Erika Drungytė. Rūkas ir vėjas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 70 p. 


        Maždaug prieš tris mėnesius apsisprendžiau parašyti apie Erikos Drungytės „Rūką ir vėją“. Visą tą laiką kantriai laukiau, nes buvo susidariusi eilė: A. Marčėnas, A. Grybauskas, paskui dar A. Maldonis. Žiūriu: visi A, A, A. Manau, E. Drungytė visai tiks į kompaniją, nes E irgi balsis ir abėcėlėje ne taip toli nuo A nutolęs. Be to, tai bent keletu aspektų opozicija balsiui A. Visų pirma todėl, kad E yra priešakinės eilės balsis, o A – užpakalinės. Taigi E minkštesnis. Visi tie A buvo vyrai, o E bus moteris. Nežinau, ar čia galiu taikyti tą kieta / minkšta opoziciją, bet be opozicijų neapsieisiu. Ruošiuosi būti pats sau opozicija, o tai reiškia, kad rašysiu kaip pirmokėlis, t. y. pirmakursis, dar kitaip vadinamas „fuksu“. Taigi, „fuksus“ – beveik kaip „fluxus“. Per daug rimtai į mano rašymą nereikia žiūrėti. Nors rašysiu gana rimtai. Visaip varijuodamas tą A ir E temą, t. y. vyriška / moteriška, pradėsiu nuo knygos anotacijos: „Trečia poezijos knyga. Rinkinį sutelkia meilės, harmonijos, dvasingumo ilgesys. Įvairiais pavidalais skleidžiasi globoti ir guosti linkusi moters siela.“


        Anotuota taikliai, ir gražiausia šiame rinkinyje man kaip tik yra toji „moters siela“. Yra tokios trys poetės: Daiva Čepauskaitė, Erika Drungytė ir Laura Sintija Černiauskaitė (rašau abėcėlės tvarka pagal vardo pirmąją raidę), jos rašo labai gražius eilėraščius apie meilę, tokius truputį raganiškus, pilnus detalių, visokių smulkmenų, jausmų jausmelių, apie kuriuos vyrai parašyti nemoka (nenorėdamas įžeisti vyrų, žodį „nemoka“ vis dėlto keičiu žodžiu „nenori“). Tuo minėtų autorių poezija man ir patinka. Ir kaip tik čia prasideda vyriška / moteriška opozicija E. Drungytės „Rūko ir vėjo“ eilėraščiuose. Graži yra iš šių eilėraščių šviečianti „moters siela“, bet ta siela labai pavojingai įvilkta, ne, ne tai kad įvilkta, jai labai sunkiai sekasi nusivilkti vyriškų eilėraščių rūbą: iš E. Drungytės poezijos šviečia V. P. Bložės, D. Kajoko, A. Marčėno, H. Radausko (vajetau – vieni vyrai) kūryba. Reikėtų mesti velniop visus šituos garbingus vyrus, gal ne taip pasakiau, – reikėtų tiesiog guldyti juos po savo kojomis ir žengti kaip nugalėtojai, nesidairyti, neabejoti, kurti absoliučiai savo, absoliučiai nepriklausomą, nepaisančią, nesitaikstančią poeziją. Čia „programa maksimum“. Tie (tos), kuriems (kurioms) pavyko (pavyks) tai padaryti, liks literatūros istorijoje. Manau, kad E. Drungytė yra gera poetė, apie kurią verta rašyti, bet vis dėlto: na, tiesiog labai apsidžiaugčiau, jeigu ji susirastų tokius moteriškus septynmylius, kuriuos jau lyg ir užčiuopia, bet dar neapsiavė, ir stipriai užmintų vyriškosios giminės poetams ant nosių (o geriau – ant dar jautresnių vietų). Taigi eilėraštis „Nostalgiškasis“ (p. 23). Gražus, man vienas gražiausių rinkinio eilėraščių: 

        Paviršiai temstant blėsta ir vilnija,
        Jų keistą kvapą sugeria išlaisvinti plaukai.
        Ir nuo visų ligų šita naktis pagyja,
        Kai tu segtuką rankoje laikydamas sakai:

        Lyg balinė suknia tos šilko sruogos
        Tarp mano pirštų slysta, šokant lėtą tango.
        Ugnis nutilo ir dabar jos juodos
        Ir vienu judesiu nutraukia žemyn dangų.

        Mes piešiam kūnais, jų nostalgiška kalba,
        Minorinėm gaidom – jos visada tikresnės.
        Ir mums užgęsta lempa gatvėje arba
        Tai jaunas rytas ima godžiai naktį lesti.

