Kadaise Vincas Kudirka sakė, kad gegužės mėnesį visi kalba eilėmis, gieda sykiu su lakštingalomis, mylisi ir... valgo lapienę. Panašias būsenas primena ir gegužės pabaigoje įsisiautėjantis Poezijos pavasaris, šiemet jau 43-iasis – tos pačios lakštingalos, taip pat besimuistantys pegasai, tie patys meilės reikalų paūmėjimai (valgymas ir užgėrimas, žinoma, jau kitoniški). Beje, kai kas pastebimai keičiasi. Vieno iš Poezijos pavasario laureatų (A.Mikutos) duomenimis, poetai jaunėja, o jų publika sensta, todėl poezijos skaitymai darosi panašūs į poliklinikos priimamąjį. Tačiau kito laureato (A.Marčėno) tikinimu, visi pokyčiai tėra menami, nes nėra nieko amžinesnio už amžiną masių atotrūkį nuo poezijos, nes tokių, kuriems poezija reikalinga, tesą trys procentai ir mažiau. Ką gi, manykime, jog šiems mažumų procentams priklausome ir mes, tikintys, kad mažiau dažnai reiškia daugiau, t.y. geriau. Panašu, jog principas non multa, sed multum nesvetimas ir Eglei Bielskytei, pernai išleidusiai savo pirmąją knygą Raudona, kuri šiemet pelnė literatūrinę Zigmo Gėlės premiją už geriausią poetinį debiutą. Spręskite patys:

 

Pavasaris kaip voras mezga giją

Iš raudonsaulių vėjų vakarų,

Iš karklo katinėlių ir vergijon

Supančiojęs išvaro mus varu.

Sukepę lūpos, iškankintos širdys

Atsiveria po lietumi žaliu –

Dėl bučinio turbūt galėčiau mirti.

Bet ir gyvent dėl bučinio galiu.

 

Eilėraščio tiek ir tėra – du posmai, kuriuose atpažįstame autorei būdingą stilistinį braižą – bendrąsias klasikos ir romantikos atramas, nepriekaištingai sklandžią dikciją (juntama H. Radausko mokykla), savitą lyrinį piešinį ir tembrą, gimstantį iš tapybiškos gamtos pagavos ir kalbos muzikos susilietimo. Aiškiai girdimi miniatiūros ir romanso – mėgiamiausių ir geriausiai įvaldytų žanrų – atoskambiai.

 

Apskritai D.Bielskytės eilėraštis yra godžiai sugėręs tradicinės lietuvių poezijos kultūrą: „dangaus drabužėliai skylėti“ tarsi ataidi iš švelnių D. Kajoko meditacijų, išvažiuojantys į tolimą kelią traukiniai – iš melancholiško A. A. Jonyno bliuzo. Iš archainės lietuvių gamtojautos perimtas (nebūtinai sąmoningai) lyrinių būsenų kodas – žolė, žvaigždės, lietus. Vis dėlto šios lyrikos nepavadinsi senamadiška ar epigoniška – paprastai ją išgaubia grakštus žaidybiškumas, savita metafora ar aforizmas, efektingas pabaigos kirtis. Eilėraščio branduolį sudaro vaizdas, būsena, jo stiprybė – spontaniškas tikrumo blyksnis, kurį įskelia kelių plotmių įtampa. Esama ir silpnybių – tai neįpareigojantis fragmentiškumas, didinantis kartojimosi tikimybę ir sykiu mažinantis visos knygos kompozicinį vientisumą. Kiek eklektišką įspūdį palieka ir trys rinkinio skyriai, neturintys ne tik pavadinimų, bet ir aiškesnės struktūrinės paskirties, nekuriantys knygos architektonikos. Visa tai sudaro sąlygas rastis tam tikrai literatūriškumo inercijai.

 

Tačiau panašiems negalavimams autorė turi ir veiksmingą priešnuodį. Pavadinčiau tai lyrinės distancijos nuojauta, leidžiančia išvengti ir melodramatiškų pozų, ir atsainumo. Toji nuojauta kuria savitą intonaciją, gimstančią iš naivaus patiklumo ir saviironijos žaismės, iš sugebėjimo nesusireikšminti kalbant apie reikšmingus dalykus. Poetė tarsi užbėga už akių rimtuoliams-priekabuoliams, iš anksto įspėdama: neieškokite mano eilėse koncepcijų ar programų! Nebambėkite, jei ko nerandate, – verčiau žiūrėkite, kad ko nepražiopsotumėt! (Pavyzdžiui, tokio nuotaikingo naujadaro kaip šėpgrauža eilėraštyje „Žiūrėkite, kokia aš graži“.) Išties, kiek poetų ir filosofų yra lyginę žmogaus egzistencinį siūbavimą su nendrėmis ar smilgomis. D. Bielskytė renkasi viksvą:

 

Žaibo bijo

Medžio galva

Aš nebijau

Aš – viksva

- - viks - -

va.

