta?
O marios ūžia, vėtros kaukia!
Ar tu pažįsti tą žibintą,
Kurio linkui burelė plaukia?
Tas pats skridimas nuo žemės į idealo sritis reiškiamas ir kiek sentimentaliniame, melodingame "Ilgesy" (žvaigžde mano, žvaigžde šviesi...). Trečiame šio cikliaus eilėrašty atsiskyrusio nuo žemės poeto vienatvės jausmas tiksliai apibūdina Gustaičio kūrybos būklę ir dvasinį jo poezijos charakterį:
Ir stebiuos, manyt pagavęs,
Jog pasaulį apkeliavęs,
Žemės purvo neliečiau. —
Tik ant kalnų, ant aukštųjų,
Ant viršūnių jų baltųjų,
Prarymojau, pamąsčiau.
Pridėkime čia dar vieną iš geresnių M. Gustaičio eilėraščių, — ir jo kūrybinė ideologija iš jo autocharakteristikos bus mums visai paaiškėjusi:
Ir kas man ta žemė? Jos išsižadėjau.
Ir kas man tie žmonės, kuriuos pamylėjau ?
Aš numiriau jiems.
Tavy, Sutvėrėjau, gyvenimas mano
Banguoja, kaip srovė plataus okeano.
Nutolus žmonėms.
Per ilga būtų cituoti visą šį kilnų eilėraštį, čia mes turime gražų pavyzdį, kaip išgyventos idėjos, atitinkančios poeto sielos būtį, gali tapti lanksčia kūryboi medžiaga ir visai tiksliai aptarti vyriausius jo kūrybos pradus.
Konstatavę šitokį poeto nutolimą nuo žemės į padanginių idėjų ir moralinio gėrio aukštybes, ar mes jau turime teisę kaltinti poetą kraštutiniu individualizmu, užsidarymu savyje ir egoistiniu savo artimo, tautos ir visuomenės reikalų nepaisymu? Aš manau, kad ne. Gustaičio idealizmas, estetizmas ir individualizmas yra humanistinis ir altruistinis. Poetas nori ištrūkti iš žemės varžtų ir tuo pačiu metu kenčia dėl tos žemės. Iš čia, berods ir kyla jo poetinės inspiracijos. Poetas neužsidaro savy, bet veizi į žemę, į tautą, į žmones. Tik tautos ir žmonių reikalus jis ima nekasdieninio gyvenimo plotmėj, bet skatinamas kilnesnių aspiracijų — siekti tiesos, gėrio ir grožio. Kokių nors visuomeninių programų ir šūkių, kokio ners siauro ekskliuzivizmo idealistinėj Gustaičio poezijos ideologijoj nėra. Gyvenimo kelių įvairumas niekam neduoda teisės smerkti tų, kuriais jis pats neina, jeigu tik jie yra pažymėti siekia ar tokia kilnaus idealo gaire. Ar ne šią mintį gražiu, poetiniu vaizdu paryškino pas Gustaitis eilėrašty "Ant kryžkelės" ? Trys berneliai, prijoję kryžkelę, klausia senelį, kuriuo keliu jiems joti. Pasirodo, kad visi trys keliai yra pavojingi. Trys berneliai išsiskirsto į tris šalis,
O senelis taip dūmoja,
Grįždamas taku:
Daug kliūčių, daug pavojų —
Dalią rast sunku.
Nors jojėjas aukšto kelio
Laimės neregės,
Bet ant balto jo žirgelio
Įpėdinis sės.
Ir pasieks tvirčiausią pilį
Ant aukštų kalnų,
Kur gyvena tiesą mylį
Sūnūs milžinų.
Be grynai ideologinių, abstraktinių, "padangiškų" temų, M. Gustaičio kūryboj apsčiai esama ir gyvenamojo laiko atgarsių, susiejimo su žeme, su visuomenės ir tautos reikalais. Norėdamas būti aktualus, jis kartais seniau parašytus eilėraščius perredaguoja, duodamas jiems naują kontekstą, arba priderindamas naujoms aplinkybėms. Pvz. "Tėv. Sargo" 1904 m. 2-3 n-ry randame eilėraštį "Rauda"; "Vaivorykštės" 1913 m. 1 kn. tas pats eilėraštis kiek pakeistas ir pavadintas "Špižinis varpas"; prasidėjus didžiajamkarui, "Tėvynės ašarose" tas pats "Špižinis varpas" vėl perredaguotas, pritaikytas karui ir pavadintas "Tėvynės rauda".