        Noriu pakalbėti apie šito eilėraščio rimavimą. Ir pradėsiu iš gana toli. Nuo H. Radausko. Manau, kad dabartinės jaunesnės kartos poetų (tų poetų, kurie rimuoja) kūrybos rimams įtaką daro dvi poetinės mokyklos – čia mano išgalvotos mokyklos, kurias vadinu radauskiška eilėdara ir marčėniška (gal reiktų sakyti – marčėniška-kajokiška, bet vis tiek labiau marčėniška) eilėdara. Radauskiška eilėdara man nepatinka, marčėniška – visai nieko. Pirmoji man atrodo per daug paprasta, netgi, sakyčiau, primityvi. Apskritai, kalbant apie tą H. Radauską, iš jo kūrybos man patinka tik viena strofa: „Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke / Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės. / „Sesute Angelika, medyje angelas verkia.“ / „Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės“ (eil. „Angelas ir sesuo Angelika“), – beveik visa kita yra ne mano skonio, todėl ir tuos autorius, kurių kūryba man atrodo panaši į H. Radausko, ne itin mėgstu. A. Marčėno poezija, prisipažinsiu, patinka, eiliavimas – irgi. Bet tų autorių, kurių kūryba man primena A. Marčėno poeziją, prisipažinsiu, nemėgstu. Dar nuo mano studentavimo laikų daug, oi, daug poetų „pasikorė“ ant marčėniškos eilėdaros (norėjo būti madingi, bet tapo beždžionėmis, t. y. mėgdžiotojais, nesukūrusiais savo poezijos). Cituotame E. Drungytės eilėraštyje randu labai daug radauskiškos eilėdaros. Nepaisant to, šis eilėraštis man patinka. Patinka tiek, kiek jame yra E. Drungytės ir nėra H. Radausko bei būrio angelų (čia angelais vadinu beždžiones, kad būtų gražiau), kurie mėgino eiliuoti panašiai kaip jis, o labiausiai H. Radausko nerandu štai šiose eilutėse: „Paviršiai temstant blėsta ir vilnija, / Jų keistą kvapą sugeria išlaisvinti plaukai“ ir „Mes piešiam kūnais, jų nostalgiška kalba, / Minorinėm gaidom – jos visada tikresnės.“ Labai radauskiškai man skamba eilutės: „Lyg balinė suknia tos šilko sruogos / Tarp mano pirštų slysta, šokant lėtą tango. [...] Ir mums užgęsta lempa gatvėje“ – nors tu užmušk asocijuojasi su H. Radausko eilėraščiu „Balius“ ir t. t. Čia gal ne vien semantiškai asocijuojasi, bet ir dėl eilėdaros, tokios griežtos, nukaltos, o vis dėlto E. Drungytės nenušlifuotos. Dabar vėl kalbėsiu kaip „fuksas“. Pirmame kurse mane mokė, kad gražiausi ir sudėtingiausi rimai išeina daiktavardį rimuojant su veiksmažodžiu, antroje vietoje – daiktavardžio ir būdvardžio rimavimas, trečioje – daiktavardžio su daiktavardžiu, o jau visiškai nemeistriškas yra to paties žodžio su tuo pačiu žodžiu rimavimas. Skaitydamas aptariamą E. Drungytės eilėraštį ir kiek pykdamas dėl tokio atviro (t. y. paprasto) radauskiško tipo eiliavimo, vis dėlto jaučiau, kad čia kažkas ne taip, kad čia rimai kalti, bet iki gali nenukalti. Eilėraštis tarsi yra labai griežtos eilėdaros struktūros: ketureiliai, aiškus ritmas, rimas, kiekvienos strofos antra eilutė baigiama tašku (kaip anksčiau cituotoje H. Radausko strofoje), taip pat ir kiekvienos strofos paskutinė eilutė, tik pirmoje strofoje taškas pakeistas dvitaškiu, pirma eilutė griežtai rimuojama su trečia, o antra su ketvirta – kone klasika. Bet kažkaip ta eilėdara neišsilaiko: pradėjau braižytis, skaičiuoti tuos daiktavardžius, veiksmažodžius ir būdvardžius ir lyg tyčia pasitvirtino kvaila „fuksiška“ nuojauta, kad ritmai ir rimai vis prastėja (gal paprastėja). Taigi pirmoje strofoje rimuojama: veiksmažodis su veiksmažodžiu ir daiktavardis su veiksmažodžiu, antroje strofoje: daiktavardis su būdvardžiu ir daiktavardis su daiktavardžiu, o prieš tą paskutinį daiktavardį dar ima ir susimala ritmas, t. y. antroje eilutėje („šokant lėtą tango“) buvo kirčiuotas – nekirčiuotas, kirčiuotas – nekirčiuotas ir kirčiuotas – nekirčiuotas skiemuo, o ketvirtoje eilutėje („nutraukia žemyn dangų“) kažkaip kirčiai išsiderino ir pabaigoje išėjo du kirčiuoti skiemenys, tada nekirčiuotas. Taigi armonika užsikerta. Užsikirtimo būtų galima išvengti labai paprastai: vietoj „žemyn“ rašant „žemėn“, bet nežinau, ar taip būtų geriau. Bėda čia yra armonika. Iškart paaiškinu: „armonika“ yra tokia „fuksiška“ sąvoka, reiškianti, kad berimuodami autoriai kartais užsimiršta ir dėl rimo ima aukoti prasmes, kartais net pamiršta, apie ką rašo, žodžiu, įsijaučia į muzikanto vaidmenį, pamiršdami žodžio prasmės meistrystę. Tai va nuo to „žemyn dangų“ aptariamas eilėraštis ir išsibalansuoja. Paskutinėje strofoje rimuojama: daiktavardis su jungtuku ir būdvardis su veiksmažodžiu. Daiktavardžio rimavimas su jungtuku („kalba“ su „arba“) skamba gražiai, netgi labai, bet čia jau mane ir apima kažin kokia nuojauta, kad kažkas nesusijungia prasminiu lygmeniu, kad ne juokais čia jungtukų reikia, trečia ir ketvirta eilutės man atrodo apskritai kažkur iš dangaus (ar balos) į šitą eilėraštį įkritusios – tik dėl rimo, ritmo. Gadina reikalą. Tiesą sakant, pasidarė įdomu ir gana ilgai galvojau apie paskutinę eilutę: „Tai jaunas rytas ima godžiai naktį lesti.“ Mano studentavimo laikais, t. y. maždaug prieš trylika metų, toks „lesimas“ buvo padarytas absoliučia kliše, kurią iš H. Radausko, A. Marčėno, A. Ališausko, „Svetimų“ eilėraščių nusižiūrėjo ir nukaldino minios filologijos studentų, kurie rengėsi būti poetais, bet taip ir netapo. E. Drungytei ne vieta su visais tais kaldintojais, ne vieta ir su kitomis madingomis pavardėmis. Norėčiau, kad Erika sukurtų savo madą, nes manau, kad gali tą padaryti. Todėl tik kvailiams gali pasirodyti, kad čia įnirtingai kritikuoju E. Drungytės eilėraščius. Aš svarstau, nes yra apie ką pasvarstyti. Pavyzdžiui: įdomu, per kokius poetus ateina ta radauskiška eilėdara į E. Drungytės kūrybą? Nežinau, per kokius, bet tikrai ne tiesiai iš H. Radausko kūrybos. Užtat aiškiai matau, kas yra iš A. Marčėno. Pradėsiu nuo mažo ketureilio: 

