Accessibility Tools

 

beresnevicius_paruzijaberesnevicius_paruzijaGintaras Beresnevičius. PARUZIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2005.

 

Perskaitęs laikraštyje apie išleistą Gintaro Beresnevičiaus pirmąjį romaną „Paruzija“, labai juo susidomėjau. Nulėkiau į knygyną ir nusipirkau „pakartotinį Kristaus atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą“ – „Paruziją“. Sunku buvo patikėti, kad G. Beresnevičius persimetė į populiariąją – grožinę literatūrą. Neužmiršau, kad neseniai jis buvo išleidęs istorinių miniatiūrų knygą „Pabėgęs dvaras“, be to, bandymų grožinėje literatūroje būta ir anksčiau: prisiminkime jo straipsnius „Šiaurės Atėnuose“. Beje, G. Beresnevičius yra ir puikus eseistas bei mokslininkas. Todėl tikėjausi knygos, kuri nustebintų – jei ne Lietuvą, tai bent jau mane, laukiau geriausio pastarojo dešimtmečio literatūros kūrinio.

„Paruzija“ turi viską, ko reikia šiuolaikiniam romanui. O ko jam reikia? Trupučio erotikos, detektyvinio siužeto, šiek tiek ezoterikos ir, aišku, veiksmo. Tačiau šis G. Beresnevičiaus romanas dar turi ir tai, kas jį perkrauna ir trukdo tapti geru romanu, juo labiau bestseleriu. „Paruzijoje“ pernelyg daug mitologijos, enciklopedinių žinių, prie kurių autorius įpratęs, taipogi nevengiama fantastikos. Taip pat nesilaikoma siužetinės linijos pagrįstumo. Romanas pradedamas realistiškai, įgauna mitologinį pagreitį, kuris išsivysto į naujųjų religijų fenomeną, ir baigiasi fantastine gaidele. „Paruzijai“ galima klijuoti ir fantastinio romano etiketę.

Romane itin populiarus vienas žaidimas, galima sakyti, kad tai ir yra „Paruzijos“ ašis: „dievodara“ (p. 164). Romanas netgi galėjo turėti paantraštę: „Instrukcija, kaip pasidaryti Dievą“, arba „Vadovėlis Dievui pasigaminti“. Taip būtų tiksliau nusakyta romano fabula. Jau teksto pradžioje užsimenama apie žaidimą dievais: „Statulėlės turėjo savo reikalų, jis savo, jie kartais susitikdavo pažaisti dievų“ (p. 31). Tačiau žaidimas turi savo taisykles ir ribas, kurių neįmanoma peržengti. Jei tai padarysi, būsi teisėjo, o jei tokio nėra – kitų žaidėjų diskvalifikuotas. Kai žaidimas pabosta, reikia imtis rimtesnių dalykų, na, kad ir Dievo kūrybos (supraskite, kartais ateina laikas sukurti Dievą). „Ilona pakėlė akis viršun, ir iš padebesių nukrito gandras, ji paliepė Tadui parinkti molio, kuris yra mėgstama kūrybinė visų dievų nuo Babilono laikų medžiaga, ir šiaudų, viską sumaišė piestoje, dar kažką ties ta magine mišraine pašnabždėjo paburbėjo, dėl kvapo užpylė jaučio kraujo su degtine, ir Tadas šią naują porciją nunešė slibinui. Tas prarijo, žagtelėjo, kurį laiką negalėjo atgauti kvapo, tačiau greitai prasidėjo transmutacija – atsirado pobjaurio charakterio šiaudinis drakonas, ir jis jau mėgino paskristi ir paspjaudyti ugnimi, bet kadangi Ilona buvo tai numačiusi, – šiaudai darė savo, – po kiekvieno liepsnos dvelktelėjimo slibindrakonis pats imdavo smilkti. Tada Ilona užsiundė ant jo pro šalį bėgantį kiškį ir gestais iš toli sukryžmino slibiną su kiškiu: netikėtai slibindrakonis padidėjo, užsiaugino milžiniškas ausis bei ūsus, atsisėdo lotoso poza ir neabejotinai nugrimzdo į meditaciją. (...) Galiausiai slibinas, kuris tuo metu buvo kiškiadievis, nusižiovavo, į jo žabtus įlėkė margaspalvis drugelis; ir slibinas pats be jokios papildomos magijos pavirto žilu seniu ilga balta barzda ir geltonais dantimis, akys jo didelės kaip lėkštutės, erelio nosis, o prie menčių ir žemiau – vaivorykštiniai sparnai ir povo uodega“ (p. 156, 157, 158). Dievo darymo technologija daugmaž aiški, lieka tik viena nedidelė problemėlė: reikia susirasti slibiną.

