Svetimoje žemėje lietuvių poetas gieda ilgesio giesmes: kokia graži tu, Lietuva, pro ašaras. Neįprasta, kad jis imtų čaižyti save ir savo likimo brolius plieniniu ironijos botagėliu. Pašaipa netinka šermenų apeigoms, kurias atlieka poezija tirpstančiame emigrantinės būties krante.

Antano Gustaičio ironiškos elegijos – išimtis emigracijos vėjų supustytame lietuvių poezijos kelyje. Jos nukerta skiauterę aukštiems šūkiams ir išnašioms pozoms. Išleidžia oro burbulus iš spalvotų balionų. Išsityčioja iš paskutinių vilčių ir iliuzijų. Išveda į globalinę tuštumą, pridengtą linksmais buities piešinėliais, kuriuos lydi juodo varno kranksėjimas. Jos parašytos ties nevilties riba, kaip J. Kėkšto ir A. Mackaus eilės, sopulį gramzdinant smagiame nusikvatojime pagal B. Sruogos principą: „Aš taip dažnai ašaras slepiu po šypsena ir juo man skaudžiau – juo beprasmiškiau kvatojuos“.

Išimties kreive driekiasi ir visas literatūrinis A. Gustaičio kelias. Traukdamasis iš Kauno 1944 m. vasarą karo įvykių sumaištyje, jis nepaliko tautiečiams nė vienos savo knygelės „brangiam atminimui“. O juk pirmas eilėraštis buvo išspausdintas dar 1924 m., mokantis Marijampolės mokytojų seminarijoje, susitinkant jos koridoriuose K. Borutą, kuris elektrizuojamai veikė. 1934 m. jau diplomuotas Kauno universiteto lituanistas ir germanistas sukūrė eiliuotą pjesę S. Ušinsko marionečių teatrui. 1937 m. Klaipėdos teatre buvo pastatyta jo komedija „Slogučiai“. Į eterį paleido keletą savo radijo vaidinimų, vadovaudamas 1936–1940 m. iš pradžių Klaipėdos, vėliau Vilniaus radiofonui. Buvo teatro žmogus, kaip ir visi ištikimieji B. Sruogos teatrinio seminaro dalyviai (1940–1941 m. net Vilniaus dramos teatro direktorius). Bet viena kita pjesė, parašyta administratoriaus karjeros laiptuose, nesuteikė A. Gustaičiui rašytojo reputacijos. Ir dramaturgo plunksna, dar brūkštelėjusi pora vienaveiksmių vaizdelių, bus padėta į šalį kaip jau niekam nereikalinga, matyt, nebesitikint, kad lietuvių emigracija susikurs savo teatrą.

Vokietijoje, perkeltų asmenų stovyklose, A. Gustaitis vis dėlto tebebuvo teatro žmogus, kuriam knietėjo pademonstruoti kontrasto efektą tarp paradinių kalbų („rytoj grįšime namo“) ir slegiančios nežinios, tarp „pasiaukojimo tautai“ iškilmingų priesaikų ir grobuoniško ponėkų egoizmo. Literatūrinių vakarų metu, po žinomų poetų patriotinės lyrikos, jis skaitydavo kontrasto efektu pagrįstus satyrinius eilėraščius, ir „dipukai“ garsiai juokdavosi patys iš savęs. Persikėlęs 1949 m. į JAV ir apvažinėjęs su „dygaus žodžio“ programomis daugelį lietuvių kolonijų, pagarsėjo kaip kandus teisybės sakytojas. Vienas po kito pasirodė „humoristinių eilėraščių“ ir „eleginių satyrų“ rinkiniai – „Anapus teisybės“ (1956), „Ir atskrido juodas varnas“ (1966), „Saulės šermenys“ (1972), „Ko liūdi, putinėli?“ (1982). Įžymūs dailininkai – R. Viesulas, V. Vizgirda – piešė šioms knygoms viršelius, kūrė spalvotas iliustracijas. Pasišaipydamas iš „dešinės“ ir iš „kairės“, kartais pernelyg tendencingas savo ištarmėmis ar pernelyg vienodas, juokindamas panašiomis erotinėmis istorijomis, A. Gustaitis išlaikė savarankiško intelektualinio bei moralinio sprendimo galią istorijos pervartų sūkuryje ir tapo aštriabriaunio ironiško eilėraščio meistru. Stipriausias greta T. Tilvyčio. Tik jau visai kitokių gyvenimo priešybių naršytojas, kitokio temperamento ir intonacijų aforistinio kirčio skėlėjas.