Sekdami Gustaičio kūrybos raidą, mes dažnai pajuntame joje mūsų tautinio visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo atramą, ši atrama ypatingai išryškėja nuo didžiojo karo pradžios, o dar vėliau randame eilėraščių, parašytų ir dienos įvykių temomis.
Pirmasis didesnio masto kūrinys, plačiau pagarsinęs M. Gustaičio vardą mūsų literatūroje, buvo A. Baranauskui skirtos "Raudos" fragmentai, išspausdinti "Gabijoj" 1907 m. Gustaičio rankraščiuose yra likę keletas neišdailintų "Raudos" variantų, iš kurių ir suredaguotas šiame rinkinyje (Motiejaus Gustaičio Raštai, 1940, Sakalas) spausdinamas Vitas kūrinys. "Raudos" idėjinė koncepcija gana paprasta. Mirus A. Baranauskui, "Anykščių Šilely" taip gražiai apdainavusiam mišką, ta žinia skaudžiausiai ir atsiliepia miške. Poetą sukausto mirtis, o girią — žiema. Po ilgų posmų, skirtų giriai, klasikinio stiliaus žiemos personifikacija, pakaitomis su raudos motyvais, baigiasi tokiu prasmingu simboliniu ir gan įmantriu posmu:
Žiema sidabrinė!
Imk šio debesėlio
Maršką atlošinę
Ir užklok krūtinę
Šalto ežerėlio!
Te pasilsi!
Pasilsėk, krūtine,
Nuo šio rudenėlio —
Ik pavasarėlio —
Ik sušilsi!..
Toliau vėl skaitome alegorinį poeto, kaip audros laužiamo ąžuolo, mirties vaizdą, baigiamą vėl simboline strofa, pranašaujančia pavasarį ir naują gyvybę:
Pavasaris ateis
Ir vėl žiedus paskleis;
Ir vėl giria atžels:
Tik ąžuolas nekels...
Tačiau iš jo šerdies
Šaltinis prasidės.
Jau vien dėl šitokių posmų, plasdančių nauja prasme, naujais išsireiškimais, sukonstruotų nauju kūrybiniu metodu, Gustaičio "Rauda" yra pažymėtinas mūsų literatūros istorijos kūrinys.
Paskutiniame savo raudos fragmente poetas kilnia apostrofa kreipiasi į mus melstis už mirusįjį. Baigia "Raudą" prašymu, kad vyskupas padėtų nugalėti tautos priešus ir vestų ją "į šventą tautos gadynę". Tokiu būdu A. Baranausko mirties proga Gustaitis ne tik apraudojo "Anykščių Šilelio" autorių, bet išreiškė ir tautines to laiko aspiracijas.
Tačiau kaip "Raudoje", taip ir visoj patriotinėj lyrikoj M. Gustaičio santykis su gyvenamąja epocha yra visai kitoks, negu, pvz., Maironio. Augęs ir auklėjęsis draudžiamojo laikotarpio gyvenime, Gustaitis savo poezijoj neskelbė tokių charakteringų "maironiškų" to laikotarpio šūksnių. Tačiau negalime sakyti, kad patriotinio entuziazmo Gustaičio lyrikoj nebūtų. Jo yra, bet ir čia Gustaitis pasirodo visuotinesnis. Jam svarbu ne konkretus reiškinys, ne praeinamas laiko šūksnis, bet principas, idealas. Lietuvių tautos kančios kelias, kultūrinė, o vėliau ir politinė laisvė yra tas patriotinis leitmotyvas, kurį jis išreiškia bendros, visuotinės prasmės simboliais. Visą skaudžią lietuvių tautos praeitį Gustaitis sukaupia į vieną sintetinį posmą:
Lietuva! sunkiausia tau teko dalis!
Likimas išbūrė
Tau sielvartų jūrą.
