Romualdas Granauskas       Jubiliejų švęsiantis prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas įsitikinęs – tai ne jis kadaise rašytojo kelią pasirinko, bet literatūra jį. Tačiau rašytojas pabrėžia kurdamas apie skaitytoją negalvojantis. „Aš rašau pirmiausia sau ir rimtai negalvodamas apie jokį skaitytoją. Rašau tai, kas man rūpi, o kas rūpi kitam – tegul pasirašo pats“, – sako jis. Su Romualdu Granausku kalbasi Andželika Lukaitė.

 

Nuo 1972 metų atsidėjote kūrybai. Kuo ji jums buvo, yra ir ką ji davė per visus jūsų gyvenimo metus?

 

Tai yra mano gyvenimo būdas arba pašaukimas. Kitaip sakant, aš daugiau nieko nemoku. Tokia jau rašytojų dalia. Rašytojas ne pats ką nors pasirenka, o jį pasirenka literatūra.

 

Ką davė? Invalido vežimėlį davė, ligų maišą davė, ką čia dar... Anksčiau ne tiek literatūra, kiek į mėnesio pabaigą kaimynė penkis rublius duodavo, kad pragyventumėme. Nei aš turiu dvaro, nei aš turiu sodybos, nei sodo kolektyvinio, gyvenu „chruščiovkėje“, be lifto ir be kojų. Tiek ir davė.

  

Ar dėl to, kad galėtumėte rašyti ir rašyti taip, kaip iš tikrųjų mąstote ir jaučiate, niekada neteko nieko paaukoti?

 

Daug ko teko. Anais laikais manęs spausdino, nes aš niekada nerašiau jokiomis konjunktūrinėmis temomis, niekada nešlovinau partijų, kolūkių pirmininkų. Dėl to būdavo sunkių metų. Knygos neidavo po kiek metų. Pirmą knygelę išleidau 1969–aisiais, o antrą – 1975-aisiais ar 1976-aisiais. Tai tiek metų gulėjo keli apsakymų rinkiniai, paskui išsimėtė, išsibarstė. Aš juos iš tikrųjų turėjau galvoje nešiotis (tai, ką parašiau jau po Kovo 11-osios), kai buvau sveikas. Dabar, kai galima rašyti, nebėra sveikatos.

 

Kas yra jus rašyti įkvepianti mūza? O galbūt jos visą gyvenimą keitėsi?

 

Čia toks iš romantizmo epochos atėjęs supratimas apie mūzas, kad poetas turi ją turėti. Lyg aš pasisodinsiu kažkokią bobą, vardu Mūza, ant kelių ir rašysiu. Ne mūzos reikia. Reikia, kad turėtum kokią idėją, turėtum minčių ir norėtum jas perduoti kitiems žmonėm.

 

Nors esate parašęs daugiau nei dvi dešimtis kūrinių, pirmasis, kurį paminėjus jūsų vardą tikriausiai pasakytų daugelis skaitytojų, negalinčių pamiršti šio kūrinio dar nuo mokyklos laikų, yra apysaka „Gyvenimas po klevu“. Ką tokio turi įdėti į kūrinį rašytojas, kad kūrinys taptų klasika?

 

Nežinau. Mano galva, tai yra pats silpniausias mano kūrinys. Jis tik dėl to taip visus sukrėtė, kad pirmas tais laikais pasirinkau temą, kurios niekas nedrįsdavo liesti. Kolūkiai, sovietinės santvarkos kaina, žmonių moralė, degradavimas. Tai buvo tik pirmas įspūdis, kuris žmonėms ilgiausiai išliko, po to juk parašiau ne vieną romaną, kur kas geresnį, bet jau tokio įspūdžio jie nepadarė. Čia kaip pirma meilė.

 

Literatūros kritikai neretai jus pavadina vienu iš stipriausių kaimiškosios prozos kūrėju. Kas lėmė, kad jums, kaip rašytojui, artimiausia būtent ši tematika?