Dano Browno knygoje „Angelai ir demonai“ randame užuominą į Dievo kūrimo procesą laboratorijoje: kunigas, Vatikano rūmų valdytojas Karlas Ventreska teigia, jog „ta diena, kai mokslas sukurs Dievą laboratorijoje, bus diena, kai tikėjimas liausis buvęs reikalingas žmonėms!“ Viktorija jam atsako: „Abejonė yra paskutinis svertas, kurio pagalba jūs galite manipuliuoti kitais. Būtent abejonė atveda žmones pas jus“ („Angelai ir demonai“, p. 381). G. Beresnevičius įrodo, jog nebūtina Dievą kurti laboratorijoje (tai matome citatoje, kur Ilona kuria dievą); jį kur kas paprasčiau sukurti gamtos sąlygomis, pasitelkiant magiją. Dievas padarytas, kas toliau? Kažin kaip elgsis naujasis Dievas? Dievo elgesys nenuspėjamas. „Visi dievai yra kiek linkę pokštauti ir specializuojasi juodojo humoro srityje“ (p. 118). Naujai iškeptas Dievas – ne išimtis. Jis linkęs gana žiauriai papokštauti. Ypač tuomet, kai laikomas narve skrendant „Boingui“ virš Varšuvos apylinkių. „Abrauchas, žinoma, išsivadavo iš narvo ir įsiveržė į saloną, šiurpindamas verslo klasės keleivius tokia savadarbe bombike. Jis pareiškė, kad tai lėktuvo užgrobimas ir kad jis turįs moralinę teisę taip elgtis, nes pats kuriąs ir teisę, ir moralę, mat esąs dievas, o jo vardas – Abrauchas ibn Feniksas. Niekas iš keleivių neprieštaravo“ (p. 161). Naujasis Dievas pasirodo esąs teroristas. Jis terorizuoja lėktuvo keleivius, nes turi tam teisę: juk jis – Dievas, jis kuria teisę ir moralę, gali daryti su žmonėmis, ką nori (lygiai kaip Senojo Testamento Dievas). Terorizmo Dievas savo kūrėjams pareiškia: „Mes atsiskaitėme: jūs mane padarėte, aš jums padėkojau. Kokios dar gali būti žmonių pretenzijos dievams? Atlikta. Paruzija įvyko, o kokia – patys matote“ (p. 163). Dievo kūrėjai nustemba nesusivokdami: „Bet kokia čia Paruzija, jei tu ne Kristus?“ (p. 163). Tai pasakęs, Dievas „staigiau už žaibą nėręs į viršų, pranyko aukštybėse visiems laikams“ (p. 164). Dievo kūrėjai padarė išvadą apie savo sukurtą Dievą: „Ėmėm ir padarėm kai ką tarp Gagarino ir pelkių slibino. Galima vadinti tai ir dievodara“ (p. 164).