A. Gustaitis kalba poetinėmis klišėmis, kaip įprasta satyrinėje poezijoje, kuri eksponuoja mąstymo ir elgsenos stereotipus, o paskui juos sutrina į miltus. Dainiškasis lietuvių lyrizmas – pagrindinis motyvų, vaizdų, ritminių melodijų aruodas ironiškoms A. Gustaičio transformacijoms. Lengvai atkuriamas malonybinių žodelių ir pakartojimų gležnas tonas, su graudoka pašaipa imituojamas idiliško gamtovaizdžio švelnumas: „Ir kaip grįžtant vėjas nuo sodybos uosių / Ims kuždėt į ausį vis švelniau, švelniau“. Subtiliai pagaunama prakilnių sąvokų iškilni eisena, atsimušanti į stačiokišką suvalkiečio frazeologizmą: „Ir meldžias siela tyloj suklupus: / – Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Išlaikoma grakšti strofos simetrija, klasikiniai rimų sąskambiai, nostalgiškos pauzės, dainingos melodijos stiebimasis aukštyn, kol baigiamasis smūgis supurto šitą harmoningą plazdėjimą ir atverčia į tragišką pusę: „Jaunystės juokas. Kantilena. / Merginos šoka rateliu. – / O aš po kojom – po velėna – / Guliu, klausausi ir tyliu“.

Ironija ne visada pajėgia ir ne visada stengiasi suskaldyti literatūrinės stilistikos klišes, ir jos prilimpa prie poeto veido kaip jo saviraiškos ženklai. Nebeatskirsi, kada jis šaiposi, kada kalba rimtai, – tokie artimi jam tie praėjusio laiko poetizmai, tarytum jo paties buvusio gyvenimo dalis. A. Gustaitis sugeba autentiškai graudintis ir liūdėti savo literatūrinėse parafrazėse: „Todėl ir aš kančioj sustoju / Juodų šešėlių pradalgiuos / Ir naktį prarastų rytojų / Žemyn žiūrėdamas ilgiuos“. Jam rūpi ne tik išversti senas rankoves ir pamušalus, bet ir išsakyti teigiamąjį žmogiškumo potencialą, kuris sutelkiamas ne tautos ar moralės doktrinose, o pavasariniuose gyvybės gaivaluose pagal K. Binkio programą: „Velniop galvočių teoremos“; „Ir jauti: jaunystė bunda / Ir širdy, ir užkulniuos“. Prisidengęs ironizuotojo kauke, A. Gustaitis tebegyveno tarpukario lietuvių lyrikos motyvų, įvaizdžių ir melodijų pasaulyje, giliai nugrimzdęs ir jau nebegirdėdamas naujesnių poezijos žingsnių. Šaipydamasis iš „žodžių vartotų“ ir pats iš savęs, jis savotiškai pratęsė šį lietuvių lyrikos etapą, o kartu ir pribaigė jį satyriniu endšpiliu.

Iš poetinių klišių, įsirėžusių ištisos kartos atmintin, A. Gustaitis formavo tradicinį šiaudastogės Lietuvos vaizdą kaip idealumo kriterijų, būtiną ironiško eilėraščio konstrukcijai – priešpriešiniam vaizdų judėjimui ir baigiamajam smūgiui. Vienoje pusėje linguoja „gimtojo sodžiaus“ svirtys, prie ežios gelsvos svėrės su raudonveidžiu kūkaliu, suokia volungė trake ir moja vyšnių rankos, o kitoj pusėj ūžia kongresai ir kadilakai, kvaršina galvą doleriniai sapnai, parvirtus guli taurelė tarp silkės ir chartos „už laisvę tautų“. A. Gustaičio eilėraščio lyrinis „aš“ stovi pirmoje paralelizmo šakoje – čia viskas jam artima, čia jis tebesijaučią jaunas ir laimingas („Ir žemė supasi kaip lingė, / Kiloja kūną debesin“). Jis net bando grąžinti save į kaimo laukų bernioko nerūpestingą pavasarinį ūpą, pirmąją meilę, svajingumą ir naivų pasitikėjimą pasauliu, dar neišblaškytą politinių audrų. Tai irgi tarpukario neoromantinės lyrikos sukurtas psichologinis tipažas, gerai pažįstamas A. Gustaičio kartos žmonėms – ironiškų elegijų klausytojams. Šito „bernužėlio“ išgąstis ir neviltis, sumišimas ir pyktis padiktuos ne vieną satyrinį neigimą.

Svajų dievaitė, alpusi žieduos, dabar sėdasi autobuse ant keturių kėdžių „kompaktine mase“. Pralobęs kaimynas jau spjauna tau ant skrybėlės. Čia didis yra tasai, kuris broliui nuneria kailį. Teisus, kuris garsiau už visus rėkia. Išmintingas, kuris laiku suprato: „Man tėvynė, kur guliu“. Toliaregis, kurio vaikaičiai rudi ir geltoni.

Kur dingo milo rudinė, mylimosios lino kasos, prosenelio sėti rugeliai ir miežiai, doros ir meilės pamatai? Visa tai – buvusiame laike („Ir užrašėm „Vakar“ net ir ant savęs“). Visa tai negrąžinamai prarasta, išėjus „už jūrių, užu marių“ šuniui šėko pjauti. Praradimų gėla, ta „lūžus tremtinio dvasia“, neleidžia A. Gustaičiui svaidyti tik tulžingos paniekos žaibus ir išlaikyti absoliutaus pranašumo agresiją, būdingą satyrinei poezijai. Jo ironiškų elegijų veikėjas, dar regįs sapne, kaip krinta sniegas ant kaimo stogų, pasijunta dardąs tame pačiame vežime „į tamsą“ – net skudurai plevėsuoja. Ar ne jis grįžta iš kongreso „be kojinės vienos“, smarkiai plėšęsis „dėl išganymo tautos“? Ar ne jis skelbia „tautos vienybę“ ir skaldo kitam ponui žandus, mandagiai cituodamas Kantą? Ar ne jis pardavinėja turguje savo liežuvį kaip rakandą? Ar ne jis – „jaunas partijos veikėjas“ – susikrovė lizdelį tarp palmių bei žydinčių cikorijų ir daugiau nieko netrokšta?

