XIX a. pab.-XX a. pr. daugelis lietuvių, ypač dzūkų, pasisakiusių už tautinės nepriklausomos Lietuvos sukūrimą, svajojusių apie savo ir vaikų išsimokslinimą, žinojo apie kunigą, mokytoją, poetą, mokslininką Motiejų Gustaitį. Gimė jis 1870 m. vasario 27 d. Kazimiero Gustaičio ir Elžbietos Bajoriūnaitės šeimoje, gyvenusioje Pajiesyje, Rokų kaime Aukštosios Panemunės valsčiuje. Šeimoje dar buvo vyresnis brolis Mykolas ir jaunesni – Kazimieras, Juozas bei sesuo Agota iš pamotės.
1879 m. Motiejus su jaunesniu broliu Kazimieru pradėjo lankyti Aukštosios Panemunės pradžios mokyklą, kurią po poros metų baigę mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia tada mokytojavo lietuvių tautinės savimonės žadintojai Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas-Trupinėlis ir kiti. Jų dėka ir Motiejus pamilo lietuvių kalbą, ėmė domėtis Lietuvos istorija.
Baigęs penkias gimnazijos klases Motiejus įstojo į Seinų kunigų seminariją, o šią baigęs 1893 m. buvo paskirtas Marijampolės vikaru. Po ketverių metų Gustaitis išvyko į Šveicariją studijuoti Friburgo universitete. Čia įsitraukė į lietuvių draugijos Rūta, vėliau pasivadinusios Lithuania, veiklą. Po metų Gustaitis perstojo į Regensburgo universitetą, jį baigęs 1899 m. vasarą persikėlė į Romos šv. Apolinaro universitetą studijuoti viešosios ir kanoninės teisės. Po poros metų studijų vėl grįžo į Friburgą baigti literatūros ir meno istorijos studijų. 1903 m. čia apgynė daktaro disertaciją apie Adomo Mickevičiaus poeziją.
Po studijų grįžęs į Marijampolę buvo paskirtas berniukų gimnazijos kapelionu ir tikybos mokytoju. Tuo metu gimnazijoje jau nebuvo tos lietuviškumo dvasios, kuri buvo juntama Gustaičiui mokantis – buvo išvykę mokytojai P. Kriaučiūnas, P. Arminas. Vyravo mokytojai rusai.
Gustaitis stengėsi skatinti moksleivių lietuvybę per tikybos pamokas, savo pamokslais, pageidaujančius mokė lietuvių kalbos, buvo švietimo ir labdaros Žiburio draugijos steigimo Marijampolėje (1906 m.) vienas iniciatorių. Be to, Gustaitis ėmė mokyti ir suaugusiuosius lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, kitų dalykų, daug prisidėjo, kad būtų įsteigta katalikų darbininkų draugija, pradėti leisti periodiniai leidiniai Šaltinis, Žiburys ir kiti. Gustaičio pastangomis 1911 m. Marijampolėje įsteigta muzikos, literatūros ir meno draugija Gabija, pradėti organizuoti muzikos, literatūros, dramos vakarai, svarbių datų paminėjimai.
Visą laiką Gustaitis palaikė ryšius su dr. Jonu Basanavičiumi, rėmė ir pats platino draudžiamą lietuvių spaudą. Beje, apie Basanavičių ir jo įkurtąją Aušrą Gustaitis parašė ir išleido knygelę J. Basanavičius ir „Aušra“ (1927 m.).
Tautiškai susipratusio jaunimo ugdymą Gustaitis laikė vienu svarbiausių inteligento uždavinių. Ypač jis rūpinosi mokytų lietuvaičių ugdymu, nes lietuviai valstiečiai buvo linkę leisti į mokslus tik savo sūnus svajodami, kad jie taps kunigais, advokatais, gydytojais. Tačiau, anot Gustaičio, tie mokyti sūnūs, nerasdami mokytų lietuvaičių, į žmonas paimdavo lenkes, ruses ir greitai sulenkėdavo, surusėdavo. Tad, kai tik buvo įsteigta Žiburio draugija, Gustaitis ėmė siūlyti steigti lietuvaitėms progimnaziją, kurioje būtų mokoma lietuvių kalba. 1907 m. rugsėjo 22 d. ši progimnazija Marijampolėje pradėjo darbą. Direktoriumi be atlyginimo sutiko dirbti Gustaitis. Tai buvo labai sunkios pareigos, nes reikėjo organizuoti ne tik mokymą, bet ir pasirūpinti lėšomis progimnazijai išlaikyti. Progimnazija buvo nedidelė, pirmaisiais metais joje mokėsi 39 lietuvaitės, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 91. Tai lėmė ne tik nuolatinis lėšų stygius, bet ir tai, kad daugelis lietuvių valstiečių nesuprato, jog ir mergaitėms reikalingas mokslas. 1910 m. Gustaitis paskelbė 20 puslapių knygelę Marijampolės Lietuvaičių Progimnazijos atsišaukimas į visuomenę, kurioje ragino tėvus leisti dukras į mokslus:
„Tautiečiai, Tėvai, kas norite savo dukteris išlavinti geromis lietuvaitėmis, tvirtomis katalikėmis, siųskite jas į šitą savą įstaigą. Po metų, kitų nepažinsite savo vaikų, taip jos pakils, augdamos ne tik kūniškai, bet vienkart doriškai ir protiškai. Tiktai nesigailėkite tam skatiko išmesti. Jeigu per tai sumažės kraitis ir piniginė dalis, mergaitės tikrai nesigailės, nes įgytoji apšvieta ir dorybė užvis didžiausia brangenybė žmogaus gyvenime. Tik apšvieta ir dorybė tegali nutiesti kelią į šviesesnę ateitį: tik tuomet jūsų dukterys taps naudingesnės ne tik sau ir savo šeimynai, bet ir platesnei visuomenei, kuri atgimstančiam tėvynės laike taip labai reikalauja švietėjų. Nejaugi mes savo dukterims pavydėsime lengvesnio gyvenimo! Nejaugi jas kraičių našta pavergę, bestumsime visas vien tik į tą patį sunkų kaimo gyvenimą; arba tebepaliksime joms kitą dar bergždesnį buvimą – tai pulkais spiesties bažnytkaimiuose ir dauginti vargingas miesto proletarų minias, kuomet jos, jaunystėje kiek pramokusios, galėtų būti labai naudingomis švietimo skleidėjomis ir visuomenės dorybių vykdintojomis!
Baigusios šitą mokyklą mergaitės turi atvirą kelią į aukštesnius mokslus: gali tapti daktarėmis, dantų gydytojomis, mokytojomis, gali ištekėti už lietuvių inteligentų, turinčių geras vietas. Kurioms gi mokslas sunkiai eitų, pabaigusios šios įstaigos kelias klases gali grįžti namo, su mokslu gi bus lengviau permanyti ūkininkavimą, ir jisai geriau tuomet seksis.