        pažiūrėk, koks nuliūdęs ruduo
        ritinėja išgliaudytą gilę
        jo pageltę delnai lyg dubuo
        kuriame mano veidas suskilęs

        (p. 53)

        Man gražus šis eilėraštis, tik paskutinėje eilutėje, manau, pritrūksta „drungytiškos“ autentikos. „Mano veidas suskilęs“ – čia A. Marčėnas, o ne E. Drungytė. Neteiksiu palyginimų iš A. Marčėno poezijos, nes „suskilęs dievo atvaizdas esu“ ir visokių skilimų, veidų ir pan. apstu minėto autoriaus kūryboje. Žūtbūt reikia vaduotis iš per daug tiesmukos kitų poetų įtakos. Žūtbūt reikia autis savus septynmylius. Septynmylius, kad kitiems būtų sunku pavyti. Pasikartosiu, bet manau, kad E. Drungytė tuos septynmylius laiko rankoje ir mėgina apsiauti, bet dar neapsiavė. Kažkaip įsivažiavau su neigiamomis pastabomis ir net nepajutau, kad apimtis (kuri yra limituota rašant į spaudą) pavojingai auga. Nespėjau gražių žodžių pasakyti ir aptarti tų man patinkančių „Rūko ir vėjo“ (o dar ir 2003 m. išleisto rinkinio „Ramybės“) vietų, dėl kurių ir nusprendžiau šitą rašinį parašyti. Paaiškinsiu tiek: jeigu jau rašau apie kurį autorių (autorę), tai neabejotinai manau, kad jis (ji) yra geras poetas (poetė), kitiems neturiu laiko ir esu paprasčiausiai per daug išdidus (valio, kad tai daug ką erzina), kad apie prastus rašyčiau. Todėl mano kritiką reikėtų suprasti kaip įvertinimą. O po ilgų svarstymų ir vertinimų nusprendžiau, kad gražiausias „Rūko ir vėjo“ eilėraštis – „Ruduo yra šešėliai ir delčia“ (p. 14). Jį pacituosiu visą:

        Ruduo yra šešėliai ir delčia
        Kas naktį besiniaukianti, lyg žįstų
        Jos pieną pasitraukiantys iš čia,
        Tu jų dvelkimą lėtą atpažįsti.
        Kiek drumzlino vandens, rausvų plaukų,
        Nuo miško iki parko išblaškytų,
        Ir vėjo genamų ant tų laukų,
        Kurie jau atviri visiems, kas beužklystų.
        Vorų tinklai nubrizgę ir tušti,
        Plevena tarsi šokį gervių atkartotų.
        Bet gal tai tu man liūdesį kuždi,
        Kai slysta dangumi lietum sunokę luotai.

        Čia galėčiau pakalbėti apie marčėnišką eilėdarą, kurią įsivaizduoju taip: gražūs rimai ir ritmai (bet gerokai sudėtingesni negu radauskiškos eilėdaros atveju) ir eilutės sudėliotos taip, kad beveik visada eilutės gale būtų neįmanoma padėti taško, nes paskutinio eilutės žodžio ar žodžių junginio prasmė siejama su toliau einančia eilute: kad eilėraščio ir rimas, ir ritmas, ir prasmė vinguriuotų, suktųsi tokiomis spiralėmis – tai išaugdami, tai susitraukdami („kankindami“). Man atrodo, kad cituotame E. Drungytės eilėraštyje yra šito ir kad tai – iš A. Marčėno (o marčėniškoje eilėdaroje vėl rasčiau daug martinaitiškos eilėdaros bruožų ir t. t.). Bet įdomiausia man yra tai, kad šita marčėniška ritmika į E. Drungytės eilėraščius pateko per D. Kajoko poeziją (tuo beveik neabejoju): atėjo iš D. Kajoko, bet tai – ne D. Kajokas, nes jo eilėdara yra sudėtingesnė už marčėniškąją. D. Kajokas į mažesnę apimtį sutelkia didesnį krūvį: tos „spiralės“, apie kurias kalbėjau, jo eilėraščiuose yra glaustesnės ir sunkiau apčiuopiamos – nustumtos į gilesnius eilėraščio prasmės sluoksnius negu A. Marčėno. Nesakau, kad taip geriau, bet neabejoju, kad tai – sudėtingiau.


        Taigi E. Drungytės „Rūko ir vėjo“ eilėraščiai man pasirodė tokie audiniai, kurių siūlų rūšis (arba kilmės šalis, kilmės poezijas) buvo labai įdomu pagliaudyti. Manau, kad dar per daug atvirai šie audiniai leidžiasi taip gliaudomi. Ir manau, kad gero audinio (labai gero) rūšis, kilmės šalis ir kilmės poezija turi būti vien tik pats to audinio audėjas. Sakydamas, kad gražiausias „Rūko ir vėjo“ eilėraštis – „Ruduo yra šešėliai ir delčia“, noriu pasakyti, kad čia jau yra labai geras audinys ir, nepaisant mano įžvelgiamų įtakų, čia savaip (t. y. kitaip) viskas suausta. Dar manau, kad tokių kitaip suaustų eilėraščių vis dėlto daugiau buvo rinkinyje „Ramybės“ negu „Rūke ir vėjuje“. Ir baigdamas savo fuksišką rašinį, kaip tikras užsispyrėlis ir nuoboda, vis dėlto pasakysiu, kad eilėraštį „Ruduo yra šešėliai ir delčia“ gadina viena vienintelė (paskutinė) eilutė. Nežinau, ar iš K. Platelio, ar iš D. Kajoko iššoka ir „slysta dangumi lietum sunokę luotai“, ar dar blogiau – iš nežinia kur: tik šiaip dėl vaizdo, t. y. dėl ritmo ir rimo. Aš labai bijau armonikos. Bet juk vyrai yra bailiai. (Jie labai bijo moterų su septynmyliais.)

        Šiaurės Atėnai
        2008 10 17