Dykinėdamas dar kartą perskaičiau Albino Galinio knygą „Sapnų knyga, arba Pavėluota ironija“ ir pamaniau, kad jis parašė vieną iš Prospero knygų ir, gali būti, vieną unikaliausių Prospero knygų. Tiesą sakant, man net kilo įtarimas, kad knygoje užkoduota formulė, kurią perskaičius sukuriamas ne golemas, bet pats Prosperas, alchemikas ir demiurgas. Nenuostabu, kad ši knyga mūsų kultūrinėje spaudoje nesulaukė didesnio dėmesio, kad neatsirado nė vieno mokslingo kritiko, kuriam būtų užtekę drąsos ir būtų kilusi pagunda brūkštelėti atsiliepimą; ši knyga „pavojinga“, kupina „povandeninių slenksčių“ ir „nepatogi skaityti“, juk lengviau prisitaikyti prie lakštingalų ir vyturių skonio, o A. Galinis mūsų literatūroje kala kaip Dendrocopos, t. y. genys (nepainioti su poetu A. Geniu, kuris gieda kaip vyturys). Ak, ta „mokslinga, prie sparno nepritampanti plunksna!“ – anot dar vieno labai gero poeto.
Ak, ta poezija, ištisas ornitologijos mokslas! Ak, ta mūsų epochos sąmonė, užteršta šlamštu ir elephant talk! Ir, jei manęs paklaustų, ar tai literatūra, atsakyčiau, kad tai Literatūra iš pačios didžiausios raidės ir kad labai ja džiaugiuosi Lietuvoje (nors kai kam gali atrodyti, kad ta raidė yra Š).
Nebūdama akademiška, ši knyga mūsų šiandieninės literatūros kontekste išsiskiria akademizmu. Išties, tai sunkaus turinio ir formos skaitinys: A. Galinis nelinkęs nuolaidžiauti skaitytojo skoniui; reikalauja iš jo apsiskaitymo, išmanymo, intelekto, mąstymo ir seklio aistros. Kartais jo iškalti, sprogūs žodžių sviediniai gausiai rieda gana manieringomis trajektorijomis ir ne visada sprogsta pasiekę tikslą, o kartais autoriui patinka kalenti tuščiais, bet ir jie, įriedėję į skaitytojo skreitą, gali sutraiškyti. Tai sunkiosios artilerijos forma. Pasigrožėti tikrai yra kuo – A. Galinio žodynas itin turtingas, jis mėgsta nebevartojamas, archajiškas žodžių formas ir žodžius, kuriuos jau užmiršome. Manau, autorius kalena gana taikliai ir, jei jūsų smegenys nesisuks poligono lauke vilkeliu, jus kontūzys, o gal ir sutraiškys jau pirmaisiais epigrafo sviediniais iš Koheleto knygos arba netikėta metafora, emociniu minties krūviu: „Miegančio abstinencija – nepaliaujama girtybė, net prabudęs jis dažniausiai sapnuoja“ (p. 15).
Tiesiog stebina surinktos medžiagos kiekis, tekstas knibždėte knibžda intertekstų, diskursų, parafrazių, metamorfozių, autorius dažnai imituoja sakmės, pasakos, antikos, Biblijos, viduramžių retoriką ir stilių, gal net jais piktnaudžiauja, tačiau, kaip pats teigia: „...vėliau: keturios tauriosios tiesos, iš ketvirtosios įstrigo – teisinga kalba ir galvojimas“ (p. 37). Naudoja dialogo, tezės ir antitezės formas, staiga sutekančias į verlibrą ir susitraukiančias iki miniatiūros. Tekstuose minimi dievai, mitinės būtybės, istorinės asmenybės, kalba senieji išminčiai, šventieji, poetai: Sinopė, Sinopės keistuolis, Endimionas, Gorgonė, Antipas, Proklas, Gorgijas, Klėja, Silenas, pats Ponas D., Ra, Panas, Epiktetas, Aristotelis, Markas Aurelijus, Lucijus Anėjus Seneka, Zaratustra, doctor philosophiae, Nikė, šventasis Nikodemas, Konfucijus, Faidonas, Al Mamūnas, Filolajas ir kt. Kai kurie jų – tik numanomi, paslėpti tekste, jų labai daug, bet tai nevargina, net imi manyti, kad tai vienos būtybės vardai; kaip atskiri, jie tarsi neturi jokios pridėtinės vertės, išskyrus šią: vardai kaip sapnas – „yra ir tiek“, „...abstrakčiausių figūrų pulsavimas, linijų ritmas, būsenos, charakteriai – tačiau raktas turbūt slypėjo gamoje [Γγ] ar vaikiščio akmenukų dėlionėje“ (p. 17), visi kaip vienas: „Kad ir ne atomas, sapnas nedalus...“ (p. 17) A. Galinis – neprastas stebėtojas, o tokiam stebėtojui čia ir anapus susilieja: „Stebėtojas ilgai stebėjo iškirptauodegę kregždę – ir kai paukštis virto niekiu, jis ėmė stebėti save – tada: stebėdamas save, ėmė mainytis ir: virto paukščiu...“ (p. 26)