Pažvelkime į kitas tautas, kaip jos stropiai veržiasi prie mokslo ir uoliai prilaiko savo mokyklas. Kam toli ieškoti pavyzdžių? Imkime kad ir mūsų artimiausius kaimynus žydus. Pas juos nėra nemokančio skaityti ir rašyti. Jie miestuose ir miesteliuose turi daugybę savo mokyklų-chederų, kurių užlaikymui vaikai priverstinai kelis metus turi jei ne valdiškose mokyklose, tai anuose chederuose mokytis. Pas didesnes tautas, kaip, pavyzdžiui, pas lenkus begalė yra įvairios rūšies privatinių mokyklų, kurias tėvai laiko savo priederme palaikyti, siųsdami į jas vaikus...“
Gustaitis ketino Marijampolėje pastatyti mergaičių progimnazijos rūmus. Kreipėsi paramos į JAV lietuvius. 1914 m. vasarą išvykęs ten rinkti aukų įsteigė švietimo fondą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui teko grįžti į Lietuvą. Marijampolę jau rado vokiečių užimtą. Progimnazija buvo persikėlusi į Trakus ir įsikūrusi vietos dviklasės mokyklos patalpose. Gustaitis buvo užsimojęs progimnaziją paversti gimnazija, bet frontui artėjant prie Trakų gautas nurodymas progimnazijai trauktis į Rusiją. Po kiek laiko ji atsidūrė Tambove, Marijampolės berniukų gimnazija – Ja– roslavlyje, kurioje Gustaitis dėstė tikybą. Be Gustaičio visus progimnazijos reikalus tvarkė kun. P. Bielskus.
Nelengva buvo svetimame krašte organizuoti mokymą gimnazijoje ir progimnazijoje, gauti lėšų moksleiviams ir mokytojams išlaikyti. Didelėmis Gustaičio pastangomis Jaroslavlyje buvo įsteigtos 7 lietuvių pradinės mokyklos, kuriose mokėsi apie 300 šiame krašte atsidūrusių lietuvaičių. 1916 m. vasarą dar atidaryta mišri lietuvių Žiburio progimnazija, kurioje mokėsi 170 mokinių. Jie buvo apgyvendinti bendrabučiuose ir gavo visą išlaikymą. Bet po 1917 m. spalio mėnesį bolševikų Rusijoje įvykdyto perversmo pašalpos tremtinių mokykloms buvo sumažintos daugiau kaip per pusę ir lietuviškos mokyklos atsidūrė didžiausiame skurde. Laimei, 1918 m. pavasarį pasisekė gauti leidimą ir visos lietuvių mokyklos grįžo į Lietuvą. Gustaitis paskirtas Žiburio gimnazijos direktoriumi Seinuose, ypač svarbiame lietuvių kultūros centre. Čia veikė ir kunigų seminarija, nuo 1905 m. bendrovė periodinei spaudai ir knygoms leisti. Seinuose ir jų apylinkėse lietuviai sudarė daugumą gyventojų. Jie pasisakė, kad kraštas, kaip ir Suvalkų, Augustavo, būtų grąžintas Nepriklausomybę išsikovojusiai Lietuvai, – mat jis buvo neteisingai atplėštas svetimų valstybių po Napoleoną ištikusių pralaimėjimų.
1919 m. rugpjūčio pabaigoje lenkų kariuomenė okupavo Seinus ir jų apylinkes. Dalis gimnazijos moksleivių ir krašto lietuvių pasitraukė į Lietuvą. Gustaitis mėgino įtikinti okupantus lenkus leisti veikti lietuvių gimnazijai, tačiau buvo pareikalauta, kad direktorius būtų tik lenkas ir kad mokoma būtų tik lenkiškai. Seinuose lenkai uždarė ir kunigų seminariją.
1920 m. pradžioje Gustaitis persikėlė į Lazdijus, kuriuose buvo įsikūrusi iš Seinų persikėlusi lietuvių gimnazija. Jis paskirtas jos direktoriumi. Gimnazija Lazdijuose įsikūrė apleistame gyvenamajame name. Po keleto metų Gustaičio pastangomis gimnazijai buvo pastatyti nauji pastatai. Lazdijuose Gustaitis direktoriavo iki savo mirties 1927 m. gruodžio 23 d. Apie jį kaip mokytoją prisimena Juozas Slavėnas savo 1968 m. Sidnėjuje (Australija) išleistoje knygoje Plunksna ir žodis:
„... Pats direktorius irgi gyveno gimnazijos namo palėpėj, dalindamasis butu su vienu mokytoju. Kiti mokytojai kur nors prisiglausdavo miestelyje. Mokytojų margumas neatsiliko nuo mokinių. Nedaug kas iš jų turėjo stažą ar atitinkamą patyrimą. Buvo tokių, kurie tik gimnaziją tebaigę, o vokiečių kalbą dėstė vokietis, nežinia kokio laipsnio kariškis, likęs Lietuvoje nuo I pasaulinio karo. Mokytojų ir mokinių santykiams tvarkyti direktoriui reikėjo ir kantrybės, ir takto. Mokytojai algas gaudavo, rodos, per „Žiburio“ draugijos centrą, subsidijuojant Svietimo Ministerijai (...).
Visą popietį gimnazijos patalpose buvo judėjimas, – kas nors rengiama, repetuojama (... ) Pats Gustaitis, šalia direktoriaus pareigų, tebedėstė lietuvių kalbą ir literatūrą pradedant penktąja klase, ir lotynų paskutinėse dviejose klasėse. Kaip mokytojas Gustaitis žymiai skyrėsi nuo kitų mokytojų. Ne griežtumu, bausmėmis klasėje jis palaikydavo pavyzdingą tvarką, bet savo autoritetu ir neformališku draugiškumu su mokiniais. Jo žodis, dažniausia išreikštas prašymo forma, mokiniams buvo šventas. Lyg kokia orumo aureolė supo šį žmogų (...).
Vieną kartą Gustaitis į klasę įsinešė didžiulius tomus. Kas čia per knygos? – visi sužiuro. Gustaitis šypsodamasis padėjo ant stalo tada dar neseniai iš spaudos išėjusius Sventojo Rašto Senojo Testamento tomus...
– Matot, šiandie mūsų nagrinėjamas rašytojas nebuvo daug parašęs ir jo raštų tomų negalėjau atnešti. Bet čia, – rodydamas į Šv. Rašto tomus, – yra didelis veikalas, išverstas į mūsų kalbą. Gal dar nesat matę – pasižiūrėkit.
Tuo metu lietuvių kalboje dar nebuvo klasinių veikalų vertimų. Gustaitis atnešdavo juos svetimomis kalbomis, pav., Iliadą, Odisėją, Enejidą, Prarastąjį Rojų ir kt. „Ką gi, – sakydavo lyg pasiteisindamas, – kitos tautos laimingesnės ir jau turi šių kūrinių vertimus. Mes nors pasižiūrėkime.“
Lietuvių literatūros einamo kurso medžiagos trūkumui sumažinti Gustaitis pats šį tą pateikdavo. Lazdijuose gyvendamas išleido „Petras Kriaučiūnas“, „Basanavičius“ ir „Aušrą“, „Pono Tado“ santrauką (grynai mokinių reikalams). Be to, spausdino straipsnių „Švietimo Darbe“, „Židiny“. Stambesnis veikalas mokyklos reikalams tuo metu jo parašytas ir „Dirvos“ Marijampolėje išleistas – „Stilistika“.
Gustaitis buvo didelis graikų ir romėnų senovinio palikimo mylėtojas. Dėstydamas aukštesnėse klasėse lotynų kalbą, jis tikrai daug sielos įdėdavo. Skaitomus programinius kūrinius jis galimai pra– plėsdavo. Duodavo plačias žinias apie skaitomą autorių, jo kūrybą. Panagrinė– davo mitologiją, nepaliestas vietoves. Taigi greta su skaitomu kūriniu mokiniui pasidarydavo pažįstamas visas aplinkos ir laiko fonas. Šį tą Gustaitis ir išvertė tuo metu – „Cicerono kalbą prieš Katiliną“ (spausdinta „Židiny“), Virgilijaus Enejidos vieną giesmę, keletą Horacijaus eilėraščių. Rankraščiuose liko kai kas iš Ovidijaus, dar viena Cicerono kalba ir kit. Dar vienas Gustaičio naujumas – vieną valandą per savaitę jis su mokiniais versdavo M. Sarbievijaus lotyniškąsias odes. Apie Sarbievijų jis buvo rašęs spaudoje (rodos, „Židiny“).
