Iliustracija iš Sigito Gedos teksto TAI KURMIO KOSULIAI, Šiaurės Atėnai, 2003-11-15       Sigito Gedos dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai ilgą laiką buvo „Šiaurės Atėnų“ būtinosios tęstinės publikacijos. Pamenu sumišą savo reakciją vėl ir vėl susiduriant su tais tekstais. Viena vertus, kritiškas klausimas, ar autorius, puikiai nutuokdamas apie savo nuopelnus lietuvių poezijai, nesusireikšmina, leisdamas sau lieti nepabaigiamą padrikų pastebėjimų srautą ant skaitytojų galvų. Kita vertus, dažniausiai S. Gedos tekstus perskaitydavau bene pirmuosius: kažkas juose traukė, o sąmonė jau pati atsirinkdavo iš fragmentų tai, kas jai tuo metu buvo svarbu. Poetui savotiškas orientyras buvo žanro paribiu einanti Charles’io Baudelaire’o „intymiųjų dienoraščių“ tradicija, Blaise’o Pascalio neva nestruktūruotų „Minčių“ gilioji tvarka. Tačiau smalsiai kultūros tekstus naršantis menininko protas bodėjosi bet kokiais sekimais, nenorėjo taikytis nė su Lietuvoje populiarėjančios fikcinės ar publicistinės eseistikos žanriniais reikalavimais. Gyvavaizdžiais žaisdavo kinematografą be kameros. Sąmone ne-sąmone (?).

 

S. Gedai kaži kaip tiko senstančio, tarpais sprogstančia metafora besigalynėjančio su vėju, o tarpais vėjus kalbančio poeto vaidmuo. Regėjo trapią ribą tarp nusišnekėjimo ir išmintingos įžvalgos; tarp gamtos stichijos ir gaivalo savyje. „Patys didžiausi vėjai košdavo mano vaikystėje. [...] Tad pūsdamas pilną narso krūtinę dainuodavau pats sau vienas (vėjams)“, – yra rašęs S. Geda. Augantis Sokratas, kuris išmoks kalbėtis su vėju, nebe prieš vėją. Jo Sokratas buvo vijoniškas, strazdiškas – paradoksaliai sulydantis kalbos ir kūno gyvenimą į visumą. Jo imitatio Christi supratimas savotiškai siejosi su įkūnytos kalbos (nes kitokios kalbos negali būti?) išgyvenimu.

 

Tikėtina, kad mąstydamas apie savo kalbėjimo baigtinumą ir suprasdamas, jog daug to kalbėjimo liks už gero eilėraščio ribų (visa kalba negali ten išsitekti), S. Geda ėmėsi užrašinėjimo.

 

S. Gedos pasisukimą į artimą eseistikai raišką žymi „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (1999; apimantys 1992–1998 m. vasarų užrašus). Čia imama žvalgyti autoriui rūpima zona „iki eilėraščio“ ir „už eilėraščio“. „Adolėlio kalendorių“ (2003) įžangoje autorius teigia, kad šioji knyga yra anksčiau minėtosios tęsinys. „Žydinčių lubinų...“ paantraštė „Septynių vasarų dienoraščiai“ savotiškai atliepė „Septynių vasarų giesmių“ (1991) pavadinimą. Tačiau vis stipresnę epikos bei fragmentacijos tendenciją lėmė ir sociokultūrinis kontekstas: „Ėjo laikai, kai poezija buvo nelabai skaitoma, permainų, didelių perversmų laikai. Nuo tada ir pradėjau rašyti dienoraščius. / [...] ...tai būta tik iš dalies dienoraščių“ (AK, p. 5*). Juose išlieka fikcijos, perkūrimo, režisūros dozė.