Sunku apibrėžti šios knygos žanrą; A. Galinis tai įvardija sakmėmis „...iš Albijono šalies“, gana pretenzingai, juk lieka neaišku, kuo gi susijęs „seniausias (tikriausiai keltiškas) D. Britanijos salos pavadinimas, kurį vartojo graikai ir romėnai“ (iš „Tarptautinių žodžių žodyno“), su autoriumi, jo knygos specifika ir pačiu knygoje skrodžiamu sapno fenomenu. Gal tai ir sakmės, nors A. Galinio knyga man panašesnė į poetinį traktatą apie miegą ir sapną, besiaiškinantį jų prigimtį, raišką, teigiantį pasaulio egzistencijos absurdą, tuštybę ir iš to kylantį fejerišką grožį. Susidaro įspūdis, kad autorius mano, jog pasaulis yra tik dėl grožio, jog visa ko (tiek bjauraus, tiek gero) prasmė – vien grožis, dažnai negyvas ir šaltas. Knyga negailestinga savo ištarmėmis, kartais net atsidusti pritrūksta oro. Tūlas skaitydamas šią knygą žvelgs į save kaip į nakvišą, somnambulą, savojo „aš“ haliucinaciją, vudu lėlę, žaislą savo paties sąmonėje ir sukurtose struktūrose. Ne veltui knyga turi antrą pavadinimą: „Pavėluota ironija“. Sakyčiau, „be Galinė ironija“ – suvokta kaip tas pats efemeriškas muilo burbulas; negailestingas žmogaus sielos (s)pjūvis, apnuoginantis demagogiją, bet liekantis be žado prieš save patį ir visa, kas vy(k)sta:
Karas – taika;
ir jis pratęsė: jei karas užtikrina taiką, kariaujančios pusės vienodai teisios;
priminė: įstatymų dvasia gaivina tą dalį dorybės – karinę dorybę, – ji it oras siekiančiam viešpatauti;
pagalvojo: jie gyvena karu, vadinasi, taika pražudys juos;
padrąsino: džiūgaukit dėl karo laimingieji, nes taika, ištinkanti nelauktai, daug kartų kartesnė;
išminčių citavo: „būtina žinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė – vaidas, ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi pagal jį“;
bet nutylėjo: karu dažnai sanguliaujama. (p. 50)
Sapne, tarsi iškreiptame veidrodyje, atsispindi mūsų visuomenė, sąmonė. Autorius nekritikuoja. Kaip galima kritikuoti sapną? Autorius neserga širdperša, jis tik smalsus ir kruopštus archeologas, tik nuvalo rastus atspindžius ir kaip eksponatus gražiai sudeda į lentynas pasigrožėti. Vitražai. Ši knyga – tarsi mūsų aistrų, lūkesčių, geismų, kovų, meilių, puikybių, paikybių, troškimų ir t. t. muziejus. Skaitytojas vaikšto po jo sales vienišas. Šie artefaktai yra – jis juos mato ir liečia, girdi ir jaučia jų skonį, užuodžia: „ir tada jis tarė: buvome išmintinga menininkų šalis, bet dabar, kai išmokome žudyti, jūs vadinate mus civilizuotais“ (p. 48). Skaitytojas neturi galimybės pasidalyti mintimis, nebent: „Juk kiekvienas iš mūsų savo sapnus gali pats išsiaiškinti. Ir tai svarbiausia žmogaus teisė. Kiekvienam savo sapnas ir savo aiškinimas! Jokia valdžia neturi teisės atimti šios privilegijos“ (p. 13)
Knygoje nerasite turinio, turiu omeny – antraščių sąrašo kaip knygos elementų visumos, todėl pateikiu jį čia, jis ganėtinai iškalbingas: I. Įžanga, II. Iš sapnų apologijos, III. Iš sapnų archeologijos, IV. Iš sapnų istorijos ir V. Uždanga. Beje, knygos gale vėl randame ištrauką iš Koheleto knygos, taigi, ištraukomis iš šios knygos A. Galinis lyg geldele suskliaudžia savo „Sapnų knygą“ į rondo, o tai – taip pat iškalbinga.
Buvau įšventintas į miegą, kaip absoliučią dorybę miegančiajam; patyriau miegančiojo abstinenciją, kaip nepaliaujamą girtybę bei miego galią ir destruktyvumą; išgyvenau sapno malonę, metamorfozę ir sapną, kaip tylos kvintesenciją, ir buvau perspėtas apie psichoanalizės žalą; tapau abstrakcija, monada; klasifikavau sapnus, skirdamas juos ir šliedamas vieną prie kito kaip nuotykius, keliavau muziejaus salėmis. „Galinis – de Galinis“, – kadaise tarė K. Navakas ir buvo teisus – toks šio genio marginalumas. Ir kai kaukiantis mano smegenų vilkelis nustojo suktis, supratau, kaip nelengva buvo sapnuoti Gediminui. „Štai pasaulio eiga ir tik gera galiu pasakyti – miesto statyba!“ – kažkada rašė dar vienas puikus poetas.
Šiaurės Atėnai
2009-11-27