Buvęs artojo vaikas su pasibaisėjimu ir gailesčiu žvelgia pats į save – jau diržas vos atlaiko „pilvo tūrį“, jau nebematyti Lietuvos „per kalną kalakuto“. Jis prisiima sau lietuvio suamerikonėjimą, idealų pamiršimą, „veiksnių“ pjautynes, tuščias vadų galvas ir atlieka išpažintį, pastatytas išgaubtame ironijos veidrodyje. Kiek galima arti „tautos dirvonus“ liežuviu? Kiek metų vis „ant butelio į laisvės žygį“ jojame? Kaip mikliai bėgome ir bėgome iš numylėtos tėvynės, o paskui vis veržėmės ir veržėmės „į Vilnių, į protėvių pilį!“ A. Gustaitis nepalieka savo ironiškų eilėraščių herojui jokio tikėjimo emigracijos politiniais šūkiais, o jos veiklą – kongresus, vadų rinkimus, komunikatus – nustumia į komišką absurdą. Bet autorius nesiūlo jam susitaikyti su savo tėvų žemės naujuoju gyvenimu, net paleidžia jo link vieną kitą atšipusią strėlę, gerai nežinodamas nei realijų, nei atmosferos. Akligatvio, tuštumos, beperspektyviškumo pajutimas – tokia tos sarkastiškai elegiškos išpažinties pabaiga: „Juodas prieky laisvės kelias, / Juodas atsigrįžus“. Mirtis atsistoja kaip paskutinis emigrantinės būties teisėjas, nekantriai skaičiuojantis paskutines jos minutes, kaip balanso brūkšnį vedanti refleksija, kuri turi išaiškinti, kas gi išliks. Tokios skaudžios beprasmiškumo nuojautos, tokio negailestingo requiem atskilusiai tautos šakai, regis, nebuvo iki A. Gustaičio „Paskutinio karavano“, parašyto J. Kuosos-Aleksandriškio eilėraščio motyvais.

Paskui smėly driekias pėdos ubagų, –

Nešam amžiaus lobį, vėliavos plevena,

Po kaklais medaliai gailiai tyruos dindi,

Vienas kitą stumdom, lenkiame per sprindį,

Kol prie brolio brolis uodegą paties.

A. Gustaičio ironiškos elegijos, atsiradusios viename iš XX a. istorijos akligatvių, įeina į bendrąjį lietuvių poezijos lobyną kaip reto žanro išraiškingi egzemplioriai. Komizmo arsenalą – žaismingas parafrazes, vos girdimą parodiją, karikatūrinį portretą, pasityčiojantį aforizmą – čia varto intelektualinės minties ir iškentėtų sprendimų sopulinga energija. Literatūrinės stilistikos elegantiškas blizgesys ir ištreniruota kompozicija atsidaužia į nepamirštą liaudiško žodžio smarkumą. Greita vaizdo slinktis ir stulbinantys posūkiai, epigraminių užsklandų sprogdinantys efektai neužgožia lyrinio susimąstymo potekstės, neįprastos šio tipo kūriniuose. Tačiau gelianti, kenčianti, svarstanti A. Gustaičio ironija nepasidarė vien apibendrinančių refleksijų ironija – ji prikepusi prie konkrečių objektų ir nukreipta į tam tikrą publiką, kurią teatro žmogus turi čia pat prajuokinti. Tai lėmė ir šios ironijos silpnybes – teatrališkai atvirą priešingų tiesų ir situacijų kaktomuša, nedidelį jau išmėgintų ir kartojamų komiškų realijų kiekį, proziško aprašinėjimo statiškas dėmes, kalambūriniams rimams pritemptus žodžius, pernelyg monotonišką ritmo tiksėjimą, perimtą iš tarpukario lyrikos ir, matyt, sąmoningai degraduotą į literatūrinį šabloną. Tačiau geriausi A. Gustaičio kūriniai („Paskutinis karavanas“, „Ir atskrido juodas varnas“, „Laiškas proseneliui“, „Aš sapnavau“, „Pasiaukojimas“, „Pamokymas“, „Kantrybė“, „Skundas nuo pjedestalo“, „Užrašas ant žinomo lietuvio kapo“, „Nature morte“, „Odisėjo grįžimas iš kongreso“ ir kt.) pakyla į tikros poezijos sferą ir plėtoja ironišką eilėraštį kaip charakteringą XX a. pabaigos meninės mąstysenos formą.

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.