Dievodara ir dievoveikla persmelkia visą romaną. Sukūrus naują dievą ir jam atsiribojus nuo savo kūrėjų, kūrėjams tenka imti visą valdžią į savo rankas ir perėmus dievo pareigą („Jeigu jau norime būti kaip dievai, reikia ir elgtis kaip jie. Tarkime daryti religiją“, p. 176) kurti naujas, žmones priviliojančias religijas. „Miestuose ir provincijose kaip grybai po lietaus ėmė dygti naujųjų ir pačių tikrųjų mokymų ir dvasios pratybų grupelės. Iš pradžių spaudoje pasirodydavo vienas kitas skelbimas apie naująjį, ką tik atrastą rytietišką dvasinį mokymą, arba kokia nors ponia pareikšdavo interviu sutikusį angelą ar patį Dievą, kuris jai davęs tinkamos informacijos ir paraginęs atitaisyti klaidas, kurias Bažnyčia ar žmonija padarė savo kelyje; ir dabar ši įkvėptoji ir aplankytoji būtybė žadanti greitai įvaryti visus skurstančius ir vargstančius į santarvę su savimi ir gamta ir jau dabar įkišti į rojaus būklę“ (p. 210). Labai taikliai apibūdinama dabartinės Lietuvos dvasinė situacija, kurioje kasdien vis didėja religinė pasiūla. Čia G. Beresnevičius rado dar neišartus dirvonus – netradicinių religinių judėjimų integraciją į romaną. Kiekvienam žmogui – po individualią religiją! Sektų ir sektelių daugėja jau ne aritmetine, bet geometrine progresija. Kodėl tai vyksta? Gal Dievas po sunkių šešių dienų septintąją pasigėrė ir užmiršo savo sukurtąjį pasaulį? Gal ne visai taip, bet „įdomu, ar pagirioja Dievas? Iš pasaulio sprendžiant, vieną kartą jis tą yra padaręs. O po vieno karto sunku sustoti. Tai pernelyg malonu ir kūrybiška“ (p. 100). Galbūt tai sukelia ir atsakomąją garbintojo reakciją, tad „norint giedoti dievams reikia drąsos, jei tik tiki, kad dievai tave mato, tu negali blaivas šnekėti jiems, tai bus vien nuoga kvailio ir bailio laikysena...“ (p. 252). Romane netgi galima rasti intymią bei skaudžią G. Beresnevičiaus patirtį, pritaikytą Lietuvos atžvilgiu, kuri aprašyta labai rimtai, nors nevengiama juodojo ir šiaip humoro: „Čia reikėjo gerti, kad nesustirtum, kad nekreiptum dėmesio į aplinkos ir vidaus nesutapimą ar į tai, kad esi vienintelis egiptologas šalyje, kurioje niekas negali atskirti Toto nuo Anubio ir kur niekas nežino net Izidės ir Ozyrio mito“ (p. 38).

Labai linksmai pateikiama Rytų sektų įtaka mūsų visuomenei: „Yra kelias, – pasakėme mes, ir kelias atsirado. (...) Mokytoju galima pasitikėti, nes Mokytojas – tai Kelias. (...) O meditaciją maišyti su narkotikais mokė ir Karlosas Kastaneda, ir Timotis Liris, galų gale šamanai nuo seno ryja musmires, – jam tą priminė pats mokytojas. Tadas jam pasižadėjo pats nueisiąs į mišką ir parysiąs musmirių, ir Mokytojas pasakė, kad tai yra gerai. (...) Tadas ėjo, ir šaligatvis irgi ėjo drauge; jie taip nuėjo garą gabalą kelio ir, kai Tadui teko išsukti iš šaligatvio, jiedu net kiek susigraudino“ (p. 90, 91). Rytų ir Vakarų sektos pristatomos kiek kitu kampu, net konkrečiai jų neįvardijant. Pakanka tiesiog paminėti pagrindinius jų bruožus, ir šiek tiek praprusęs skaitytojas iš karto susivoks, apie ką kalbama. G. Beresnevičius šauniai „užvažiuoja“ tiek Rytų, tiek Vakarų kilmės sektoms.

„O Paruzijos ilgėtasi, kad viskas pasibaigtų ir visi galėtų nebevaikščioti į kontoras ar į lažą. Formaliai viskas sutvarkyta. Atlikta!“ (p. 289). Net ir aš paauglystės laikotarpiu laukiau Paruzijos – antrojo Kristaus atėjimo ir mirusiųjų prisikėlimo. Labiau antrojo Kristaus atėjimo nei mirusiųjų prisikėlimo, nes tas mirusiųjų prisikėlimas atrodė baugus dalykas. Beveik toks: „Net ir fugasinio sviedinio pataikymo atveju miruolis, jau visiškai į molekules pavirtęs, po kelių minučių susieidavo vėl su visomis savo molekulėmis ir kauleliais. Jie juk buvo prikelti, ir su dėsniu, su Paruzija, nepakovosi jokiom technologijom“ (p. 288). Vaikščiojau po įvairias netradicines religines bendruomenes, kitaip sakant, po sektas, ieškodamas gyvenimo, šio ir anapusinio, prasmės. Todėl daug žinojau apie Paruziją ir siaubingai, gerąja prasme, laukiau jos. Nes jai atėjus nebūtų reikėję baigti mokyklos, susirasti darbo, dirbti ar galų gale dar kažką studijuoti. Tačiau nei sektos, nei niekas kitas iki šiol nesuteikė atsakymo, kuris patenkintų sielos esybę.

