Ką čia nauja bepasakysi, tardamas „mūsų laikais“? Bet tai šventa tiesa – mano laikais knyga dar buvo stebuklinga. Jos sakralumas buvo toks, kad ji bemaž prilygo Dievui. O gal tik mane taip auklėjo seneliai... Trauka knygoms buvo tokia didelė, kad, dievaži, neatsimenu, kaip išmokau skaityti. Tik savo prosenelės vis paklausdavau, kaip vadinasi ta raidė, kita, dar kita. Šešerių jau mėgavausi skaitymo malonumais. Mokykla tikrai to malonumo nepridėjo, nors skaityti reikėdavo kelis kartus daugiau nei šių dienų mokiniams. Vis tiek mums trūkdavo. Todėl bent jau penketas iš mūsų klasės knygas rydavo ne tik naktimis namuose – klasikinis po antklode skaitymo variantas, bet ir pamokų metu. Tai daryti būdavo ypač patogu, kol sėdėjome prie stalų atverčiamais galais. Tiesą sakant, geriausia, kas buvo mano vaikystės mokykloje, – šie mediniai stalai. Kai juos pakeitė modernia drožlių plokšte, pakito ir skaitymo magija. Viskas ėmė plokštėti. Tad bibliotekos, kuriose senoviniai parketai kvepėjo vašku, o pilnutėlės knygų lentynos skleidė savotišką aromatą, tapo viena svarbiausių stebuklinio pasaulio stotelių. Net nežinau, ar apskritai egzistavo kitas pasaulis tiems vaikams, kurie negalėjo pasigirti puikiomis tėvų ir vaikų bendravimo tradicijomis. Aš turėjau namų biblioteką – tėvo vaikystės knygas, ir biblioteką K. Donelaičio gatvėje, kuri vis dar skleidė tarpukario laikų virpesius. Kadangi seneliai mane tais virpesiais maitino nuo kūdikystės, ten jaučiaus tarsi įsčiose – rami, saugi, nugrimzdusi į amžinąją palaimą.


      Kaip minėjau, tėvo knygos. Žinoma, „Oceola, seminolų vadas“, „Harka“, „Lobių ieškotojai“ ir visi kiti nuotykių romanai buvo duona kasdienė. Mėginau gamintis lankus ir strėles, net mokasinus. Laipiojau Žaliakalnio kalvomis, slapsčiausi krūmynuose, kovojau už tiesą. Vėliau atėjo laikas „Trims muškietininkams“. Nesuprantu, kodėl man be galo patiko Atas, žinoma, ir D’Artanjanas, ir visai nenorėjau tapti kokia alpstančia dama. Tarp storųjų romanų skaitymo įsiterpdavo pasakos, „Danukas Dunduliukas“, gražioji Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų knyga, leista septintajame dešimtmetyje. Ir šiandien tai patys mėgstamiausi mano vaikų tekstai: „Katinėli, rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį...“ Jie ir mūsų katiną vadina katinėliu rainakėliu, nors šis juodas it kovarnis. O greta visų visiems žinomų kūrinių dar turėjau savo „lobius“ – močiutės išsaugotus smetoninės Lietuvos gimnazijos skaitinius. Nuo liaudies dainų iki Maironio, nuo Strazdo iki V. Pietario – nesvarbu, kad mokykloje tai irgi buvo privaloma. Bet šiose knygose viskas atrodė kitaip. Kiek pageltę puslapiai, jų kvapas, tekstų šriftas... Buvau pamišusi dėl to laikotarpio. Ir kai mokykloje deklamuodavau eilėraščius, – o tai daryti man patikėdavo net kiek per dažnai, – būtinai išmokdavau necenzūruotus tekstus, visą Maironį – su Dievu. Mokytoja labai raukydavosi. O aš džiūgaudavau, galėdama ginčytis, kad vadovėliuose tekstai nususinti.


      Poezija. Ji atėjo per klausą. Kai deklamuodavau, o deklamuodavau nepasiduodama montažų klišėms, į mane subėgdavo visas kalbos grožis – dainingas, banguojantis, prasmingas. Manau, tai buvo mano maldos. Keista, bet nebuvo jokio skirtumo, kuria kalba skaityti eiles. Anglistės liepdavo labiau laužyti liežuvį ir intonacijas, o studijų metais F. G. Lorca tapo mano meilės Lotynų Amerikos kultūrai pirmuoju impulsu. Na, o rusų... O rusų literatūra jau buvo kitas pasaulis. Ir senoji kirilica, ir šiuolaikinis raštas tapo dalimi manosios magijos. Kadangi kalboms buvau gabi, nereikėjo didelių pastangų atmintinai išmokti A. Puškiną ar M. Lermontovą, įveikti „Karą ir taiką“. Dieve, kokia tos kalbos aistra! Viso to, ką vėliau atradau Lotynų Amerikos rašytojų tekstuose – tuos virpesius, tą Duendę, varinėjančią kraują, – pradžia buvo rusų literatūroje. Ir jeigu man tada kas nors būtų davęs ne M. Cvetajevos poeziją, o M. Cvetajevos prozą, kurią atradau tik dabar, gali būti, kad būčiau studijavusi ne lietuvių, o rusų filologiją. Jos biografinė studija „Natalija Gončiarova“ – gražiausias tekstas, kokį esu skaičiusi: žodžių deriniai, sakinių struktūros, fonetiniai sąskambiai, minčių dėlionės... Šią knygą (rusų ir vokiečių kalbomis), pavadintą „Poezija. Proza“ ir išleistą 1987 m. tuometėje Rytų Vokietijoje, kadaise davė paskaityti Ilona Klusaitė. Esu be galo dėkinga, kad ji pamiršo tą skolą kokius dvejus metus. O kai prisiminė ir aš ją „gedėdama“ atidaviau, vos po poros dienų, dalyvaudama konferencijoje Kaliningrade, tą pačią knygą gavau dovanų iš žmogaus, kuris yra vienas jos vertėjų. Tai nedidelis mano gyvenimo stebuklas.