 

Ar kuriančiojo sąmonė visad išlieka kurianti – vargu ar šią painiavą išspręstų net autentiškieji S. Gedos dienoraščiai. O tokių, jo paties liudijimu, esama: „Iš 1989-ųjų metų ilgo mano gulėjimo ligoninėse yra likę mano dienoraščiai. Galgi reikėtų juos paskelbti, bet man visad sunku grįžti atgal. / Dveji metai, kurie pakeitė mano gyvenimą“ (VAŠ, p. 490). Šis užrašas yra susijęs su kūno negalios, skausmo patirtimi. Pasikartojančia, atsimenama. Įtempta kūno būsena („Didžiausioji įtampa: tarp skausmo ir malonumo“, VAŠ, p. 362) prieš maždaug dvi dešimtis metų galėtų būti siejama su egzistencinėmis aštrumomis S. Gedos kūryboje. Savotišku gyvasties revanšu. Po 1991 m. leidyklon atiduotos „Skrynelės dvasioms pagauti“ (1998), po „Babilono atstatymo“ (1994) poetas liudijo jautęs turįs jėgų dar keliasdešimčiai knygų parašyti.

 

Keliasdešimties originalių nebuvo, tačiau sykiu su atliktais vertimais, poeto sudarytomis knygomis S. Geda lieka vienas produktyviausiųjų mūsų literatūroje. Ir vis dėlto vėlyvąjį S. Gedą neretai ėmė lankyti mintis, kad visa tai įvykdyta jo kūno sąskaita: „Mano kūnas užsiprogramavo. Aš pats taip jį „vedžiau“. Toji kūryba suryja per daug mano ląstelių. Likusioji dalis kenčia. / Aš nebepavelku kojų!“ (VAŠ, p. 549). Stipriai metaforai rastis reikia didžių gyvybės galių, jų perviršio. „Ir tokia liūdna konstanta: daugiau nepranoksiu savęs. / Tai anksčiau galėdavau pasakyti: „Mano programa yra pranokti patį save“ (VAŠ, p. 555). Šis užmojis – jauno, vitališko poemos „Strazdas“, „26 rudens ir vasaros giesmių“ autoriaus, kuris su didele aistra ilgam įnikdavo į įvairiausius kultūros tekstus, puldavo į patį gyvenimo eroso tirštį. Mąstymas, vaizdijimas jo paties kildinamas iš kūno: „Kai užsivedi kalbėt [o kalbėdavo jis greitai, ūmiai keisdamas matymo rakursus – N. G.], pačios smegenys gamina tam tikrą medžiagą, mintis. [...] / Kažkas išeina iš kaulų, iš kūno, telkiasi galvoje, braunasi pro burną, kakta mato“ (VAŠ, p. 561).

 

S. Gedos liudijimas iš 1991-ųjų: jautęs galįs pranašauti, vesti minias. Tą jausmą esą patyręs ir Šv. Jonų bažnyčioje visuotinai pagarsėjusio skaitymo metu. Rašto kalbą atversdamas į ritualinę, skiemenų pagrindą – balsius ir dvigarsius – reprezentuojančią kalbą, jau tada ieškojęs raiškos, esančios už tradiciškai suprantamų metaforos ribų. Metaforon įsiliejęs su visu savo kūnu, stovinčiu kunigui priderančioje vietoje. Knygos „Babilono atstatymas“ išleidimo metais S. Geda užsiminė nebesiekiąs stulbinti, kaip anksčiau, metaforomis – kam jų tiek? (7 meno dienos, 1994 m. rugpjūčio 19 d.) Mesdamasis į užrašinėjimus, jis norėjo įteisinti sakinį, „[k]ursai atspindėtų „tekančią sąmonę“. Bėglią mintį, greičiau jos kontūrą“ (VAŠ, p. 53). Be to, rašydamas dienoraščius norėjęs patikrinti, kiek jo atmintyje išlikę pasakojimų (Lietuvos rytas, 1999 m. rugsėjo 28 d., priedas „Mūzų malūnas“). Dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje S. Gedai įsiminė Claude’o Simone’o „Flandrijos kelio“ sumanymas: prisimenu, kaip prisimenu prisimindamas (ŽLPF, p. 54). Ir sąmonė kartotės būdu ėmė sugrįžinėti: „atsirinkti svarbiausius, lemtingiausius gyvenimo epizodus, jų senatvėje lieka apie dešimt–dvylika“ (Lietuvos rytas, ten pat). Šio reiškinio sąryšį su kūnu vėliau įvardijo ir pats poetas: „Kai žmogų suremia bukas fizinis skausmas, visa aura prapuola. Negi aš to nežinojau? / Nelieka jokios poezijos, jokių ritmų. Dingsta vaizduotė, atmintis. Vos šmėkšo keli vaikystės prisiminimai“ (VAŠ, p. 506–508). Jie lieka net tada, kai jau nieko nebelieka. „...Aš tenoriu patirti būsenas, kurios glūdi mano atmintyje. / Tas, kurias atmena kūnas“ (VAŠ, p. 469). „Suskaudus širdį ir sudėjus bluostą, labai aiškus regėjimas, lyg naktį mėnesienoj, intuityviai vaikščiočiau po trobą, kurioje gyventa 1954-aisiais. Prieš 47 metus. Regiu kiekvieną grindlentę, gerąjį ir prastesnį galus, pro langus – klevų kontūrus. Keista, kokia nors kūno negalia atgaivina smegenų kamputyje užfiksuotą geometrinį brėžinį. / Tiek amžinybės“ (VAŠ, p. 270).