Gyvenimas tavo — be ryto naktis.
Ant amžino tako
Erškėčiai be lapo,
Po kryžium — našlaičiai, išverkę akis.
Poaušrinės ir porevoliucinės (1905 m.) jaunosios Lietuvos veržimąsi į kūrybą, laisvę Gustaitis vėl sintetiniais vaizdais išreiškė karštam eilėrašty "Jaunos širdys", vėliau įjungtame į "Laisvės" ciklių.
Tautinio kultūrinio darbo ideologiją, pagrįstą religija ir tėvynės meile, M. Gustaitis išgiedojo kantatoj "Broliai", parašytoj apie 1910 metus ir naujai perredaguotoj bene prieš mirtį. Poetas šaukia visus, kas myli Lietuvą, giedoti tėvynės meilę. Praamžinasis Dievas yra mūsų valdovas, Aušros Vartų Marija — mūsų motina, šventasis Kazimieras — mūsų globėjas. Dzūkai, žemaičiai, lietuviai turi būti vieningi. Pasiryžimas ir darbas, mokslas, tikyba ir dailė kels Lietuvos pažangą ir gerovę. Kadangi:
Šaknys pastangų pirmykščių
Glūdi milžinkapių įsčiuj,
Tai ir dabar
Broliai! Atminę senovę,
Kokią turėjome šlovę,
Bočių pakelkime skydą —
Vargui atremti ir pavydui.
Te santaika esti tvirta,
Laiminga bus mūsų tauta.
Vienybės ir meilės ryšys
Galybę ir garbę grąžins.
Giesme visko neišdainuosi, tad geriau ją pavaduoti darbu ir juo "įkūnyti viltį". Nė didžiausios audros dabar nebeišgriaus tautos rūmo pamatų. Finalas, kaip ir dera, optimistinis:
Patapsim dvasios milžinais,
Tikrai Lietuvos ateitis
Skaisčiau, negu saulė, prašvis.
Šitokius sausus 3 šūkius ir abstraktines mintis Gustaitis mokėjo išreikšti kietais, vienodais, skambiais, granitinio ryškumo posmais ir apgaubti rimta kantatine nuotaika. Antroji redakcija už pirmąją žymiai tobulesnė.
Didžiajam karui pasėmus Lietuvą, Gustaičio kūryboj pastebimas žymus posūkis į žemę, į gyvą žmogų, į jo vargus bei kentėjimus. Poetas tarsi nusileidžia iš savo aukštybių kentėti su visa tauta, o ypatingai su ištremtaisiais Rusijos gilumoj.
Karo motyvų lyrika yra surinkta į vieną dvilypį rinkinį — "Tėvynės ašaros" ir "Erškėčių vainikas". Negalime nepagerbti poeto, kuris, be abejo, nuoširdžiai sielodamasis dėl visokeriopų karo nelaimių, atjausdamas visos tautos ir atskirų žmonių vargus, skausmus norėjo visa tai paversti lyrinėmis emocijomis ir duoti poezijos meno išraišką. Deja, Gustaičiui tas nepavyko. Ne toks jis buvo poetas ir ne tam siųstas, kad kūrybai naudotų, tegu ir didelius, bet vis dėlto kasdieninius, konkrečius gy-venomojo momento reiškinius. Gustaitis — idealistas, aukštybių poetas, buvo perdaug artimai apsuptas karo realybės, nugramzdintas jos į apačią, dėl to jam stoka buvo perspektyvos, deramo atstumo, iš kur jis būtų galėjęs vienu žvilgsniu apimti tą chaosą ir išskaityti jame, išgriebti iš jo amžinas, visuotines idėjas. Gustaičio garbei tenka pasakyti, kad jis nedaug tos karo motyvų lyrikos parašė. Randame čia pakenčiamų eilėraščių, kuriuose kiekvieno matomi karo reiškiniai ir jų keliamos mintys, sueiliuotos ypatingu artizmu nepasižyminčiais posmais, kaip pvz., "Ant Marių Krašto". Taip pat ir ilgokas eiklius "Erškėčių Keliais" skaitytojo nepagauna ir nesujaudins. Turiningus prasme ir stiprius išraiška randame tik keturius dalykus: "Tėvynės Raudą", "Gedulių šeimą", "Iš Pennsilvanijos" ir "Ant tėvynės griuvėsių". Bet "Tėvynės raudos" abudu eilėraščiai spausdinti dar "Tėv. Sarge" ir tik vėliau pritaikyti karui, pakeitus keletą posakių — ir tai ne visai laimingai. "Gedulių šeima" ištisai paimta iš prieškarinės poemos "Meilės". "Iš Pennsilvanijos" parašytas Amerikoj ir karo motyvai suskamba tik paskutiniame cikliaus eilėrašty. Ir tik vieninteliame "Ant tėvynės griuvėsių" matome ir jaučiame įkvėptą poetą, karo gaisro akivaizdoj bylojantį stipriu išgyvenimu ir ne banaliais žodžiais:
Ir stovi Tu man akyse,
Lyg keistas miražas šaly išgriautoj.