Mokinius jų butuose Gustaitis retai lankydavo. Tai atlikdavo klasių auklėtojai. Tačiau mokiniui susirgus, jis būdavo nuolatinis lankytojas. Ateidavo su gydytoju, tiesiog tėviškai rūpindavosi ir globodavo.
Kasmet gavėnioje mokiniams būdavo surengiamos rekolekcijos. Kartais atvažiuodavo kunigų iš kitur, kartais savi jas pravesdavo, nes šalia tikybos dėstytojo dar buvo ir lotynų kalbos (žemesnėse klasėse) mokytojas kunigas. Visada rekolekcijose Gustaitis užimdavo vadovaujamą vietą. Ypatingi būdavo jo pamokslai – trumpi, gausūs pavyzdžiais ir sakomi savotiškoj dvasioj. Visada, ateidamas iš zakristijos, pats atsinešdavo kėdę, ją pasistatydavo bažnyčios viduryje, tarp bažnyčios suolų, į kuriuos susėsdavo mokiniai. Tada visi klausytojai būdavo aplink pamokslininką! Visada lyg su giedria šypsena pamokslus sakydavo tiesiog draugiškoj dvasioj, tarsi pasikalbėjimo forma, be jokių graudenimų. Kiekviena gamtos apraiška – Dievo esimo ir Jo didybės įrodymas.
Gustaitis neatsiribodavo nuo mokinių ir ne pamokų metu. Popietinėmis valandomis jis mėgdavo išeiti gana toli už miestelio pasivaikščioti, nueidavo net iki miško. Jei pakeliui sutikdavo vieną ar kelis mokinius, juos užkalbindavo, tuojau rasdavo artimą kalbą ir dažniausiai direktorius ir mokiniai susijungdavo į bendrą pasivaikščiojimą. Kartais net iš namų drauge su mokiniais išeidavo – ar tai su tais, kurie dirbo gimnazijos raštinėj, ar su bet kuriais. Tokie pasivaikščiojimai būdavo malonūs, nes Gustaitis papasakodavo ką nors įdomaus iš savo kelionių įvairiuose kraštuose, iš prieškarinės tautinės bei kultūrinės veiklos. Bet ypač būdavo gražu stebėti sekmadieniais, kai mokiniai eidavo į bažnyčią (nerikiuotėj): būrelis didesnių ir mažesnių berniukų ir mergaičių, o jų tarpe kaip ąžuolas priaugančiame riešutyne – jų direktorius.
1926 m. pavasarį Gustaitis susilaukė savo triūso ir vargo pirmųjų vaisių: po egzaminų, kuriuose dalyvavo švietimo ministerijos atstovas, buvo įteikti septyniems asmenims gimnazijos baigimo atestatai.
Gustaičio kūdikis, taip varge augintas, susilaukė pirmų apčiuopiamų vaisių – pilnos gimnazijos. Mokyklos gyvenimas pasidarė normalus, mokytojų lygis toks pat, kaip ir visose ano meto gimnazijose, su tendencija metai iš metų gerėti. Patalpos patenkinamos, fizikos kabinetas, biblioteka ir kt. Gimnazija turėjo gerus dūdų ir stygų orkestrus, chorą, įvairias sporto priemones, veikė įprastinės ano meto moksleivių saviveiklos organizacijos ir būreliai, literatūros, vaidintojų ir kiti rateliai. Žodžiu, jaunimas šalia savo tiesioginių uždavinių turėjo visapusiškas auklėjimosi ir lavinimosi sąlygas. Miesto visuomenė mėgo gimnazijos parengimus ir mielai lankė. Atėmus tuo metu iš Lazdijų gimnaziją, būtų pajusta nieku neužpildoma spraga.
Negalima nepaminėti ir apie dvejų metų pradžios mokyklų mokytojams kursus prie Lazdijų gimnazijos. Jų sumanytojas ir spiritus movens buvo Motiejus Gustaitis. Tų kursų tikslas – parengti mokytojus pradžios mokykloms, kurios jų tada buvo labai reikalingos. Kursai sutraukė nemaža jaunimo ne vien iš Lazdijų apylinkės, bet ir iš kitur, dirbančių, bet cenzo neturinčių mokytojų nuo Alytaus, Marijampolės ir kitur. Kursai veikė pačiu sunkiausiu gimnazijos organizavimosi metu ir juose pamokos vykdavo priešpiet ir popiet, gimnazijos ir pusės kilometro atstumu esančios pradžios mokyklos patalpose.
Privatus Gustaičio gyvenimas buvo labai kuklus.
Šiaip privatus gyvenimas vyko vienumoje. Pradžioje buvo išsinuomavęs butą pas vieną ūkininką, vėliau gyveno virš gimnazijos patalpų, pastogėje. Vienam kambary buvo ir salonas, ir valgomasis, ir kabinetas, ir pagaliau miegamasis. Kai buvo pastatytas atskiras namelis, erdvė kiek prasiplėtė, bet irgi nežymiai. Gustaitis teturėjo vieną didoką kambarį apačioje, kur buvo salonas ir drauge miegamasis (lova širma atitverta), o viršuje nedidelis darbo kambarys ir drauge biblioteka. Tame pat namely dar vienas kambarėlis buvo skiriamas gimnazijos raštinei.
Savo privatiniam darbui – skaitymui, perrašinėjimams – Gustaitis pasikviesdavo iš aukštesniųjų klasių porą mokinių, paprastai tokių, kurie gerai mokydavosi ir kurių tėvai būdavo nepasiturį, jiems už darbą atlygindavo. Per pietus, kurie tęsdavosi ilgokai, vienas iš tų mokinių skaitydavo laikraščius, žurnalus. Vėliau būdavo tvarkomi rankraščiai, perrašinėjama, skaitoma, dalinai išpildoma privati korespondencija. Rankraščiai būdavo tvarkomi labai rūpestingai, turėjo būti be jokių sutepimų ar taisymų. Lapai sudedami draugėn ir surišami kaspinu. Rankraščius Gustaitis ypatingai saugojo: „Jei turtą pavogs vagis ar sunaikins gaisras, jei sveikata tarnaus vėl galima įsigyti; jei žus kūrinys – įkvėpimas gali ir nesugrįžti“, – sakydavo. Gyvendamas Lazdijuose, be minėtos literatūrinės istorinės medžiagos, Gustaitis išleido sonetų rinkinį „Varpeliai“, spausdino periodikoje savo kūrybos ir vertimų iš lotynų klasikų, Mickevičiaus kūrybos ir kt. Išleido dar didoką pamokslų rinkinį.
Skaitymo valandomis būdavo perskaitoma kone visa negausi to meto lietuvių literatūra. Sėdėdamas supamoj kėdėj ir iš lėto supdamasis, Gustaitis kartais ištisą valandą išbūdavo žodžio neprataręs. Padėjėjų valandoms pasibaigus, Gustaitis likdavo vienas. Iki vėlokos nakties žibėdavo žiburėlis. Čia jis kurdavo ir skaitydavo.
Gustaitis buvo visiems prieinamas ir labai tolerantiškas. Ar turtingas ar vargšas, senelis ar vaikas, nežiūrint išsilavinimo, tikėjimo, įsitikinimų – buvo reikale mielai sutinkamas, paguodžiamas, sušelpiamas, su visais randama kalba. Ir nelietuviškoj miestelio visuomenėj Gustaičio asmuo buvo labai gerbiamas.