 

Rinkinio „Vasarė ajero šneka“ (2008) pavadinimas yra padiktuotas pirmapradės namų patirties. S. Gedos štrichas 1986-ųjų užrašų knygelėje: „Vasarinė ajero šneka, – daugiau jau niekad jos negirdėsiu. Tam krašte, kur pirkau sodybą, nėra ajerų“ (VAŠ, p. 368). Metafora vasarė ajero šneka aprėpia atsiminimų turtingą vasaros metą (kiekgi vasarų giesmių, vasarų dienoraščių parašyta!), kalbėjimo, šnekos „ikikalbinę“ gamtinę formą, pirminį patyrimą ne tik klausa. S. Geda patvirtino filosofo Arvydo Šliogerio pastebėjimą, kad ikikalbiniu laikotarpiu vaikystėje esti „neįsivaizduojamai intensyvi daiktų patirtis“. Kalba numuša tos patirties intensyvumą (Metai, 2002, Nr. 8/9). Gyvavaizdžiuose yra išlikę pribloškiantys vandens ir jame kirbančių žuvų atspalvių aprašymai (pvz., VAŠ, p. 55–56). Kalba mėginamas atkurti (iki galo tai neįmanu) dar nekalbančio vaiko įspūdis. Galbūt dėl to įnirtingo rašymo metu jutimiškai patiriama: „žuvys man eina iš pirštų galų“ (VAŠ, p. 25).

 

Vanduo, jo gyviai ir augalai poeto sąmonėje veda į pradžios nuovoką, juntamą visu atmenamu vaiko kūnu. (Anot Edmundo Husserlio, prisimenama praeitis nėra tokia, kokia ji buvo savaime.) Tie pradžios branduoliai nevalingai rodosi sapnuose: „...Į ežero pusę, ant raudono molio kalnelio (lyg sąmonėje užsodinti, jaučiu), geltonieji bijūnai. [...] Būtinai turi žydėti! / Ežeras, tamsmėlynis, seni meldai priplakti prie krantų, pilna varlių... Baisu yra mano basoms, vaikiškoms kojoms“ (VAŠ, p. 186). Toli nueinanti namų erdvė, visiškai nesiribojanti trobos slenksčiu, vienu metu tarsi matoma (juntama, uodžiama?) visais rakursais. Kūno trajektorijos, iš kūno „filmuojanti“ sąmonė ją turėjo būti kažkada išnaršiusios skersai išilgai. Tie „įrašai“ atmintyje yra susilieję su pačia atsimenančia sąmone: „O atmintyje stovi „anasai pasaulis“, t. y. vaizdas, užfiksuotas vaikystėj. Daugiau niekur pasauly jo nėr. Tik mano galvoj. / Tai panašu į senovinę kino juostą, kuri pamažėliais blunka, trupa, pleišėja“ (VAŠ, p. 334). Palyginimas lyg sąmonėje užsodinti, metafora negali išravėti sąmonės (Lietuvos rytas, 2006 m. rugsėjo 11 d.), apibūdinimas mano smegenų gamtovaizdis (VAŠ, p. 366) rodo, kaip per kalbą sąmonė S. Gedai siejasi su žeme. Kaip toje „žemėje“ apgyvendinamas miręs tėvas (rūpestis po laidotuvių – „Kur man jį padėti?“, VAŠ, p. 21), su visu jo balsu, atsimenamu tik sapnuose („O aš sapne taip aiškiai girdėjau Tėvo balsą! / Keista, [...] viduj kažkas atsimena“, VAŠ, p. 64), kaip jo judesiai lieka kūno kinestezėje – kūnas yra tą rankos judesį daręs paauglystėje, kai pasirašinėdavo ataskaitose vietoj tėvo („Mano rašysena pasidarė panaši į a. a. Tėvo. Pastebėjau, ne, greičiau pajutau tai šiandien, raitydamas parašą po straipsniu apie Strazdelio kūrybą“, VAŠ, p. 201). Strazdą galima regėti tarp S. Gedos testamentinių tėvų („Strazdas – Tėvas ir protėvis“, VAŠ, p. 55). Su pamatyta (išgyventa, atpažinta?) įtampa tarp dangaus ir žemės galių visa kūno kūryba, kūrybos kūnu. Sutrūkusiu nuo įtempimo.