Paruzija dar neatėjo. Dangaus karalystė nenusileido iš dangaus. Kažkas jau skelbia nuodėmių atpirkimą, amžinąjį gyvenimą. Tai vienam ar kitam krašte pasirodo visokių mesijų ar kristų. O jei staiga iš tikrųjų pasirodys Kristus. „Jei Jis ateis, Jis bus paskelbtas kvailiu, tvarkos ardytoju ir mes prieš Jį nukreipsime visą savo draugų būrį, visą policiją, ir labai greitai. Jis bus išjuoktas ir išsiųstas ten, iš kur atvyko, ir galės žadėti nežadėjęs, nes tikrovė per stipri, kad Jis galėtų tikėtis ką nors joje pakeisti. Jis ateis įsteigti savo karalystės, kaip žadėjęs, bet Karalystė jau įsteigta“ (p. 284). Labai panašią mintį Ivanas Fiodorovičius perteikia jauniausiajam broliui Aleksejui savo poemoje „Didysis Inkvizitorius“ (F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“): Kristus ateina į XV amžiaus Seviliją, tačiau ten Jis Bažnyčiai nereikalingas, nes ji jau įkūrusi žemėje savo Karalystę. Tokie ir panašūs veiksmai sukelia Dievo rūstybę, kuri pasireiškia teroru, žudymu, katastrofomis, griuvėsiais. „Teroras – tai valdžia, žudymas – tai išganymas, kad žmonės neužmirštų vienintelio ir galingojo dievo, jis primins save katastrofomis ir griuvėsiais. Visa tai jis darąs žmonijos laimei. Nes tas, kuris žino galįs kitą akimirką žūti, yra pamaldesnis ir labiau priartėjęs prie dieviškos prigimties gelmių“ (p. 281). Šiais trimis sakiniais, galima sakyti, išreikšta visa Dano Browno romano „Angelai ir demonai“ fabula: žmonės Vatikano aikštėje katastrofos akivaizdoje tampa pamaldesni; galima nelaimė grąžina nuoširdų tikėjimą.

„Paruzija“ – geras romanas, prisodrintas fantastikos, nuotykių ir detektyvo elementų. Galbūt tai ne visiems tinkamas skaitalas? Mano pažįstama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jauna ir mėgstanti naujoves, šiek tiek nusivylė romanu. Jai labiausiai patiko pirma ir trečia dalys. Antrąją vos sugebėjo perskaityti ir dar dvejoja, ar skaityti paskutiniąją, ketvirtąją dalį. Ypač jai įstrigo trečioji dalis, kurioje G. Beresnevičius „doroja“ netradicines religijas ir yra savo stichijoje.

Šį romaną patartina perskaityti sektų (atsiprašau, netradicinių religijų) lankytojams. Gal jų protas truputėlį prablaivėtų. Aišku, mintis perskaityti romaną jiems net nešaus į galvą; tačiau jei vis dėlto susigundytų, būtų totalitarinio lyderio „nuskausminti“ už necenzūrinį skaitalą. Kaip galima skaityti blevyzgas, niekinančias Dievą? Tai juk šventvagystė! Į tai G. Beresnevičius gali atsakyti: „Kiekviena šventvagystė – tai jau ypač artimas ir intymus kontaktas su šventybe; tai – komunija su mirusiaisiais, komunija su Mirtimi“ (p. 58).

Dievadirbys G. Beresnevičius suteikė Lietuvai viltį, jog Paruzija galbūt ateis greičiau, nei bus įvestas euras.

 

Nemunas, 2006-05-15