Jis naujojo gimnazijos pastato pastogėje buvo įkūręs Dzūkijos muziejų. Per mokytojus, klebonijas, pagaliau per savo mokinius Gustaitis per palyginti trumpą laiką surinko nemažai muziejinių eksponatų. Tai buvo gaminiai iš akmens, vėlesnių amžių metalo įrankiai, indai ir kiti praeities paminklai, rasti krašto piliakalniuose ir pilių griuvėsiuose. Surinko ir nemažą kolekciją įvairių liaudies dirbinių, smūtkelių, kryžių, koplytėlių, žaislų, namų apyvokos daiktų, o taip pat audinių, rūbų, papuošalų, velykinių margučių ir t. t. Gustaitis muziejui atidavė ir daug savo paveikslų, savo ir kitų rankraščių, kaip kun. Tatarės, senų ir retų knygų, laikraščių komplektų. Muziejuje buvo saugomas karaliaus Zigmanto Augusto Lazdijų miestui suteiktų privilegijų akto originalas, iki muziejaus įsteigimo išlikęs klebonijoje. Šventadieniais muziejų aplankydavo nemaža miesto gyventojų.
Apie Gustaičio mirtį Slavėnas minėtoje knygoje Plunksna ir žodis rašo:
„Dar pro apšalusius langus vos mėlynavo 1927 m. gruodžio mėn. 23 d. rytas, kai mano draugas Motiejus Kraužlys (vėliau baigęs Vilniaus universitete agronomijos mokslus) ir aš buvome išbudinti stipraus virtuvės durų bildesio ir sujaudintų kaimynės žodžių: „Direktorius mirė!“
Direktorius? smilkterėjo man per širdį. „Direktorius“ – tai mieste žinoma Motiejaus Gustaičio antroji pavardė.
Kaimynė sujaudinta kažką pasakojo mūsų šeimininkei. Netrukus šeimininkė praskleidė durų užuolaidą, kuri skyrė mūsų kambarį nuo virtuvės, ir garsiai sušuko:
– Ar miegat? Direktorius mirė! Bėkit pažiūrėt!
Mudu abu vienu metu atsisėdome lovose. Tikėti ar ne? Juk vakar direktorius turėjo pas mus paskutinę prieš Kalėdų atostogas pamoką, palinkėjo linksmai praleisti atostogas su tėveliais. Jis buvo toks pat, kaip visada.
Tuo metu prie durų, greta šeimininkės, atsistojo ir kaimynė:
Šeimininkė, rytą nuėjusi į direktoriaus namelį, tuojau pastebėjo netvarką: durys iš koridoriaus į miegamąjį plačiai atvertos. Matyt, jis norėjo eiti pagalbos, bet pajutęs silpnumą dar spėjo grįžti atgal į kambarį, – įsiterpė kaimynė.
Kaimynė kalbėjo susijaudinusi, paskubomis. Visa laikysena rodė, kad jos žodžiais negalima netikėti.
Mes šokom paskubomis rengtis. Šiurpas perbėgo. Gal dar netiesa? – smilkčiojo širdyje, kaip paprastai panašiais atvejais būna.
Lauke jau gerokai prašvitę. Mes pasileidom bėgte per užšalusią pievą ir, nubėgę iki gimnazijos kiemo vartų, peršokom per šoninę tvorą. Gimnazijos pastatai nuo mūsų buvo tik apie pora šimtų žingsnių, o direktoriaus namelis pačiame rajone, nedideliame sodelyje. Prabėgę sodelį, radom namelio duris praviras. Išgirdusi girgždančiame sniege mūsų žingsnius, šeimininkė pasirodė tarpdury ir, netarusi žodžio, tik mostelėjo ranka į miegamojo kambario duris. Mes įėjome. Ant kambario kampe stovinčios, naktį, matyti, nenaudotos, lovos, įstrižai, nukarusiomis žemyn kojomis, apsivilkęs paltu, gulėjo jau sustingęs Motiejus Gustaitis. Veidas baltas, su violetiniais bruožais, panosėj lyg kraujo žymės.
Netrukus atėjo vienas kitas mokytojas, mokinys. Žinia greitai pasklido po miestą, pradėjo rinktis ir miesto žmonės. Negalėdami patekti į vidų, jie stovėjo kieme ir, matyti, patys norėjo patikrinti žinią, kuri visiems buvo netikėta. Buvo atėję darbininkų, tarnautojų; lietuvių, lenkų, žydų. Gustaitis visų tarpe buvo populiarus ir gerbiamas.
Lavonas buvo perrengtas bažnytiniais rūbais ir tame pat bute paguldytas lankymui. Mokiniai pakaitomis budėjo, kiti keisdamiesi giedojo šermenų giesmes. Miesto gyventojų lankymas nenutrūko nuo ryto iki vakaro, bet ypač pagausėdavo po pietų. Beveik nieks iš mokinių nevažiavo Kalėdų atostogų ir atlikinėjo laidotuvių parengiamuosius darbus – pynė vainikus, puošė bažnyčią. Mokinių dūdų orkestras, muzikos mokytojo vadovaujamas, kartojo gedulingus maršus.
Kūno išnešimas iš buto į bažnyčią buvo numatytas Kalėdų pirmosios dienos popietį. Prieš skirtą valandą prie Gustaičio buto susirinko didelė minia žmonių. Čia buvo ir miesto gyventojai, ir iš aplinkinių kaimų, ir net iš tolimesnių vietovių. Buvo apypilnis erdvus gimnazijos kiemas, nors diena buvo gerokai šalta.
Eisena pajudėjo iš buto 3 valandą po pietų. Karstą nešė mokiniai, taip pat ir bažnytines insignijas. Karstas apjuostas eglišakių vainikais. Mokinių ir ugniagesių orkestrai pakaitomis grojo gedulingus maršus. Kai eisenos priekis ir minia išsiliejo iš gimnazijos kiemo į tiesią Seinų gatvę, eisenos ilgis buvo apie pusė kilometro. Pakeliui prisijungė vis daugiau žmonių, o prie bažnyčios laukė kita tiek. Kada karstas buvo įneštas į bažnyčią ir padėtas ant katafalko, erdvi bažnyčia buvo sausakimšai prisigrūdus. Nemažą dalį sudarė žydai. Po trumpų pamaldų karstas, skendįs vainikuose ir mirgančioj žvakių šviesoj, liko paskutinėms valandoms toje vietoje, iš kurios velionis tiek kartų buvo kalbėjęs į savo mokinius.