 

S. Gedos užrašymai yra ne tik unikalios sąmonės tėkmės, bet ir jos pasikartojančių postovių, vietovių, į kurias vis grįžtama, dokumentika. Atrodo, kad, likdamas iki galo įtarus dėl bet kokių į absoliutų pažinimą pretenduojančių metodologijų (mat poeto gyvenime žinojimą laikė neatsiejamu nuo būties), S. Geda vis dėlto simpatizavo kai kurioms fenomenologų įžvalgoms. „Ar įmanoma atskirti „būti“ ir „žinoti“? Lyg tatai nebūtų mirtinu mazgu surišta. / Arba: mokyti žmonės rezignuoja ir ima kliedėti, kad poezija tėra „žodžiai, žodžiai, žodžiai“. / O kalba? O balsas? O sąmonė? O ištarmės? Žemės kalba. / Irgi viskas kruvinu mazgu surišta“ (VAŠ, p. 562). Kruvinas mazgas – vėl kūno metafora. Virsmo vieta.

 

Pabaigoje – S. Geda apie virsmą: „IŠ VISOS VASAROS / Jau beveik tikras esu: didžiausioji patirtis buvo aukšti, lapoti augalai prie kluono... / Vakarop ėjau vandens linkui šulinio ir, pravėręs vartelius, ūmai pajutau, jog visi jie (augalai lapuotieji su rožiniais žiedais) buvo mano žiemovidžio sapne. / Trokštamybė: pilni meilės, ilgesio ir ramybės mirksniai. / Taip žmogus trokšta ką nors sukurti. [...] / Dabar, kai dangus jau kitoks ir debesys, ir vėjai traukia per dangų link rudens – kokia tai laikina duotis, – taip pamaniau. / Įsikibti į svirplio sparnus – didžiausia palaima. Visos tos mane blaškiusios mintys ir pareigos... / Kai numirsiu, nemanau, kad sunyksiu. Kaulai irgi turi savąją esatį. / Nėra nieko, kas būtų visiškai mirę. / Virsmas viską pataiso. / Per daugelį virsmų tiesiasi kažkokios mūsų net nesapnuojamos gijos. / Toji patirtis irgi turi būti brangi. Nebūsiu suvisam miręs“ (VAŠ, p. 466).

____________________________________
* Santrumpos tekste reiškia: ŽLPF – S. Geda, Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998), V.: Seimo leidykla, 1999; AK – S. Geda, Adolėlio kalendoriai (dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai), V.: LRS leidykla, 2003; VAŠ – S. Geda, Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai, V.: Vaga, 2008.

 

Šiaurės Atėnai

2009-07-17