Ir kalba man Tavo dvasia,
Kaip angelas šviesus nakties tylumoj...
Norėčiau priglausti prie krūtinės,
Bet tai tik iliuzija mano Tėvynės.
Sunku būtų pasakyti, ar poetas sąmoningai po visos tos karo įspūdžių lyrikos padėjo eilėraštį "Tik ištiesk sparnus", kurio antroji dalis mūsų šio svarstymo kontekste skamba itin įtikinamai:
Tik ištiesk sparnus
Ir pakilk bent valandėlei!
Ne gana dar tau prigėlė
šita žemės arzatis
Su tuščiomis skundomis,
Kad grįši jon vėliai?
Iš aukštybių daug naujų
Pamatysi vieškelių
Į tėvynę mielą.
Taip M. Gustaitis jautėsi esąs aukštybių poetas, ir tik iš augštybių suskambėjusi daina tampa reikšminga ir kūrybiškai graži, šitą išvadą patvirtina ir vėliau jau nepriklausomoj Lietuvoj parašyti eilėraščiai visuomeninėmis patriotinėmis temomis: tai sausa publicistika be vaizdingumo, be nuotaikos, be stipresnės išraiškos.
Karo laikotarpiui priklauso dar ilgokas alegorinis eilėraštis "Vėliava", parašytas brolelio ir sesutės dialogo forma, liaudies dainų stilium. Brolelis prašo sesutės, kad ji išaustų laisvai tėvynei trispalvę vėliavą: geltoną-žalią-raudoną. Tautinės vėliavos spalvos dirbtinai ne visai skoningai aiškinamos šitaip: žalią spalvą sesutė išausianti iš žalių rūtelių, geltonai brolelis nužiūri auksinius sesutės plaukus, o raudona būsianti padaryta iš juostos, kurią sesutė dovanojo berneliui, o kuri, šiam žuvus kare, buvo raudonai nudažyta jo krauju. Papildyti alegoriniam vėliavos vaizdui brolelis prašo įrašyti jon dar tris dalykus: žaliojon — "septynstygę lyrą žadinti jausmams", į geltonąją "ąžuolinį kryžių, kur gyvybę žada" ir į raudonąją "žiburį liepsnotą, kad kelionei šviestų". Visa ši simbolika gan naivi ir paviršutiniška.
Po didžiojo karo nepriklausomoj Lietuvoj M. Gustaitis išleido vienintelį savo poezijų rinkinį "Varpeliai", 1925. Šis rinkinys, kaip visuma, jokios chronologinės reikšmės Gustaičio kūrybai nušviesti neturi, nes apima laikotarpį nuo pat poeto studijų Šveicarijoj, vadinasi, nuo pirmųjų bandymų, ligi rinkinio pasirodymo dienos. Vis dėlto "Varpeliai" sudaro vienetą ne tik dėl savo turinio. Sonetas — Gustaičiui mėgiamiausia poezijos forma. Jis yra išvertęs Adomo Mickevičiaus "Krymo Sonetus", rašęs apie juos doktoratą, jis ir "Varpelių" pabaigoj neiškentė nepridėjęs trumpos soneto raidos apžvalgos. "Varpeliuose" matom visą Gustaitį — žmogų, lietuvį, poetą.