Laidotuvių dieną Lazdijai atrodė kaip per didžiuosius atlaidus. Žmonių buvo privažiavę iš plačių apylinkių, nes ir velionio auklėtiniai buvo net iš tolimiausių Dzūkijos kampelių. Be vietinių ir artimųjų parapijų kunigų, į laidotuves buvo atvažiavęs vyskupas M. Reinys, Šaltinio redaktorius kun. Vl. Mažonas ir kiti. Eisena iš bažnyčios nutįso ilga Kauno gatve kapų link. Vargu ar Lazdijai buvo kada matę panašias laidotuves. Jos buvo ne vien skirtingos nuo kitų savo dalyvių gausumu, bet ir įvairumu. Šalia mokytojų ir mokinių dalyvavo plačios minios iš miesto ir plačių apylinkių. Visų veidų išraiška – lyg kad savo šeimos narį lydėtų į kapinių kalnelį. Prie kapo atsisveikinimo kalbas sakė mokytojų, mokinių, organizacijų, miesto visuomenės atstovai. Kun. Vl. Mažonas perskaitė Augustaitytės-Vaičiūnienės tai progai parašytą eilėraštį, kuris vėliau buvo atspausdintas Šaltinyje. Užbaigiamąjį pamokslą pasakė vyskupas M. Reinys: „...Laidojame kuklų, tylų, bet didelį kultūros darbininką ir jaunimo auklėtoją.“
Beje, po Gustaičio mirties, galima sakyti, buvo išgrobstyta labai gausi velionio biblioteka. Apie tai Slavėnas rašo:
„... Kelioms savaitėms praėjus po Gustaičio mirties, atvažiavo keletas asmenų velionio palikimui likviduoti. Velionis nebuvo palikęs testamento, todėl atvykusieji pradėjo tvarkytis savo nuožiūra. Baldus, rūbus ir kambarių daiktus įkainavo patys. Pagaliau per gimnazijos vadovybę buvo paprašyti keli mokiniai įkainoti knygas. Paskutinės kai kurių asmenų pastangos išsaugoti biblioteką visumoje nepavyko ir kainotojai pradėjo darbą. Kainotojai iš turto likviduotojų gavo nurodymus: knygas kainoti nuo keliolikos centų iki kelių litų, pagal didumą ir išvaizdą. Ir kainotojai savo darbą atliko; Fr. Kuršaičio žodynai įkainoti po pora litų, klasikų tomai tiek pat. Mažesnės knygos centais. Į knygos turinį, retumą kainotojai neturėjo kreipti dėmesio...“
Varžytinių dieną baldai, įvairūs kiti stambesni daiktai buvo parduodami pagal principą – kas daugiau pasiūlys. Velionis buvo kuklus žmogus, jo baldai ir kiti daiktai nebuvo prabangūs, kiek senoviški. Varžovų prisirinko nemažai, nemažai daiktų buvo išparduota, kartais net žemiau įkainavimo, nes kai kurie daiktai netraukė pirkėjų dėmesio. Buvo ir tokių daiktų, kurių nieks nepirko. Jie buvo suversti į pašiūrę.
Knygų pardavimo tvarka buvo kitokia. Čia nebuvo varžytinių. Po įkainavimo, atžymint kainą ant kampo, knygos iš dalies buvo sudėtos atgal į lentynas arba sukrautos ant stalų, ant grindų. Pardavimo metu žmonės rinkosi kas kam patinka, išsirinkę eidavo prie stalo, kur sėdėjo turto likvidatorius, parodydavo jam knygą ir sumokėdavo jos įkainavimo vertę. Nedidelis bibliotekos kambarys, ypač pirmą pardavimo dieną, buvo iki vėlaus vakaro kimšte prisikimšęs pirkėjų. Pirkėjai rinkosi knygas, laikraščių komplektus, rausėsi kur kam patiko. Iš kelių tomų vienas nusipirkdavo vieną knygą, kitas – kitą. Daugiausia ėjo lietuviškos, rusiškos, lenkiškos. Maža domėjimosi buvo vokiškom, prancūziškom ir beveik niekas nesidomėjo lotyniškom, graikiškom, rankraščiais.
Po kelias dienas trukusio pardavinėjimo knygų lentynos styrojo beveik tuščios. Ant stalų, ant grindų netvarkingai išmėtytos išrankos. Norint ištuštinti kambarį, tos išrankos, kaip bulvės, buvo suverstos namo palėpėj ir, laiko dulkių dengiamos, taip ir liko visų užmarščiai. Turto likvidatoriai, baigę darbą, išvyko. Esą, už surinktus išpardavimo metu pinigus būsiąs pastatytas velioniui paminklas. Ir kitas Gustaičio turtas Lazdijuose buvo likviduotas. Liko tik vienišas kapas. Ant jo paminklo buvo iškalta:
Tai glūdi giesmės nerašytos,
Tai tvyro mintys nesakytos,
Ir niekas niekas jų nežino...
Buvęs Gustaičio mokinys Marijampolėje Kazimieras Berulis 1936 m. išleido 46 psl. knygelę Kun. Motiejus Gustaitis. Pedagogas ir švietėjas. Knygelėje atskleidžiamos jo pedagoginės nuostatos.
„Tauta savo mokyklose ateitį gamina“, – nuolat kartodavęs Gustaitis. Ypač švietimo problemomis jis ėmė rūpintis nuo 1910 m., kai po keleto metų pralais– vėjimo po 1905 m. sukilimų prasidėjo reakcija prieš tautinį atgimimą. Rusijos ministras pirmininkas iš Valstybės Dūmos paskelbė: „Šiaurės Vakarų kraštas, t.y. Gudija ir Lietuva, nuo amžių buvo, yra ir bus tik rusų kraštas.“ Nuo tų metų ypač sparčiai steigtos rusiškos mokyklos. Jei, pvz., 1905 m. Kauno gubernijoje buvo 360 rusiškų mokyklų, tai 1912 m. – jau 724. Rusų valdžia planavo Lietuvos gubernijoje įvesti ir privalomą rusų mokyklose pradžios mokymą, kuriose nebuvo vietos lietuvių kalbai ir lietuviams mokytojams. Iš dalies apie kai kuriuos lietuvių ir rusų mokyklų skirtumus, tėvų pareigas rūpintis lietuvių mokyklomis Gustaitis užsiminė savo pamoksle Marijampolės progimnazijoje 1913 m. sausio 13 d.:
„Dvi yra pakraipos auklėti jaunimą mokykloje. Viena, kad, atskyrus vaiką nuo tėvų, pavesti jį mokytojų globai, arba, kitaip sakant, atskirti mokyklą nuo šeimynos. Pas mus šita pakraipa nuo seniai viešpatauja, tik pastarais metais ji bent kiek tapo atlaidesnė. Buvo laikas, kuomet mokykla bandė vaikuose išravėti įdiegtus tėvų įpročius; tėvai gi stengės apsaugoti vaikų sielą prieš mokyklos įtaką. Tuomet jaunimas, iš vienos pusės perspėjamas tėvų, ne visai pasitiki mokykla, iš kitos vėl pusės neretai matydamas, kaip mokykla griauna tai, ką jis namie išmoko gerbti, nežinojo ko klausyti ir kaip elgtis. Jo akyse mažėjo apskritai autoriteto rimtumas. Ir jis baigdavo ar bent įpusėjęs apleisdavo mokyklą pilnas abejonių, negacijos. Naktis užguldavo jo sąžinę ir užmigdydavo ją. Tik retas kuris pajėgdavo išblaškyti tas abejonių ūkanas ir prasiskinti sau kelią.
Antroji auklėjimo pakraipa vienija šeimyną su mokykla, viena kitai paduoda draugiškai ranką bendram tikslui, kad ne tik išlavinus vaiko protą ir suteikus jam žinių, bet dar ne mažiau rūpinasi išlavinti būdą, užgrūdinti valią ir taip prirengti žmogų gyvenimui.
Prieš keletą metų papluko nauja srovė. Lietuvių visuomenė pasijuto galinti sutverti savąją mokyklą. Į tą darbą jai reikėjo stoti neprisirengus, skubiai, be tinkamų vadovėlių, menkomis priemonėmis. Už tai įvairiausių kliūčių ir sunkenybių buvo iki valiai. Tačiau visuomenė, prisiėmus tą svarbų darbą, veik pasistengė įkurti savo tautiškas mokyklas Kaune, Vilniuje, Marijampolėje ir kt. Zinoma, greituoju statomas namas retai statomas iš sausos medžiagos, dėl to nenuostabu, jei kartais šen ten plyšta ar bent kiek pasvyra. Toksai namas paprastai sparų reikalingas.