      Filosofija. Ankstyvojoje paauglystėje man prireikė būti protingai. Taigi ir pradėjau. Sokratas, Platonas, Aristotelis, Schopenhaueris, Nietzsche’ė... Tai, ką galėjau gauti. Savo protui gavau net per daug. Nepalengvėjo. Tik išmokau keletą puikių frazių, pradėjau dėlioti pasaulį į lentynėles. Sudarinėjau asmeninį tarptautinių žodžių žodyną, kad nesupainiočiau terminų. Dabar labai juokinga prisiminus, kad toji mano vaikystė norėjo būti tokia logiškai tvirta. Ką gi, toks buvo ginklas – logos. Ir šiandien visi protingi vyrukai, kurių žodžių arsenalas yra iš to mano tarptautinio žodyno, man gražūs kaip vaikai. Graikiškas modelis vis dar valdo... Ir tik vėlyvojoje paauglystėje, kai į rankas pateko kinų ir japonų poezija, kai ėmiau studijuoti Bibliją, pas mane atėjo filosofija. O aš atsivėriau liaudies kūrybai – pradėjau dainuoti senovines dainas. Jų vibracijos atvėrė kitą pasaulį, nuo kurio atsispyriau ir ėmiau kurti pati. Na, o folkloristai, kaip žinia, buvo pogrindinė liaudis. Žiūrėk, jau ir pakiša kokią kopiją neleistinų ar labai retų skaitinių. Vydūnas, Stanislovas Puleikis, Rabindranatas Tagorė. Pastarąjį autorių branginu ypač. Tarpukariu išleistą jo knygos „Gitanžali“ kopiją man gražiai įrišo buvęs „Archyvo“ direktorius Juozas Rimkus, kultūros globėjas ir skleidėjas. Rankos grįžta į šios knygos puslapius ir širdis džiaugiasi melodija, kuri sklinda iš R. Tagorės eilučių.


      Didžioji proza. Man ji sutampa su Servanteso ir G. G. Marquezo vardais. Lygiai kaip ir Kristijoną Donelaitį, šiuos autorius gali skaityti be galo, ir kaskart išvysi vis naują briauną. Senatvė turi privilegijų. Senas vynas yra tas, kurio negali apibūdinti keliais žodžiais. Senstant mūsų matymas darosi aštresnis ir įvairiapusiškesnis, atsiranda pasimėgavimo gaida. Manau, knygos apie indėnus dabar atrodytų naivokos, nors vaikystėje davė gražių pamokų. Bet senoji Rytų poezija, liaudies kūryba, įvairių tautų šventieji raštai – jie visada bus greta. Kaip ir minėtieji trys vyrai, nes „Metai“, „Don Kichotas“ ir „Šimtas metų vienatvės“ panyra į giliausius pasąmonės vandenis. Atpažindama žmonijos archetipus, pabunda ir mūsų sąmonė.


      Visada buvo labai svarbi mitologija, simbolio vieta, ypač magiškoji etimologija. Ir kai gavau dovanų Nerijaus Čepulio knygą „Pradžioje buvo žodis“, supratau, jog esu ne viena, narpliojanti pasaulį savitu būdu. Įdomiausių tyrimų esu skaičiusi latvių kalba – apie poeziją, folklorą, mitologiją. Tai kitokia mąstymo mokykla ir kryptis. Ypač Janinos Kursytės literatūrologinėse ir mitologijos studijose. Kaip nudžiugau, kad knygų lentynoje atsirado pranciškonų vienuolio Nerijaus Čepulio knyga! Į šią gretą būtinai pastatau Gintarą Beresnevičių ir Viktoriją Daujotytę, juos skaičiau „kadaise“ ir jie buvo tramplinas, pagrindinė mano kelionių sąlyga. Man jau visai nekeista, kad aš pasaulį suprantu pirmiausia per žodį. Mano mąstymas verbalinis. Ir gražiausias dalykas yra dialogas.

      Nemunas
      2006 11 30