 

Žinia, viksvų stiebai ir lapai šiurkštoki, yra kuo gintis nuo saldaus užsiliūliavimo ar apvalių bendrybių. Tai va.

 

Eilėraščių teminis ir probleminis centras – amžinoji meilės ir mirties (Eros ir Thanatos) byla, kurioje išsiskiria moterystės ir motinystės linijos. Svarbus mitinis moteriškumo simbolis – žemė, pritraukianti savo apvaisintoją lietų:

 

Panūdusi gimdyti,

Pavasari, tau krisiu ant peties,

Silpna, sugundyta,

Ir lyti

Į lūpas praviras

Lietus skubės.

 

(„Rėki man ašarotais pumpurais“)

 

Šią knygą galima skaityti ir erotiniu kodu, kurį siūlo ne tiek patys eilėraščiai (jų erotinės prasmės nėra atviros), kiek dailininko Arūno Mėčiaus iliustracijos. Lietus, kaip melancholijos akompanimentas, jau seniai yra tapęs nudėvėtu poetizmu. Tačiau mūsų autorė, kaip jau sakyta, turi veiksmingą įrankį banalybei įveikti – distancinės nuojautos valdomą savitą lyrinį regėjimą. Tarkim, eilutes „Pro stiklą žiūri į mane / Sulysę trumparegiai lietūs...“ (p.35) įmanu perskaityti kaip subtilų nesubtilaus vyriškumo ironizavimą (o ne tik kaip egzistencinio maudulio įvardijimą). Lietaus vertikalė persmelkia ir vieną stipriausių knygos eilėraščių „Gražus žemai kabąs dangus“ – gražus pasaulis (kuris šiaip jau neatrodo estetiškas), kai jį nušviečia iš mirties atkovoto gyvenimo tiesa. Biografinis kontekstas (grumtis su mirtina liga), laimingai išvengęs graudinančios patetikos, čia tampa eilėraštį įmagnetinančia jėga, išlaisvinančia jį iš albuminio asmeniškumo rėmelių.

 

Pavadinimui Raudona pasirinkta pati intensyviausia ir simboliškiausia (visos pagrindinės Eros ir Thanatos implikacijos) spalva (knygos dizaineris Arūnas Juozapaitis) turi ir vizualinio iššūkio potekstę. Apskritai susidaro įspūdis, kad spalva ir grafika čia įdarbinta kryptingiau ir ambicingiau nei žodis, kuriam, kaip minėta, nerūpi programiniai manifestai ir kuris neperžengia lietuviškojo santūrumo ribų, likdamas ištikimas tradiciniam rimui ir ritmui, kompozicinei simetrijai ir prasminei logikai. Beje, D.Bielskytės žodis neturi agresyvumo, destruktyvios energijos ir nepasiduoda perversiškiems vadinamojo šiuolaikinio meno gundymams. Ir neišduoda.

 

Betgi Raudona yra ir gėliškas pavadinimas, sietinas ne tik su gėlių karaliene rože (knygoje dar aptinkame rugiagėles, lubinus, lelijas, laukines aguonas, chrizantemas), bet apskritai su žydėjimu, jo trumpumu bei intensyvumu. Trumpas ir intensyvus buvo ir Z. Gėlės gyvenimas, nutrūkęs 1912-ųjų gruodį, tesulaukus aštuoniolikos pavasarių. Klaipėdos poetai, šią jaunatvišką premiją prisijaukinę, galime sakyti, chroniškai (G.Grajauskas 1994 m., M. Valiukas 1999 m., R. Kmita 2000 m., D. Molytė 2003 m.), jau galėtų pasijusti regioniniais narcizais ir tikėtis, kad nimfa Echo su kritiku Aristarchu ims apdainuoti unikaliąją Klaipėdos poetinę mokyklą – pastangų būta. Nedarykime šito, vardan Nemesidės. Nes poezijos išmokstama ne mokyklose. Nes nesulyginamų poetų spraudimas į mokyklines uniformas tėra laisvos kūrybos luošinimas, už kurio kyšo provincijos kompleksų ramentai. Nes tais ramentais paprastai mosikuoja tie, kurių leisgyviai pegasai plaka popieriniais sparnais. Va, gausime Nobelį – tuomet ir pasvarstysime šį opų reikalą. Bet tai jau rudens tema. O kol kas – pavasaris, lakštingalų ir lapienės metas, pražydinęs mums raudoną poezijos gėlę. Tikėkimės, daugiametę.

 

Gintaro lašai, 2007 05 30