Bet ne tame dalykas. Dedant pamatus savajai mokyklai reikėjo užsiduoti klausimas: kokios gi mes laikysimės taisyklės – skirti šeimyną nuo mokyklos ar vienyti šiuodu gaivalu?
Kadangi tėvų ir mokyklos vardas vaiko akivaizdoje yra iš pat prigimties apvilktas kokia tai nepaprasta autoriteto aureole, o tas autoritetas yra labai svarbus auklėjimo veiksnys, tai mokykla ir šeimyna, rūpindamos vaiko lavinimu, privalo itin saugoti vienas kito rimtybę. O ją geriausia apsaugos bendrąja sutartim. Ir priešingai, visiškas šių dviejų elementų atskilimas, kaip ir jų suskirstymas, gali sukelti tiktai nepasitikėjimą vieno kitu ir suskaldyti auklėjimo jėgas.
Be to, neturėdami tautiško iždo, mes tegalime steigti mokyklas ir jas išlaikyti tiktai tėvų bei visuomenės parėmimu. O tuo pat visuomenė ir šeimyna įgyja teisių link mokyklos, kurią jos palaiko. Taip pat ne mažiau brangi mokyklai ta užuojauta, kurią visuomenė jai reiškia; brangūs patarimai ir pastebėjimai, kuriuos gali auklėtinių tėvai suteikti mokytojams, kad jų vaikus, tautos piliečius, geresniais išauklėjus.
Iš kitos pusės šeimyna ir visuomenė, priimdamos teises bendro su mokykla auklėjimo, kiekviena savo srityje, tuo pačiu priima ir priedermes, būtent rūpintis mokyklos esimu ir pažanga.
Apie tikrą savos mokyklos buvimo reikalą, rodos, negali būti dviejų nuomonių: tauta savo mokykloje sau ateitį gamina! Ale palaikymas gyvybės tai dar tik pusė visuomenės priedermių dėl mokyklos. Antroji priedermių pusė tai prisitaikymas mokyklai. Ką pagelbės, jeigu mokykla pildys savo darbą dorai, jeigu išlavins jaunimą ir prirengs jį gyvenimui, o šeimyna savo pažiūromis ir pavyzdžiu tatai nepalaikytų? Tiktai bendrai dirbant galima tikėtis, jog lietuviška mokykla su laiku pasieks savo aukštą pilietišką uždavinį. Kelerių metų pedagogijos vaisiai ir dabartinis mūsų mokyklų stovis leidžia turėti daug geros vilties ir lemia šviesesnę tautai ateitį.“
Gustaičio pedagoginės nuostatos atsispindi jo straipsniuose, knygose. Labiausiai jį ir Amerikoje žavėjo tai, kad ten daugelis mokėsi nepaisydami amžiaus. Apie tai jis savo knygelėje Amerikos mokykla rašo: „Garbė Amerikai, kad visi jos piliečiai gali šviesdintis [...], nes šviesesnio žmogaus darbas visuomet vaisingesnis.“ Kaip savimokos pavyzdį Gustaitis nurodo JAV prezidentą Linkolną, kuris iki 20 savo gyvenimo metų buvo medkirtys, paskui malūnininkas. 25 metų jis, šiandieniniu terminu, baigia teisės mokslus, ima dirbti advokatu, 30 metų išrenkamas miesto savivaldybės nariu, 40 metų – į JAV Kongresą, o 50 metų – JAV prezidentu.
Gustaičiui patiko ir JAV mokyklose vyraujantys mokytojų ir mokinių draugiški santykiai: „Malonu pasidomėti, pasigrožėti, ypač kai jauti tokią, lyg šeimynos, dvasią. Jokios prievartos, jokio slėgimo; ant veidų linksmumas, akyse rimtis ir pasitenkinimas. Argi tai nerodo, jog santykiai tarp mokinių ir mokytojų yra artimi, išmintingi, priduodą jaunumui drąsos, mokiniai jaučiasi žmonės esą, lygiaverčiai šalies piliečiai, jaučia asmens laisvę, kurios mokyklos drausmė anaiptol slopinti neturi.“ Ir baigia, kad „mokslas, prievartos ašaromis perkamas, skatiko nevertas...“ Gustaitis ragino ir lietuviškose mokyklose panaudoti muziką ir dailę, plačiai taikomą JAV mokyklose, aiškino, kad JAV mokyklose gausu didžiųjų menininkų darbų reprodukcijų, didvyrių biustų. „Jų akivaizdoje, – sako Gustaitis, – mokiniai geriau ima suvokti šalies istoriją, geografiją, savo kaip piliečių teises ir pareigas.“ Ir toliau nurodo, kad ir Lietuvos mokyklose taip turėtų būti. „Te mūsų dainos ir giesmės tvirtina tautinę sąmonę ir būdą, tegu jaunimas išnešios tai ant visų gyvenimo kryžkelių.“
Gustaitis sielojosi, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje daugelis žmonių tebėra abejingi savoms lietuviškoms mokykloms. Ypač jis išgyveno dėl to, kad okupantai lenkai 1926 m. Vilniaus krašte uždarė 36 lietuvių mokyklas, bet šis barbarizmas nesukėlė didesnio pasipiktinimo Lietuvoje. Apie tą įvykį jis 1926 m. Iliustruotos Lietuvos Nr. 18 paskelbė tokį eilėraštį:
Stebėkitės, būsimos kartos!
Štai trisdešimts šešios mokyklos
Be kaltės, be teismo užgniaužtos!
Tas smūgis turėtų uždegti
Kiekvieną pilietinę širdį (...)
Mokykla Gustaičiui buvo svarbiausia veiklos sritis. Jis ne kartą buvo kviečiamas profesoriauti Lietuvos universitete, bet atsisakė. Jis buvo pasiaukojęs purenti Dzūkijos švietimo dirvonų, džiaugėsi, kad gali dirbti „kad ir negarsų, bet šviesų kūrybinį darbą Dzūkijoje.“ Tai atsispindi ir jo eilėraštyje Ačiū Tau, Viešpatie:
Ačiū tau, Viešpatie, jogei apsaugojai
Mano gyvenimą ir nuo politikos
Ir nuo visuomenės dūminio aukuro (...).
