Accessibility Tools

 

antanas gustaitisantanas gustaitis        Birželio 12 d. Kauno Petrašiūnų panteone amžino poilsio vietą rado išeivijos rašytojo Antano Gustaičio (1907–1990) ir jo žmonos aktorės ir režisierės Aleksandros Zdanavičiūtės-Gustaitienės (1905–1996) pelenai. Šalia Stasio Santvaro, Petro Babicko... Daug pastangų, kad tai būtų įvykdyta, įdėjo LRS Kauno skyrius (pirmininkas P. Palilionis).

 

Ta proga, taip pat paminint A. Gustaičio 100-mečio jubiliejų, literatūros mylėtojai Maironio literatūros muziejuje Kaune per Antanines sulaukė gražios šventės. Muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, talkinama dailininkės Ingos Zamulskienės, parengė įdomią parodą „Sugrįžimas į pažadėtąją žemę“. Renginyje dalyvavo rašytojo sūnus Algimantas, literatūrologė Laima Arnatkevičiūtė, aktorius iš Los Andželo Algimantas Žemaitis. Paro­da parengta profesionaliai, joje yra daug įdomių dokumentų, papildančių rašytojo biografiją, rankraščių.

 

Antanas Gustaitis gimė 1907 m. kovo 12 d. Gustaičių kaime (Kvietkiškio vls., Marijampolės apskr.). Baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Pedagogu dirbo trumpai, nes pradėjo studijuoti Kauno universitete. 1936–1940 metais dirbo Kauno ir Klaipėdos radiofonuose. 1940–1941 m. – Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944-aisiais, kaip ir dalis Lietuvos inteligentų, vengdami tremčių ir kitų represijų, pasitraukė į Vakarus.

 

Štai kaip apie savo gyvenimą 1988 m. pabaigoje A. Gustaitis rašė rašytojai Marijai Macijauskienei į Kauną: „Aš 1927 m. baigiau Marijampolės mokytojų seminariją, o mano geriausias draugas seminarijoje buvo Kazys Boruta, o universitete – vienintelis auklėtojas ir mokytojas, vėliau ir draugas prof. Balys Sruoga, kurį iki mirties minėsiu su didžiule pagarba. Visa kita, ką patys rašytojai apie save šneka (kas pažadino kurti, kaip tai įvyko, o ypač įkvėpimo angelo apsilankymas), mano nuomone, yra tik šventas pasigyrimo melas, kuriuo nereikia apgaudinėti skaitytojų. Tai patvirtino ir publikos reakcija. Štai dar neseniai Čikagoje vienam žymiam poetui ilgai pasakojant, kas jį pažadino sukurti čia skaitomą eilėraštį ir kaip jis tą idėją kūnijo, pritrūkęs kantrybės labai stiprus balsas iš salės sušuko: „Gana pasakoti, kaip šiuos savo barščius virei virtuvėje, o skaityk, ką parašei!“ Ir taip visas dvasios pakilimas dingo.“

 

Kaip ir visi, užjūriuose sunkiai kabinosi į gyvenimą, buvo reiklus sau ir geras kritikas. „Ne pamokslininko tonu, bet artimo bičiulio kalba byloja mums Antanas Gustaitis ir liūdi labiau už mus, kad taip varganoje žemelėj nutinka varganiems žmogėnams – ir jam pačiam, ir mums, ir turtingiems, ir vargšams, ir išaukštintiesiems, ir nužemintiesiems“ (H. Nagys).

 

Dar prieškaryje paskelbė satyrinę pjesę „Silvestras Dūdelė“ (1934 m.), išeivijoje toliau rašė pjeses, išleido šešis (paskutinius jau Lietuvoje) humoristinių ir satyrinių eilėraščių rinkinius, kurie pelnė didžiausią pripažinimą. Kaip rašė literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis, A. Gustaičio „klasikinės formos eilėraštyje derinasi žaisminga parodija, karikatūriški portretai, liaudiški kalambūrai, ironiški aforizmai“.

 

Aktoriaus Algimanto Žemaičio skaitomose A. Gustaičio satyrose galėjai pajausti savotišką, kritinį jo požiūrį į žmogaus gyvenimą. Atvykęs į JAV, baigęs Lietuvoje aukštuosius mokslus, dirbo kartono, pas­kui cukraus fabrikuose, tačiau neprarado humoro jausmo. Prieš mirtį rašytame literatūriniame testamente nurodė:

 

Draugam lygiom dalim skiriu padangių mėlį,

Vaizdus veidų, kuriuos lig šiol myliu...

 

Buvo Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narys, kai jai vadovavo Jonas Aistis, vadovavo lituanistinei mokyklai, vertino kitų rašytojų darbus konkursuose, literatūrinių premijų skyrimo komisijose. Iki pat žilos senatvės kūrė, skaitė eiles literatūriniuose vakaruose.

 

– Tėvelis labai ilgėjosi Lietuvos. Visada sakydavo, jog svajoja, kad jo palaikai ilsėtųsi Kaune, – pasakojo rašytojo vienturtis sūnus Algimantas Gustaitis. – Tai nebuvo lengva, o jo norams įvykdyti prireikė net 17 metų. Visų pirma mano žmonos pastangomis surinkome tėvelio archyvą, nuotraukas, kai kuriuos asmeninius daiktus ir perdavėme Maironio literatūros muziejui.

 
Literatūra ir menas, 2007 06 29