M. Gustaičio, kaip žmogaus, asketiškas taurumas lenkia jį rinktis rimtas, dažnai net rūsčias temas, susietas su patriotiniais, doroviniais arba šiaip kilniais žmoniškais išgyvenimais, lenkia jį vengti visokio ne tai kad jau moralinio dviprasmingumo, bet ir šiaip lengvų žaismingų nuotaikų. Kilnus protas ir kilni širdis daro Gustaitį pilnutinio visuotinio humanizmo poetą; poetą, kuris smerkdamas egoistinį hedonizmą, kūrybą ir visą žmoniškumą laiko aukojimosi veiksniu tolimesniam žmoniškumo išaugštinimui:
Ar žinai, kad esi tu žmogus
Ne tada, kai lakioji akis
Jieško grožio po pievas, laukus
Vaidentuvei papuošt gėlėmis,
Bet kai tavo vainikas gražus
Anta statulo skruostų nušvis;
Tik pirma pažiūrėk, atsargus,
Ar to statulo plaka širdis.
Galimas daiktas, kad tokiam turiniui tinka soneto forma — griežta, dėsninga, santūri, lakoniška ir tauri.
Daugiausia sonetų Gustaitis yra paskyręs savo, kaip lietuvio, būsenai išreikšti. Tėvynės pasiilgimas esant svetur, Lietuvos senovės palaikai, Lietuvos gamta, Lietuvos garsūs žmonės, pagaliau net politinio gyvenimo įvykiai duoda Gustaičiui progos – poezijos kalba prabilti apie savo tėvynę. Poetas patriotas, gindamas savo tautos teises, kompromisų nepripažįsta ir galingiesiems nesilanksto. Jis, nors ištikimas Bažnyčiai kunigas, išdrįsta tarti viešą pasmerkimo žodį Vatikanui, kai šis pripažino Vilnių Lenkijai, o senovėje siuntė į Lietuvą "kalavijo nešėjus". Rūsčiai klausia poetas ir Vytautą Didįjį, kodėl jis nekūrė savosios kultūros žinyno, kuris būtų papuošęs tautą ir išgelbėjęs jos sostinę. Kituose "Lietuvos vyrams" cikliaus sonetuose poetas pagerbia Koperniką, vysk. M. Giedraitį, Sarbievių, Ad. Mickevičių, Maironį ir vysk. M. Valančių.
"Varpeliai" — tai būdingiausia M. Gustaičio kūrybos dalis. Idealistiniai minties polėkiai, emocijų santūrumas, banalumo bei šablono vengimas čia artimai siejas su intelektualizmu, moralizavimu bei didaktika. Kaip visa Gustaičio kūryba, taip ypatingai ir jo sonetai yra daugiau svarstančio intelekto padarinys, negu emocinio išgyvenimo išsiliejimas. Gustaičio kūrinio tūris vystosi griežtai planingai simetriška dalių proporcija ir dažniausiai simetriškomis strofomis.
Mums belieka bežvelgti į du didesniuosius Gustaičio veikalus — poemą "Meilė" ir oratoriją "Aureolė".
Apsiriktų, kas spręsdamas iš antraštės, ieškotų "Meilės" poemoj tokios meilės, kuri yra pažįstama iš romanų arba randama gyvenime kaip dviejų jausmai ir santykiai, kilę iš skirtingo lyčių traukimo. Gustaičio "Meilėj" erotinio elemento nerasime nė krislo, šios poemos pobūdį aptaria poeto pasirinktasis motto iš šv. Jono evangelijos: "Didesnės meilės niekas neturi, kad paguldytų kas gyvastį už savo prietelius". Gustaičio vaizduojama meilė gal net ir šitą praneša, nes jo herojus guldo galvą ne už prietelius, bet stačiai aukoja g3'vybę dėl artimo ir didžiausiu heroizmu nugali savo gyvybės instinktą. Ruošdamas skaitytoją priimti tą he-roiško pasiaukojimo pavyzdį, taip nesuderinimą su žemiškos laimės supratimu, poetas dvilypėj simbolinėj prefacijoj nusako tos laimės nykstamumą ir reikšmingu simbolin'u vaizdu išreiškia tą gaivalinių instinktų ir didvyriškumo nesantarvę:
Įsižiūrėjo Ievas
Į skaistų Laumės veidą;
Gražuolės šypsnio žirklės
Nagus nukarpė levui...