Visi pažinoję jį prisimindavo pagarbiai ir dėkingai. Kartu su Gustaičiu mokytoju dirbęs Elegijus Lastas (poeto A. Lasto brolis) rašė: „Jis buvo tiesos, teisingumo, meilės, pasiaukojimo mokytojas, tikras pedagogas – kūrėjas... Bendraudamas su mokiniais jis mokė jaunuomenę ištvermės, darbo meilės, ruošė gyvenimui dorus, budrius ir sugebančius piliečius, šviesos skleidėjus. Ir jau šiandien pradeda reikštis jo metodingai išmokslintų auklėtojų iniciatyva, kurią jis ugdė savo galinga, gilia, nenugalima dvasia, poetiška kūrybine galia, savo inteligencija, giliu pasišventimu meno ir mokslo darbams, taktu ir doru, gražiu gyvenimu, niekad neklumpančiu prieš žemės bei pasaulio audrų kliūtis, pinkles – jis žengė su pergalės vėliava prie to, kas kilnu, gražu, dora, šventa bei aukšta, amžina, vesdamasis paskui save vis daugiau augančių darbui žmonių...“
Prel. J. Laukaitis: „...M. Gustaitis buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu. Tos pareigos labiausiai atitiko jo švelnų būdą, jo kilnią dvasią, jo įgimtus pedagogo gabumus. Aukštam jaunuomenės mokytojo ir auklėtojo uždaviniui jis pašventė visą savo gyvenimą [...]. Jisai pirmutinis pralaužė rusų priespaudos ledus ir įsteigė Marijampolėje pirmą lietuvišką „Ziburio“ progimnaziją, kuriai ligi pat karo vadovavo. Jaunuomenė jautė jame dvasios vadą, suprato jo kilnius tikslus, juo tikėjo ir buvo jam atsidavusi. Bet štai ištinka karas. Ištremtos iš Lietuvos mokslo įstaigos spiečiasi Rusijos miestuose. Kun. M. Gustaitis atsiduria Jaroslavlyje ir ten steigia gimnaziją, į kurią sutraukia šimtus lietuvių jaunuolių, su kuriais 1918 metais grįžta į savo tėvynę, jau nepriklausomą Lietuvą.“
Anot amžininkų, Gustaitis mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, lotynų, prancūzų, italų ir anglų kalbas. Pamokoms ruošdavosi labai stropiai. Jis mokėjo kiekvieną dalyką visiems suprantamai išaiškinti, o kad greičiau įsimintų, pvz., lotynų kalbos taisykles ir išimtis, sueiliuodavo į eilėraščius, kuriuos visa klasė garsiai išmokdavo. Gustaitis aiškindavo jauniems mokytojams: „Pamokas reikia vesti taip, kad visos klasės dėmesys būtų nukreiptas, mokytojui pirmininkaujant, užsibrėžto uždavinio išsprendimui.“ Minėtasis Lastas taip apibūdino Gustaičio darbą: „Klasėje jis būdavo visuomet linksmas, juokaudavo, kas kėlė mokinių energiją, darbo meilę bei smalsumą jo mintis sekti. Dažnai ką ir juokingai charakterizuodavo. Tuo būdu jo dėstymas atitikdavo mokinių sielų stygas ir visą mokymą darė sėkmingą. Temas dažnai susiedavo su momento aktualijomis. Pavyzdžiui: „Kas Vilnius Lietuvai, tas dzūkams Seinai“. Jis visa, kas lietuviška, dzūkiška, idealizavo, norėdamas tuo sužadinti moksleiviams atitinkamus jausmus, juos auklėti. Kartu jis stengdavosi sukelti pasišlykštėjimą klastingumu, apgaulingumu ir kitomis nedorybėmis...“7 Toliau Lastas rašo: „Jo asmens savybės, susijusios su jo išorės bruožais, rodyte rodė, kad jis buvo pašauktas ne tik mokyti, bet ir dorinti, estetinti ir savo asmeniu, savo „aš“. Ir čia galiu tvirtinti, kad šios savybės jame sudarė harmoniją [...]. Jis buvo širdies žmogus, darbo mylėtojas, tėviško takto viršininkas, gilus pedagoginio išsimokslinimo bei patyrimo vadovas. In corpore sano – anima sana: jo siela kupina grožio nuojautos, pasaulio meilės ir dieviško ilgesio. Todėl neklystamai galima sakyti, kad Motiejus padėjo Lietuvos mokykloms dorinio auklėjimo pradus – pradėjo auklėti jaunimą tėvų širdžių pakraipoje ir auginti tikrus tėvynės sūnus.“
Gustaitis yra pirmasis lietuvių aukštesnės mokyklos direktorius ir jos ugdytojas. Jam teko dėti lietuviškos pradžios ir aukštesniosios mokyklos pirmuosius pamatus, žengti pirmuosius žingsnius jos kelyje. Jis laikytinas ir pirmuoju kovotoju dėl tautinės mokyklos, išjudinęs plačiąsias mases ir diegęs jose lietuviškos mokyklos idėją. Tam panaudodavo ir bažnyčių sakyklas (vien mokiniams pasakė daugiau kaip 800 pamokslų).
Gustaitis prisimenamas ir kaip poetas, neretai lyginamas su Maironiu. Jo poezija taip pat persmelkta Tėvynės meilės, žadina dirbti ir aukotis savo Tautos, Lietuvos labui. Gustaičio eilėraščiai, proza ar publicistika spausdinta dar draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, daugiausia Tėvynės sarge. 1914 m. jam viešint JAV, tenykščių lietuvių pastangomis buvo išleisti jo eilėraščių rinkinėliai Tėvynės ašaros, oratorija Aureolė, poema Meilė. Vėliau, jau grįžęs į Lietuvą, parašė knygelę Amerikos mokykla. Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbdamas Jaroslavlyje, Tambove išleido pataisytą Tėvynės ašarų rinkinėlį, taip pat Erškėčių taku (1916 m.) ir Sielos akordai (1917 m.). Paskutinis jo poezijos rinkinėlis Varpeliai išleistas 1925 m.
Gustaitis labai domėjosi švietimo ir kultūros veikėjais. 1912 m. jis parengė knygą apie A. Tatarę, pirmąjį lietuvių beletristą, Pamokslų išminties ir teisybės autorių. Pasakodamas apie Tatarę, jis atskleidžia jo tiesumą ir bešališkumą. Dėl faktinės medžiagos gausos knyga neprarado aktualumo ir šiandien. 1916 m. Gustaitis išleido monografiją apie mokytoją ir švietėją, bendražygį Petrą Kriaučiūną, kitų reikšmingų darbų, susijusių su tautiniu atgimimu. Gana palankiai intelektualioji visuomenė 1923 m. sutiko Gustaičio knygą Stilistika – pirmąjį lietuviškos literatūros teorijos vadovėlį, kuriame teoriniai samprotavimai grindžiami S. Daukanto, K. Donelaičio, M. Valančiaus, V. Kudirkos, Maironio, Šatrijos Raganos ir kitų kūriniais.
Gustaitis parašė ir keletą knygelių apie žymius žmones: apie M. Sarbievijų (1925 m.), A. Mickevičių ir jo Poną Tadą (1927 m.), apie Julijų Cezarį (1927 m.) ir kt. Jis vienas pirmųjų ėmėsi versti A. Mickevičiaus poeziją (Krymo sonetus, Farį, Odę jaunystei, Vėlines ir kt.). Apskritai Gustaičio literatūriniame palikime vyrauja trys sritys: poetinė originalioji kūryba, literatūriniai-kultūrologiniai darbai ir vertimai.
Mirus Gustaičiui, Juozas Tumas– Vaižgantas 1927 m. gruodžio 30 d. Iliustruotos Lietuvos Nr. 52 straipsnyje Poetas – mokslo vyras, rašo: „... Nuo pat jaunų dienų Motiejui pilna galva buvo poezijos ir mokslo šalia tiesioginių kunigo rūpesčių. Kunigavo jisai ramiai, švariai, daug savo sielos įdėdamas. Be to, jis per visą savo amžių vien mokyklose mokė, ne parapijose buvo ganytojas [...]. Mokės ir mokė per visą savo amželį.
Gustaičio bočiai, nabašninkas sakydavo, buvę gudai, nuo Berezinos, Gustovai (iš žodžio gustoj – tirštas), bet jau seniai sulietuvėję. Jie jau ir etniškai gryni „sūduvai“, suvalkiečiai, taip kūno, taip dvasios savumais. Motiejus jau seminarijoje buvo kaip reikiant susipratęs lietuvis ir visa karšta savo širdžia palinkęs dirbti vien tik lietuvių kultūrai. Ir dirbo jai atsidėjęs.