 

Aš esu kaimo žmogus, kaime gyvenau, kaime užaugau. Ir nors Vilniuje gyvenu jau nuo 1972 metų, man tas miestas čia buvęs, čia nebuvęs. Jokių emocijų man nekelia. Aš jo nepažįstu, nė pažinti nenoriu labai. Leiskite į tėvynę, duokite man ežerą, mišką, ten aš esu aš. O čia tai kas? Juta „chruščiovkoje“ ir viskas.

 

Ar kaimo tematika rašančio rašytojo kūriniai gali būti suprasti ir vertinami, pavyzdžiui, šiuolaikinio 30-mečio skaitytojo?

 

Gal nelabai. Reikia daugiau gyvenimo patirties turinčio skaitytojo.

 

Aš buvau labai nustebęs, kai atsikėlėme į Vilnių su dukromis, gavau pirmąjį butą ir jos tuoj pat susirado kieme draugių. Ir buvo vienos iš jų gimtadienis. Ir susirinko jų gal dešimt to gimtadienio švęsti. Ir taip išėjo iš kalbos, kad iš tų dešimties septynios nėra mačiusios gyvos kiaulės. Pagalvokite apie trisdešimtmetį miestietį, mieste gimusį ir augusį, ar jis yra matęs tvarte gyvą kiaulę? Jeigu neturi kaime jau nei senelių ir yra jau antros ar trečios kartos miestietis.

 

Išvažiuoja į kaimą, su mažina atvažiuoja prie ežero su mergomis, pasileidžia visu garsu muziką, nei paukščių girdi ten, nei lapų šnarėjimo. Daugybė detalių, kurios yra iškalbingos vyresnio amžiaus žmogui, jam absoliučiai nieko nesako.

 

Vis dėlto, atsiminkite, juk aš esu ne praeito šimtmečio rašytojas, aš esu praeito tūkstantmečio rašytojas.

 

Ar turite vaizduotėje susikūręs savo skaitytojo, kuriam rašote, paveikslą, koks jis?

 

Neturiu. Aš ne tapytojas ir jokių paveikslų nekuriu. Aš rašau pirmiausia sau ir rimtai negalvodamas apie jokį skaitytoją. Rašau tai, kas man rūpi, o kas rūpi kitam – tegul pasirašo pats.

 

Kaip manote, kokį laikotarpį dabar išgyvena lietuvių literatūra?

 

Prastą, kaip ir visa kultūra. Yra konformizmo nepaprastai daug, kaip anksčiau buvo kolaboravimo, taip dabar visi rašo euroromanus, kurių pilna Europa. Tai yra pižonai, konjunktūristai, grafomanai, norintys prasimušti į literatūrą (pasaulinę, europinę) ir neturintys visiškai ko pasakyti.

 

Aštuoniolikos metų mergužėlė rašo romaną. Ką ji į ten gali sudėti? Jame ji aprašo savo seksualinę patirtį ir kaip ją deklaravo. Štai ir visas romanas. Jaunoji Europa nebeturi idėjų. Pasižiūrėkite į vamzdį prie Neries. Ir tai vadinasi menas?

 

Kaip vertinate jaunosios kartos Lietuvos rašytojų kūrybą? Ko labiausiai joje pasigendate arba ką jums netikėto atrandate?

 

Aš jau sakiau – originalių idėjų. Aš apie poeziją neišmanau, gal ten ir yra gabių ir talentingų, o iš tų prozininkų... Aš mažai ir skaitau dabar. Jeigu ir skaitau, tai kokį Aputį. Tai tas dar kartą kitą ką parašo.

 

Aš meilės romanų neskaitau. Malūko rankose nesu laikęs ir net nežadu. Kalėdos ir visi tokie panašūs, tai jie tik grafomanija užsiiminėja, kuri dabar klesti, kurios tiražai po 160 tūkstančių. Tai yra literatūros tragedija, bet žmonėm patinka. O ką, bibliotekos užsakinėjo tokias knygas, nes, visų pirma, pačios bibliotekininkės „nukvakusios“, ir tokie jau tie kaimo žmonės, prisižiūrėję visokių lietuviškų serialų, žemesnio meninio lygio negu indiški ir meksikietiški.

 
lrt.lt
2009-04-13