Tai ant Dalilos kelių
Užsnūdo didžiavyris,
O ji nukirpo plaukus
Įmigusiam Samsonui...
Jis liepsnotą širdį
Iškėlė į padanges,
Balti atskrido paukščiai,
Nusvilo ir nukrito...
Trumpai suglaustas poemos siužetas yra toks: jaunas kalvis, gindamas viską nuo pasiutusio šunies. pats tampa aprietas ir apserga. Jausdamas besiartinantį pasiutimo momentą, jis savo kalvėj pats sau kala grandines, nakčia eina ant kalno, prisirakina jais prie medžio ir raktą nusviedžia pakalnėn. Jis ima baisiai kankintis ir staugti kartu su kaimo šunimis. Motina per miegus girdi šunų staugimą ir sapnuoja sunkiai įtikimą sapną apie įvykusią nelaimę: kaip jos Jonas apgina vaiką nuo pasiutusio šunies, pats pavirsta šunim ir loja kaip šuo. Kalvis tuo tarpu miršta. Toliau eina šermenys su gedulių rauda. Dvi seserys ir motina pakaitomis rauda brolio ir sūnaus. Šita rauda tai vienas iš geriausių dainiško stiliaus kūrinių mūsų literatūroj. Tolimesnėj nuotrupoj, gyvai primenančioj A. Mickevičiaus baladę "Romantiškumas", paaiški kūrinio prasmė. Tėvas atveda velionies išgelbėtą savo sūnų, kurs lavono akivaizdoj ima kliedėti aplinkiniams nesuprantamus, bet įkvėptus kažkokios vizijos žodžius. Senelis išaiškina, kad tas vaikas nešioja krūtinėj didelį turtą, kad ateity jo laukia darbas "didis ir viešas". Mes suprantame, kad velionis savo pasiaukojimu bus išgelbėjęs žmonijai ir tautai gal būsimą genijų. Tačiau be šios tiesiogiai didaktinės prasmės daug svarbesnės yra paskiros idėjos ir simboliai, kuriais yra ataustas ir išpintas šiaipjau neturtingas "Meilės" siužetas. Poema baigiasi lyrinėmis refleksijomis, meilės ir širdies apoteoze.
Skaitydami šią poemą tuoj pamatome, kad ji maža ką bendro turi su gyvenimo tikrove, o konstrukcijos ir nuotaikos atžvilgiu visai skiriasi nuo tradicinių romantinių poemų. "Meilė" mūsų literatūroj yra vienas iš nedaugelio ryškesnių simbolizmo pavyzdžių. Fabula ir susiejimas su gyvenimu čia reikalingi tik išgelbėti kūriniui nuo sauso alegorizmo, kuris visuomet žudo poetą, kai tik jis atitrūksta nuo gyvenimo ir, užuot sekęs jo keliamomis emocijomis, ima sekti savo minties protavimais. Gustaitis savo "Meilėje" nors atiduoda geroką davinį didaktizmui, bet sauso alegorizmo vis dėlto išvengė. Poemos ryšiai su tikrove yra pakankamai stiprūs, o posto emocijos pakankamai gyvos, kad "Meilė" būtų tikru simboliniu kūriniu, atsirėmusiu į realybę, o siekiančiu dar realesnių, nes amžinų grožio ir gėrio idealų.
Antras didesnysis Gustaičio kūrinys — tai oratorija "Aureolė". Iš autoriaus pridėtų paaiškinimų matome, kad oratoriją Gustaitis aptaria kaip "dvasinę muzikalinę dramą", kurioj yra apsčiai lyrinio ir epinio elemento, kurios turinys paprastai esti religinis dorovinis, didus ir kilnus, apvilktas simboliniais paveikslais. Esama oratorijų, kuriose, "kaip antai Messias Israel visai nėra veikiamų asmenų, net nėra sukoncentruoto veikimo, vien tik eilė vaizdų, kuriuos riša bendra pagrindinė idėja". Visa tai tinka ir Gustaičio "Aureolei". Siužetas ir veikiamieji asmenys, tiesa, čia yra, bet visumos jungtis atrodo labai laisva ir pačios bendriausios prasmės. Pažymėtina ir tai, kad Gustaitis norėjo sukurti religinę patriotinę oratoriją, kurioje religinė mistika jungiama su patriotine simbolika.