Eiliuoti pradėjo dar tebestudentau– damas Šveicarijoje. Draugijoje eilėje pirmųjų 1907 m. bendradarbių aptinkame jo eiles tikrąja pavarde pasirašomas (Nr. 1, 2, 4, 6, 9, 11). Devintame Nr. jau pradeda rodytis jo Krymo sonetų vertimai. Dar pirmiau jis buvo žinomas „Balandžio“ – „Balandis Motiejus“. Kad Gustaičio ta pravardė, daug kas ilgai nežinojo. „Balandis Motiejus“ buvo slapyvardis. Jį paskui dažnai minėdavo. Dar 1925 m. Varpelių sonetuose jis net triskart paminėjo „balandį“ [...].
Iš pradžių M. Gustaitis nebuvo poetu romantiku [...]. Mūsų Keturių vėjų futuristai visa 15 metų pasirodė vėliau už M. Gustaitį:
O žaibai po mano
Kojom nardo ir grasina!
Ei, aukštyn, žirgel, aukštyn!
Stok! Čia krantas okeano.
Žvaigždės groja, lyg vargonai,
Plaukia, šviečia taip maloniai.
Visos M. Gustaičio eilės labai naujoviškos [...]. „Suskambėjo ledo lyra ir paliejo skardą tyrą – gedulingą. Oi, tu, lyra, nelaiminga! – Kam pravirkdei žėrelį ir žvaigždėtą dangužėlį? Kam pravirk– dei užkerėtą? Vilnys plaukia nusiminę ir apšaukia liūdną žinią...“
Gustaitis buvo nuolat prisimenamas ir vėliau. Lietuvių enciklopedijoje (t. VIII, Bostonas, 1956 m.) Stasys Santvaras apie jį rašo: „... Jis laikomas vienu ankstyviausiųjų pomaironinės kartos poetų. Kaip asmenybė – M. Gustaitis yra gilus eruditas, kaip kūrėjas – romantikas ir estetas simbolikas, tad ir jo poetinė kūryba linkstama skirstyti į dvi dalis: patriotinė – visuomeninė poezija ir filosofinė egocentrinė poezija. Patriotiniuose eilėraščiuose M. Gustaitis yra romantikas, kai kur savaimingas, o kai kur artimas Maironiui (pvz., kantata Broliai, muzika Č. Sasnausko). Vieną šios M. Gustaičio poezijos dalį sudaro I pasaulinio karo vargų ir nelaimių originalus apdainavimas, kur poetas jautriais ir nuoširdžiais posmais prisimena gaisrų apjuostą ir po kryžium parpuolusią Lietuvą. Tačiau būdingiausi M. Gustaičio kūrybos bruožai yra mintis, susimąstymas ir kilimas į idealų sritį. Šio pobūdžio savo kūriniuose M. Gustaitis pasireiškė kaip bene pirmasis lietuvis poetas, turįs subrandintą estetinę literatūros pažiūrą (...) M. Gustaitis išliks kaip naujų literatūrinių kelių ieškotojas ir estetinės poezijos pradininkas.“
Juozas Eretas straipsnyje Dvi generacijos mūsų ir krikščioniškosios kultūros tarnyboje, išspausdintame Lietuvos katalikų Mokslų akademijos suvažiavimo darbų t. VII (Roma, 1972), rašo: „Gustaitį galima būtų vadinti jaunesniu Maironio broliu, bent toje poezijos dalyje, kur vyrauja patriotinės bei visuomeninės temos. Kiek jos buvo artimos jautriai jo širdžiai bei romantiškoms jo pažiūroms matyti iš to, kad jis rašantį prieauglį skatina savo talentą pašvęsti Dievui ir Bažnyčiai, tautai ir Tėvynei. Bet jo nebūta kurstančio šauklio, jis menininkas, įvilkęs žodį į dailius rūbus. Neveltui jis (34 metų) savo Friburge apgintą disertaciją pašventė A. Mickevičiaus Krymo sonetams ir neveltui vertė Baudelairą. Kone visa savo lyrika jis įvedė nemaža artizmo į pomairo– ninius laikus. Kiek jam rūpi grynai grožinis elementas matyti iš jo (53 metų) sustatyto stilistikos vadovėlio. Estetinių bruožų iškėlimu jis gerokai peržengė savo kartos ribas ir parodė kelią, į kurį vėliau, jau tikru meistriškumu, įsuks Putinas. M. Gustaitis – maironiškumo saulėlydis ir putiniškumo saulėtekis.“
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje apie M. Gustaitį rašyta tik literatūros antologijose, enciklopediniuose leidiniuose. 1984 m. leidykla Vaga išleido Viktorijos Daujotytės sudarytą pluoštą Gustaičio eilėraščių – Sielos akordai. Eilėraščiai buvo skelbti daugiausia nepriklausomos Lietuvos spaudoje ir atskiromis knygelėmis. Tai vienas stambiausių Gustaičio poezijos leidimų. 1993 m. Antanas Patackas išleido nedidelę knygelę Motiejus Gustaitis (Vilnius, Vaga), kurioje pateikė jo gyvenimo apybraižą.
Vinco Mykolaičio-Putino sudaryta Gustaičio poezijos rinktinė turėjo būti išspausdinta 1940 m. vasarą. Bet Lietuvą okupavus SSRS į Sakalo spaustuvę Kaune įsiveržę enkavėdistai ir „aktyvistai“ sunaikino ten parengtos Gustaičio kūrybos rinktinę, sudaužė spausdinimo formas ir tik vieną ar du korektūrinius knygos egzempliorius vienam darbininkui pasisekė slaptai išgelbėti. Vienas jų pateko žurnalistui, rašytojui ir istorikui Gustaičio brolio Mykolo sūnui Algirdui Gustaičiui, kuris tą egzempliorių išsaugojo per visą karą, okupaciją, nepaliko jo ir pasitraukęs į Vokietiją, o vėliau emigravęs į JAV. 2002 m. svečiuojantis pas jį Los Andžele jis šių eilučių autoriui perdavė tą rankraštį sakydamas: būtų gražu, jei išleistumei Lietuvių tautos knygų serijoje. Ir pažadėjo parašyti, kaip tos parengtos spaudai knygos egzempliorius buvo išgelbėtas nuo barbarų, papasakoti, kaip jis bendravo su savo garsiuoju dėde – M. Gustaičiu, tačiau nespėjo – užklupo netikėta mirtis. (Algirdas Gustaitis gimė 1916 m. spalio 16 d., mirė 2002 m. gruodžio 24 d. Jo palaikų urna palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.)
Baigti šį trumpą straipsnį apie vieną žymiausių mūsų tautos prisikėlimo šauklių – kunigą, pedagogą, poetą, mokslininką Motiejų Gustaitį galima būtų jo paties žodžiais, pasakytais apie Anykščių šilelio autorių vyskupą Antaną Baranauską:
Pavasaris ateis
Ir vėl žiedus paskleis,
Ir vėl giria atžels,
Tik ąžuolas nekels...
Tačiau iš jo šerdies
Šaltinis pražydės...
Literatūra ir nuorodos:
Žiburys, 1913, Nr. 4, p. 32.
Motiejus Gustaitis. Amerikos mokykla. – Seinai, 1919, p. 94.
Iliustruotoji Lietuva. – Kaunas, 1926, Nr. 8, p. 58.
Švietimo darbas. – Kaunas, 1926, Nr. 8, p. 6-7.
Tiesos kelias. – Kaunas, 1928, Nr. 2, p. 10.
E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // Švietimo darbas, 1928, Nr. 1, p. 7.
LOGOS, Nr. 58-59, 2009 m. sausis-birželis