Simbolinis "Aureolės" turinys ir siužetas apytikriai gali būti taip nužymėtas:
Pirmame idiliškame veiksme keturios mergaitės laisto rūtas, puošia gėlėmis Mergelės Marijos paveikslą ir meldžiasi už tėvynę. Antrame veiksme tautinio peizažo su pilies griuvėsiais fone simbolinėmis priemonėmis vaizduojama karo pradžia ir artėjančios laisvės viltys. Ką reiškia simboliniai šio veiksmo personažai, galime tik apytikriai spėti. Neregys, berods, simbolizuoja tautą, kurios akys, aptemusios nelaisvėj, nemato aplinkinio pasaulio grožybių. Vaidila reiškia ateities pranašą, žvalgai — pirmieji naujųjų laikų kovotojai, skatina žmones eiti garbingais prabočių keliais ir siekti laisvės. Įvairūs chorai gieda tautos pasiryžimą keliančius posmus ir veiksmo pabaigoj himną laisvėjančiai Lietuvai. Trečiame veiksme matome 1915 metais išdeginto kaimo griuvėsius ir pradėtą statyti bažnyčią. Vaidila, Neregys, Regėtoja, Lakštingalų choras, Balsai iš minios ir iš dangaus, pagaliau chorai lyriniais simboliniais posmais gieda Tėvynės skausmus, auštantį rytą ir meilę. Ketvirtas veiksmas rodo svetimoj šalyje, vienuolyno celėj laidotuvių giesme besimeldžiančią vienuolę — gal vieną iš pirmojo veiksmo mergaičių. Gamtos dvasios. Vėlyvis, Eonas, Gelmė — gundo vienuolę gamtos ir pasaulio gražumu. Vienuolė tik vieno ilgisi — toli rytuose pasikusios tėvynės. Veiksmas baigiasi įspūdingais chorais — maldomis už žuvusius tremtinius, išgriautus aukurus, knygnešius, Kražių kankinius — ir kad Dievas duotų Lietuvai laisvę ir saugotų ją nuo bado, maro ir ugnies. Finalo scenoje vienuolė — dangaus sužieduotinė miršta kaip auka už Tėvynę, o angelų chorai garbina pasaulio Kūrėją.
Kritiškai vertindami tokį "Aureolės" siužetą, galėtume prikišti jam tūleriopų neaiškumų ir dėl visumos ir ypatingai dėl vienuolės rolės. Tačiau oratorijos žanras ir simbolinis kūrinio pobūdis bent iš dalies tuos neaiškumus pateisina. "Aureolė" mums žymėtina kaip bandymas pagilinti mūsų patriotinę poeziją, siejant tėvynės meilės jausmą su religine mistika. Laisvėjančios Lietuvos dvasinės pastangos, jos skausmai ir viltys virpa šiam Adomo Mickevičiaus mistiką primenančiame kūriny.
Baigiant šią trumpą Motiejaus Gustaičio kūrybos apžvalgą, reikia dar tarti porą žodžių dėl formalinių jo raštų savumų. Kad Gustaičio kūriniai nėra sklandus ir lengvai skaitomi, pastebi kiekvienas, paėmęs į rankas kurį nors jos rinkinėlį. Daugelis jo posmų atrodo iš tiesų "kaltiniai-veltiniai", pasak Vaižganto. Apsčiai pasitaiko ir nugnaibytų žodžių ir nepateisinamų gramatinių formų, sugalvotų eilėraštinio metro reikalui. Tačiau visas šias eilėdaros ydas išperka geresniųjų eilėraščių išvidinis eilutės skambumas, pasiektas garsų derinimu, orkestracija. Iš tiesų, garsai Gustaičio eilutėj kaitaliojasi tokiu būdu, kad jauti stačiai fizinį malonumą jo eiles skaityti. Štai pora pavyzdžių iš daugelio:
Lydėjo saulė, vieversiai čiulbėjo,
Takeliai glostė, kojas glamonėjo.
Kelkite! Kelkite! — kas tebetikite;
Ruoškitės, puoškitės! — neatsilikite;
Tai plaukia, banguoja keliai ir takai.
Kitas vertingas atžvilgis Gustaičio kūryboj, svarbus ypatingai literatūros istorikui, tai nauji vaizdiniai motyvai ir posakiai, kuriais poetas praturtino vaizdų ir išsireiškimų pasigendančią anuometinę mūsų lyriką, štai keletas, ilgai neieškojus:
Audra apsisupus calūno paloms...
Lyg marių įbingus snieginė vilnis...
Ir podraugių tautas greta
Krivulę neš aukso ir šviesią
Karūną garbingų tėvų.
Grandinę, it varpučio žolę,
Nuskynęs Jo kardas aštrus,
Išpildė, ką Kryžius žadėjo.
Užlaužęs rankas prieš save,
Ramstydamos šaltu, kaip plienas žvilgsniu.
Taip pat ir patriotinėmis temomis Gustaitis randa naujos vaizdinės išraiškos. Pav.:
Kol Lietuvai švino dangus bekabos,
O debesio rūdys
Gyvenimą pūdys
Ir dūsaudams beržas su ja ašaros.
Nešabloninį tėvynės meilės jausmų išreiškimą randame ypatingai "Varpeliuose", kurie iš viso laikytini geriausiai išbaigtu, tobuliausiu Gustaičio kūrinių rinkiniu.
Vengdamas banalumo ir jieškodamas savo minčiai naujos išraiškos, Gustaitis pavartojo daug naujadarų ir šiaip maža kam žinomų žodžių: mėlis, šešuolėlis, bažmas, kekundą, kanka, žąstai, gužas, gedulėlė, Unksmė, kartunta, žvaigkinis, bijonė, debesylas, vilyklės, ikaukeras, kelionė, mąsyklė, vienesysta, vazas, įturys, pašiaušos, valdija, pilnamėnis, ošmas, paskanda, svinda, muko, nusarioti, lūgeti...
Kiek šie žodžiai yra vykę, tesprendžia žinovai. Poetinės išraiškos tikslui, Gustaičio eilių kontekste, daugelis jų yra reikalingi ir atrodo ekspresyvūs. O tai svarbiausia.
Dėl šitų grynai formalinių ir anksčiau nurodytų išvidinių savumų, Gustaičio kūryba įgyja savotišką charakterį, poeto asmenybės, jo sielos, jo galvosenos ir jausenos atspaudą. O tai juk ir yra neginčijama talento reiškimosi išdava.
Minėtieji Gusatičio kūrybos savumai apibrėžia ir jo vietą mūsų literatūros istorijoj. Gustaičio, žinoma, negalima laikyti pomaircn'nės kartos atstovu. Didele savo kūrybos dalim jis vii dėlto siejasi su draudžiamuoju laikotarpiu, jo idealogija ir to laiko poetika. Tačiau lygiagrečiai Gustaičio kūryboj išeina aikštėn jau ir naujų pradų, kuriuos galėtume pavadinti ankstyvesniaisiais simbolizmo reiškiniais mūsų literatūroje.
* 1940 metais Lietuvoje pasirodė "Motiejaus Gustaičio Raštai". Juos suredagavo ir įžangą parašė V. Mykolaitis-Putinas. Knyga dėl karo niekados nepasiekė skaitytojų. Išliko tik keletas egzempliorių, kurių vieną turi Alg. Šalčius. Jo rūpesčiu ir turime čia nurašytą Vinco Mykolaičio įžangą. Ją dedame, atmindami poetą Motiejų Gustaitį ir norėdami skaitytojui pateikti šią studiją. "Motiejaus Gustaičio Raštus" buvo išleidusi Sakalo bendrovė Kaune, autoriaus brolių Miko ir Kazio, o ypač A. Gustaitytės ir jos vyro Petro Šalčiaus pastangoms. — Redakcija.
Motiejaus Gustaičio Raštai, 1940, Sakalas
